Žvejoti vonioje

Pristatome turkų filosofo Cengizo Çakmako esė „Žvejoti vonioje“.

Prof. dr. C. Çakmakas yra Stambulo universiteto Filosofijos istorijos katedros vedėjas, graikų filosofijos bei klasikinės filologijos specialistas. 2005 metais jis į turkų kalbą išvertė Herakleito „Fragmentus“ bei parašė jų komentarus.

 ,

,,

,,,

,,,,

,,,,,

Žvejoti vonioje

Tas, kas neturi priežasties gyventi, neturi priežasties ir mirti. Moderniame pasaulyje klausimai „Ar gyvenimas iš tiesų turi prasmę?“, „Ar iš tiesų verta gyventi“ yra iš mados išėję klausimai. Žmonėms, kurie užkimšo savo ausis vašku, savo egzistencijas grindžia Apolono mokslu, religija bei racionalia filosofija, šie klausimai nieko nereiškia. Jei tą vertinti pasitelkus senąją graikų terminologiją, tai modernaus žmogaus homertia (kaltė) yra jo nepajudinamas, tvirtas pasitikėjimas pasauliu, kuriame viskas einasi gerai. Apoloniškas proto idealas nuslopino erinijų (Erinys) ir sirenų, kurioms būdinga griaunančioji jėga, iracionalumo balsą, paslėpė įkišęs po žeme. Besielgiantis pagal protą apsigauna, manydamas, kad viskam galįs laiku užkirsti kelią. Racionaliame pasaulyje subjektai, būdami racionalių žinių turėtojais, mažiausia kaina pasiekė daugiausia džiaugsmo. Atės aptemdytas modernus protas, užuot apkrovęs žmogaus egzistenciją visais iracionaliais aspektais, paguldė Egzistenciją į Prokrusto lovą, atsisakė ridenti AKMENĮ. Šis atsižadėjimas kartu įtakojo ir dviveidžio Dioniso mirtį, tiksliau tariant, veidmainišką tragiškosios egzistencijos nuslėpimą. Moderniojo pasaulio hubris dėl šios mirties tampa suprantamesniu. Šio nuopolio, Dioniso aukojimo ant mokslo ir religijos altorių kaina buvo didžiulė. Nemezidės ir Atės bei nakties keršto deivės erinijos privertė sumokėti šią skausmingą kainą. Jos – kaip Kafkos Jozefas K., privertęs moderniojo pasaulio racionalistus atgailauti dėl tuščių įsitikinimų.

Vengiantiems susitikimo veidas į veidą su savo paties egzistencija, fantazuojantiems apie gyvenimą, kuriame viskas einasi pačiu gražiausiu būdu, mąstantiems subjektams, kurių protas veikia lyg saulėgrąžas skaidydamas, tokia mano prieiga prie žmogaus ir gyvenimo pasirodytų nutolusi nuo metodologinės disciplinos, senamadiška ir kvailoka. Jų požiūris primena elgesį matančio gyvenimą per pragmatiškų, normalių, racionalių siekių prizmę dvasios gydytojo, norinčio pasijuokti iš žmogaus, bandančio žvejoti vonioje. Gydytojas stebėdamasis užduos jam lemiamą klausimą: „Ką veiksi su sužvejotomis žuvimis?“ Žmogus, žvelgdamas gydytojui į veidą, tars: „Aš taip pat žinau, kad čia nežvejojama.“ Būtent tai ir yra tragiška – stengtis žvejoti suvokiant, kad nėra jokios galimybės (adunata) ką nors sužvejoti. Šis atsakymas nėra iš tų, kurie gali būti suprasti žvelgiančiųjų į gyvenimą praktiškai ir racionaliai, vardan ramaus ir romaus gyvenimo šokinėjančių ant proto batuto.

Pasitelkęs vieną pasakojimą ir žmogaus atsakymą kaip pagrindą, bandysiu atskleisti, kas yra graikiškoji tragedija ir kas yra tragiškumas. Pademonstruosiu, ko neteko žmogaus egzistencija dėl modernaus pasaulio pastangos neigti tragiškumo egzistavimą ir kokia yra Dioniso mirties reikšmė.

Tradicinis graikų tragedijos pagrindimas neįveikiamas, nepašalinamas nuotrūkis tarp dievų ir jų teisingumo bei žmonių ir jų teisingumo. Pasaulis sutvertas ne žmogui. Šis pasaulis yra žiaurus, jis nepaliks vietos žmogiškiems lūkesčiams ar viltims.

Didvyriai lyg šachmatų pėstininkai mėtomi tai šen, tai ten didžiame likimo žaidime; ar jie būtų teisus ir nekalti, ar jie būtų neteisūs ir prasikaltę, jie paklius į likimo spąstus ir bus sunaikinti. Joks žmogiškasis poelgis nepakeis neklystančių taisyklių, naujų neįsteigs. Žmogui neįmanoma suprasti jo gyvenimą valdančių dievų įstatymų, jų teisingumą bei kaprizus. Šio pasaulio teisingumas bei įstatymai neatitinka mūsų lūkesčių. Dievų teisingumas ištroškęs nekaltų žmonių kraujo. Šito pavyzdys – Antigonė, neverta demonstruoti jos nepaklusnumo bei nesaikingumo (hubris), pasmerkė save mirčiai vardan dieviškųjų įstatymų išsaugojimo. Tai yra įstatymas, be gailesčio aukojantis net nekaltuosius. Be to, visas šis skausmas ir viso šito kaina nėra ir išbandymas vardan aukštesnio tikslo. Nėra ir atlygio už ištvermę, atsilaikymą (tlemosune) prieš žmonėms nesuprantamą, nepaaiškinamą, neįveikiamą įstatymą. Pasekmė – visiškas sunaikinimas. Arba ką gi reiktų atsakyti vargšelei Io arba vienam iš sąžiningiausių žmonių – Filoktetui. Ar Edipas, ar nebuvo jis pasmerktas sunaikinimui dėl didžiojo dievų žaidimo ir kaprizų.

Žinoma, dažniausiai šie didvyriai niekuo neprasikaltę žmonės, bet nepermaldaujamas likimas neskirsto į kaltuosius ir nekaltuosius: pražudys mielas sielas, ir vaikus, ir senus išminčius. Jo žaidimas yra kai kas kita, žmogiškos vertybės su juo nepasiginčys.

Žvelgiant iš graikų tragedijos perspektyvos, pats šios neįveikiamos padėties nepastebėjimas yra kaltė. Gyventi laimingą, nutolusi nuo beprasmybės gyvenimą taip, tarsi viskas būtų gerai, yra nepagarba ir hubris buvimui gimusiu. Kaip rašo Kafka Procese, tai yra iracionalumas, staiga priešais mus išdygsta ir sugriauna visą mūsų gyvenimo tvarką. Niekas nebebus kaip buvę.

Orakulas (tas, kuris turi iracionalią pusę) sykiu išskleis tau prieš akis visą pranašystės tiesą. Didvyris iš pradžių priešinsis, manys esąs geras, sąžiningas ir niekuo neprasikaltęs žmogus ir kad šie dalykai niekaip negalėjo jo ištikti. Jis juk nepadarė nieko tokio blogo, kas galėtų lemti tokias nelaimes. Maldaus dievų, kurių teisingumu tiki, gailestingumo, skųsis, bet žiaurus likimas jau seniai užsikimšęs ausis pradėjo savo nepermaldaujamą žaidimą. Žinoma, didvyris toks pats nekaltas kaip ir visos aukos, bet likimas ištroškęs kraujo.

Jei įsiklausytume į tai, ką turi pasakyti Silenas, sužinotume, kad viso to priežastis yra mūsų gimimas šiame žiauriame, žmogui nepritaikytame pasaulyje. Geriausia žmogui yra nebūti gimusiu (me phünal), o blogiausia – būti gimusiu. Prasikaltimas, arba kaltė, yra žmogaus egzistencijoje. Beprasmybė snaudžia egzistencijos gelmėse. Iš vienos pusės žmogiškos egzistencijos ambicijos ir vertybės, iš kitos – joms abejingas, žiaurus, prasmės stokojantis pasaulis. Be to, tai nėra ir tokia iracionali egzistencinė kaltė, nėra sūnaus panešama našta. Šią egzistencijos iracionalią naštą tragedijos didvyriai nešasi patys. Egzistencijos iracionali našta nėra perkeliama. Negalite taip lengvai nusimesti nuo savęs šios naštos. Sąmoningai nešite šią naštą nepaisant nesuprantamo likimo negailestingų smūgių, primenančių avino spyrius… Štai šis momentas yra tragiškumo gimimo momentas. Tragedijos didvyriai, susidūrę su negailestingu ir kartais neturinčiu jokio pagrindo naikinimu, nepaisant to nepasirinko lengviausios išeities – savižudybės. Iš kitos pusės, nėra ir jokio šio iracionalaus nesuprantamo beprasmio gyvenimo nešimo aukštesniojo tikslo, paskutinio išsigelbėjimo siekio (dėl šio aukštesniojo tikslo ir paskutinio išsigelbėjimo vilties Jėzaus nešama našta nėra tragiška).

Tragiškumas (Lathe Biosas) prasideda nuo didvyrio, šios iracionalios, nepaaiškinamos, bet neišvengiamos padėties suvokimo ir jos priėmimo. Jis jau visu skaidrumu įsisąmonino esąs išsivadavęs iš gyvenimo migloje. Šis nesuprantamas, neišvengiantis sunaikinimo gyvenimas nėra nei tampantis pozityviu, nei pripažįstantis paskutinio išsigelbėjimo kelio. Gyvenama nepaisant viso beprasmiškumo ir iracionalumo. Gyventi neturint vilties ką nors sužvejoti ir suvokiant šio užsiėmimo absurdiškumą. Čia didvyris pradeda mažąjį žaidimą. Šio žaidimo principą nustato didvyris, įsisąmoninęs savo tragiškumą. Didvyris, suvokdamas, kuo jam tai baigsis, visgi atsigula po pakeltu peiliu. Tai žmogaus – sąmoningas, nepalaikomas jokio atlygio ar sėkmės vilties – iracionalios egzistencinės naštos nešimas. Nei žinioms, nei dorybėms netenka būti kildinamomis iš šios terpės. Be to, didvyris tik suvokia šią padėtį, bet neįmina nei savo egzistencijos, nei būties paslapčių. Geriau suvoktume senovės graikų tragediją, jei apsvarstytume Sizifo padėtį. Ar nėra tragiškas jo buvimas nubaustu amžinai be pabaigos ridenti akmenį. Tragiškumas yra ridenti žinant, jog nėra jokio sėkmingo užbaigimo vilties. Tragiškoji išmintis (Pathei mathos) – gyventi šitą suvokiant.

Žinoma, tragiškumo suvokimas neišgelbsti didvyrio nuo sunaikinimo. Šio naikinimo ir egzistencijos suvokimas užtikrina išmintingą gyvenseną. Edipas, sąmoningai prisiimdamas likimą, suvoks savo sielos didybę ir kad viskas yra gerai. Jam jau niekas nepakenks, jis tapo akmens, o tiksliau, gyvenimo nešėju (ištvermė). Neįveikiamo prieštaringumo priėmimas neprives nei prie nevilties, nei prie beišeitiškumo. Tragedija ir laimė yra tos pačios žemės narsūs vaikai. Graikų tragedija, nepalikdama vietos metafizinei paguodai ir vilčiai, skatina gyventi su visu absurdu, narsiai atsilaikant.

Nietzche’s teigimu, tragedijos amžiaus žmonės nesirinko savo gyvenimo būdo ir pasaulio, kuriame jie gyveno be racionalių paaiškinimų ir pagrindimo. Į klausimą „Kodėl vyksta taip?“ jie nebandė racionaliai paaiškinti atsakydami „Todėl, kad…“ Jie tik sakydavo, kad toks yra gyvenimas ir toliau gyveno. Neieškojo kompromisų, nepaversdavo proto įrankiu, veikiančiu vardan paskutinio išsigelbėjimo. Gyventi žinant, kas įvyks ir šitą nešti; tai buvo jų žaidimas. Tada, kai sokratiškas požiūris pradėjo racionalizuoti pasaulį, štai tada tragiškąją gyvenseną pakeitė varganas žinojimas. Pasirodė racionalizacijos rezultatas, Euripido Deus ex machina. Tragedijoje gražu tai, kas nesuprantama, o sokratiškajame racionalizme gera yra tai, kas suprantama.

Žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos, karteziškoji res extansa samprata atitinka Deus ex machina požiūrį. Šio požiūrio esmė yra iracionalių galių turėtojos erinijos. Ignoruoti Dionisą, gyventi racionalaus, pragmatiško, paviršutiniško optimizmo rėmuose. Modernus žmogus egzistencijos iracionalią naštą pirmiausia uždėjo dievui ir pats bandė pasprukti nesumokėjęs savo kainos. Bet dievas, uždėjęs šia sunkią naštą Jėzui, slapčia pasišalino. Neatsiradus paskutiniajam šią naštą pakeliančiam nešėjui, pasitelkus mokslą ir technologijas buvo sukonstruotas saugus pasaulio modelis, kuriame viskas vyksta sklandžiai. Protas, pakylėtas aklos iliuzijos, virto spekuliacija, jog viskas aišku ir suprantama. Bet atkreipkite dėmesį, kad racionalizavimas nepanaikino nei žmogiškosios egzistencijos naštos ir gyvenimo kainos, nei įminė pasaulio, būties iracionalumo paslapties. Buvo atliktas tik vienas darbas – ausys užkimštos vašku, ir net Sirenų sala buvo izoliuota aptvėrus proto tvora. Šis nuslėpimas sužalojo žmogų. Tragiškumas yra neišvengiama žmogaus extansal sąlyga.

Nuo klausinėjimo aistros prasidedantis tragiškumas, tiesos sužinojimas, pasirodantis su įsisąmoninimu gyvenimo, buvimu pasaulio, iracionalaus, nesuprantamo, paties nešamo ir abejingo bet kokiam planui, programai ir žmogaus lūkesčiams. Čia nekeliamas klausimas, koks yra pasaulis, o kodėl jis yra. Tai nėra žinojimu nuskaidrinami klausimai. Camus teigimu, tai yra širdimi jaučiami, tragiškuoju mąstymu (pathei mathos) išgyvenami klausimai. Modernaus žmogaus homertia yra manymas, kad gyvenimas turi racionalią pusę. Esminis prieštaravimas yra tarp mano egzistencijos racionalių lūkesčių ir pasaulio iracionalaus abejingumo. Tai neįveikiamas barjeras. Egzistencijos neišgelbėsite nuo šio prieštaringumo nei išsigelbėjimo viltimi, kupina meilės dangaus karalystei bei anapusinių lūkesčių, nei traktuodami gyvenimą racionaliai ar net kaip bergždžią reikalą. Žinoma, visa tai išbandyta ir dauguma žmonių ir toliau taip gyvena. Bet tragiškosios sąmonės požiūriu visa tai yra gyvenimą ignoruojantys proto sprendimai. Tragiškumas, nepaisant to, kad yra skausmingas, labai aiškus: nesiviliant paskutinio išsigelbėjimo, nesprunkant ir nenaikinant gyvenimo, gyventi suvokiant naikinimą ir neįmanomumą. Apsimestinė išmintis pasklis, neigs gyvenimą ir pasaulį, tuo tarpu tragiškoji išmintis neneigs nei proto, nei gyvenimo. Šis iracionalus besibaigiantis sunaikinimu pasaulis yra vienintelis pasaulis ir jį mylint įsivyrauja laiminga išmintis.

Traktavimas gyvenimo kaip iracionalaus ir nesuprantamo, abejingo lūkesčiams ir nepaliekančio vietos paskutinio išsigelbėjimo vylimuisi, neatvers kelio neigimui ir niekiui, priešingai, nepaisant viso savo neįmanomumo, rodys, kad gyventi verta.

Štai čia slypi tragiškasis maištas ir hubris: gyventi narsiai ir mėgautis nepaisant viso nesuvokiamumo, nepaisant to, kad nėra jokios galimybės suteikti racionalią prasmę.

Tai dionisiškas gyvenimas, dionisiškas įprasminimas. Vertinant racionaliai, ši bandančiojo žvejoti vonioje laikysena bus palaikyta nesusipratimu ir beprotyste.

Štai ši išmintinga beprotystė yra graikų Tragedijos dionisiškasis temperamentas (ethos) ir mania.

Visada atsiranda našta, kurią žmogus turi nešti. Kad ir koks neįveikiamas būtų šaltas pasaulio gyvenimo iracionalumas bei nesuprantamumas, jis užsideda ant pečių savo akmenį; jo paties egzistencija negali tapti nešančiajam kliūtimi. Apsimestinė išmintis nenori matyti tragiškumo, ji pasirenka būti akla, nežinoti; atsisako naudotis protu dionisiškąja prasme. O tragiškoji išmintis linkusi matyti tragiškumą kaip dykvietėje užgimusią gyvybę ir su džiaugsmu pasirenka ridenti pasaulio akmenį.

Iš turkų kalbos vertė Viktorija Levtrinskaja