vienas gana įdomus lenkų rašytojas taip buvo aprašęs jį ištikusią patirtį

(o gal jo sugalvotą patirtį, o gal patirtį, kurią mes kiekvienas nešiojame įaustą į save, bet po truputį prarandame išvengdami/vengdami/priversti vengti situacijų, kuriose ši patirtis įvyksta, nes tik situacijoje, kuri niekaip nėra padaryta, gali įvykti tai, kas vadinama patirtimi)

: „Jos karviškumas taip netikėtai užklupo mano žmogiškumą, – ta valandėlė, kai mūsų žvilgsniai susitiko, buvo labai įtempta, – kad sutrikau kaip žmogus, tai yra kaip savo, žmonių, rūšies atstovas. Keistas jausmas, ir, ko gero, patyriau jį pirmą kartą – tą žmogišką gėdą gyvūno atžvilgiu. Leidau, kad ji pažvelgtų į mane ir pamatytų, – per šitai mes susilyginom, – tad ir aš tapau gyvūnu, tačiau keistu, netgi, sakyčiau, neįmanomu.“

Šis didžiulis patirties klodas sutikus žvilgsnį, įbesta į tave: karvė žiūri į žmogų ne žemesnio pasaulio gyvio akimis, ir tuomet, jei tu esi nuėjęs visą dirbtinės žmogiškosios didybės/visagalybės/reikšmybės/unikalybės/nepakeičiamybės/viršybės/pirmenybės kelią bei esi užsidėjęs ant krūtinės šarvus, kurie žvilga užrašu „ŽMOGUS“, šis karvės žvilgsnis bloškia tave į gėdos liūną. Tie pasididžiavimu buvę šarvai „ŽMOGUS“ tampa siaubingos naštos, užkrautos ant pavargusių pečių, sunkiu. Galvoje kirba vienintelis neatsakomas klausimas: kodėl, kodėl aš jaučiausi esąs daugiau nei štai šie kontūrai M. K. Č. paveiksle?

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Pasaulio sutvėrimas (13-os paveikslų ciklas, 1905/1906 m.)

Kodėl kiekviena savo kūno ląstele pamiršau, kad „gamta moka mus labai paprastai nustebinti: ji įsigeba viską padidinti“; o kad gyventi einant ir žvelgiant į tave supantį pasaulį taip, lyg „gyventi vienam, kokia didi svajonė!” yra naivybė, kuri lydi tik pasimetusi ir prarandanti viską turintį gyvį. Bet kodėl, pasidavęs kerams ir svaiguliui, leidau sau užmerkti akis prieš faktą, kad gyventi taip, lyg būtum vienas, yra svajonė. Štai ši karvė ir jos žvilgsnis, nuplėšęs visas tuo metu dėvėtas kaukes, sugrįžta pirminės kaukės pavidalu: aš, išmuštas situacijos patirties, staiga įgyju gėdos jausmą. Iš kur gėda? Kodėl gėda? Kodėl gyvūno žvilgsnis, grąžinantis man patirtį, kad esu jam lygus gyvūnas, sukelia gėdą mano jausenoje, o ne tai, ką aprašo Alphonso Lingis: paniręs į vandenį visų pirmą pradedi žavėtis gyvūnijos pasauliu, kuris jame egzistuoja ir, žvelgdamas į jį, patiri neišpasakytą džiaugsmingą santykį, bet pati egzistencijos didybė užplūsta patirtį tuomet, kai suvoki ir pamatai pro šalį plaukiantį žuvų pulką, delfiną ar pelikaną, panarinusį galvą, ieškantį grobio ir įsisteibeilijusį į tave, ir tu supranti, kad jie tave stebi lygiai taip pat, kaip ir tu juos! Esi toks pat, kaip jie, ir dar daugiau – jie išskiria tave iš supančios aplinkos ir suteikia susidomėjimą, tuo sakydami ir patvirtindami ne tik tokybę, bet ir skirtybę. Šioje vietoje kultūros daugybės sąlygomis gyvenančiojo mintis apvalo iškylantis seniai matytas Albrechto Dürerio paveikslas Ecce Homo.

Štai šis paveikslas, mums turintis priminti Jėzaus kančią, taigi ir nuolatos kelti nuodėmės ir gėdos už šią nuodėmę jauseną, reikalingą nuolatinio visų su Jėzaus tikyba ateinančių apvalymo praktikų kartojimo, sukelia netikėta furorą, juk šiame paveiksle – abejingas, pavargęs ir nuobodulio apimtas žmogus/dievas. Jis nejaučia jokios kančios, čia tik begalinis nuobodulys, nes jis viską lemia/žino/pildo/numato/daro. Eureka! Gėda kyla su visa šia tikybos banga, o Düreris tampa tuo, kuris nublaivina ir leidžia sutikti delfino, pelikano, žuvų ir karvės žvilgsnius oriai  mes visi esame gyvūnai, ir, sklindant begalinio juoko klyksmui, suvokti savo skirtingumą šio totalaus ir nepanaikinamo bendrumo patirties gausme. ECCE ANIMALIS

…po to jie visados apsikabina. Gyvulys spaudžia prakaituotą kaktą jam prie skruosto ir jie valandėlę stovi tamsoje, kaip besiglamonėjanti pora. Iš visų nesuprantamų dalykų daugiausia galvoju apie arklį. Ne apie berniuką, apie arklį. Ko jis nori? Vis regiu jo didelę galvą, kaip jis bučiuoja berniuką pažabotais nasrais, jaučiu pro metalą besiveržiantį troškimą, visiškai nesusijusį su noru prisikimšti pilvą ar poruotis su savo rūšimi. Ko jis geidžia? Nebebūti arkliu? Išsivaduoti iš amžinų savo genų pakinktų? Ar gali būti, kad vieną akimirką arklys suvokia visą savo kančią? Jo kasdienybė – nesiliaujantys raginimai ir kirčiai – virsta širdgėla. Kam arkliui širdgėla? Jaučiuosi sutrikęs… (Peter Shaffer/Sidney Lumet Equus, 1977)

 

Tagged with: ČiurlionisEonasgyvūnaskūrybaLingis
 

One Response to M. K. Č. Pasaulio sutvėrimas: VIII Eonas – Gyvūnas

  1. gyvūnas parašė:

    Matyt, nelengva interpretuoti Čiurlionio paveikslus… http://www.youtube.com/watch?v=d6MKBzti0P4&feature=related

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.