Taking Sides

pagal | 2012 03 17

Kaip čečėnų sukilėlių vadai reagavo į Beslano vaikų skerdynes? Jie teigė, kad čia, t. y. Čečėnijoje, „Beslanas vyksta visą laiką“. Iš tiesų, lengva pradėti simpatizuoti kuriai nors vienai pateiktų konflikto pusių. Galėjome teisinti čečėnų pasipriešinimą, išpuolius, palaikyti jų nepriklausomybės siekį arba palaikyti Rusiją, ketinančią atgauti teisėtą savo suverenaus kūno dalį ir įtaką aktualiame regione. Kažkuo panaši ir liberalių vakariečių – fundamentalistų teroristų perskyra. Arba esi laukinių terorizmo metodų šalininkas, arba civilizuoto status quo skelbėjas. O kur dar Izraelio-Palestinos, Kinijos-Taivano ir kitos panašios dilemos.

Vietoj to, kad užsiimtume tuo, kas labai taikliai vadinama realpolitik, mes turėtume ryžtis daug radikalesniam klausimui: kokia yra pati konsteliacija, situacija, kurios pagrindu gali susidaryti tokios dilemos? Situacija čia turi būti suvokiama, vėlgi, ne faktų, statistikos, sutarčių ir t. t. mišinio pavidalu. Mes turėtume kalbėti apie šiuos faktus, statistikas ir susitarimus konstituojančią struktūrą-situaciją, kurios akivaizdoje minėtas mišinys jau yra tik konstituotas, post festum. Konstitutyvi dimensija vadinama politiškumu, kaip tokiu (The Political), tai yra savotiškas noumenas realpolitik fenomenų horizonte. Ši dimensija nustato koordinates politikai: diplomatijai, tarptautinei teisei, nesikišimams ir besikišimams. Šia prasme kiekvienas pokalbis yra politiškas, kiekviena pastaba, kiekviena pozicija ir kiekviena neapykanta. Tas bukas („aš taip darau, nes aš taip darau“) steigiamasis faktorius, konstitutyvus prielaidų, „projekto“, pozicijos numatymas motyvuoja visus dialogus, jų baigtis ir nesėkmes. Jis sukuria tai, kas nuo XX a. pradžios vadinama pasąmone. Tiesa, su noumenais toje pasąmonėje dabar jau „viskas gerai“: jie netgi gali būti vadinami fenomenais (įvykiais konkrečiu laiku, įvykusiais konkrečioje vietoje), tačiau tik su ta sąlyga, kad jų atžvilgiu nesama jokio konkretaus priėjimo prie jų būdo. Tai ir būtų galima pavadinti steigiamuoju nusikaltimu arba teigti, kad kiekviena įtakinga moderni valstybė stovi ant didesnio ar mažesnio genocido pamato. Racionalūs svarstymai, taip mylimi įvairių rūšių liberalų, įmanomi tik po tokio pobūdžio festum. Tik tokio festum pagrindu galima rašyti tai, kas žinoma kaip istorija, užsiimti tuo, kas vadinama tikrąja politika be utopijų ir iliuzijų. Šis realizmo patoso pripildytas diskursas – šis kalbos pagrindu pulsuojantis socialinis saitas – numato tolydumą, bet mes teigtume, kad daug svarbesni yra patys lūžiai, kurių pagrindu užsimiršę ir tegali tekėti tolydūs pasakojimai.

2 pusė: Kazimiro Malevičiaus „Juodas kvadratas“

1 pusė: Kazimiro Malevičiaus „Juodas kvadratas“

 

Tai, kas buvo pasakyta, jau leidžia brėžti nuovokos horizonto koordinates arba, tariant tiksliau, išreikšti jų nebuvimą. Juk pusės pasirinkimas išlaisvina nuo pačios radikaliausios ir fundamentaliausios pasirinkimo dimensijos. Užtenka mestelti žvilgsnį į Kanto idėjas: susitraukęs subjektas niekaip neredukuojamas į sąlygas, kurių pagrindu jis pasirenka blogą ar gerą maksimą – taip išsaugoma jo dispozicija laisve, pasirinkimas, kaip toks, ir paties moralumo galimybė. Taip išsaugoma subjekto pasirinkimo bedugnė, o su ja – ir pats subjektyvumas, kaip toks. Visa tai nurodo į traumuojantį, buką, iracionalų, atsitiktinį gryno pasirinkimo akto pobūdį, į tokį bet kurio Steigiamojo akto pobūdį. Jei pasirinkime jau esama argumentų už ar prieš kažkurią pusę, tai reiškia tik viena: nesąmoningai jau įvyko „kierkegardiškas“ tikėjimo šuolis, racionalus protas jau vejasi sprendimą. Prieš steigiamąjį veiksmą turime tik tuštumą, kurioje susitraukęs tūno subjektas – būtent šis, būtent toks subjektas yra pati fundamentaliausia, anksčiau ar vėliau socialumo, universalumo substrato vardan išdylanti subjektyvumo apraiška. Dėl to, kai keliame klausimus „Kinija ar Tibetas?“, „Demokratija ar totalitarizmas?“, „Konservatoriai ar liberalai?, „Ar dabar liberalai jau yra konservatoriai?“, mes jau esame nusprendę. Esame padarę sprendimą, kurio pasekmė – paties tokio pobūdžio klausimo konstitavimas ir konstatavimas. Jei norime, kad dilema turėtų kritinę dimensiją, kurioje galėtų įsikurti mūsų žiūros taškas (užuot tapatinęsi su išeitis iš anksto numačiusia situacija), turime peržiūrėti pačią struktūrą, kurioje tokia dilema galėtų kilti. Vadinasi, reikia permąstyti pačią politiškumo sampratą, šiuolaikinį realpolitik ontologijos pobūdį, siūlyti alternatyvas, kurios nebūtų subordinuotos iš anksto suformuluotų – nesvarbu, implicitinių ar eksplicitinių – problemų ir sprendimų masyvui. Dabar galime teigti, kad tik laikydamiesi tokios deontologizuotos pozicijos politikos atžvilgiu mes renkamės pusę. Mes renkamės pusę tuo pat metu paradoksaliai atmesdami puses, kurios mus kvietė prisijungti ar grasino atstumti. Priešingu atveju mes nesirenkame, o randame save prielaidose pozicijos, kurioje jau esame pasirinkę. Šitai galioja bet kokiai dilemai kuriuo tik norite lygiu, kurioje tik norite situacijoje.

Paulius Kukis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *