Tas nelemtas pradžios klausimas. Sunkumas, apimantis sėdint priešais tuščią kompiuterio ekraną, minčių raizgalynė ir jų chaotiškas virpėjimas niekaip neleidžia sugriebti siūlo galo, kuris kaip išganingaisiais Ariadnės laikais, pažadėtų, kad viskas prasidės. Tesėjui buvo suteiktas pažadas, kad tikslas pasiekiamas. O jei tikslo nėra ar neįmanoma jo suvokti? Jei nuolatinė būsena yra tokia kaip garsiajame Leibnizo posakyje „maniau, jog pasiekiau uostą, bet pasirodo, kad išplaukiau į atvirą jūrą“, ir ją nuolat palydi bei palaiko jausena, jog vienintelė galimybė yra štai tokia: kažkas atsiranda tik vykstant. Kaip rasti šio vyksmo pradžią, jei net pradžios pažadas žlugo?

Taip pradėjus, nejučia atliekamas šuolis: ką tik keltas klausimas prarado dalį svorio – štai jau šimtas dvyliktas žodis… Tačiau paprasčiau ir aiškiau netapo. Dėl kelių priežasčių: a) vyksmas eliminuoja pradžios klausimą aplinkiniu keliu – jo išvengdamas; b) aplinkiniai keliai, dabartinės minties plėtojimosi laukuose tapo sunkiai atskiriamais nuo pagrindinių magistralių; c) eliminavus pradžią, prarandama pabaiga, mažiausiai jos svarba; d) nuolat judant be pradžios ir pabaigos aplinkiniais keliais, kurie nebesiskiria nuo magistralinių, iškyla banalus paradoksas: vyrauja absoliuti kasdienybė ir neišsemiama galimybių jūra, reikalaujanti pasirinkimo pradžios.

Kokį pasirinkimą atlikti filosofinėje refleksijoje svarstant kelionės motyvą? Kelionės, be pradžios praradus pabaigą ir nuolat judant, kai šis motyvas jau ipso facto slypi pačiame svarstymo fakte/minties kelionėje? Kelionės motyvas toks dažnas ir toks įvairialypis, kad kažkuriuo momentu refleksyvi minties geba signalizuoja apie absoliučią banalybės galimybę ar beprasmybės gūsį. Tačiau tai nesustabdo nuo galimų svarstymo konceptų potvynio, – išėjimo arba amžino sugrįžimo motyvas: 9000 mylių po vandeniu arba Margaritos skrydis į Meistro puotą; dvylika stotelių iki kalno arba trumpas kelias iki „dvynių“; pastanga grįžti į civilizuotą aplinką atsisveikinus su Penktadieniu arba išsivaduoti nuo vidinių demonų žvelgiant pro iliuminatorių į nesuvokiamos masės salą; pasiekti pasaulio kraštą/centrą, kuriame paukštis atrodo esąs transcendentinio pasaulio pasiuntiniu arba prasibrovus pro užtvaras sekti paskui skrendančią veržlę iki nematomos sienos; iškelti nykštį į viršų, liudijant tėkmės galią arba pakelti akis link proskynos.

Ką tik iškleistas tinklas – tik menka nuoroda į visa apglėbiantį, judėjimą atveriantį (o gal tai trokštama pradžių pradžia) – panta rhei. Tačiau galingoji abejonė neleidžia taip paprastai atsipūsti ir trys šimtai keturiasdešimt antrajame žodyje siūlo mintį, kad galbūt esmė visai kitur – degtukų dėžutėje bei dvigubame espresso atskiruose puodeliuose. Netgi Jacques’as Derrida (masiškai suvokiamas) šioje teksto vietoje siūlytų jį pasukti kita linkme, norint kažką pasakyti kitiems, o ne tik sau. Šią vienišo klajūno minties kelionę pamirštais takais, sekant tik jam vienam žinomais ženklais, perkelti į atpažįstamų nuorodų ir pažįstamų plotų voratinklį.

Herakleitas, kismo stebėtojas ir filosofas, kismą pavertęs teoriniu principu, įtvirtinęs jį visoje mąstymo tradicijoje, galėtų būti šių dienų turisto guru. Kodėl? Atsakymas paprastas: šių dienų žmogus teorinę Herakleito ištarmę „į tą pačią upę du kartus neįbrisi“, suprantamą kaip nuolatinio kismo formuluotę, paverčia esminiu praktinio gyvenimo siekiniu: turi nuolat judėti, jei ne kūniškai iš pasaulio taško A į pasaulio tašką B, o gal net į Visatos tašką C, tai bent virtualiai į naują savo tapatybę Facebook’e ar antrus namus Second Life’e. Kasdienybės gausme pradedama nuo deklaracijos, jog gyvenimas yra judėjimas, sietinas su nenumaldomu tobulėjimu, o baigiama tuo, kad juda visi žmogaus „atributai“ – lytis, siela, protingumas, žmogiškumas. Herakleitas būtų priblokštas tokio pasaulio statiškumo ir tuo pačiu patenkintas, jog nesuklydo teigdamas: panta rhei. Tačiau čia jau kita istorija, o mums verta grįžti prie kelionės fenomeno, kurio esmėje, kaip paaiškėjo, glūdi kismas. Tad palikus esmę, Herakleitą, pradžią ir kitus neišsprendžiamus sunkumus, lieka pasikliauti reikšmių virtinės horizonte atsiveriančiais kelių teiginiais.

Epochos turi maištininkus. Yra epochos gydytojai. Genijai. Stebėtojai. Apaštalai. Sargai. Niekšai. Didvyriai. Apologetai. Tarnai. Atstumtieji. Bet mąstymo kelionėje svarbiausieji yra epochos minties pulsą užčiuopę ir sugebantys jį garsiai skaičiuoti jos nariai. Derrida – filosofas, kuris sklandžiai ir aiškiai demonstruoja, kokią kelionę atlieka mintis. Knygoje „Atvirukas: nuo Sokrato iki Freudo ir ne tik“ galima fiksuoti minties kelionės trajektoriją: Derrida aprašo, kaip Platono mąstymo imperatyvas veikia interpretuojant Sokratą, tuomet tas pats imperatyvas perimamas Freudo interpretuojant patį Platoną, o žvelgiant iš dabartinės situacijos galima teigti, kad tas pats imperatyvas inspiruoja Derrida Sokrato, Platono ir Freudo mąstymų santykio interpretaciją[1]. Šioje trumpoje Derrida teksto atkarpoje vyksta minties kelionė, kurioje autorius analizuoja, kaip ir kad selektyvusis mastymo imperatyvas tampa ir yra neištrinama bei nepanaikinama filosofo stigma. Jei keliauji, gali rinktis kelius, priemones, kryptį, kompaniją, bet negali panaikinti kelionės esmės. Mąstymo kelionė negali ištrinti ją lydinčio selektyvumo imperatyvo – savo gyvybės, esmės ir pradžios, tai yra koncentruotos kismo išraiškos.

Michelis Foucault, vykdydamas išsamų beprotybės tyrimą, pastebi, kad modernybės laikotarpyje bepročius sodindavo į laivą ir išleisdavo į atvirą jūrą be galimybės įplaukti į bet kurį uostą išsilaipinimui. Taip įtvirtinamas amžino keliautojo par excellence vaizdinys. Derrida, atidus Foucault mokinys (ką pats ne kartą pabrėžia), būdamas dar jautresnis epochos bruožams, parodo ir atskleidžia iš modernybės atėjusio amžino keliautojo figūros transformaciją ir išplitimą – valkata, žmogus socialinėje terpėje esantis paribyje, o dabarties sanklodoje kiekvienos asmenybės centre. Lygiai taip pat, kaip Jacko Nicholsono personažas Frankas Chambersas (beje, valkata) iš filmo „Laiškanešys skambina du kartus“, Derrida atlieka situacijos katalizatoriaus ir skatintojo vaidmenį. Ar filosofas patvirtina šią savo įžvalgą dekonstruodamas mąstymo kelionę? Be abejo. Jis fiksuoja „marginalinį“ Freudo judesį knygoje Jenseits des Lustprinzips („Anapus malonumo principo“), kai šis sustoja[2], fiksuodamas „marginalinę“ Platono mintį (Puota, 188e) ir parodo, kaip šios „marginalinės mintys“ tampa esminėmis paskatomis, nurodančiomis ir nulemiančiomis tolesnę minties kelionės kryptį.

Ar galima taip drąsiai teigti, kad kelionės pamatas esti valkatavimo sindromas? Vienas iš įtakingiausių dabarties sociologų Zygmuntas Baumanas nedvejodamas tai patvirtina. Jokio moralinio pamokslavimo, jokio negatyvaus etinio nusiteikimo, jokio apokaliptinio tono ar verkšlenimo. Viskas juda nuolatinėje trasgresijos steigties ir atnaujinimo būsenoje vejant šūkiui „ženk už ribos“. Gyvename vartotojų visuomenėje, kurioje vartojimas tampa socialinės santvarkos rišančiąja grandimi ir nors, kaip Baumanas pažymi, „pačiai ‘ribos’ sąvokai būtini laiko/erdvės matmenys“[3], tačiau jie nuolat peržengiami be aiškios pabaigos, nes vartojimas sutelktoje išraiškoje „pirmiausia ir kaupia pojūčius“[4], o visą procesą gena geismas, kuris geidžia tik paties geismo. Ar ši socialinė santvarka, Baumano įvardinta vartotojų visuomene ir globalizacija, o Vytauto Rubavičiaus analizuojama kaip postmodernaus kapitalizmo sąranga, neprimena Herakleito populiariai suprasto panta rhei principo, įsitvirtinusio be jokios atsvaros žmonių visuomeniniame būvyje? Žmogus iš stebėtojo tapo vergu. Priklausomu. Aklu. Neatsispiriančiu. Nupuolusiu. Skriejančiu. Apsvaigusiu. Benamiu. Svetimu. Išteklių telkiniu. Tai kaina, kuri sumokama be galimybės nemokėti už atsidavimą geismui. Centre – geismo mašinos, o tapatybė – periferijoje. Ribos nebegalioja. Erdvė ir laikas kantiškąja prasme, kaip apriorinės sąlygos, išnyko – mes laisvi. Tad be jokio paaiškinimo kodėl, keltinas klausimas: „Ar toks žmogus dar turi savybes?“

Algis Griškevičius. Restauracija (2002)

Roberto Musilio romane „Žmogus be savybių“ pagrindinis herojus, trisdešimt dviejų metų vyras Ulrichas, kalbėdamas apie kelionę su seserimi Agata, vienintele būtybe, kurios akivaizdoje jis jaučia šiokį tokį buvimą ir rūpestį tuo, kas vyksta, teigia, kad „yra klausimų ratas su labai dideliu perimetru, tačiau be centro: ir visi klausimai yra tokio pobūdžio – kaip man gyventi?“[5] Kaip man gyventi, jei gyvenimas susilieja į vieną neprasidedantį ir nesibaigiantį, niekur nesustojantį ir neužkliūnantį, pilną įvykių, kurių gausa atveria nuobodybės puotą, srautą? Ulrichas gyvena apstų reikšmingų socialinių įvykių gyvenimą. Jis dalyvauja centrinių ir esminių valstybės raidą lemiančių sprendimų priėmimuose, tačiau visas šis atrodytų pilnas prasmės ir reikšmės turinys atsiduria periferijoje. Intensyviausias vyksmas esti Ulricho „vienišame vidiniame monologe“. Ulrichas yra romano centre, pasaulis ir jo raiškos – periferijoje. Vyksta žmogaus pastanga vidinį gyvenimą kokiu nors būdu suderinti su išoriniu pasauliu. Ši pastanga sukelia įtampą, kuri tampa absoliučiai abuojos vidinės individo kelionės palydove ir palaikytoja, nes svarbu bet kokiu būdu išlaikyti priešiškumą pasauliui tam, kad galima būtų tęsti „vienišą vidinio monologo gyvenimą“. Ulrichui nepasiekiamas generolo Štumo „įsipasaulinimas“, randantis atitikimą jo vidiniame gyvenime, ar sesers Agatos atvirkštinis judesys („su ankščiau niekada nepatirta jėga jautė keistą visaesybės ir visagalybės žavesį, susijusį su pasaulio, kurį jautė viduje, perėjimu į pasaulį, kurį matai“[6]), leidžiantis minėtiems personažams nors akimirkai pajausti kelionės išsipildymo viltį. Generolo atveju šis išsipildymas pasireiškia atsiradusia viltimi, kad rasta paralelinės akcijos idėja, o Agata ryžtasi savižudybei, kurios neįvykdo. Ulrichas niekada nepasiektų nei vienos iš šių dviejų būsenų, nes jo vidinio gyvenimo centre nieko nėra. – „Jis, be abejo, buvo tikintis žmogus, kuris tiesiog niekuo netiki“[7]; „ir tikiu, ir netikiu“[8], sako Ulrichas. Niekio pripildytojoje asmens teritorijoje „vienišas monologinis gyvenimas“ tampa individo vidine kelione par excellence – jokio tikslo, vilties išprūsti, be galimybės sustoti, amžina banalaus kismo apostazė. Friedrichas Nietzsche, – kurio vardu metus paskelbti, kaip vieną iš paralelinės akcijos turinio išpildymo galimybę, grafui Leinsdorfui siūlo Klarisa, – svarstydamas nihilizmo klausimą, suformulavo amžinojo sugrįžimo konceptą. Ką slepia ši Nietzsche’s mintis, svarstė daugelis filosofų, o unikalus rašytojas Jorge Luisas Borgesas teigė, jog sugrįžimas yra viena iš keturių istorijų, kurias žmonija nuolatos kartoja (kitos trys: apgultas miestas, ieškojimas, dievo savižudybė). Borgesui sugrįžimo temą įkūnija pasakojimas apie Ulisą. Graikų pasakojimas.

Kitas genialus XIX ir XX amžių sandūroje gyvenęs rašytojas Jamesas Joyce’as, bandydamas sekti Homero minties klajonių takais ir siekdamas pakartoti šio graikų poeto žygdarbį (anot Herodoto, Homeras kartu su Hesiodu davė graikams dievus), nesikuklindamas teigia, kad savo romanu Ulysses užminęs profesoriams tiek mįslių, jog šie galėsią per šimtmečius ginčytis dėl to, ką jis norėjęs pasakyti. Joyce’as mano, jog šis ginčas yra vienintelė galimybė pasiekti nemirtingumą. Kas pasiekia nemirtingumą? Joyce’as, Ulisas, tekstas, mįslės, profesoriai ar tas nuolatinis niekada nesibaigiantis ginčas, maitinamas iš tamsiosios kalbos terpės – galimybių lauko ir kalbos esmėje slypinčio nuolatinio kismo šaltinio, iškylančio matomame horizonte tolydaus reikšmių kontinuumo pavidalu? Į šį klausimą Joyce’as neatsako, palikdamas paslapties detalę. Stivenas Dedalas ir Leopoldas Bliumas, du pagrindiniai Joyce’o romano herojai, tarsi pakartodami Telemacho ir Odisėjo porą, simbolizuodami kelionę dviem aspektais: Stivenas/Telemachas liudija sąmonės srauto kelių raizgalynę, o Bliumas/Odisėjas leidžia suglumti priešais atveriamą metafizinės kelionės branduolį. Joyce’o kelionė įsitempia tarp teiginio Ecce Homo bei klausimo Qui est homo ir tuomet žmogaus be savybių corpus velka šią Taip naštą Taip link.

Štai koks kelias nueitas – tūkstantis šeši šimtai dvidešimt devintas žodis, kismas, žmogus be savybių, savęs pametimas, niekas, ir dvigubas taip, leidžia pasijusti tarsi Route 66 magistralėje, sustojus priešais Soulsby Service Station. Sustojus? Argi nebuvo palaidota ši stovio vilties galimybė? Derrida, skaitydamas pranešimą „Uliso gramofonas. Du žodžiai Joyce’ui“, pilnai atsiduoda kelionės srautui teigdamas, kad dvigubo „Taip“ ištarimas Joyce’o Ulysses‘e leidžia fiksuoti kelionės svaigulyje svarbią detalę, tai, kokiu būdu vyksta kelionė. Jos esmėje slypintis kismas, kaip ir ji pati, nepanaikinami, nesustabdomi, esti nukreipti į begalinumą, bet būdas, kuriuo ši kelionė vyksta, leidžia įžvelgti tai, kas nekinta, tai, kas buvo pradžioje, tai, kas kelionę kaip tokią įgalina būti kelione. Derrida pastebi, kad visada yra būdas. Būdas, kuriuo pranešama žinia, o šį fenomeną jis pavadina telefonu be susivaržymų, teigdamas, kad žydai pradžių pradžioje turėjo telefoną pokalbiui su Dievu, kad netgi Big Bang iškyla kaip balsas kitame telefono ragelio gale. Šis būdas/tarpininkas/priemonė, kuris tekant laikui tampa nepastebimu, atlieką vieną iš svarbiausių judesių – įsteigia tapatybę[9]. Tapatybę, kuri leidžia klajūnui, užvertus galvą, atsiduoti judėjimo srautui.

Tačiau ar šiandieną žinia pranešama vis dar telefono bangomis? Derrida, atiduodamas pagarbą Joyce’ui, kukliai taria, kad šis genijus įsteigia naują perdavimo liniją – gramofoną. Šis balso ir rašto susitelkimas gramofone, tarsi dviejų kuro papildymo pastočių, įgijusių naujas reikšmes (muziejines), susitikimas Soulsby Service Station, jas apglėbiančiame varde įgijęs kitą funkciją turizmo amžiaus svaigulyje. Bet kuriuo išlikimo arba transformacijos atveju šis susiliejimo metu gimęs tapatumas gundo, siūlydamas iliuziją, jog stotelė amžina, kad nors už jos gyvenimas vyksta, tačiau ne taip Tikrai kaip čia. Derrida su šypsena palieka savo žinią: šis visa apimantis pasitenkinimo jausmas turi trūkius, kurių nepajėgus užlopyti joks nugludintas techne, todėl bet kurioje stotelėje, praradus vidinę netikėtumo galimybę, atsiduodant statiškajam kismui, suvokiama, kad „kažkas nenumatyta gali pasirodyti tik iš išorės. Taigi mes pradedame laukti svečių“[10]. O štai ir paštininkas. Vis dėlto, kodėl jis nebeskambina, o pasilenkia prie dėžutės tyloje, eliminuodamas garso galimybę ir dingsta?

Virginijus Gustas

 

Pirmą kartą paskelbtas leidinyje „Naujoji Romuva“ 2011/1

 

  1. [1]Деррида, Ж.О почтовой открытке от Сократа до Фрейда и не только. — Минск: Современный литератор, 1999, p. 578- 606.
  2. [2]Деррида, Ж.О почтовой открытке от Сократа до Фрейда и не только. — Минск: Современный литератор, 1999, p. 583.
  3. [3]Bauman Z. 2007. Globalizacija: pasekmės žmogui. Vilnius, Apostrofa. Vertė V. Rubavičius, p. 121.
  4. [4]Bauman Z. 2007. Globalizacija: pasekmės žmogui. Vilnius, Apostrofa. Vertė V. Rubavičius, p. 127.
  5. [5]Muzilis R. 2005. Žmogus be savybių. II tomas. Vilnius, Vada. Vertė T. Četrauskas, p. 271.
  6. [6]Muzilis R. 2005. Žmogus be savybių. II tomas. Vilnius, Vada. Vertė T. Četrauskas, p. 227.
  7. [7]Muzilis R. 2005. Žmogus be savybių. II tomas. Vilnius, Vada. Vertė T. Četrauskas, p. 188.
  8. [8]Muzilis R. 2005. Žmogus be savybių. II tomas. Vilnius, Vada. Vertė T. Četrauskas, p. 120.
  9. [9]Derrida J. Ulysse gramophone, Galilée, 1987. Prieiga internetu: Улисс-Граммофон: Дескать (про) Джойса
  10. [10]Derrida J. Ulysse gramophone, Galilée, 1987. Prieiga internetu: Улисс-Граммофон: Дескать (про) Джойса
Tagged with: DerridaJoycekelionėMusilUlisas
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.