1950-ųjų spalį filosofiniame žurnale Mind pasirodė A. M. Turingo straipsnis, pavadintas „Skaičiavimo mašinos ir intelektas“. Pirmasis šio straipsnio sakinys skelbia: „Siūlau apsvarstyti klausimą: Ar mašinos gali mąstyti?“1 Po šešerių metų straipsnis buvo perspausdintas Jameso Newmano redaguotoje antologijoje The World of Mathematics pavadinimu „Ar gali mąstyti mašina?“2 Nuo tada šiuo klausimu ėmė lietis publikacijų srautas, leidęs iškilti tam, kas vadinama „Dirbtinio intelekto“ projektu. Dabar, praėjus penkiasdešimčiai metų po šio epochinės reikšmės teksto perspausdinimo, Markas Halpernas išleido solidų visos problemos tyrimą3. Halpernas kritikuoja dirbtinumo entuziastų teiginius ir ginčija jų teisę dėtis Alano Turingo palikuoniais. Jaučiuosi skolingas Markui Halpernui už paskatą pateikti kelias sekančias mintis.
Žvelgiant į šio straipsnio plėtojamą temą, manasis klausimo traktavimas atsišakoja nuo Turingo tyrimo ir jame keliamų klausimų ar jo įkvėptų svarstymų. Man nesunku pripažinti, jog nėra neįmanoma sukurti mąstančio dirbinio ar tokio dirbinio, kuris myli ir nekenčia, kuria simfonijas ir originalią poeziją. Visgi esu įsitikinęs, kad net ir pripažinus šį dalyką, išliktų atsakymo reikalaujantys klausimai.
Turingas, pareiškęs, jog būtų kvaila šią problemą spręsti aiškinantis, kaip dažniausiai yra vartojamos sąvokos „mašina“ ir „mąstyti“, pasiūlė pasitelkti imitacijos žaidimu [imitation game] pavadintą eksperimentą, kuris galiausiai tapo žinomas kaip Turingo testas. Tyrimo idėja paprasta: uždavinėti klausimus kompiuteriui ir žmogui, kurių nei vieno, nei kito klausėjas negali matyti. Jeigu klausėjas nepajėgia nuspręsti, kuriuos atsakymus pateikė kompiuteris, o kuriuos žmogus, daroma išvada, kad kompiuteris mąstė.
Turingas tikėjosi, kad kompiuteriai bus vadinami „mąstančiomis mašinomis“ ne dėl problemų sprendimo galimybių, o dėl gebėjimo atsakinėti į klausimus žmogiškai. Tai gana logiška pastaba. Šiandien kompiuteriai per kelias sekundes gali atlikti matematines operacijas, kurioms įveikti matematikų komanda turėtų skirti daug daugiau laiko; tačiau ši savybė šiuolaikinių kompiuterių nei per plauką nepriartina prie žmogiškumo. Vis dėlto logiška Turingo pastaba nepašalina klaidos, tūnančios pačioje testo idėjoje. Siūlydami atsakyti į klausimą remiantis objektyviai nustatomais kriterijais, mes pašaliname subjektyvumo svarbą ir tuo pačiu apvalome klausimą nuo bet kokių filosofinių reikšmių.
Paprasti klausimai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasti, taigi ir klausimas „Ar mašina gali mąstyti?“ yra ne vienas klausimas, o ištisa sankaupa, lengvai išskaidoma į daugybę klausimų, galinčių pateikti skirtingus atsakymus. Norėdami mąstyti aiškiai, turime atsijoti šiuos skirtingus klausimus.
Kaipgi Turingo testas gali apibrėžti, ar kompiuteris mąsto? Atsakymas į šį klausimą, žinoma, pirmiausia priklauso nuo to, kaip apibrėžiame „mąstymą“. Neketinu plėtoti klausimo šia kryptimi. Be abejo, visai pagrįstai galima tvirtinti, kad „mąstymo“ apibrėžimas nėra svarbus, kadangi anksčiau ar vėliau pavyks užprogramuoti kompiuterį „mąstyti“ taip, kaip reikalauja parinktas apibrėžimas. Bet tuomet liktų neatsakytas daug svarbesnis klausimas: ar Turingo testas gali nustatyti kompiuterio subjektyvumą?
Net ir pavykus Turingo testui pateikti subjektyvumo kriterijų, be atsako liktų dar svarbesnis klausimas: kas yra subjektyvumas? Sakykime, mums pavyksta išrasti tokio sudėtingumo kompiuterį, kuris (kuri?) turi savo užgaidas, nuotaikas ir iniciatyvą, taigi „kompiuteris“ atsiduria tokioje pačioje padėtyje kaip ir klonuotas žmogus: jo subjektyvumas būtų „atsirandanti“ [emergent] tikrovė, neredukuojama į jokią techninę ar programinę įrangą – tokiu būdu sukuriamas kompiuteris-asmuo.
(Sąvoką „atsirandantis“ vartoju nenoriai, nes ji persmelkta interpretacijų, kurios man nepriimtinos.)
Noriu pabrėžti, kad nepaisant asmens tapimo asmeniu proceso, būtent asmens subjektyvumas yra tikrovės bei vertingumo požymis.
Apsvarstykime klausimą kitu kampu: jeigu neuromokslininkams kada nors pavyktų nubraižyti ir dirbtinai atkurti visą žmogaus smegenų veikimą (prašau nekreipti dėmesio į mano kalbos netechniškumą; šioje vietoje mokslinis tikslumas nei pagražina, nei nuskurdina mano nuomonės), vis dar tvirtinčiau, kad pasiekta autonomija ir subjektyvumas būtų kūrybiški dvejopomis prasmėmis: (1) tai būtų visų gamtoje vykstančių procesų („natūralus procesas“ taptų nereikalinga dviprasmybe) kūrybiškumo pavyzdys, kai įbūtinama anksčiau nebuvusi tikrovė – originali tikrovė; (2) „atsiradęs“ dirbinys būtų savarankiškas ir skelbtų savo tikrovę, pasitelkęs kūrybinę veiklą, mintis ir veiksmus, šitaip įbūtindamas tai, ko anksčiau nebuvo.
Robotas humanoidas Sophia (gamintojas – Hanson Robotics), kuriam suteikta Saudo Arabijos pilietybė.
Tarp kitko: sakykime, mes sukūrėme visiškai funkcionalias protaujančias smegenis, tokias kaip Einsteino; dirbinys, kuriam tos smegenys priklausys, neturės žmogiškų jausmų, žmogiškų emocijų, žmogiškų troškimų, išskyrus tai, kad bus sujungtos su kūnu iš mėsos ir kraujo, su tam tikrais hormonais ir fermentais, žodžiu, neprimins nei vieno iš mūsų. Tai nėra neįmanoma, nes niekas negali užkirsti kelio egzistuoti skirtingos sandaros „asmenybėms“, kurios kitaip nei mes patirtų jausmus ir emocijas.
Jau pati Turingo straipsnio pradžia neleidžia abejoti, koks turėtų būti atsakymas. Testas akivaizdžiai buvo sumanytas ne padėti mums rasti atsakymą į pagrindinį klausimą „Ar mašinos gali mąstyti?“, o patikrinti tam tikrus kompiuterius, kad būtų nustatyta, kuris ar kurie atitinka pageidaujamą mąstymo lygį. Tačiau Turingo atsakymas į jo paties iškeltą klausimą netikėtai nuvilia:
Mano manymu, originalus klausimas „Ar mašina gali mąstyti?“ yra pernelyg beprasmiškas, kad būtų vertas aptarimo. Vis dėlto manau, kad šimtmečio gale žodžių vartosena ir viešoji išlavinta nuomonė pasikeis tiek, kad bus galima kalbėti apie mašinų mąstymą nebijant sulauksi prieštaravimo.
Jeigu klausimas redukuojamas į sutartinės žodžių vartosenos apibrėžimą, filosofinės reikšmės jame praktiškai nebelieka. Halpernas įžvelgia „akivaizdų prieštaravimą Turingo laikysenoje“, savo straipsnio pradžioje sakydamas, kad būtų absurdiška atsakyti į šį klausimą pasitelkiant „statistines apklausas, kokias, pavyzdžiui, vykdo Gallup Poll“.
Halpernas cituoja psichologą Epsteiną, kuris tvirtina, kad „jausmingas kompiuteris yra neįmanomas“. Be abejo, Epsteinas jausmingumą suvokia bihevioristinėmis sąvokomis. Tačiau technologinė pažanga gali padėti sukurti kompiuterius, kurie kuo toliau, tuo išmaniau pamėgdžiotų žmogaus atsakus ir elgesį. Visgi filosofas užklausia ne apie kompiuterių pajėgumą, o apie jų patirties galimybes.
Anot Marko Halperno, jeigu patyrinėsime originalius dirbtinius atsakymus, tuoj pastebėsime, kad „joks kompiuteris, koks bebūtų išmanus, net nepriartėja prie tikro mąstymo“.
Lukrecijaus aprašyti kūlversčiuojantys atomai nėra vien tik kūlversčiuojantys atomai: jie tampa Goethe ir Heine, Shakespeare’u ir Wordsworthu. Filosofija turėtų atsakyti į šį klausimą: kas labiau nusipelno vadintis „tikru“ – dulkės, kuriomis virto Goethe, ar rusenanti ugnis, kuri net ir šiandien gieda
Alles Vergängliche
Ist nur ein Gleichnis;
Das Unzulängliche,
Hier wird’s Ereignis;
Das Unbeschreibliche,
Hier ist es gethan;
Das Ewig-Weibliche
Zieht uns hinan.4
Platonas turėjo atsakymą į šį klausimą. Mano manymu, tai atsakymas, suteikiantis prasmę žmogaus gyvenimui.
Vertė Tautvydas Vėželis
D. R. Khashaba, Plato’s answer to Alan Turing’s question
VIETOJ EPILOGO
– Saulę aš vadinu gėrio kūdikiu – ji gimsta iš gėrio. Gėris pagimdo tai, kas panašu į jį patį: koks yra gėrio santykis su protu ir tuo, kas protu suvokiama, protu suvokiamoje srityje, toks yra Saulės santykis su regėjimu ir tuo, kas regima, regimoje srityje.
– Kaip tu sakai? Paaiškink geriau.
– Tu žinai,– tariau,– kad kai akys stengiasi įžiūrėti daiktus, kurių spalvos apšviestos ne dienos šviesos, o nakties blyškaus švytėjimo, jos mato silpnai ir yra beveik aklos, tarsi būtų netekusios regėjimo.
– Taip.
– O kai Saulė apšviečia daiktus, tos pačios akys aiškiai juos mato ir jų regėjimas būna puikus.
– Suprantama.
– Panašiai galvok ir apie sielą. Kai ji nukreipia savo žvilgsnį ten, kur spindi tiesa ir būtis, ji suvokia ir pažįsta jas, taigi yra protinga; o kai ji nukrypsta į tai, kas sumišę su tamsa, kas gimsta ir žūva, ji turi tik nuomones, blaškosi nuo vienos nuomonės prie kitos ir atrodo netekusi proto.
– Atrodo, kad taip.
– Tad tai, kas pažįstamiems daiktams suteikia teisingumą, o žmogui – sugebėjimą pažinti, ir laikyk gėrio idėja – žinojimo ir tiesos pažinumo priežastimi. Kad ir kaip gražu viena ir kita – pažinimas ir tiesa, – bet jeigu gėrio idėją laikysi kažkuo dar gražesniu, galvosi teisingai. Kaip šviesą ir regėjimą yra teisinga laikyti panašiais į Saulę, bet būtų klaidinga juos laikyti Saule, taip ir čia: teisinga yra žinojimą ir tiesą laikyti panašiais į gėrį, bet klaidinga vieną kurį iš jų laikyti pačiu gėriu, nes gėrio prigimtis yra nepalyginamai vertingesnė.
– Kokiu neapsakomai gražiu tu jį laikai, jeigu sakai, kad nuo jo priklauso ir pažinimas, ir tiesa, o pats jis pranoksta juos savo grožiu. Bet, žinoma, tu jį laikai ne malonumu?
– Nepiktžodžiauk! Verčiau štai kaip pasižiūrėk į gėrį.
– Kaip?
– Manau, tu sutiksi, kad Saulė matomiems daiktams suteikia ne tik galią būti regimiems, bet ir gimimą, augimą ir maistą, nors pati Saulė nėra tapsmas.
– Be abejo!
– Lygiai taip pat pažiniems daiktams gėris suteikia pažinumą, buvimą ir esmę, nors pats gėris nėra būtis; reikšmingumu ir galia jis pranoksta ją.
Platonas, „Valstybė“5
- Alano Turingo straipsnis Computing Machinery and Intelligence („Skaičiavimo mašinos ir intelektas“) prieinamas internete: http://www.abelard.org/turpap/turpap.htm
- Alan Turing, „Can a Machine Think?”, The World of Mathematics, vol. 4, p.2099–2123, Simon & Schuster, 1956.
- Mark Halpern, „The Trouble with the Turing Test” („Keblumas su Turingo testu“), The New Atlantis, Number 11, Winter 2006, pp. 42–63; internete: http://www.thenewatlantis.com/archive/11/halpern.htm; žymiai išsamesnis teksto variantas yra jo tinklapyje www.rules-of-the-game.com
- Paskutinės Goethe’s „Fausto“ antros dalies eilutės:
Visa, ką laikas išdildo, –
Simbolis vien;
Visa, ko laukta kasdien,
Čia išsipildo.
Gėrio pasiekto pilnumas
Tildo geismus.
Amžinas moteriškumas
Aukština mus. - Platonas, „Valstybė“, 508c–509b; Vilnius: Mintis, 1981, p.239–240, vertė Jonas Dumčius.