Išmintingasis Diogenas sakė, jog tėra viena galimybė laisvei pasiekti – lengvai sutikti mirtį. Iš tiesų, ką čia bepridursi, senas gudrus lapinas žinojo, jog nėra jokios galimybės patikrinti, kaip su ta laisve anapus. Žinoma, jis kalbėjo apie buvimą šiapus. Mintis apie laisvę gali ištikti įvairiose situacijose, kai staiga supranti, kad tave kažkas varžo arba nustojo varžyti. Štai neseniai skaičiau vieną istoriją apie tokį eilinį žmogelį, turėjusį paprastą gyvenimą, gyvenusį paprasčiausiame mieste, dirbusį elementariausią darbą, – knyga vadinasi „Balandis“, – sakyčiau, tragikomiška istorija (knygos anotacijoje skelbiama, kad tai istorija apie gyvenimo baimę). Pagrindinis herojus pasitinka dar vieną savo gyvenimo dieną, tik štai įprastą rutiną visiškai suardo prieš jo kambario duris kažin iš kur atsiradęs balandis, sujaukdamas žmogelio gyvenimą ir įsigudrinęs taip suvelti vargšo mintis, jog šis net bijo grįžti namo, nes ten prie durų tykos jis, balandis.

Šitame pasakojime man užstrigo kas kita, būtent tas staigus suvokimas, netikėtai užklupusi mintis, atėjęs supratimas, kas šiam, būtent šiam herojui, yra laisvė. Čia verta pacituoti (neišduosiu viso gana pikantiško ir tuo pat metu proziško situacijos konteksto, knyga verta dėmesio, tad jei kam bus įdomu, paskaitykite): „Bet jeigu didmiestyje, eidamas šikti, net negali užsidaryti paskui save durų – kad ir bendro naudojimosi išvietės durų, – jei iš žmogaus atimta šita, svarbiausia laisvė, tai yra laisvė prispyrus reikalui atsiriboti nuo žmonių, visos kitos laisvės yra nieko vertos. Tada gyvenimas nebeturi prasmės. Tada geriau numirti.“[1] Na, apie mirties ir laisvės santykį čia jau buvo užsiminta, bet nuo absoliučių, idealių dalykų kartais verta atsitraukti ir suvokti, kad ir kasdienybė gali pateikti staigmenų ir nuostabių įžvalgų. Laisvė prispyrus reikalui atsiriboti nuo žmonių… Sartre’as sakė, jog pragaras – tai kiti žmonės. O štai Epiktetas kalbėjo apie mumyse esančius tironus, nuomones, kurios verčia mus elgtis kaip vergus, keliaklupsčiauti, vaikytis šlovės, turtų, daiktų, pripažinimo, visiškai pamirštant, jog jais iš esmės įmanoma (ir norima) puikuotis tik prieš kitus. Štai ir atsitinka taip, kad laisvę randame tik savo galvose, ir niekur kitur jos nėra. Užklupus aštrios mizantropijos priepuoliams, šitą paprastą seną tiesą sunku prisiminti, tai ir puolama pirštu badyti „kitus“, padariusius dieną, pastarąją savaitę, pastarąjį mėnesį, metus, o galiausiai ir gyvenimą sumautais. O balandžiai tik kaip katalizatoriai primena, jog pasaulis daug didesnis nei galime įsivaizduoti. Tiesiog didesnis, ir tiek. Visus tironus iš galvos privalome iškrapštyti patys ir dar gyviems esant pasidžiaugti vidine laisve bent (tik) akimirkai, nes kitokia mums neduota.

Giedrė B.

  1. [1]1: 61 – Patrick Süskind. Balandis. Vaga, Vilnius, 2000.
Tagged with: dienoraštislaisvėmintisSüskind
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.