Žmogus – tai būtybė, kurią dažnai suvokiame kaip objektą. Objektą, kurį galime pasverti, apžiūrėti kaip paveikslą, pamatuoti savais matais, vertinti moksliniais kriterijais, „padėti“ į lentyną kaip seniai nebetinkamą vartoti. Ar dar galima į žmogų pažvelgti kitaip? Kaip šiuolaikinę sąmonę paveikia autentiška akistata su kitu?

Sociologai seniai sutarė, kad žmogus yra socialiai angažuota, bendruomeniška būtybė. Nuo Adomo ir Ievos laikų žmonės būrėsi į grupes, kad patenkintų ne tik fizinius poreikius, bet ir socialinius. Taip kūrėsi bendruomenės, civilizacijos, valstybės. Tačiau kažkuriame iš tų tobulėjimo etapų žmogui išsprūdo autentiškumas, žvilgsnis į kitą tapo agresyvus, kaimynus skiria vis aukštesnės tvoros, storesnės sienos. Mums nebeužtenka bendros valstybės, nesusikalbame kalbėdami ta pačia kalba. Tik išėję iš namų greitai užspaudžiame ausis ausinukais ir pasileidžiame muziką visu garsu. Viso to esmė – atsiskirti nuo kito, aiškiai apibrėžti savo asmeninę erdvę. Įtvirtinus visas „barikadas“ nuo išorinių „desantininkų“, suvokiame, kad mūsų niekas nebesieja. Tapome nieko bendra neturinti bendrija. Nepaisant to, kad tipologinė individo savybė yra ekstravertiškumas, visuomenėje pradeda dominuoti persona non grata principas kito atžvilgiu.

Ir vis dėlto, kas priverčia ego[1] pasilikti visuomenėje? Viena iš priežasčių – savęs konstatavimas kito akivaizdoje. Savęs kaip individo suvokimas įmanomas tik būnant visuomenėje, susiduriant su kitu akis į akį. Paradoksalu, tačiau persona non grata egzistavimas absoliučiai priklausomas nuo bendruomeniškumo, t. y. nuo gebėjimo save sutapatinti su kitu, taip suvokiant savo kitoniškumą kito atžvilgiu. Ir atvirkščiai. Visuomenė priklausoma nuo persona non grata ta prasme, kad šis principas įgalina bendruomeniškumą kaip instituciją. Tik institucija turi įgaliojimus aiškiai apibrėžti ribas bendruomeniškumui išsilaikyti. Panaikinus tarpusavio koreliaciją, įvyksta tragiškas abiejų pusių susinaikinimas, dėl to individas sunaikinamas iš vidaus. Maurice’as Merleau-Ponty, kalbėdamas apie santykį su kitu, pabrėžia: „Kitas gali būti akivaizdus todėl, kad nesu skaidrus sau pačiam, todėl, kad mano subjektyvumas tempia paskui save mano kūną. Kadangi kitas tarpsta pasaulyje, kadangi jis regimas ir yra mano lauko dalis, jis niekuomet nėra Ego ta prasme, kuria aš esu Ego pats sau.“[2]

Nuotraukos autorius – Alphonso Lingis

Alphonso Lingis pastebi, kad susidūrimas su kitu reikalauja ypatingo žvilgsnio. Filosofas daro perskyra tarp „giluminės kito percepcijos, ir paviršinio jautrumo kitam[3]. Akistata su kitu mus įpareigoja ne tik suvokti jį kaip kitą, bet ir intuityviai nujausti jo veiksmų galimas pasekmes mūsų atžvilgiu. Yra labai daug pavyzdžių: mokinys, keliantis ranką, reiškia, kad jis nori būti išgirstas; sustojęs prie perėjos pėstysis, matyt, nori pereiti gatvę. Tačiau kas nutinka, kai mes susiduriame su neįprastu objektu – atskalūnu – persona non grata? Akistata su individu, kuris neatitinka bendruomenės (sociumo) nustatytų gyvenimo kokybės normų, sukelia savojo aš skilimą. „Kito veiksmai ar išraiškos samprata gali konfliktuoti su mano paties supratimu, kaip aš suprantu tą kitą“, – teigia A. Lingis[4]. Tenka pastebėti, kad žengiame labai plona riba, kada skilimas atsiduria tarp dviejų polių – René Descartes‘o dualizmo ir Sigmundo Freudo psichoanalizės. Lengviau būtų suprasti savojo aš skilimą, jei trumpai aptartume tarp ir kito vyraujančią įtampą filosofijos akiratyje.

Nagrinėjant santykį su kitu, filosofijoje atsiranda dvi pozicijos. Pirmoji teigia, kad negali jausti kaip kitas. Jei jaustų kaip kitas, tai reikštų, kad kitas nebėra kitas, išnyksta kitybė. Šia prielaida remiasi Emmanuelis Levinas. Antroji pozicija teigia, kad apskritai yra negalimas sutapimas su kitu. nepajėgus suvokti, suprasti kito, nes yra uždarytas savyje. Tuo tarpu fenomenologinė kito samprata tampa lyg ir tarpininke tarp šių dviejų nesuderinamų pozicijų. Fenomenologijoje kitas yra kitoks, o neturi susitapatinti. Čia lyg ir išsprendžiama įtampa tarp ir kito. Išlaikoma skirtybė. Tai, kad išlieka skirtybė, nereiškia, kad santykis tarp ir kito tampa neįmanomas. Fenomenologija įveda naują požiūrį – jutimą. , galintis jausti, koks yra kitas. Norint suprasti, ką jaučia kitas, turi suprasti kito jautrumą. Kūnas yra nuolatinis tarpininkas, nuolat dalyvauja kūniškumas. Kūniškumas veikia bendraujant su kitu – mimika, rankų gestai ir t. t. Kitą galima suprasti iš kūno kalbos, nereikia net žodžių. Lingis, kalbėdamas apie kito pasirodymą, pastebi kūniškumą: odos spalvą, kvapą, išraišką, kuri reprezentuoja kitą. Perimdamas M. Merleau-Ponty veidrodžio metaforą[5], teigia, kad kitas, suvokdamas save veidrodyje, keisdamas įvaizdį, modeliuodamas kūno kalbą, repetuodamas kalbingumą, geba pateikti, net sukurti savo gyvenamąjį ratą ne tik aplink save, bet ir taip leisti kitiems tokį jį suvokti. Grįžkime prie esminio klausimo: kaip santykis su kitu koreliuojasi su savojo aš skilimu?

Homo homini lupus est (žmogus žmogui vilkas). Šį lotynišką posakį esame girdėję ne kartą ir ne du. Jį vartojame, norėdami pabrėžti žmogaus priešiškumą vienas kito atžvilgiu. Dažnai vartodami šią skambią frazę, mes nesusimąstome, ką ji byloja iš tiesų. Vilkai – vieni iš nedaugelio plėšrūnų, gyvenantys būriais, kartu medžiojantys, saugantys ir auginantys jauniklius. Jie rūpinasi vieni kitais tol, kol visi paklūsta hierarchijai. Vilkas, metęs iššūkį vadui, bet nesugebėjęs jo nugalėti, išvejamas iš gaujos. Šiaip tarpusavyje taikūs ir vienas kitu besirūpinantys vilkai pasidaro agresyvūs tik dėl teritorijos. Panašiai su žmogumi: viskas gerai, kol nepaliečiami jo asmeniniai interesai. Manasis yra socialus, gyvenantis bendruomenėje. suvokia kitą kaip absoliučiai netapatų sau, lygindamas su savimi. Jei bendruomenė yra aiškiai apibrėžus taisyklėmis ir sąvokomis (moralinėmis, fizinėmis) kito vietą po saule, manasis turėtų įvertinti ir priimti pagal instrukcijas. O jei tas kitas, neatitinkantis socialinių normų, kuriose aiškiai apibrėžta, koks jis negali būti, bet yra, rezonuoja su manuoju aš. Neišvengiamas manojo skilimas. Paimkime kad ir elementarų pavyzdį.

Žmogus eina išmesti šiukšlių ir pamato besirausiantį valkatą. Sociumo nustatyta ir įvardinta, kad mokesčių nemokantis, purvinas, bedarbis ir t. t. yra amoralus, asocialus žmogus. Jis socialių žmonių įvardinamas kaip persona non grata. Staiga tas žmogelis, pats sau netikėtai, savąjį sulygina su juo ir suvokia, kad jis lygiai toks pats. Įvyksta vidinis skilimas: savasis aš kaip visuomenės narys, atitinkantis standartus, kaip kitas, neatitinkantis socialumo reikalavimų. Kas vyksta žmogaus viduje?

Žmogus sutrinka ir kirba tik vienas klausimas: „Kas aš?“ Taip nutinka todėl, kad mus moko neklausinėti, paklusti. Sociumas žmogui garantuoja įprasta vaga tekantį gyvenimą, aiškų veiksmų planą. Viskas vyks „tobulai“, jei laikysiesi nurodytų instrukcijų. Svarbu neklausinėti, nors čia pusė bėdos, jei iškils keletas klausimų, iš anksto bus duoti atsakymai. Tačiau jokiu būdu negalima suabejoti. Abejonės gimdo nepasitikėjimą, nepasitikėjimas mąstymą, o mąstymas pasimetimą. Šiuolaikinis gyvenimo tempas neturi laiko laukti pasimetusių „personų“; tokie žmogeliukai, pasimetę savo asmenybės verpetuose, perkrauna sistemą, tad jai nelieka nieko kito, tik pakibti…

Šis procesas atsiranda praradus gebėjimą matyti skirtybes ne vieno kitame, nes paprastai kitas nedominuoja mūsų „plačiame“ akiratyje, bet savyje praradus savistabą. Psichologai tai vadina asmenybės skilimu, bet manyčiau, kad tai būtų per daug kraštutinis atvejis. Tas trečiasis dėmuo, kuris suvienija manąjį , yra žmogiškumas, intencionalumas, ne tik kito, bet ir pasaulio atžvilgiu.

Vienas iš filosofų, kuriam nesvetimas žmogiškumas, yra Alphonso Lingis. Jei jis nesvetimas ir tau, raginu paskaityti keletą jo knygų, pavyzdžiui, „Bendra kalba, paskiri balsai. Vilniaus paskaitos“.

Šią knygą sudaro A. Lingio tekstai, parašyti remiantis 2003 m. Vilniuje skaitytų paskaitų ciklu. Pratarmės žodyje Arūnas Sverdiolas rašo, kad A. Lingis tapo žinomas filosofų gretose kaip puikus Emmanuelio Levino ir Maurice’o Merleau-Ponty filosofinių veikalų vertėjas. Nors jis pasuko savo keliu, tačiau fenomenologija paliko neišdildomą pėdsaką jo kūryboje. Lietuvių kilmės Amerikos filosofas A. Lingis kritikuoja fenomenologiją knygoje The Imperative[6], teigdamas, kad Edmundui Husserliui nepavyko fenomenologijoje išvengti psichologizmo. Perimdamas M. Merleau-Ponty suvokimo fenomenologiją ir E. Levino etiškumą, A. Lingis prieina išvadą, kad gyvenamajame pasaulyje etinį imperatyvą turi ne tik žmonės kito atžvilgiu, bet ir augalai bei gyvūnai. Būtent A. Lingis, kalbėdamas apie kitą, turi omenyje ne vien tik žmogišką pavidalą, bet ir apskritai gamtiškus kūnus – gyvūnus, augalus. Apie ką ši knyga?

Visų pirma, prieš skaitant šią knygą, būtina atkreipti dėmesį į A. Lingio rašymo stilių. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai eilinė keliautojo knyga, kurioje detaliai aprašomi kelionės įspūdžiai, kurie sunkiai susisieja su mums įprasta sunkiasvore filosofine kalba. Tekstai nudailinti gražia literatūrine kalba. Vėl tenka grįžti prie A. Lingio filosofijos suvokimo. Visų pirma, filosofas pastebi, kad šiuolaikinė filosofija darosi uždara, kurdama įvairius terminus, dar daugiau, ji vis dar pretenduoja į mokslų gretas, o tai veda į discipliną, kuri bus prieinama tik siauram žmonių ratui. A. Lingis, matydamas esamus filosofijos trūkumus, pasiūlo sprendimą. Filosofija turi būti įvairiapusė, naudojantis fenomenologijos metodu kaip esminiu. Filosofinė praktika turėtų remtis ne tik fenomenologiniu aprašymu, bet ir kitais empiriniais tyrimų rezultatais. Prologo paskutiniame puslapyje nurodytas filosofinio aprašymo metodas. (Plačiau apie tai A. Lingis rašo skyriuje „Nepažinus protas“.) Jis privalo naudotis visais supratimo ir aiškinimo būdais. Visų pirma, reikia aiškiai išdėstyti formalų įrodymą, antra – analizuoti konkretų pavyzdį. Būtent šį metodą A. Lingis kruopščiai taiko savo filosofiniuose darbuose. Grįžkime prie pagrindinio klausimo: ką sako ši knyga?

Kaip ir kitose A. Lingio knygose, šioje vyrauja trys problematikos: filosofijos kaip mokslo problematika, aš ir kitas, bei aš ir kito tarpusavio koreliacija. Šiek tiek plačiau aptarkime šias problemas.

Filosofijos vietos mokslų gretose ieškojo ne vienas mąstytojas. Vieni pirmųjų tą bandė padaryti ikisokratikai. Bandymai buvo labai paprasti: mokyklų steigimas, aiškus problemos formulavimas, tyrimų metodai, schematiškas pasaulio atsiradimo aiškinimas. Filosofiją kaip mokslo pagrindą labiausiai pabrėžė pitagorininkai, tačiau ir vėl konkrečiai to nevardindami, o tik naudodami schematizmą. Tačiau labiausiai filosofijos moksliškumą bandė įrodyti R. Descartes‘as, kada suformulavo racionalizmo filosofiją. Vėliau tie bandymai buvo tęsiami E. Husserlio. Grįžkime prie A. Lingio filosofijos.

Pirmame knygos skyriuje „Nepažinus protas“, A. Lingis detaliai aprašo kelionę į Naską. Kaip iš lėktuvo matėsi ištęstos linijos, kurios sudarė piešinius. Vėliau sugrįžtama prie pamatinės idėjos – aš ir kito tarpusavio suvokimo. Jei skaitant sunku susieti ir atsekti pagrindinę idėją, šį darbą palengvina gale pateikti auditorijos užduoti klausimai ir autoriaus atsakymai.

Šiuolaikinės filosofijos skurdas kyla iš to, kad savo žodynu ir retorika ji labai tapo specializuota.“[7] – Jis teigia, kad reikia išnaudoti visas kalbos ir kitų mokslų sukauptas žinias, taip praplečiant filosofijos problemų aprašymo galimybes.

Kitame skyrelyje „Pasitikėjimas“ nagrinėjama dvilypė problema. Pirma, ką bendra tarpusavyje turi ar neturi pasitikėjimas su žinojimu, antra, kaip supratimas gimsta iš aš santykio su kitu.

Pasitikėjimas – tai santykis, kurį užmezgame neturėdami žinojimo.“[8] – Kita vertus, būtent pasitikėjimas ir yra žinojimo prezumpcija.

Ir galiausiai paskutinis skyrius „Ką mes, kiekvienas iš mūsų, turime pasakyti“. Jis suskaidytas į dar smulkesnius poskyrius. Čia nagrinėjami klausimai, kurie dažnai iškyla kiekvieno iš mūsų galvoje, tik įprastai neturime su kuo apie tai pakalbėti arba nuvejame juos tolyn kaip savaime suprantamus dalykus.

Alphonso Lingis – nepaprastas skaitytojas, kuris nustebina net ir visko mačiusį žiūrovą. Jis gali pasakoti savo skaitinius tamsoje, pasišviesdamas tik mažu naktiniu žibintuvėliu, o už nugaros rodyti vaizdo instaliacijas, arba skaityti nudailintus darbus garsų apsuptyje. Šioje knygoje svarstomi ne tik šiuolaikinei filosofijai aktualūs klausimai, bet ir kiekvienam iš mūsų, iškylantys kas tūkstantąją sekundę išnėrus iš kasdienybės gelmių.

Veronika Jankauskienė

 

  1. [1]Lotynų k. ego – aš. Ego čia suvokiamas kaip dvasinė substancija (kaip Descartes‘o filosofijoje).
  2. [2]Merleau-Ponty M. Kitas ir žmonių pasaulis, Baltos lankos, 2002, Nr. 14, p. 159
  3. [3]Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija, Baltos lankos, 2001, p. 31
  4. [4]Lingis A. Foreign Bodies. Routlege – New York, 1994, p. 174.
  5. [5]Merleau-Ponty teigia, kad kai aš žiūriu į veidrodį, atskiriu „aš“ ir „kito aš“. Tai vienas iš nedaugelių fenomenų, kada mano kūnas tampa objektu ir subjektu vienu metu. Lingis, vartodamas veidrodžio metaforą, teigia, kad tada žmogus iš šalies suvokia savo kūniškumą, mato žvilgsnyje besisteigiančias kūno dalis, kurios suvokiamos kaip jo paties.
  6. [6]Lingis A. The Imperative. Bloomington and Indianapolis: Indiana University Press, 1998.
  7. [7]Lingis A. Bendra kalba, paskiri balsai, Vilniaus paskaitos: Baltos lankos, 2010. P. 51.
  8. [8]Lingis A. Bendra kalba, paskiri balsai, Vilniaus paskaitos: Baltos lankos, 2010. P. 73.
Tagged with: fenomenologijakalbaLingis
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.