Kiek atidžiau sekantis vietinį ir tarptautinį mokslo gyvenimą, tikriausiai visiškai sutiks, kad dabartiniai tiksliųjų technikos mokslų adeptai retai kiša nosį į humanistikos atstovų tyrinėjimų laukus. Vargiai besutiksi tokius renesansiško tipo mokslo vyrus, kokius dar regime, pavyzdžiui, tarp XX a. pirmosios pusės didžiųjų fizikos teoretikų, todėl koks nors fizikas, mėgstantis pasiremti Platonu (kaip Werneris Heisenbergas) ar hinduistų Bhagavadgyta (kaip vienas iš „atominės bombos tėvų“ J. Robertas Oppenheimeris po pirmojo jos išbandymo), pas mus yra tikra retenybė. Į specializacijos gardus sulindusiems ir į „gryną“ moksliškumą pretenduojantiems tyrinėtojams humanistika paprastai tėra nereikalingas laiko švaistymas, niekuo ir niekaip negalinti prisidėti prie išgaunamų tyrimų pritaikymo efektyvumo. Dažnai mąstymo galią iki matematinių formulių ir eksperimentinių kodų susiaurinusiems mokslo tarnams filosofiniai klausimai iškyla labai retomis akimirkomis ir paprastai laikomi uždanga, kurią ateityje tikrai praskleis technomokslinio pasaulėvaizdžio paradigmų virsmai. Galima prisiminti mintį, kuri buvo aplankiusi vieną iš paskutiniosios didžiųjų vokiečių metafizikų kartos atstovą. Mintis labai paprasta, bet savo pataikymu į esmės šerdį išmušanti iš vėžių ir pažadinanti abejonę, vieną iš tų pamatinių individualaus mąstymo atsiradimo sąlygų. Ji skamba maždaug taip: nepaisant to, kad techninio išsivystymo požiūriu dabartinė visuomenė septynmyliais žingsniais nužengė toli į priekį, mąstymo kokybe prie Herakleito ar Platono ji net nepriartėjo.
Mokslo ir transcendencijos santykio problemas bei tikrovės slėpties ir atsiskleidimo dialektiką apmąstę filosofai mokė žvelgti į didžiuosius graikų mąstytojus kaip į nuolatinius dialogo partnerius, dažnai galinčius mums pasakyti kur kas daugiau, nei absoliučia gnostinių pažinimo akinių galybe pasitikintys technokratai. Tokio dialogo santykyje optimizmu paremti visažinystės ir visagalybės mitai bliūkšta tarsi oro balionai. Pažangos teleologiją išpažįstantiems belieka priminti tokius Herakleito Tamsiojo žodžius: Viena, vienui viena yra išmintinga, ir nori, ir nenori Dzeuso vardu vadintis.
Atrodytų, kad ši glausta antikos mąstytojo ištarmė tarsi strėlė pataiko į patį dabartinio mąstymo centrą dėl kelių paprastų dalykų užuominos. Visų pirma taip leidžiama bet kokio tipo tyrinėtojui apsibrėžti savo santykį tyrinėjamo dalyko atžvilgiu. Kad ir kokiomis akademinėmis regalijomis ir apdovanojimų ordinais už savo nuopelnus būtų apsikarstęs dabartinio mokslo atstovas, jis tėra tik ribotų pažinimo galių sąlygotas mirtingasis. Toks sąlygotumas tuo juokingesnis, kuo naivesnis patsai šis ribotumo suvokimas. Kad ir kokiomis didžiulėmis sumomis finansuojamuose projektuose būtų darbuojamasi, patį tyrinėtoją greičiau reikėtų laikyti tik menku lošimo kauliuku Didžiosios Paslapties, Transcendencijos ir Absoliuto lošime. Herakleito ištara byloja, kad ši nežmogiškumo dimensija ir nori, ir nenori atsiverti pažinimui, bet kur kas labiau tikėtina, kad apie savo norus sprendžia ji pati, o ne technikos instrumentais apsiginklavęs tyrinėtojas. Vienas iš Herakleito fragmento vertėjų jį interpretuoja taip: „Net ateidama į kalbą Viena Išmintinga joje netelpa ir pirmiau nenori, negu nori, vadintis Dzeuso vardu… Pasaulio pagrindas tai švysteli trumpam kalboje, tai vėl pranyksta, pasitraukdamas kažin kur anapus jos.“1.
Vadinasi, santykio su šia pasaulio pagrindo bedugne dviprasmybė gali kartu ir guosti, ir bauginti. Mokslinė gamtotyra, jau praeitame amžiuje išmokusi skaldyti atomą ir išlaisvinusi pragaištingą tamsiąją „daikto savaime“ energiją, mūsų dienomis labiau baugina… O kas guodžia? Galbūt paties dialogo su pirmaisiais fiziokratais galimybė, savo ribotumo ir tikrovės slėpiningumo pajauta. Taip pat kito, naują pradžią dovanojančio tikrovės atsivėrimo galimybė.
Tautvydas Vėželis