Ką byloja tylintis poetas?

pagal | 2011 06 23
Klausyk, kaip pasakoja [fleita] ney,
kaip ji skundžiasi dėl išsiskyrimų.1
Trokštu širdies, skilusios į gabalus iš išsiskyrimo,
kad atverčiau  ilgesio kančią.2
Nuo pat mano nupjovimo iš nendryno,
nuo mano klyksmo vyras, moteris…visi verkdami dejuoja.3
Visi manosi tapę mano draugais,
bet niekas neieškojo paslapčių, esančių mano viduje.4
.

Kas yra ši ney (nendrinės fleitos) rauda? Galime drąsiai atsakyti, jog tai nėra nusiskundimas savo padėtimi, veikiau desperatiškas bandymas išreikšti savo vidujybę; tai ilgesys, galbūt net savotiška poezija, sminganti į pačias širdies gelmes. Bet luktelėkite, nepulkite negailėdami pagyrimų liaupsinti poetų ir žavėtis kiekvienu iš jų, kurio žodžiai jus sugraudino ar pasirodė mieli širdžiai.
.
Mevlana Muhammedas Dželialeddinas Rumi nė karto nėra pavadinęs savęs poetu ir, pasak Feriduno bin Ahmado, Mevlana yra sakęs, jog nėra blogesnio dalyko nei poezija.5 Verta paminėti ir tai, kad, pasak kai kurių šaltinių, Mevlana pats teigė, kad jei nebūtų persikėlęs į Koniją, tai gimtinėje būtų dėstęs pamokas ir rašęs knygas, nes poezija jo krašte buvo laikoma gėdingu užsiėmimu.6 Taip pat sakoma, kad „kiekvieno, kuriam buvo patikėtos (išmokytos) tiesos paslaptys, burna užsiūta, užantspauduota“.7 Tačiau, kad ir kaip bebūtų, –  ar tai būtų nulėmusi Konijos aplinka, ar kokios kitos priežastys, – Mevlana visgi kūrė poeziją, kuri yra lyg virpinanti širdį ney melodija, bet atkreipkime dėmesį ir į tai, kad Mevlana sakė: „Ei, kalba išsakomas žodi, kada aš nebebūsiu nuo tavęs priklausomas, kada išsivaduosiu iš šio poreikio?“8 Ney, būdama tobulo žmogaus (insan-i kamil) simboliu, neturėtų daugžodžiauti (Mevlana sako: „Dėl daugžodžiavimo pamirštama, pametama tai, kas žodžiu norėta pasakyti.“9), bet ir ji  priversta kalbėti, naudoti ženklus, kitaip sakant, kurti poeziją.
.
Kas priverčia ney kalbėti, kas nuima antspaudą nuo tylinčiojo  lūpų? Gal meilė?
.
Mevlanos tyrinėtojas Ismailas Yakitas pastebi, kad arabų kalboje meilės žodžio atitikmuo yra žodis hub (hubab, habab), kuris reiškia verdančio, besiveržiančio per kraštus vandens kunkuliavimą. Iš šio žodžio kyla ir žodis muhabbet (meilė, draugiškas pokalbis). Galėtume pasinaudoti šiuo spalvingu apibūdinimu kalbėdami apie Mevlanos poeziją ir  teigti, kad Mevlana nuolatos renkasi tylėjimą, bet meilės svaigulys visgi jį prakalbina. Juk ne veltui ir pats Mevlana  kartais savo eilėraščiuose naudodavo ne tik savo draugo Shems’o, bet ir خاموش (tylusis) slapyvardį. Taigi ir kalba čia eina ne apie įprastą poetą, o apie خاموش, apie „tylintį poetą“. Net tuomet, kai šis poetas kalba, jis kartu ir kažką nutyli, ir net kai jis tyli, jis pasako labai daug.
.
Kuo ypatingas šis poetas; koks jo santykis su pasauliu?  Prisiminkime semą, o tiksliau, semos ceremoniją.10 Semos ceremonijos elementas, simbolizuojantis sielos susitikimą su kitą siela ir jų viena kitos pasveikinimą, nėra vien semos elementas, bet ir Mevlevi sufizmo etikos dalis. Semazenai, patys pasakodami apie Mevlevi sufizmą, mini, kad viskas pasaulyje savaip tarnauja Dievui ir jį mini; dėl šios priežasties žmogaus susitikimas su daiktu yra panašus į vienos sielos susitikimą su kita. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad mirimas iki mirties, arba vadinamasis meilės kelias, nesutampa su panieka daiktams; daiktai yra ne niekinami, o vertinami, bet be prisirišimo, be jų užvaldymo, įvaldymo. Ego miršta, gimsta meilė. Tai galime pastebėti ir dervišų elgesyje: jie bučiuoja, tiksliau sakant, lengvai prisiliečia lūpomis (tarsi juos bučiuodami) prie tų daiktų, kurie jiems įteikiami arba prieš teikiant tam tikrą daiktą kitam. Susėdę pokalbiui prie arbatos puodelio, vėlgi pabučiuoja puodelį prieš geriant iš jo. Tokiu būdu daiktai nebėra nei naikinami, nei tampa vien įrankiais. Toks santykis su daiktais yra tai, kas gali būti priešpastatyta naujųjų laikų racionalizmui, orientuotam į „filosofavimą kūju“, o ne į gležnų ir trapių dalykų atsargų lytėjimą.11 Mevlana nusiteikęs ne prieš protą (juk jis sako: „Tu esi protas, mintis, apmąstymas, visa kita yra tik kaulai ir kraujagyslės.“12), o prieš kažką panašaus į  „filosofavimą kūju“, tai yra prieš tai, kas naikina bet kokią gyvastį.
.
Mahmudas Erolas Kılıç’as, tyrinėdamas sufijų eilėraščius, aptinka, kad sufijų poezija vadinama ne eilėraščiais, o „kvapsniu“13. Mesnevi antrame tome krenta į akis šitoks Mevlanos iškeltas klausimas: „Neyzenas14 groja ney, bet šis kvapsnis ir iš šio kvapsnio sklindantis garsas – ney ar neyzeno…šis garsas – ney pastanga ar neyzeno?“15ney sklindantis garsas, šis kvapsnis, nėra skirtas nei instrumento tobulumui, nei fleitininko įgūdžių demonstravimui. Ne veltui ir žodis sema kildinamas iš arabiško žodžio, reiškiančio įsiklausymą/išgirdimą. Mevlanos poetas yra lyg besisukantis semazenas, viena ranka siekiantis dangaus, o kita perduodantis tautai tai, ką gauna iš Dievo. Nepaisant to, kad semoje kiekvienas judesys  kažką re-prezentuoja, svarbus pats prezentavimas. Aiškinti (re-prezentuoti) semą panašu į bandymą paaiškinti meilę, sukurti eilėraštį, įsiskverbianti į jos esmę, o juk žinome, ką apie tai mano Mevlana: „Kad ir ką pasakyčiau, bandydamas paaiškinti, apibūdinti meilę…iš tiesų priartėjęs prie pačios meilės, gėdinsiuosi savo žodžių. Meilės aiškinime protas įklimpo purve kaip asilas – taip ir liko ten gulėti. Meilę, mylėjimą paaiškino pati meilė.“16
.
Poezija nėra vien rašymas/kalbėjimas, bet ir mokėjimas klausytis. Tylintis poetas nėra grubus naikintojas, o tas, kuris įsiklauso, tas, kuris išgirsta magiškąjį fleitos toną, tas, kuris atsako į  kreipimąsi su prašymu bishnev, tai yra, klausykis (kreipinys, kuriuo prasideda ir Mevlanos Mesnevi). Būtent šis klausymasis gimdo tylinčiojo poeto kalbėjimą. Juk sufijų etika suponuoja, kad klausymasis eina pirma kalbėjimo. Nors poetas suvokia, kad neturi sugebėjimo perteikti meilės žodžiais ar kitais simboliais, meilė visgi yra išverčiama (nors tai nėra supratimo garantas) per jį (poetą), per jo kalbą, naudojamus simbolius. Fihi Ma Fih kūrinyje randame Mevlanos pastabą, jog tikrų mylinčiųjų grožis negali būti pamatytas ir kad tai įmanoma tik apvelkant jį kalba17, bet juk Mevlana žodį vadina tiesos šešėliu.18 Tai kas toliau? Mevlana sako: „Per žodį pažinai liepsnos būtį. Jei per žodį gavai būtį, panašią į šią, norėk iškepimo19, nesustok ties žodžiu.“20
.
Mevlanos kūryboje ney yra nendrė nupjauta, atskirta nuo „nendryno“, einanti savo ilgą kelią, vedanti link namų, nuo kurių buvo atskirta. Čia verta prisiminti, kaip George’as Staineris apibūdina Heideggerio interpretuojamąjį poetą: „Poetas, ir gal net jis vienintelis, esmingiausiai užtikrina žmogaus galutinį Heimkehr (‘grįžimo namo’) prie natūralios tiesos, prie pašventinto židinio būtybių pasaulyje.“21 Panašią funkciją atlieka ir Mevlanos ney, – ji yra tarsi pažadinimas iš miego, ji neveda prie naujų žinių, užmaršties ar nirvanos, ji veda prie sąmoningo buvimo, įsisąmoninimo, „iškepimo“.
.
Mevlana Mesnevi penktame tome rašo: „Dauguma išrinktųjų, kuriems lemtas rojus, yra kvaili. Tokiu būdu jie išsigelbėja nuo filosofų blogybių. “22 Toliau tęsia: „Būti išmintingu prieštarauja paklusnumui ir maldai… Nesistenk būti išmintingu, žinančiu, bandyk priartėti prie kvailumo.“23 Suprantama, kad Mevlana negalėtų pavadinti išrinktųjų kvailais. Kodėl jis taip teigia? Mevlana rašo: „Pažengusio proto žmonės tenkinsis menu, bet tie, kurie nėra tiek pažengę žinojime, matys meną ir ras Menininką.“24 Taigi Mevlana nesiūlo žmonėms sukvailėti, bet tiesiog pripažinti savo nežinojimą ir atsigręžti į Būtį, išeiti už kalbos matricų. Mesnevi randame tokią ištarmę: „Bet jei truputį pažins, žinos ir paneigs, tai šis paneigimas taps vienybę pridengiančia uždanga.“25
.
Taigi ir ney ilgesys,  jos grįžimo kelionė yra kelias ne į kažkokį ikikalbinį būvį, bet  grįžimas, kuris įprasmina;  nendrės grįžimas į nendryną, išeities tašką, bet jau ne kaip nendrės, o kaip ney. Galbūt tikslingiau būtų šią kelionę vadinti ne pažinimo, o įsisąmoninimo, „iškepimo“, tam tikro budrumo kelione. Štai toks yra poeto tylėjimas, – tai tam tikras būdravimas, nuolatinė šaltinio/ gimtinės pajauta. Taigi ir jo (poeto) poezija turi užtikrinti šaltinio gyvumą žodžiuose.
.
Mevlana  sako: „Kaip ir vakar diena, vakarykštei dienai priklausantys žodžiai praėjo, šiandien reikia kalbėti naujus dalykus…“26 Galima būtų šitą frazę papildyti ištrauka iš Mevlanos eilėraščio:
.
Kaip gera kiekvieną dieną migruoti,
Kiekvieną dieną apsistoti vis kitur,
Neišsitepus, nesustingus sroventi…
.
Ar pasikeistų kas nors, jei būdami užvaldyti progreso minties, kasdien pagimdytume vis po naują idėją, išjuokusią, pasityčiojusią iš ankstesnės idėjos ir jos užmačių; idėją, žadančią mums kažką naujo, geresnio, tobulesnio, kažką ko mes nebūtume pasiekę, jei būtume naiviai vykdę ankstesnės idėjos planą? Bet juk Mevlana neragina mūsų užsikabinti už kažkokios naujos schemos, jis pataria „sroventi“. Taip, „sroventi“, bet ne plaukti pasroviui. Sroventi ir nebūti sustingdomam kalbos pančių, kunkuliuoti, degti meile.
.
Tylinčiojo poeto žodžių esmė slypi bežadėje tyloje. Šalia turgaus prekeivių bei išminčių žodžių dūzgesio yra žodžiai lyg tylos oazės atgaiva, staiga pasirodanti ir vėl paslaptingai išnykstanti mus supančiame bruzdesyje.
.
„Nevadink šio žodžio žodžiu, vadink gyvybės šaltiniu. Pamatyk šį žodį kaip naują dvasią senose raidėse.“27
Viktorija Levtrinskaja

 

  1. Mevlana, 2007. Mesnevi T. 1. (vert. Veled İzbudak). İstanbul: Doğan kitap. 1 / 1,  P. 35
  2. Mevlana, 2007. Mesnevi T. 1. (vert. Veled İzbudak). İstanbul: Doğan kitap. 1 / 3,  P. 35
  3. Mevlana, 2007. Mesnevi T. 1. (vert. Veled İzbudak). İstanbul: Doğan kitap. 1 / 2,  P. 35
  4. Mevlana, 2007. Mesnevi T. 1. (vert. Veled İzbudak). İstanbul: Doğan kitap. 1 / 6,  P. 35
  5. Feridun bin Ahmad, 2004. Sipehsalar risalesi (vert. Ahmed Avni). İstanbul: Elest yayınları. P. 78.
  6. Gölpınarlı, 1996 A., Mevlana. İstanbul: Varlık yayınları. P. 35.
  7. Feridun bin Ahmad, 2004. Sipehsalar risalesi (vert. Ahmed Avni). İstanbul: Elest yayınları. P. 38.
  8. ridun bin Ahmad, 2004. Sipehsalar risalesi (vert. Ahmed Avni). İstanbul: Elest yayınları. P. 80.
  9. Mevlana, 2007. Fîhi Mâ Fîh ( vert. Meliha Ülker Anbarcıoğlu). İstanbul: Ataç yayınları. P. 124.
  10. Sema vadinamas sukimasis ratu, klausantis muzikos ekstazės būsenoje.
  11. Sodeika, T., 2004.  Filosofija anapus pasakojimo teksto.// Žmogus ir žodis. Vilnius. P.38.
  12. Okuyucu, C. , 2006. Mevlana konuşuyor. İstanbul: Bilge yayınları. P. 9.
  13. Kılıç, M. E., 2008, Sufi Şiiri.  Prieiga internetu: http://akademik.semazen.net/author_article_detail.php?id=784.
  14. Fleitininkas, grojantis ney fleita.
  15. Mevlana, 2007. Mesnevi T. 2. (vert. Veled İzbudak). İstanbul: Doğan kitap. 2/1793,  P. 123.
  16. Mevlana, 2007. Mesnevi T. 1. (vert. Veled İzbudak). İstanbul: Doğan kitap. 1 / 112, 115,  P. 42.
  17. Mevlana, 2007. Fîhi Mâ Fîh ( vert. Meliha Ülker Anbarcıoğlu). İstanbul: Ataç yayınları.  P. 103.
  18. Mevlana, 2007. Fîhi Mâ Fîh ( vert. Meliha Ülker Anbarcıoğlu). İstanbul: Ataç yayınları.  P. 52.
  19. Mevlanos garsioji frazė: „Buvau neiškepęs, kepiau, degiau.“
  20. Mevlana, 2007. Mesnevi T. 2. (vert. Veled İzbudak). İstanbul: Doğan kitap. 2/ 860,  P. 66.
  21. Steiner, G., 1995. Heideggeris.Vilnius: Aidai. P. 167.
  22. Mevlana, 2007. Mesnevi T. 5. (vert. Veled İzbudak). İstanbul: Doğan kitap. 5 / 2370,  P. 165.
  23. Mevlana, 2007. Mesnevi T. 5. (vert. Veled İzbudak). İstanbul: Doğan kitap. 5 / 2372,  P. 165.
  24. Mevlana, 2007. Mesnevi T. 5. (vert. Veled İzbudak). İstanbul: Doğan kitap. 5 / 2374,  P. 165-166.
  25. Mevlana, 2007. Mesnevi T. 4. (vert. Veled İzbudak). İstanbul: Doğan kitap. 4 / 3832,  P. 272.
  26. Mevlana, 2007. Fîhi Mâ Fîh ( vert. Meliha Ülker Anbarcıoğlu). İstanbul: Ataç yayınları. P. 38.
  27. Mevlana, 2007. Mesnevi T. 1. (vert. Veled İzbudak). İstanbul: Doğan kitap. 1 / 2596 P. 205.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *