Apie žodį

pagal | 2013 03 20
Michailas Gasparovas

Michailas Gasparovas

Save aš pirmiausia laikau filologu. Tai pakankamai plati sąvoka, kad ji būtų pagrindinė. Be to, aš tiriu antiką ir verčiu iš senovės kalbų. O čia vyrauja labai stiprios tradicijos. Vertimo mene vyksta nuolatinis lingavimas tarp pažodiškumo ir laisvumo. XIX amžiuje vyravo laisvas vertimas. XX amžiaus pirmajame ketvirtyje – pažodinis vertimas. Socializmo laikmetyje – laisvas, o dabar švytuoklė virpa ir, rodos, pradeda judėti atbulyn. Tai susiję su bendru kultūros plitimu tai platyn, tai gilyn. Laisvas vertimas orientuotas į vartotoją, pažodinis vertimas – į gamintoją, tai yra galimybė duoti kažkokį naują rinkinį meninių būdų, kurie galėtų praversti originalioje literatūroje. Laisvo vertimo niekada nelaikė vertimu, jį atmesdavo kaip pamėgdžiojimą. Rusų literatūroje vertimų iš senovės kalbų tikslumo laipsnis visada buvo didesnis, negu vertimų iš naujų kalbų. Todėl man artimesni pažodiniai vertimai. Štai klausimas, užduodamas kaip testas: „Koks ‘Hamletas’ jums labiau patinka – Lozinskio ar Pasternako?“ Man Lozinskio. Pasternakui vertimas buvo būdas išryškinti savo poetiką nuasmenintame vertimo kalbos fone. Lozinskis manė, kad asmeninė poetika turi būti sunaikinta, o vertimo autorius privalo būti kuo labiau permatomas. Galbūt dėl to, kad subjektyviai esu labiau linkęs į savinaiką, o ne į savisteigą, – Lozinskio idealas man artimesnis.

Prieš pusantro tūkstančio metų išgyvenome perėjimą nuo antikinės literatūros prie tamsiųjų viduramžių literatūros. Vyksta besitęsiantis kultūros plitimo platyn procesas į neraštingus ir pusiau raštingus gyventojų sluoksnius (su atitinkamais praradimais šiame kelyje); tuo pačiu vyksta eilinis truktelėjimas su intencija pasivyti Europos literatūrą (irgi su esminiais praradimais šiame kelyje, ariergardo atsilikimu nuo avangardo ir t. t.). Bet tai natūralūs procesai, rusų literatūra išgyvena juos ne pirmą ir ne antrą kartą. Aš nelinkęs graudintis dėl mūsų laikmečio, bet pesimizmui jis duoda tiek pat pagrindo, kaip ir bet kuri kita epocha.

Kai buvau studentas, mano kolega, vokiečių kalbos tyrėjas, atsargiai paklausė: „Štai jūs esate antikos tyrėjas. Kokią reikšmę šiuolaikiniam žmogui turi istorijos mokymasis? Friedrichas Schilleris manė, kad mokymasis išaukština ir apvalo. Dabar, turbūt, taip nėra?“ Aš atsakiau, kad ir dabar viskas taip pat: mokydamasis istorijos pastebi, kiek kvailysčių iškrėtė žmonija, dauguma tų kvailysčių galėjo būti lemiamos, bet žmonija vis dar gyva. Kaip ir anksčiau, istorija mus moko pesimizmo ta prasme, kad iš pirmtakų nieko pasisemti negalima, bet, kita vertus, moko ir optimizmo, nes žmonija tebeegzistuoja.

Žmones galėčiau tiksliai suskirstyti į dvi dvasines sandaras – kūrybinę ir tiriamąją. Svarbiausia – nesupainioti šių dviejų amatų. Štai kaip vieną sykį supratau, kas yra dialektika. Kaip ir visi, dialektinio ir istoristinio materializmo mokiausi iš vadovėlių, laikiau egzaminus, bet sveika nuovoka niekaip negalėjau suprasti, kaip tuo pačiu metu vienas ir tas pats daiktas gali būti pačiu savimi ir negali būti pačiu savimi. Ir staiga vienoje senoje A. F. Losevo knygoje perskaičiau pastebėjimą apie Aristotelį, o tuomet pamėginau įsivaizduoti štai ką: kai Puškinas rašo eilėraštį, jo sąmonėje atsiranda kažkokia užmačia, kuri realizuojasi, o realizacijos procese ji visą laiką patikslinama, keičiasi ir šis procesas iš esmės yra begalinis. Puškinas žino, ką nori pasakyti ir žino, ar tas žodis, kurį aptiko, tinka, ar netikėtai atsiveria kita prasme. Kai Puškinas deda paskutinį tašką ir atiduoda eilėraštį spausdinti – kiekvieną žodį jis laiko ir tuo, kuo jis yra, ir tuo, kuo jis turėtų būti pagal užmačią. Tai yra dialektikos reiškinys. Taip suvokia Puškinas… O Puškino tyrėjas?.. Puškino tyrėjas – atvirkščiai: kiekvieną žodį jis laiko tik tuo, kuo jis yra. Jeigu Puškino tyrėjas galėtų sau leisti manyti, kad kažkoks žodis arba mintis reiškia ne tai, ką jis reiškia pažodžiui, o kažką kita, tada tuoj pat atsivers erdvė tokiai savivalei, kurioje bet koks mokslas bus neįmanomas.

Bet koks mokslas prasidėdavo nuo kūrybos. Geram fizikui ir chemikui bandymai pavykdavo, blogam ne. Po to, kai į fiziką Galilėjus, o į chemiją Boyle’as ir Lavoisier įtraukė tiksliųjų matavimų sistemą, fizika ir chemija iš meno virto mokslu. Filologijoje vis dar yra sričių, kurios labiau artimos tiksliajam mokslui – tai literatūrinio kūrinio žemiausiųjų sluoksnių lygių struktūros analizė (pavyzdžiui, eilėraščio tyrimas).

Kūryba yra dialektikos procesas, tyrimas, pasak klasikų, – mechaninis procesas. Ir pats Marxas, formuluodamas savo krypties principus, visiškai tiksliai šitai apibrėžė: „Filosofija aiškino pasaulį, o jį reikia pertvarkyti.“ Dialektinio materializmo filosofija – kūrybinė filosofija, kuri pertvarko savo objektą. Tačiau jeigu mes įsivaizduosime mokslą, kuris užsiima savo objektų pertvarkymu, tuomet tai bus kas tik norite, tik ne mokslas. Žinoma, šito neįmanoma visiškai išvengti: prieš mus visada yra ne izoliuotas objektas, o objekto kontaktas su tyrėju. Bet mokslo užduotis – minimalizuoti. Ypač netaikyti tyrimui vertinimo, o mokslui kritikos. Gėlių neskirstyti į gražias ir negražias. Anglų filologas-klasikas Hausmanas, pats būdamas talentingu poetu, sakė: „Jeigu Aischilas jums brangesnis nei Manilijus – jūs netikras filologas.“ Manilijus – tai toks poetas, kurį skaitė vienas iš šimto specialistų.

Filologui būtinos tos pačios savybės, kaip ir bet kuriam mokslininkui, – racionalumas, gebėjimas mąstyti ir aiškiai įsisąmoninti savo mintis. Bet koks pažinimas prasideda nuo intuityvaus judesio, bet bendrauti žmonės gali tik racionaliame lygmenyje: du kart du visiems bus keturi. Mokslinio darbo procesą sudaro tai, kad visą savo intuiciją turi perleisti per proto filtrą ir rezultatą pateikti tokiu pavidalu, kad jį suprastų tavo artimieji. Kai filologui patinka koks nors eilėraštis, jis privalo aiškiai suvokti, kodėl jis jam patinka. Didelei žmonių kategorijai šitai nepriimtina, jiems nuo tokių suvokimų subyra estetinis mėgavimasis. Tokie žmonės nė kiek neblogesni už kitus, tiesiog jie negali būti filologais, lygiai taip pat, kaip trumparegis negali vairuoti automobilio.

Mano dienotvarkė nuo manęs visiškai nepriklauso. Karts nuo karto stengiuosi spėti padaryti tai, ką sugebu. Ir man labai nemalonu likti su pačiu savimi, nes pradedu mąstyti, koks aš negeras žmogus, ir kitus neįdomius dalykus. Tuomet pats nuo savęs atsitveriu darbu, netgi tokiais momentais, kai važiuoju metro. Štai Ariosto poemos „Pašėlęs Rolandas“ vertimą atlikau per kelis metus beveik išimtinai protarpiais, stovint metro arba sėdint laiptinėje. Jeigu mūsuose vertime būtų leidžiamos dedikacijos, būčiau priverstas jį skirti Susisiekimo ministerijai.

Manau, kad mano, kaip ir Pigmaliono, profesija ir hobis sutampa. Versti tenka ne iš gero gyvenimo. Anketose dažniausiai rašau, kad aktyviai nemoku jokios kalbos, o pasyviai moku aštuonias. Atsižvelgdamas į sąžinės elastingumą, galėčiau parašyti, kad moku penkias arba dešimt kalbų, bet tai ne esmė. Esmė ta, kad esu žmogus, nelabai gabus kalboms. Normalių gabumų žmogus skaito užsienio tekstą ir mintyje neatlieka vertimo į gimtąją kalbą, o aš turiu atlikti kitokį vertimą bet kuriuo atveju – meninio teksto vertimą. O kai tokį vertimą atlieki mintyje, tampa aišku, kad atsiranda poreikis jį užrašyti. Neketinau išversti Ariosto, tiesiog norėjau jį perskaityti. Visi žinome tokius pasaulinės literatūros paminklus, apie kuriuos egzaminų metu kalbama, kokie jie didingi, ir tuo pačiu apie juos žinome tik iš užsienio literatūros chrestomatijos ištraukų. Ir aš nusprendžiau: kai Paskutiniame Teisme manęs paklaus, kodėl neskaičiau to ar ano ir dar drįsau save vadinti filologu, į kiekvieną klausimą atsakysiu: „Tačiau aš perskaičiau Ariosto! Tačiau aš perskaičiau Ariosto!..“ Ariosto siužetas toks painus, kad skaityti jį be pieštuko rankoje neįmanoma, nes pasimesi tarp personažų ir epizodų. O paimti į ranką pieštuką reiškia save pasmerkti. Taip ir nutiko.

Michailas Gasparovas

1990 m. kovo 20 d., Tartu, Estija

 

***

Michailas Gasparovas (Михаил Гаспаров, 1935–2005) – rusų filologas, literatūrologas, klasikas ir vertėjas. Jis padarė neįkainojamą indėlį, tirdamas tokius antikos autorius kaip Fedras, Pindaras, Aristotelis, Ovidijus ir kiti. M. Gasparovas buvo ne tik senosios, bet ir šiuolaikinės pasaulio literatūros tyrėjas, skaitytojams pateikęs netikėtą požiūrį į pažįstamus ir užmirštus autorius. Jo fundamentalius eilėraščių tyrimus galima pavadinti klasikiniais.

2004 m. lietuvių kalba išleista M. Gasparovo knyga „Su skydu ir už skydo: pasakojimai apie senovės Graikijos kultūrą“, kurią išvertė Sigitas Parulskis. Ištraukas iš šios knygos galite perskaityti žemiau:

Sokrato pokalbis

Ištvermingieji stoikai (tekstas pateiktas aplinkkelių komentare)

Teisė dykinėti? (tekstas pateiktas aplinkkelių komentare)

 

Paruošė L. Jankauskas, vertė M. S.

Remtasi http://www.zhurnal.ru/staff/gorny/texts/ml_gasparov.html

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *