Graikų filosofijos ir medicinos perdavimas

Senovės graikų filosofijos ir medicinos raštai nepaprastai įtakojo vėlesnį mąstymą tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Mičigano universiteto (JAV) mokslininkė Aileen Das išryškina tam tikras šios įstabios kelionės atkarpas, vedančias nuo graikų iki sirų, nuo arabų iki lotynų. –

 

Severas Sebuktas (mirė 666/667 m. po Kr.) rašo:

[Filosofija] nepriklauso vien tiktai graikams, ją gali pažinti visi, nestokojantys stropumo, kad ir kas jie būtų – graikai ar barbarai.

Čia sirų vyskupas Severas Sebuktas pabrėžia visuotinę filosofijos svarbą. Darbuodamasis vienuolyne prie Eufrato upės, Severas pripažįsta senovės graikų erudiciją šioje srityje, tačiau pažymi, kad krikščionys, kaip antai jis, taip pat gali mokytis filosofijos.

Nors graikų filosofija ir medicina kilo iš pagoniškosios praeities, šie mokslai ikišiuolaikinėje istorijoje turėjo tarpkultūrinį poveikį. Krikščionių autoriai, tokie kaip Severas, studijavo Aristotelio (384–322 m. pr. Kr.) logikos darbus, kad tobulintų savuosius diskutavimo įgūdžius prieš teologinius priešininkus; Galeno (129–217 m. po Kr.) raštai buvo esminiai šaltiniai vienuoliams, gydantiems sergančius brolius izoliuotuose vienuolynuose.

Šiame rašinyje tvirtinama, kad graikų filosofijos ir medicinos perdavimas buvo tarptautinis reiškinys, įtraukęs daugiakalbius žmones iš pagonių, krikščionių, musulmonų ir žydų bendruomenių. Šis mokslinis judėjimas peržengė ne tik religines ir kalbines, bet ir geografines sienas, nes atsirado miestuose nuo Bagdado rytuose iki Toledo vakaruose.

Graikai Aleksandrijoje

Atėnai ir Roma buvo žymūs antikos studijavimo centrai, suteikę galimybę išradingiems filosofams ir gydytojams pritraukti mokinius bei įgyti turtą ir prestižą. Vis dėlto romėnų valdoma Aleksandrija varžėsi su Atėnais ir Roma kaip vieta, kur studijuojama filosofija ir medicina Viduržemio jūros regione.

Aleksandrija, ir bendrai Egiptas, vaidino svarbiausią vaidmenį, perduodant graikų filosofijos ir medicinos mąstytojų kūrinius. Po Aleksandro Didžiojo mirties 323 m. pr. Kr. generolas Ptolemėjus ir jo įpėdiniai Aleksandriją pavertė savo egiptietiškos imperijos sostine. Jie rėmė statybą žymiosios Aleksandrijos bibliotekos, kurioje mokslininkai perrašinėjo ir kaupė knygas, pasiskolintas, nupirktas ir netgi pavogtas iš kitų Viduržemio jūros regiono vietų. Bibliotekininkai rinko tekstus, pasirašytus Platono (mirė 348/347 m. pr. Kr.), Aristotelio ir Hipokrato (gyveno 460–370 m. pr. Kr.) vardais, bei leido juos kaip rinkinius.

Egiptas turi klimatą, ypatingai tinkamą papiruso augalo augimui, todėl graikų–romėnų antikos laikais tai buvo svarbi vieta tekstų leidybai. Vietinė dykuma išsaugojo kai kuriuos anksčiausiai išlikusius graikų filosofijos ir medicinos papirusus. Pavyzdžiui, papiruse Nr.131, datuojamame 100 m. po Kr., užrašyta beveik baigta Aristoteliui priskiriama „Atėnų konstitucijos“ kopija. Ten smulkiai aprašoma Atėnų valdymo santvarkos istorija iki 328–325 m. pr. Kr., be to, atrodo, kad šis tekstas nebuvo platinamas kartu su kitais Aristotelio raštais.

Kitame papiruse užrašytas autoriaus, žinomo kaip Anonymus Londiniensis, tekstas taip pat mus pasiekė iš I a. Egipto: jame tyrinėjami V ir IV amžių pr. Kr. rašytojų požiūriai apie negalavimų kilmę.

Regis, dalį teksto parašė Aristotelio mokinys Menonas: jame cituojamas Hipokratas, anot kurio, kūną susargdina „oras“ (phusai). Iš Pergamo kilusio, bet Romoje išgarsėjusio Galeno knygos Aleksandrijoje sudarė medicinos mokymo programos šerdį, tuo tarpu filosofijos studijos labiau kreipė dėmesį ne į Platono, o į Aristotelio kūrinius.

Jauni žmonės dėl finansinių priežasčių keliaudavo iš tolimų kraštų, kad įgytų išsilavinimą Aleksandrijoje. Šventikas Sergijus iš Rešainos (mirė 536 m. po Kr.) šiame mieste mokėsi medicinos ir filosofijos, o grįžęs į savo namus šiaurės Sirijoje tapo vyriausiuoju gydytoju. Gerai kalbėjęs tiek graikų, tiek gimtąja sirų kalbomis, Sergijus išvertė apie trisdešimt Galeno darbų ir filosofinių traktatų, tokių kaip slapyvardžiu pasirašyta Aristoteliui priskiriama kosmologija „Apie visatą“. Daugelis Sergijaus vertimų prarasti, bet išliko Galeno farmakologinio traktato „Apie paprastų vaistų galias ir mišinius“ 6–8 knygų vertimo į sirų kalbą kopija.

Arabų iškilimas

Po keturiolika mėnesių trukusios apgulties, 642 m. po Kr. generolas Amras ibn al Asas (585–664) pajungė Aleksandriją Rašidunų kalifatui (632–661) ir taip užbaigė Rytų Romos valdymą Egipte. Tačiau medicinos ir filosofijos mokymas Aleksandrijoje tęsėsi dar daugiau kaip šimtmetį po musulmonų įvykdyto užkariavimo.

Vis dėlto IX–X amžiuose intelektualiniu Abasidų santvarkos epicentru tapo Bagdadas. Kalifai, kaip antai al Mamunas (valdė 813–833 m.), rėmė tokių tekstų kaip Aristotelio „Topikos“ vertimą į arabų kalbą, kad būtų mokomasi sudaryti loginius argumentus prieš politinius ir religinius priešininkus (tiek krikščionis, tiek musulmonus).

Valdžios pareigūnai ir mokslininkai taip pat mokėjo dideles pinigų sumas pagonių, krikščionių ir musulmonų vertėjams, mokėjusiems graikiškai, siriškai ir arabiškai, kad šie jiems asmeniškai išverstų graikų filosofijos ir medicinos kūrinius į arabų kalbą. Pats žymiausias to laikmečio vertėjas buvo Hunainas Ibn Išakas (mirė 873/877 m.), krikščionių gydytojas iš centrinės pietų Irako dalies. Jo dirbtuvės, kuriose triūsė šeimos nariai ir kiti įgudę vertėjai, pateikė kruopščias arabiškas Galeno, Aristotelio ir neoplatonikų raštų versijas. Hunainas dažnai tiesiogiai dirbo su graikų rankraščiais, įsigytais iš kaimyninės Bizantijos imperijos. Stokodamas graikų rankraščių, Hunainas kartais naudojosi ankstesniais siriškais Sergijaus iš Rešainos vertimais, sudarydamas savo paties arabiškas versijas.

Abasidų imperijos pabaiga

X a. viršūnę pasiekusi, nuo centrinės Azijos iki šiaurės Afrikos išsiplėtusi Abasidų imperija suiro į mažesnius kalifatus. Galią praradę Abasidų kalifai, įsikūrę Bagdade, daugiau nebeturėjo lėšų remti brangius graikų tekstų vertimus.

Vis dėlto krikščionių karaliai ir dvasininkai kitose Viduržemio jūros regiono dalyse, kaip antai Sicilija ir Ispanija, finansavo arabiškų Aristotelio, Galeno bei kitų graikų autorių versijų vertimą į lotynų kalbą.

XII ir XIII amžiuose Toledas išgarsėjo dėl šios vertimų į arabų ir lotynų kalbas veiklos – iš dalies todėl, kad priglaudė tam tikras bibliotekas su turtingomis rankraščių atsargomis. Prieš krikščionims užkariaujant Toledą (1085 m.), Kordobos kalifatas įkūrė Toledą kaip provincijos sostinę. Musulmonų ir vėliau krikščionių miesto valdytojai pagal išgales globojo vietines žydų, krikščionių ir musulmonų bendruomenes, kurios arabų kalbą įsisavino kaip lingua franca.

Gerardas Kremonietis (1114–1187) buvo pats vaisingiausias Tolede dirbęs vertėjas. Nusivylęs mokytojais savo gimtojoje Italijoje, Gerardas nukeliavo į Toledą ir ten išmoko arabiškai iš žydų ir musulmonų, kurie, atrodo, jam pagelbėjo, verčiant arabiškas knygas į lotynų kalbą.

Nors abasidai tvirtino, kad bizantiečiai nesidomi graikų filosofija ir medicina, patyrinėjus ilgą krikščionių imperijos istoriją (330–1453 m. po Kr.), paaiškėja, kad vietiniai raštininkai perrašinėjo ir išsaugojo Platono, Aristotelio, Hipokrato ir Galeno tekstus. Žydų daktaras Simonas Setas (XI a.) netgi vertė arabiškas knygas į graikų kalbą.

Osmanų užkariavimas

1453 m. osmanams nukariavus Bizantijos imperiją, daugelis graikų mokslininkų, turėjusių savo bibliotekose galybę rankraščių, buvo priversti išvykti į krikščioniškuosius Vakarus. Florencija, Roma, Venecija ir Paduja pelnė reputaciją kaip vietos, kuriose mokomasi graikiškai, nes čia bizantiečiai emigrantai dėstė savo gimtąja kalba ir bibliotekas įsteigė iš savųjų rankraščių rinkinių.

Kuomet XV ir XVI amžiuose nemažai europiečių išmoko skaityti graikiškai, antikinės mokslinės literatūros spausdinimas tapo pelningu verslu. Aldas Manucijus (1451–1515) Venecijoje įkūrė leidybos dinastiją, kuri buvo atsakinga už pirmuosius spausdintinius Aristotelio, Hipokrato ir Galeno leidinius.

Kretietis Markas Musuras (1470–1517) padėdavo Aldui redagavimo darbe ir keliaudavo į skirtingas bibliotekas konsultuotis dėl rankraščių, kurie anksčiau priklausė bizantiečiams emigrantams. Aldo spaudiniai labai įtakojo šiuolaikinius graikų filosofijos ir medicinos raštų leidimus.

Aileen Das

 

Vertė Tautvydas Vėželis

Versta iš: Aileeen Das, The Transmission of Greek Philosophy and Medicine