Tapatybės
vaizdinio
skeveldros
:
Deleuze
,
Guattari
,
Beckett
Tapatybės imperatyvas dažnai skamba kaip įsakmus ir visuotinai būtinas. Galima manyti, kad jau graikų filosofų ištarta frazė gnothi seauton yra tapatybės šerdies pamatas. Kasdienė sąmonė suponuoja vaizdinį, kad aš esu aš, esu skaidrus sau, aiškus ir betarpiškas. Reflektuojančiai sąmonei šie dalykai nėra patys savaime aiškūs ir jai kyla problemų bei neaiškumų dėl pačios jos sąmonės, duoties ir egzistavimo būdo. Tapatybės klausimas Gilles’iui Deleuze’ui & Felixui Guattari nuolat rūpėjo. Vienoje iš savo knygų, Difference et repetition, Deleuze’as svarsto ontologinį tapatybės klausimą tardamas, kad ji yra antraeilio statuso ontologinė duotis prieš skirtumo ontologinę duotį.
Kaukė (nuotr. aut. Algimantas Aleksandravičius)
Svarstant subjektyvios sąmonės tapatybės klausimą, dažnai sutinkama kaukės metaforą. Žmogus, būdamas socialine būtybe, nuolat nešioja kaukių masyvą atitinkamai jas keisdamas. Klausimai, gerai tai ar blogai, kokio storio šis masyvas ir kuria linkme vertėtų judėti mažinant kaukių sluoksnį ar didinant, svarstomame kontekste nėra svarbūs, tačiau jų kiltis turi vieną aiškią nuorodą: po šiuo kaukių sluoksniu yra kažkokia unikali, tikra, vienintelė, tik tos sąmonės šerdis, kurią galima pavadinti gelminiu tapatybės sluoksniu. Pasiekiama ši šerdis, ar ne, jau kitas klausimas, mums rūpi šioje vietoje užduoti probleminį esė klausimą: „Kaip Deleuze’as & Guattari traktuoja subjektyvios sąmonės tapatumą veikale L’Anti–Œdipe ir kokios sąsajos tokio tapatumo – jei jis yra – su Becketto trilogijos Molojus, Malonas miršta ir Neįvardijamasis pagrindiniu veikėju?“
Deleuze’as & Guattari taria, kad geismo mašinos ir kūnas be organų veikdami sudaro sąlygas rastis įrašymo paviršiams, kuriuose galime užtikti keistą subjektą „be fiksuoto identiškumo, jis blaškosi po kūną be organų ir visada lieka šalia geismo mašinų“. Toliau jie kalba apie tai, kad vyksta nuolatinis gamybos bei pasitenkinimo ja nenutrūkstamas procesas, inspiruotas nuolatiniame geismo mašinų bei kūno be organų pritraukimo ir atstūmimo dialektiniame žaisme. O šis žaismas iškristalizuoja struktūruotas konjunkcines sintezes, ir tokioje terpėje yra gaminamas subjektas. Beje, literatūros kritikas Ihabas Hassanas mano, kad Becketto trilogijoje vaizduojama „visuotina Savęs drama“. Hassano manymu, Becketto herojai gali būti pavadinti „karteziškaisiais kentaurais“, nes jie yra „metafiziniai juokdariai, solipsizmo žonglieriai/akrobatai“.
Kaip žinome, garsusis Descartes’o cogito ergo sum atliko ir atlieka didžiulę reikšmę individualios sąmonės suvokime ir susivokime. Šis mąstytojas dažnai yra įvardijamas kaip tas, kuris plačiai atidarė duris, kviesdamas užeiti totalų solipsizmą, tačiau šiuo metu domina kitas akcentas: Descartes’ui subjektyvi tapatybė yra pati aiškiausia ir tvirčiausia duotis, kuria jis neabejoja abejodamas visu likusiu pasauliu. Descartes’o manymu, sąmonė/ego yra centre. O ką šiuo klausimu teigia Deleuze’as & Guattari? – „Pats jis [subjektas] nėra centre, nes centras užimtas mašinos, o subjektas stovi krašte neturėdamas pastovaus identiškumo ir visada decentralizuotas“.
Becketto trilogijos pirmosios dalies pagrindinis veikėjas Molojus niekaip negali pilnai suvokti savo tapatumo. Skaitant susiduriama su dvejopu jausmu – pasakojimas vyksta pirmuoju asmeniu, tai tarsi a priori duotas pažadas, kad pasakotojo tapatumas jam pačiam yra visiškai aiškus, tuo tarpu tekstas skleidžiasi taip, tarsi pasakotojas būtų pakrikusios psichikos ar pradedantis sirgti Alzheimerio liga, nors šizofrenišku šio pasakojimo įvardinti nebūtų galima, – šioks toks vientisumas jaučiamas. Pasakojime Molojus identifikuoja save nuolatinėmis marginalijose esančių detalių aptartimis. Galvodamas apie motiną, jis akcentuoja, kad ji jį išleido į pasaulį pro užpakalio skylę, kad jis ne viską gerai pamena, kad tai buvęs, jo žodžiais tariant, „sušiktas pojūtis“ ir teigia, kad motina, būdama sena, jį atpažįsta iš vienintelės savybės – kvapo! Argi motina savo vaikus pažįsta ne iš kitų dalykų, kurie įtvirtinti gelžbetoninėje jų tapatybėje: išvaizdos, kalbos, elgsenos, įkyriai pažįstamos natūros ir panašiai? Taip pat negalima paneigti, kad kvapas yra viena iš subjekto savybių, tačiau retai kada ši savybė tampa vieninteliu tapatumo siūlo galu bendraujant su motina. Beckettas šiuo savo pasažu visiškai atliepė Deleuze’o & Guattari teorinį imperatyvą literatūroje, o minėti mąstytojai žengia toliau ir teigia: „Subjektas konstatuojamas išoriniame rate, kuris supa centrą, iš kurio išėjo Ego. Centre yra geismo mašina.“
Ką reiškia, kad ego yra periferijoje, kad jis, anot Deleuze’o & Guattari, yra be pastovios identifikacijos? Ar toks požiūris artimas Alphonso Lingio teiginiams, kad „tapatumo momentas yra intencionalus lankas, sutelkiantis individo percepcijas, intencijas ir emocines galias, maksimaliai suaktyvinantis įgūdžius“? Beje, Lingis prideda, kad savo asmeninę tapatybę atrandame uždaviniuose ir dalykuose, kurie patys savaime svarbūs. Ar tokie momentai dar galioja Deleuze’o & Guattari konstruojamo pasaulio vaizde? Minėti mąstytojai teigia, kad subjektas atsiranda dviem būdais: kaip likutis nuo geismo mašinų sandūros vyksmo, ką labai glaustai ir apibendrintai galima būtų išreikšti kaip netikėto blyksnio momentą, arba antru būdu jis pasirodo kaip lygiai toks pat netikėtas blyksnis, bet jau ne susidūrimo momentais, o įtakojamas daugkartinių pasikartojimų serijos. Lingio teiginiai leidžia manyti, kad gyvenimo sraute, kuris sukimba kaip intencijų, siekių, percepcijų pynė, nuolat banguoja ir asmenybė, išstodama kaip tapatybės blyksnis, tarsi įprasmindama, atskleisdama tiesos veidą, tuo tarpu Deleuze’o & Guattari versijoje, nors tapatybė pasirodo taip pat kaip blyksnis, ji esti daugiau atsitiktinis arba antrinis momentas, turintis mažesnę reikšmę nei „nepertraukiamas materialus srautas (hyle)“. Hassanas teigia, kad Becketto veikėjai „stokoja konkrečios tapatybės apibrėžties“. Taip, kaip stokojama tapatybės apibrėžties „delioziškai“ arba „lingiškai“?
Molojus Becketto romane nuolat bando atsiminti detales ir iš jų surinkti savo gyvenimą, tačiau jam tai sunkiai pavyksta; taip pat susidaro įspūdis, kad jam šis surinkimas nėra kažkoks ypatingas dalykas ar siekiamybė, kuri yra tikslas savaime, tai greičiau būtinybė, kurios negali nusikratyti – lemtis ar atsitiktinumas. Molojaus tapatumo identifikacijos įvyksta kaip blyksniai netikėtų minčių ar atradimų, kaip pavardės prisiminimas ar atsiradęs noras aplankyti motiną, arba kaip ilgos įvykių pasikartojimo serijos, dėl kurių jis save identifikuoja kaip asmenį, kuriam kažkas būdinga, taip galėdamas konstatuoti labilaus savo tapatumo skeveldrą. Pastebėtinas dar vienas būdingas bruožas, kad pasikartojimų serijos fiksuotinos marginalinėse tapatumo sferose: pokalbyje, kuriame policininkas nuolat klausia Molojaus, ar jo pavardė Molojus; akmenuko čiulpimo vyksmas ir ilgas svarstymas, kaip šį veiksmą geriausiai atlikinėti; skaičiuodamas, kiek pirstelėjimų atlieka ir per kokį laiką, jis konstatuoja, kad „kur jau, kur jau, aš visiškai nekoks pirdalius, be reikalo ir prasižiojau apie tai. Net nuostabu, kaip matematika padeda pažinti save“.
Pasikartojimai steigia tapatumo blyksnius ir leidžia pažinti save, tačiau marginalinės tapatumo išsiskyrimo juostos, periferinė reikšmė, suteikiama šiam tapatumo išsiskyrimui, leidžia daryti išvadą, kad Becketto veikėjo ego esti išstumtas iš centro ir neturi galimybės į jį grįžti. Beje, tai, kad jis ieško miesto ribos trokšdamas tarsi iš šono pamatyti, kaip šis miestas, iš kurio Molojus niekada nėra išėjęs (šis miestas jam yra viso pasaulio vaizdinys; galima daryti prielaidą, kad miestas – AŠ metafora), atrodo, leidžia manyti, kad Becketto subjekto konstitucijoje lieka pamatinis tapatumo troškimas, tačiau jis aiškiai suvokiamas kaip periferijoje (riboje) esantis dalykas.
Ką reiškia būti save suvokiant, pažįstant ir atrandant tokių blyksnių ir serijų paviršiuose, kaip sako Deleuze’as & Guattari, „įrašančiuose paviršiuose“? Ar tai tik toks būvis, kai centras okupuotas, bei „jei Dievas miręs, nėra nieko leistino, o žmogus nebereikalingas“? Žmogus nebereikalingas, o reikalingos čiulpimo, išsiskyrimo, pritraukimo, atsiminimo, ėjimo, važiavimo dviračiu, kergimosi, perdimo intensyvumo serijos? Molojus mąsto apie mirtį. Mąsto, kad dar ne dabar, dar jis nepasiruošęs, dar jaučiąs jėgas kojose (nors sunkiai juda ir nepamena, kokio senumo jis yra), o kai distancijos finišas priartės, jis norėtų būti tokioje būsenoje, kad galėtų ramiai ir oriai pasakyti: „Molojau, nebetausok savęs, tai – galas.“ Orumas? Taip, tai grįžimas prie to, kas svarbu, prie dalykų, kurių negali pasirinkti ir įgyti valingai intencionaliai ar gauti kaip atpildą už moraliai pragyventą gyvenimą. „Kito mirtiškumas mane paliečia“, sako Lingis, paliečia mane pamatiniuose mano kloduose, aš tampu neabejingu ir pasitinku man skirtą likimo dovaną oriai.
Godotojas