Vakar man parašė. Apie varles ir jų gyvenimą. Ir mirtį. Apie tai, kad gali joms suteikti dar vieną valandą, o gal daugiau. Dar vieną šansą, esančias ant kelio pakėlęs ir nunešęs į šalikelę… Aš nutariau sustoti ir pasimėgauti, pamedituoti ir nusikelti į vaizduotės skrydį, suvokdamas šį įvykį kaip bendros patirties, kaip patirties, kuri mane palietė, bendrą tašką. Man pasiseka, jei sustoju ties pasaulyje vykstančiais mažais įvykiais ir jį pakeičiu. Bent jau susikuriu iliuziją, tokią, kaip Borgeso, kai jis jau visai gyvenimo pabaigos akistatoje, absoliučiai apakęs nuvyko į Sacharą, pasėmė saują smėlio, vėl išpylė ją atgal, o tada tarė Aš pakeičiau Sacharą… Aš pakeičiau gyvybės ir mirties bangos persipynimą; aš galiu pakeisti vėjo gūsio skrydžio kryptį tiesiog atsistojęs ir leisdamas jam plakti mano veidą; aš galiu leisti pasirodyti pasaulyje tam, kas svarbu, jei būsiu neabejingas, jei tai mane palies ir aš sureaguosiu, pasislinksiu artyn. Aš pasislinksiu link to, kas pasislenka link manęs, aš matysiu ir girdėsiu, būsiu, kol dingsiu, o tuomet tikėsiuos, kad kažkas stovės vėjo gairinamas ir pakeis mirties bei gyvybės bangos sumaištį.

Žiūrintis į vaivorykštę

Tagged with: Borgesdienoraštiskelionė
 

2 Responses to Vakar man parašė

  1. Safo parašė:

    Suteikęs vienai varlei dar vieną šansą galbūt suteiki dar vieną šansą Visatai… tą šansą kurio Jai taip labai reikia, kad pateisintų savo paties būtį Niekio akivaizdoje…

  2. barabas parašė:

    tekstas priminė A.Lingio tekstus:)
    trumpa meditacija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.