Schellingo traktatas apie žmogaus laisvės esmę (1809): traktato įžangos aiškinimas

pagal | 2015 05 19

Martino Heideggerio paskaitos apie Friedricho Wilhelmo Josepho von Schellingo traktatą „Žmogaus laisvės esmės ir su ja susijusių dalykų filosofiniai tyrimai“ (1809)1, skaitytos 1936-aisiais Freiburgo universitete, o vėliau publikuotos pavadinimu „Schellingo traktatas apie žmogaus laisvės esmę (1809)“2. Schellingo filosofija itin reikšmingai, gal net reikšmingiausiai iš visų Heideggerio vokiškųjų pirmtakų, prisidėjo prie paties Heideggerio filosofijos turinio susiformavimo.

 

Schellingo traktatas apie žmogaus laisvės esmę (1809)

 

[Skyrius] B.

Schellingo traktato įžangos aiškinimas

[Poskyris] 2.

Skirtingos panteizmo interpretavimo galimybės

 

Dabar panteizmo klausimą sekame tik šėlingiškojo kláusimo kėlimo pavidalu, o pastarąjį – vėlgi turėdami ketinimą imtis už jo slypinčio pirminio [eigentlich] filosofinio kláusimo. Savo formaliąja reikšme panteizmas reiškia: πᾶν-θεός, „viskas-Dievas“; viskas yra santykyje su Dievu; kiekvienas esinys [Seiende] yra santykyje su esinio pagrindu. Šis pagrindas kaip vienis, ἕν, kaip pagrindas yra tai, kas visa kita, πᾶν, jame, pagrinde, yra. Ἓν καὶ πᾶν. Vienis yra ir visybė [das Ganze], o visybė yra ir vienis. (ἕν καὶ πᾶν; tai siejasi su Herakleito ištara ἕν πάντα εἶναι – 50-as fragmentas – ir, atitinkant laiko dvasią, buvo trijų jaunųjų draugų švabų Schellingo, Hegelio ir Hölderlino devizas.)

Savo forma panteizmas reiškia: visas esinys, visi daiktai yra Dieve. Šis buvimas ir pasilikimas Dieve vadinamas „imanencija“. Kiekvienas esinio visybės žinojimas privalo kaip nors mąstyti visybę vienume su jos pagrindu; todėl kiekvienoje sistemoje kaip nors įtraukiama ši imanencija. Todėl Schellingas sako:

„Nes niekas neimtų neigti, kad, jeigu panteizmas žymi ne ką kita kaip tik mokslą apie daiktų imanenciją Dieve, kiekvienam protingam požiūriui šis mokslas turi kuria nors prasme būti patrauklus. Ir kaip tik ši prasmė čia lemtinga.“(S. 339)3

Pavadinimu „panteizmas“ kas nors pasakoma tik tada, jei apibrėžiama, kokiu aspektu kalbama apie šį esinio viduje-buvimą [Insein] Dieve. Nuo to priklauso įvairios galimos panteizmo interpretacijos – tarp kitų, be abejo, ir fatalistinė.

„Tai, kad čia esama galimos sąsajos su fatalistine prasme, yra nepaneigiama; o kad ši sąsaja nėra esminė, matyti iš to, kad daugelį prie šios pažiūros kaip tik atvedė gyvybingiausias laisvės jausmas“.

Panteizmą galima interpretuoti fatalistiškai, t. y. pašalinant laisvę, bet nėra būtina. Tokia menka ta būtinybė, kad veikiau priešingai, – esinį interpretuoti panteistiškai skatina kaip tik „gyvybingiausias laisvės jausmas“. Šitaip Schellingas iš anksto sugriebia lemiamą įžangos mintį: būtent vien tik pirmapradė žmogaus laisvės pajauta [Erfühlen] sykiu leidžia turėti jausmą, kad visas esinys vieningas savame pagrinde ir dėl jo. Čia susiduriame su tuo sąryšiu, kurį jau paaiškinome interpretuodami pirmąjį teiginį. Laisvės fakto jausmo turėjimas apima tam tikrą esinio visybės išankstinę pagavą, o šis esinio visybės išankstinis jausmas yra apibrėžiamas per išskirtinę žmogaus laisvės pagavą. Ir todėl laisvė yra „vienas iš sistemos centrų“.

Kai Schellingas, siekdamas laisvės sistemos, kuria jis žmogaus laisvę traktuoja kaip pirminę priešybę esinio, kaip visumos, pagrindui, nuodugniai svarsto panteizmo klausimą, tai jam nerūpi nagrinėti pasaulėžiūros mokslą. Po panteizmo klausimu glūdi klausimas apie sistemos kūrimo principą.

Klausimas apie sistemą yra klausimas apie bûties [Seyns] skyrių [Fuge] ir jungiantį skirstymą [Fügung]. Tai, kas šiandien vadinama ontologija, remiasi dar Aristotelio klausimu apie ὂν ᾗ ὄν ir pasibaigia pirminiu pamatiniu klausimu [Grundfrage] apie bûties tiesą. Abu svarbiausius keliamus klausimus – apie ὂν ᾗ ὄν ir apie ὂν ᾗ θεῖον – reikia aiškiai atskirti pagal jų filosofinę orientaciją. Jų vieno su kitu susietumą galime pažymėti pavadinimu „onto-teologija“.

Trumpai paaiškinome „panteizmo“ pavadinimą, panagrinėjome kivirčą dėl panteizmo tarp Schellingo ir Friedricho Heinricho Jacobio ir nurodėme publikacijas šia tema. Jeigu panteizmas suprantamas kaip daiktų imanencija Dieve, tada fatalistė interpretacija yra galima, bet, kaip pabrėžia Schellingas, nebūtina. Nes pirmapradė laisvės patirtis sykiu apima viso esinio vienumo savo pagrinde patirtį.

Taigi jei tvirtai remiantis žmogaus laisve kaip tik vedama prie panteizmo nuostatos, tai panteizmas, kaip toks, negali pats savyje neigti laisvę. Todėl ten, kur panteizmo mokslas prieina laisvės neigimą, tai glūdi ne tame, kad jis panteistiškas, bet tik tame, kad jis nesupranta panteizmo esmės. Jeigu taip, tai reikia ištirti, kur glūdi šis panteizmo esmės nesupratimas, arba, traktuojant pozityviai: kuo pagrįsta pirminė panteizmo esmė ir jos būtinumas.

Schellingo už akių užbėgąs tvirtinimas pirmiausia, trumpai tariant, skamba taip: pirmapradiškiausias „vidujausias“ laisvės jausmas reikalauja būtent panteizmo. Kiek panteizmo reikalauja būtent tokia laisvės patirtis, tiek tame jau glūdi panteizmo apibrėžta interpretacija („paaiškinimas“). Schellingas preliminariai (S. 339/340)4 pateikia pirmąją jos užuominą žodžiais apie panteizmo paaiškinimui reikalingą „vidujausią laisvės jausmą“.

Dauguma, jei jie būtų atviri ir nuoširdūs, prisipažintų, jog pagal jų pažiūras individuali laisvė jiems atrodo prieštaraujanti kone visoms aukščiausiosios esybės savybėms, pavyzdžiui, jos visagalybei. Pripažįstant laisvę, iš principo pripažįstama ir niekieno nenulemta, ne anapus bei šalia Dievo esanti galia, kuri panteizmo požiūriu neįsivaizduojama. Panašiai kaip saulė dangaus skliaute užgesina visus dangaus šviesulius, taip pat ir net dar labiau begalinė galia nuslopina kiekvieną baigtinę galią. Absoliutus kauzalumas vienoje esybėje palieka visoms kitoms vien besąlygį pasyvumą. Prie to dar prisideda visų pasaulio esybių priklausomybė nuo Dievo ir tai, kad net pati jų egzistavimo tąsa yra vien nepaliaujama kūryba, kuri baigtinę esybę produkuoja ne kaip kokią nors neapibrėžtą bendrybę, o kaip konkrečią determinuotą individualybę su vienokiomis, o ne kitokiomis mintimis, su vienokiais, o ne kitokiais siekiais bei poelgiais. Teiginys, kad Dievas neduodąs valios savo visagalybei, idant žmogus galėtų veikti, arba kad jis neribojąs laisvės, nieko nepaaiškina: jeigu Dievas nors akimirką susilaikytų nuo visagalybės, žmogus nustotų egzistavęs. Vargu, ar nenusižengiant šiai argumentacijai, rasis kita išeitis išgelbėti žmogų kartu su jo laisve, nes šioji neįsivaizduojama prieštaraujanti Dievo visagalybei, negu perkelti jį į pačią dieviškąją esybę ir sakyti, kad žmogus yra Dieve, o ne už jo ribų, ir kad pati žmogaus veikla įeina į Dievo gyvenimą. Kaip tik tuo mistikai ir visų laikų religingi žmonės grindė tikėjimą Dievo ir žmogaus vienove, tikėjimą, kuris, atrodo, vidujausiam žmogaus jausmui reikalingas taip pat ir net dar labiau negu protui ir abstrakčiam mąstymui. Net ir pats Šventasis Raštas laiko laisvės suvokimą, o ne kita ką, tikėjimo, kad mes gyvename ir esame Dieve, patvirtinimu ir garantija. Tad kaip gali su laisve būtinai kirstis toji teorija, kurią tokia daugybė protų taikė žmogui kaip tik dėl to, kad išgelbėtų laisvę?“5

Šios minties eiga suvokiama be ypatingų sunkumų. Schellingas vadovaujasi laisvės vaizdiniu, kurį turi „dauguma“; anot šio, laisvė – tai galėti iš savęs paties pradėti veikimą; esu laisvas, t. y. galiu iš savęs kildinti veiksmą; veikla – „veikiu“, – kaip šis savipradėjimas, yra sąlygota tik savęs pačios, taigi santykyje su kitu yra besąlygė. Turimas šios besąlygės galios [Können], kaip „fakto“, bendras jausmas; šia galia visuotinai pasikliaujama. Ir taip ji tampa faktu, pasitaikančiu drauge su kitais faktais ir žmonėms suteikiamu maždaug to jausmo, kad, pavyzdžiui, kažkaip esama praesmo [Urwesen], kurį vieni vadina „Dievu“, kiti apie jį sako „dievai“, dar kiti jį vadina „likimu“ arba „apvaizda“. Vieni pasitenkina šiuo tikėjimu apvaizda, kiti siekia, kad šis tikėjimas būtų paliudytas tikėjimo sistema ir išaiškintas tvirtu mokslu. Dar kiti laikosi atokiai nuo abiejų ir gelbstisi visuotine abejone; bet netgi ir pastarojoje pasirodo pasaulio pagrindo nuojauta; nes kas gi turėtų abejonėje be paliovos iškilti, jeigu ne nerimastingumas dėl to, kuo abejojama? Ir tad „visiems“ [man] bendrame būties jausme duota jų žmogiškoji laisvė ir ši bendroji apvaizda, ir jie į tai atsižvelgdami pasiremia tai viena, tai kità.

„Dauguma, jei būtų atviri ir nuoširdūs“ – tuo norima pasakyti: jeigu jie norėtų tikrai apmąstyti ir nuodugniai pergalvoti tai, kuo jie čia remiasi, tai dauguma turėtų pripažinti, kad šiame bendrame būties jausme suvedama tai, kas nesuderinama. Čia – žmonių nuosava galia, ten – praesmo visagalybė, čia – tai, kas besąlygiška, ir ten – tai, kas besąlygiška. Dabar kalbama ne vien apie tai, kad dėl laisvės – kaip pagrindimo nereikalaujančio pradėjimo – pažeidžiamas pagrindimo sąryšingumas, kad dėl laisvės bus tariama įvykių eigoje esant tarpą, bet kad dabar žmogaus laisvė kaip besąlygė stovi priešais kitą besąlygį, o šis pastarasis, be to bei antra vertus, dar ir pretenduoja sąlygoti viską, taip pat ir šį laisvės besąlygumą. Mums tereikia dorai apmąstyti esinio visybę, idant patirtume, jog šiame bendrame nepaaiškintame būties jausme mes nuolatos judame prieštaravime ar, teisingiau, išvengiame jo užsidengdami akis. Jeigu postuluojamas aukščiausias praesmas, tai sykiu nusprendžiama ir dėl viešpatavimo bei vergavimo. „Absoliutus kauzalumas vienoje esybėje palieka visoms kitoms vien besąlygį pasyvumą“. Praesmo besąlygis buvimas priežastimi sunaikina mūsų buvimą laisviems. Šis praesmo besąlygis buvimas priežastimi neapsiriboja vienkartiniu pradedančiu veikimu, bet lygiai taip atsako ir už baigtinės esybės tolesnį gyvavimą, jos išlaikymą, kas buvo aiškinta kaip nuolatinis kūrimas, creatio continua. Nepadeda ir mėginimas gelbėtis žinia, jog praesmas akimirkai sulaiko visagalybę ten, kur žmogui reikia veikti laisvai. Kaipgi reikėtų žmogui laisvai veikti, jeigu pirmiausia ir apskritai jo nebūtų, bet kaipgi jis galėtų būti, jeigu praesmas nors vienintelei akimirkai sustabdytų išlaikančią jėgą [Macht]?

Jeigu žmonių visuotinai dominuojantys vaizdiniai apie savąją laisvę ir praesmo buvimą [Dasein], mąstant atvirai ir nuoširdžiai, liaujasi skendėję rūke ir buvę vertinami nerimtai, gauname tokią padėtį. Praesmo besąlygis buvimas priežastimi reikalauja besąlygės žmonių nelaisvės. Tačiau šiam reikalavimui yra priešingas mūsų nuosavos galios jausmas. Vis dėlto, jeigu mūsų laisvė pasilieka, taigi yra besąlygė, tai ji yra priešinga praesmo besąlygumui. Tad jeigu nei praesmas, nei mūsų laisvės faktas nesileidžia pašalinamas, vadinasi, jeigu apskritai abu yra, – vienas su kitu, – ir jeigu mūsų laisvė negali būti tiesiog priešinga praesmo besąlygumui, tai tenka, užuot griebusis dar vienos „išeities“, pagaliau suvokti, kad žmogus yra ne „šalia“ (praeter), „anapus“ (extra) Dievo, kad jis yra ne priešingas Dievui, bet yra pas Dievą [zu Gott], ir kad šituo jis gali būti tik tada, jeigu kaip nors priklauso praesmui, t. y. yra jame [an ihm]. Šios daiktų imanencijos Dieve, t. y. pan-teizmo reikalauja atvirai patirtas, t. y. nuodugniai apgalvotas prieštaravimas tarp žmogaus laisvės ir Dievo visagalybės.

Šis prieštaravimas kivirču tampa tik tada, jeigu patiriama ir teigiama lieka žmogaus laisvė, o prieštaravimas tuo aštresnis, kuo atkakliau prieštaraujantieji teigia savo esmą [Wesen]. Kuo vidujesnis žmogaus laisvės jausmas, tuo esmingiau jis save patį patiria, tuo mažiau jis gali būti postuluojamas kaip niekinis anapus esinio kaip visumos [im Ganzen], tuo būtinesnis pasilikimas šio esinio viduje, tuo būtinesnis panteizmas. Tačiau šisai dabar negali reikšti, kad visa, kas ne-dieviška, pasiduoda ir paskęsta bendroje kunkuliuojančio viralo košėje; žmogaus laisvę reikia išlaikyti, bet sykiu priimti ją į praesmo bûtį.

Kaip laisvė, žmogaus laisvė yra besąlygė; kaip žmogaus laisvė, ji yra baigtinė. Tai klausimas, glūdintis žmogaus laisvės sąvokoje, – tai klausimas apie baigtinį besąlygumą, dar aiškiau – apie sąlygotą besąlygumą, apie priklausomą nepriklausomumą („išvestą absoliutumą“)(S. 347)6. Ten, kur yra laisvė, reikalaujama panteizmo. Ir atvirkščiai: ten, kur panteizmas, nelaisvė (fatalizmas) mažų mažiausiai nėra būtina; priešingai, galiausiai ten, kur postuluojamas teisingai suprastas panteizmas, būtinai reikalaujama laisvės.

Prie šio pirmapradžio panteizmo išaiškinimo, kurio interpretacija pateikta jau anksčiau, grįžtama tik S. 345, jį tuomet įdiegiant į traktato pirminį svarstymą. Tuo tarpu (S. 340–345) Schellingas aptaria kitus tris panteizmo išaiškinimus. Juos atmetant, sykiu atlaisvinamas kelias naujajai sampratai. O kadangi panteizmo pavadinimas tėra klausimo apie esinio, kaip visumos, pagrindą ir sandarą [Gefüge] teologinė formuluotė, šiuo kritišku apmąstymu toliau, siekiant laisvės sistemos, paaiškinamas sistemos klausimas. Bet, būdama tikra, ši „kritika“ sykiu yra pozityvi, t. y. ji naujai priima domėn nagrinėsimus dalykus ir pasitarnauja visos įžangos pagrindiniam ketinimui (S. 357) – pataisyti tam tikras „esmines sąvokas“.

Schellingas paeiliui aptaria tris panteizmo išaiškinimus. Taigi „panteizmą“ galime suvokti teiginiu – Dievas yra viskas. Trijų panteizmo sampratų tezėmis išdėstomi trys skirtingi šio teiginio aiškinimai. Dėstant trumpai, jie yra tokie: 1) viskas yra Dievas; 2) kiekvienas pavienis daiktas yra Dievas; 3) visi iki vieno daiktai yra niekas.

Kritiškai aptardamas šias panteizmo sampratas, Schellingas vis dėlto nori ne tiek atsekti apibrėžtų teorijų istorinį formavimąsi, bet pateikti šio mąstymo būdo pavyzdžius. Tam neprieštarauja tai, kad, būtent svarstant šiuos panteizmo variantus, vėl ir vėl pasitelkiamas Spinoza. Žinoma, kad nuo pat kivirčo dėl panteizmo pradžios spinozistinis panteizmas laikomas klasikiniu ir tad tuomet, kai sakoma „spinozizmas“, turimas mintyje panteizmas apskritai. Tai, kad, aptardamas panteizmo formas, Schellingas imasi atitaisyti įprastą Spinozos interpretaciją, verta paminėti, bet lemiamos reikšmės tai neturi.

Tai, kodėl Schellingas čia nepaliaujamai kelia Spinozos ir spinozizmo klausimą, kurį, neskaitant epochos dvasios teikiamų dingsčių, motyvuoja radikalesnis ketinimas, nukreiptas į laisvės klausimo ir laisvės sistemos dalykinį turinį. Spinozos pavyzdžiu Schellingas kaip tik nori parodyti, kad ne tiek panteizmas, ne jame glūdinti teologija, bet jį pamatuojanti „ontologija“ atneša su savimi fatalizmo pavojų, laisvės pašalinimą ir jos neįvertinimą. Ir atvirkščiai, iš to seka, kad viską lemia pakankama „ontologija“, visų pirmiausia – bendrajam laisvės klausimui pagrindą teikianti teisinga laisvės fakto patirtis ir jausmas. Šio jausmo pirmapradiškumui lemtinga kaip tik tai, kaip jis – kaip žmogaus Dasein pamatinė nuotaika [Stimmung] – pritaikytas [abgestimmt] prie bûties apskritai ir jos kaip visumos.

Trumpai apžvelkime Schellingo pateikiamą panteizmo formų kritinį aptarimą, remdamiesi vadinamosiomis, kaip galėtume trumpai įvardyti, „panteizmo tezėmis“.

Dėl 1) Viskas yra Dievas (S. 340-341)7. „Pagal kitą… paaiškinimą…“. Tai, ką vadiname (1), Schellingas jau vadina „kitu“, nes susieja su anksčiau pateikta savojo panteizmo išankstine interpretacija, kuri, užuot pašalinus laisvę, kaip tik reikalauja jos kaip vidinės prielaidos. Viskas yra Dievas, t. y. visi pavieniai daiktai, suvienyti į vieną gretą, stačiai sutapatinami su Dievu; jis yra tarytum tik jų suma, t. y. iš tiesų Dievas yra niekas. Schellingas aiškiai nurodo, jog, jeigu panteizmo mokslas suprantamas šitaip, tai Spinoza nėra ir negali būti panteistas. Kadangi kaip tik Spinoza baigtinius daiktus atskyrė nuo begalinio pagrindo; jie yra tai, kas jie yra, tik kaip esinys kitame ir po kito, kaip pagrindo sekmuo. Tačiau į vieną gretą suvienijus ir kartu apmąsčius tai, kas tėra išvestiniai dalykai – tegų jų skaičius būtų begalinis – niekuomet neiškils tai, kas pirmapradiška.

Dėl 2) Kiekvienas pavienis daiktas yra Dievas (S. 341)8. („Dar lėkštesnė … prilygstąs Dievui“). Šią panteizmo sampratą Schellingas iškart (1, X, S. 45) pavadina „bendriausia“. Kiekvienas kūnas, kiekvienas daiktas čia yra „modifikuotas Dievas“. Laikantis šios panteizmo sampratos, tik vienas žingsnis skiria nuo to, kad jį sutapatintume su grubiausiu laukinių, kurie pamaldumo objektu pasirenka stručio plunksną arba dantį, fetišizmu. Laikantis šios neskoningos panteizmo interpretacijos, neįvertinama, kad jau pats „modifikuoto“, „išvestinio“ Dievo apibrėžimas Dievą paneigia ir tai, apie ką norėta kalbėti, vėl perkelia į baigtinio daikto vietą.

Dėl 3) Visi iki vieno daiktai yra niekas (S. 343/4)9. („Naujasis apibrėžimas, atrodo…“). Šis vaizdinys numano tezę „Dievas yra viskas“, kuri atvirkščia ankstesniajai (1) „Viskas yra Dievas“. Tačiau jeigu visi daiktai yra niekas, tai mažų mažiausiai neįmanoma juos sumaišyti su Dievu ir tiesiai laikytis pirma paminėto aiškinimo.

Visoms trims interpretacijoms bendra tai, kad panteizmą jos panaikina, t. y. nepalieka jam visai jokios galimybės, o taip pakerta ir save pačias. Abi pirmosios panteizmo interpretacijos suardo Dievo sąvoką taip, kad nebelieka jokio pagrindo vis dar kokia nors prasme kalbėti apie panteizmą, t. y. apskritai apie teizmą. Trečioji interpretacija pašalina visus esinius, kurie anapus Dievo, taigi vėl, tik dabar žvelgiant antraip, panteizmas negalimas, mat dabar juk viskas yra niekas. Tačiau klausimas toks, ar teiginys „viskas yra niekas“ būtinai ir vienatiškai seka iš teiginio „Dievas yra viskas“. Šis teiginys panteizmą apskritai išreiškia prideramiau nei prieš tai minėtieji.

Teiginys „Dievas yra viskas“ nesileidžia taip lengvai atmetamas kaip „Viskas yra Dievas“, πᾶν-θεός. Panteizmas paskutiniąja reikšme nesitaiko į tą, kurio reikšmė θεός-πᾶν ir kurį verčiau reikėtų vadinti „teopanizmu“. Tačiau tikrieji sunkumai čia tik prasideda. Kadangi nėra labai lengva parodyti, kiek – jeigu jau teigiama Dievą esant visybės pagrindu – Dievas nėra visa, t. y. kaip galima iš Dievo pašalinti ką nors tokio, kas vis dėlto yra.

Bet apskritai Schellingas čia neprieina prie šios panteizmo sampratos turiningo paaiškinimo; jis lieka tūnoti tuščiose bendrybėse ir – o tai lemiama – išleidžia iš domės tikrąjį klausimą, kurį reikia visų pirma nuskaidrinti ir atsakyti, jeigu norima sistemos, paaiškinančios ką nors esminga apie panteizmą ir laisvės galimybę jame.

Martin Heidegger

 

Vertė B. M.

Versta iš: Martin Heidegger, Schellings Abhandlung über das Wesen der menschlichen Freiheit (1809), Tübingen: Max Niemeyer Verlag, 1995, p.82–89.

 

  1. Friedrich Wilhelm Joseph von Schelling, Philosophische Untersuchungen über das Wesen der menschlichen Freiheit und die damit zusammenhängenden Gegenstände, 1809. Internete galima perskaityti čia: http://www.dalank.de/archiv/freiheit.pdf.
  2. Martin Heidegger, Schellings Abhandlung über das Wesen der menschlichen Freiheit (1809), Tübingen: M. Niemeyer, 1971.
  3. Heideggeris cituoja Schellingo traktatą iš Schellingo raštų rinkinio (traktatas tame rinkinyje – p.297–511), pasirodžiusio 1834-aisiais Enßlino knygyne Roitlingene [Reutlingen, Enßlische Buchhandlung]). A. Tekoriaus vertime atitinkama vieta – p.24: Friedrich Wilhelm Joseph von Schelling Žmogaus laisvės ir su ja susijusių dalykų filosofiniai tyrimai. Vertė A. Tekorius. Įvadą parašė A. Šliogeris. Vilnius: ALK Pradai, 1995.
  4. A. Tekoriaus vertime atitinkama vieta – p.24–26: Friedrich Wilhelm Joseph von Schelling Žmogaus laisvės ir su ja susijusių dalykų filosofiniai tyrimai. Vertė A. Tekorius. Įvadą parašė A. Šliogeris. Vilnius: ALK Pradai, 1995.
  5. Friedrich Wilhelm Joseph von Schelling Žmogaus laisvės ir su ja susijusių dalykų filosofiniai tyrimai. Vertė A. Tekorius. Įvadą parašė A. Šliogeris. Vilnius: ALK Pradai, 1995, p.24–26. (Tekoriaus vertimas šiek tiek pakeistas – B.M.).
  6. A. Tekoriaus vertime atitinkama vieta – p.35: Friedrich Wilhelm Joseph von Schelling Žmogaus laisvės ir su ja susijusių dalykų filosofiniai tyrimai. Vertė A. Tekorius. Įvadą parašė A. Šliogeris. Vilnius: ALK Pradai, 1995.
  7. A. Tekoriaus vertime atitinkama vieta – p.26–27: Friedrich Wilhelm Joseph von Schelling Žmogaus laisvės ir su ja susijusių dalykų filosofiniai tyrimai. Vertė A. Tekorius. Įvadą parašė A. Šliogeris. Vilnius: ALK Pradai, 1995.
  8. A. Tekoriaus vertime atitinkama vieta – p.27: Friedrich Wilhelm Joseph von Schelling Žmogaus laisvės ir su ja susijusių dalykų filosofiniai tyrimai. Vertė A. Tekorius. Įvadą parašė A. Šliogeris. Vilnius: ALK Pradai, 1995.
  9. A. Tekoriaus vertime atitinkama vieta – p.30–32: Friedrich Wilhelm Joseph von Schelling Žmogaus laisvės ir su ja susijusių dalykų filosofiniai tyrimai. Vertė A. Tekorius. Įvadą parašė A. Šliogeris. Vilnius: ALK Pradai, 1995.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *