1979 m. pensijon išėjęs žurnalistas I. F. Stone’as žurnale The New York Times Magazine rašė apie naujai aptiktą pasitenkinimą senovės graikų kultūros studijomis bei viltį išknisti „paskutinę sensaciją“, kuri išsklaidytų miglą, vis dar supančią Sokrato bylą, tą cause célèbre, jau kelis šimtmečius vedančią iš proto tyrinėtojus ir istorikus. Jis manė radęs naujų įrodymų, kurie leidžia naujai pažvelgti į teismo procesą ir V a. pr. Kr. Atėnų politikos užkulisius.

Dabar, praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų po iškilaus žurnalisto mirties, siūlome lietuviškai perskaityti mums skirtą jo dialogą su pačiu savimi ir, nesikeliant iš krėslo, kartu su I. F. Stone’u leistis į nuotykių bei atradimų kupiną kelionę po antikos pasaulį.

 

Artus I Quellinus. Sokrato mirtis


Sokrato byla I. F. Stone’o akimis[1]

Senas nepriklausomos žurnalistikos vilkas nupučia dulkes nuo 2500 m. senumo paslapties ir atskleidžia senovės Atėnų politines realijas, kurias Platonas sėkmingai slėpė

 

Ar truputėlį ne per vėlu peržiūrėti Sokrato bylą? Juk ji įvyko prieš 25 amžius?

Būkime tikslūs. Ji įvyko 399 m. pr. Kr.

Ir dabar, 1979 m. po Kristaus, atradai kažką nauja 2378 m. senumo byloje, kurią įtakingi to meto asmenys nušvietė miglotai?

Ši Sokrato bylos manija būdinga ne tik man. Mokslininkai bei istorikai ją narpliojo keletą šimtmečių ir vis dar tebenarplioja.

Kodėl?

Sokrato laikų Atėnai įėjo į istoriją kaip vieta, kur užgimė demokratija bei žodžio laisvė. Tačiau šis miestas nuteisė mirti savo žymiausią filosofą Sokratą. Matyt, taip nutiko todėl, kad piliečiams nepatiko jo mokymas. Nors iki tol jis netrukdomas mokė visą savo gyvenimą. Kodėl jie jį nubaudė tik senatvėje, jau septyniasdešimtmetį, kuriam gyventi likę gal tik keli metai?

Kodėl tave, seną Vašingtono nepriklausomos žurnalistikos vilką, sudomino ši byla?

Kadangi tai yra juoda dėmė viskam, kuo tikiu – demokratija ir žodžio laisve. Kiekvienas, kuris pradeda nuodugniai gilintis į žodžio laisvės problemą (taip kaip aš, kai prasta sveikata privertė mane palikti savo „Savaitraštį“[2]), neišvengiamai sugrįžta į senovės Atėnus, nes tenai viskas prasidėjo.

Ar tie dalykai nėra gerokai nutolę nuo nūdienos, nuo dabartinių sunkumų bei rūpesčių?

Visai ne. Tenai atsispindi visos mūsų problemos, tik matomos daug sykių sumažintame modelyje. Aš įsimylėjau atėniečius ir jų sukurtą demokratiją. Vietose, kuriose jie praleisdavo daugiausiai laiko – taryboje, teismuose, teatre, gimnazijose, – vyravo laisva diskusija. Žodžio laisvė, kurią graikai vadino parrhasia, buvo laikoma tokiu pat savaime suprantamu dalyku kaip ir kvėpavimas.

Bet tuomet mane pribloškė, netgi suglumino tas prieštaringas ir sukrečiantis reginys, kurį jie surengė Sokratui. Tie žmonės ir miestas, kuriame semiuosi įkvėpimo… Kaip jie galėjo pasmerkti filosofą mirčiai? Kaip galėjo toks akivaizdus žodžio laisvės išniekinimas atsitikti mieste, kuris didžiavosi nuomonių įvairove ir išraiškos laisve?

Kodėl gi mums turėtų rūpėti tas praėjęs laikotarpis?

Kadangi Platonas savo mokytojo Sokrato bylą padarė Atėnų bei demokratijos byla. Jis rėmėsi ja, siekdamas parodyti, jog liaudis buvo pernelyg tamsi, nepastovi ir nepasiruoši vesti savarankišką politiką. Platono „Apologijoje“ pateikiamas Sokrato taurumo ir prisiekusiųjų teisėjų nuožmaus nuosprendžio prieštaringumas būsimąsias kartas privertė suabejoti demokratija. Platono talento dėka ši byla (išskyrus Jėzaus) tapo labiausiai vakariečio vaizduotę kaitinančia byla.

Platonas padarė Sokratą sekuliariu šventu kankiniu kovoje prieš demokratiją. Jis ją, „liaudies valdžią“, smerkė. Nors tai buvo ta pati „liaudis“, kuri garbino antikarines Aristofano pjeses, kai Atėnai kovojo prieš Spartą dėl savo nepriklausomybės. (Per mūsų paskutinius du pasaulinius karus tokių antikarinių pjesių nepasirodė nė vienoje pusėje.) Tai buvo ta pati „liaudis“, kurios naujų idėjų troškimas bei pasirengimas jas išgirsti traukė filosofus iš viso antikinio pasaulio. Taip Atėnai tapo graikų pasaulio universitetu (išdidžiais Periklio žodžiais, „Elados mokykla“). Ši aukšta Atėnų reputacija Sokrato bylą daro sunkiai suprantama.

ir štai dabar tu jauti galįs plačiau praskleisti uždangą?

Keletą metų buvau laimingai įklimpęs senovės Atėnuose, mėginau ištyrinėti visą graikų civilizaciją ir mąstymą, kad geriau suprasčiau bylą. Ne taip seniai savo tyrinėjimų metu antikiniuose dokumentuose aptikau daugybę įrodymų, kurie buvo nepastebėti ir jie padarė bylą bei jos baigtį truputį aiškesnę.

Tikiuosi, įsigijai gyvybės draudimą. Klasikai tavęs tykos su išgaląstais peiliais. Istorijoje jokia kita byla nebuvo geriau ištyrinėta, apžvelgta ir apmąstyta nei Sokrato byla. Ir štai tu, įsibrovėlis bei (pats baisiausias iš akademinių epitetų) „žurnalistas“, manai, jog aptikai kažką, ką jie pražiopsojo! Gal neseniai teko matyti kokius nors neatpažintus skraidančius objektus?

Šaipykis, jeigu nori, bet mane padrąsino Jacobas Burckhardtas, žymus šveicarų renesanso ir graikų kultūros istorikas; norėdamas pabrėžti klasikos peržvelgimo kiekvienoje kartoje svarbą, Burckhardtas sykį pasakė, jog kas šimtą metų kas nors turėtų iš naujo perskaityti Tukididą bei istorijoje aptikti kažką, ko „nei vienas nepastebėjome“.

Kokių priemonių gali imtis laikraštininkas, kad tokioje senoje byloje aptiktų ir pateiktų ką nors nauja?

Jis gali iš naujo peržiūrėti visus svarbiausius šaltinius. Įvertinti kiekvieną niuansą. Grįžti prie tekstų originalo kalba. Rasti juose vidinius prieštaravimus bei keistus išsisukimus. Tas darbas nelabai skiriasi nuo tiesos ieškojimo knaisiojantis po Pentagono ar Valstybės departamento dokumentus.

Gal gali priminti bylos šaltinius (ir gal gali apsiriboti mažiau nei trimis knygomis)?

Pasakysiu vienu sakiniu: šaltiniai skurdūs ir vienašališki. Vieninteliai tuometiniai pasakojimai yra dviejų Sokrato mokinių, Platono ir Ksenofonto, – jie savo mylimą mokytoją troško parodyti kiek įmanoma šviesiau. Bet jie nepaliko tikro bylos nuorašo. Jie pateikė savo pačių sampratą to, ką sakė Sokratas, arba galbūt savo pačių sampratą to, ką save ginant jis turėjo kalbėti. Rafinuota ir įmantri Platono versija, jo sokratiškieji dialogai pagrįstai gali būti skaitomi kaip beletrizuota biografija. Ksenofontas sakė, kad Sokrato „vidinis balsas“ draudė jam ruoštis gynybai. Yra tik viena antikinė tradicija, kuri nurodė, jog priešais savo teisėjus jis tylėjo.

O ką žinome apie kaltintojus?

Apie juos neturime duomenų. Netiesiogiai kai ką žinome iš dviejų Platono ir Ksenofonto „Apologijų“ (žodis „apologija“ graikiškai reiškia gynybą) bei iš Ksenofonto „Atsiminimų apie Sokratą“. Visi tie kūriniai yra tarsi mėginimas apžvelgti bylą, kai esi atskirtas nuo posėdžių salės ir girdi tik kaltinamojo kalbą prisiekusiesiems teisėjams.

Ar žinome, kuo iš tiesų buvo kaltinimas Sokratas?

Buvo du kaltinimai. Pirmasis skelbė: „Sokratas nepripažįsta valstybinių dievų ir vietoj jų perša naujas dievybes“[3]. Antrasis kaltinimas nurodė, kad Sokratas „tvirkina jaunuomenę“[4]. Tačiau neturime nei teisinio teksto, kuriuo šie kaltinimai būtų grindžiami, nei ypatingų liudijimų.

Betgi mes nežinome, ką Sokratas, kaip buvo spėjama, sakė ar darė, iš ko galėjai spręsti, jog jis negerbia miesto dievų. Taip pat nežinome, ką reiškė būti kaltinamam jaunuomenės tvirkinimu. Pagal atėniečių juridinę procedūrą, prieš pateikiant kaltinimus, parengtiniame skunde bei bylos nagrinėjime buvo reikalaujama tikslių detalių ir teisėjai sprendė, ar liudijimų ir parodymų pakanka bylai pradėti. Bet mes neturime šios parengtinės procedūros ataskaitos, mūsų didžiosios žiuri atitikmens.

Argi Platono dialogas „Eutifronas“ neatskleidžia parengiamojo bylos nagrinėjimo?

Toks įspūdis gali susidaryti, bet jis neteisingas. „Eutifronas“ vaizduoja Sokratą, atvykstantį į parengiamąjį bylos nagrinėjimą. Bet jis nueina ne toliau kaip iki teisėjų portiko. Jis įsitraukia į ilgą bei neišsprendžiamą pokalbį su Eutifronu, kuris buvo kaltinamas kitoje byloje. Jie svarsto apie tinkamą dievobaimingumo arba šventumo apibrėžimą. Tas epizodas žavingas, bet vis tiek nepaaiškina, kas nutiko Sokratui, kai prasidėjo jo paties bylos svarstymas.

Kodėl manai, kad Platonas norėjo būti toks neinformatyvus?

Teisininkas galėtų įtarti, jog tikslius kaltinimus jis ištrynė iš atminties dėl to, kad jie buvo pernelyg diskredituojantys ir sunkiai paneigiami.

Ar Platono „Apologijoje“ įžvelgi tą pačią gynybos strategiją?

Taip. Sokratas išvengia kaltinimo dėl miesto dievų negerbimo ir vietoj to įrodo, kad jis nėra ateistas. Bet jis nebuvo kaltinamas ateizmu. Mes niekuomet nesužinosime, ką reiškė tvirkinti jaunuomenę. Platono „Apologijos“ skaitytojui lieka įspūdis, jog šis nuostabus senas filosofas buvo nuteistas paprasčiausiai dėl to, kad savo gyvenimą praleido ragindamas bendrapiliečius būti dorybingais.

Kaip vertini jo pasmerkimą?

Manau, kad byla prieš Sokratą buvo politinė ir atėniečiai kaltinimą jaunuomenės tvirkinimu grindė įsitikinimu, jog jis gesina jų tikėjimą Atėnų demokratija.

Jeigu taip, tuomet kodėl kaltinimas nebuvo pateiktas anksčiau? Jis mokė ilgą laiką. Sokratas jau buvo puolamas prieš ketvirtį amžiaus Aristofano pjesėje „Debesys“ dėl vadovavimo „mąstyklai“, kurios pagyrūnai mokiniai muša savo tėvus. Jeigu atėniečiai dar tada jį kaltino ardomąja veikla, kodėl teismą surengė tik 399 m. pr. Kr., kai Sokratas jau buvo senas žmogus?

Kadangi 411 m. pr. Kr., o vėliau ir 404 m. pr. Kr., antidemokratai surengė kruvinas revoliucijas ir įsteigė trumpai gyvavusias diktatūras. Atėniečiai išsigando, kad tie įvykiai gali pasikartoti.

Platono knygose nieko panašaus neradau.

Platonas ir neketino šito daryti. Jo „Apologija“ iš tiesų buvo skirta tiesos nuslėpimui. Platonas buvo genijus, nuostabus magas, turėjęs visus poeto, dramaturgo ir filosofo talentus. Jo „Apologija“ yra pasaulinės literatūros šedevras, teismo proceso modelis ir didingiausia graikų prozos dalis. Ji pasiekia tokią kulminaciją, kuri niekuomet nesiliauja giliai jaudinti, kad ir kiek kartų skaitytum. Praėjusiais metais pirmą kartą „Apologiją“ skaičiau originalo kalba, lėtai ir sunkiai, eilutę po eilutės. Man suspaudė krūtinę, kai perskaičiau puikų, jaudinantį epizodą apie Sokrato atsisveikinimą su teisėjais. Sokratas sako: „Bet jau laikas eiti iš čia, man mirti, jums – gyventi. Kieno likimas geresnis – mano ar jūsų, nežino niekas, tik vienas dievas.“[5] Netgi Shakespeare’as niekuomet jo nepranoko! Šie privalumai Platono „Apologiją“ daro išsisukinėjimo šedevru.

Ar yra koks nors būdas patikrinti Platono bylos vaizdą su paprastų atėniečių požiūriais?

Turime vieną aiškų įrodymą, kuris parodo, jog po įvykio praėjus net penkiasdešimčiai metų (pakankamam laiko tarpui apmąstymams ir sąžinės graužačiai) atėniečiai bylą vis dar laikė politine, o nuosprendį teisėtu.

Kur jį aptikai?

Žymioje oratoriaus Aischino, didelio Demosteno varžovo, kalboje, pasakytoje 345 m. pr. Kr., praėjus tik 54 metams po Sokrato teismo. Tas epizodas gana gerai žinomas mokslininkams, bet jo reikšmė niekuomet nebuvo iki galo įvertinta. Su Aischino duotu raktu galime atrakinti atėniečių politinių realijų duris. Aischinas rėmėsi Sokrato pavyzdžiu kaip pagirtinu precedentu. Prisiekusiųjų teisme jis kalbėjo: „Atėnų vyrai, jūs nuteisėte sofistą Sokratą, kadangi jisai neabejotinai buvo atsakingas ugdant Kritijų, vieną iš trisdešimties antidemokratinių vadovų.“[6]

Kas buvo Kritijas?

Jis buvo žiauriausias diktatorius Atėnų istorijoje ir tuo pačiu Sokrato mokinys bei Platono pusbrolis. Aischinas iš tiesų norėjo pasakyti, kad antidemokratiniai Sokrato mokymai padėjo iškilti diktatoriui Kritijui, kuris 404 m. pr. Kr., tironų trisdešimtuko laikmečiu (tik penki metai prieš Sokrato bylą) terorizavo Atėnus. Atrodo, kad Kritijas buvo pats galingiausias „Trijų dešimčių“ narys.

Kodėl tiek daug reikšmės skiri vienam sakiniui vieno žmogaus kalboje, pasakytoje atėniečių prisiekusiųjų teisme, praėjus penkiasdešimčiai metų po bylos?

Šia užuomina Aischinas nebūtų galėjęs paveikti prisiekusiųjų teisėjų, jeigu nebūtų pasakęs kažką apie santykius tarp Sokrato ir Kritijo; to meto atėniečiai tą sąsają nediskutuojant priėmė kaip tiesą. Nors buvo praėję 50 metų, Kritijo ir „Trijų dešimčių“ diktatūra vis dar turėjo kelti neapykantos kupinus prisiminimus. Sokrato reputacijai (pelnytai ar nepelnytai) vis dar kenkė jo ryšys su Kritiju. Užuomina apie Kritijų ir Sokratą užtikrino efektyvią demagogiją. Aischinas tą bylą laimėjo.

Kaip paaiškintum sunkiai suvokiamą išankstinį nusistatymą prieš Sokratą jo gimtajame mieste?

Kad suprastume, turime prisiliesti prie skaudaus fakto, kurį keletas istorikų aiškino ar bent jau minėjo: Sokratas pasiliko mieste per visą „Trijų dešimčių“ laikotarpį. Štai kokia didžiulė pagarba buvo rodoma Sokratui.

Kodėl tą faktą išskiri?

Kai buvo atkurta Atėnų demokratija, šis pavienis faktas turėjo būti pastebėtas labiau nei koks nors kitas faktas, iš anksto nuteikiantis prieš Sokratą. „Trys dešimtys“ valdė tik apie aštuonis mėnesius, bet tai buvo teroro metas. Tuo laikotarpiu jie įvykdė mirties bausmes 1500 atėniečių, o 5000 ištrėmė – daugiau nei vieną dešimtąją visos vyrų, moterų, vaikų ir vergų populiacijos.

Kuomet „Trys dešimtys“ paėmė valdžią, jie nužudė arba išvarė iš miesto visus, kurie prijautė demokratijai. Po kelių mėnesių nuosaikūs „Trijų dešimčių“ rėmėjai, nužudžius jų lyderį Terameną, gelbėdamiesi pabėgo iš miesto. Teramenas (vienas pagrindinių trisdešimtuko narių), pradėjęs kritikuoti tironus dėl jų žiaurumo, buvo pašalintas be teismo.

Sokrato neištrėmė kartu su demokratais, nevertė bėgti kartu su nuosaikiaisiais opozicionieriais. Jis nenukentėjo nuo „Trijų dešimčių“ rankų taip, kaip pagrindinis jo kaltintojas Anitas, kuris prarado daug turto, kuomet gelbėdamasis bėgo iš miesto; vėliau jis stojo į kovą dėl miesto išlaisvinimo. Sokratas Platono „Apologijoje“ save vadina Atėnų „gyliu“, bet kai Atėnams šio labiausiai reikėjo, jo geluonis, atrodo, nebuvo pakankamai skaudus.

Kaip tuos įvykius traktuoja Platonas savo „Apologijoje“?

Jis nemini Kritijo ar jo, kaip Sokrato mokinio, praeities; taip pat neapsistoja prie fakto, kad Sokratas pasiliko mieste per visą diktatūros laikotarpį. Vietoj to Platonas pristato Sokratą kaip žmogų, stovintį virš bet kokių politinių rietenų.

Kaip Platonas nušviečia tuos įvykius?

Jis papasakoja apie du incidentus, kai Sokratas atsisakė vykdyti neteisingus įsakymus – vieną kartą demokratijos laikmečiu, kitą kartą valdant tironų trisdešimtukui. Demokratmečiu taryboje jis buvo pirmininku per garsųjį dešimties karvedžių teismą, teisiamų už tai, kad šie po jūrų mūšio nepagelbėjo išlikusiems gyviesiems bei nepalaidojo žuvusiųjų kūnų. Sokratas pasakoja, kad balsavo prieš tokį sprendimą, mat jis pažeidė galiojantį įstatymą kiekvieną žmogų teisti atskirai. Taip pat pridūrė: „[R]etoriai buvo pasiryžę čia pat apkaltinti mane ir suimti.“[7]

Antrą kartą neteisingam įsakymui Sokratas pasipriešino valdant „Trims dešimtims“. Jam ir kitiems keturiems buvo įsakyta suimti pasiturintį svetimšalį gyventoją, kurį diktatūra norėjo nužudyti, kad įgytų jo nuosavybę. Kritijui tokios egzekucijos dėl biudžeto pajamų buvo įprastos.

Užuot vykdęs įsakymą, Sokratas tiesiog nuėjo namo („aš nuėjau namo. Galimas daiktas, kad už tai būčiau buvęs nubaustas mirti, jei šita valdžia nebūtų po kiek laiko nuversta“[8]). Bet jis pats nepadėjo jos nuversti, nemėgino įspėti aukos, neprotestavo. Nors Sokratas visuomet skelbė dorybes, jis, skirtingai nei hebrajų pranašai, nekvietė nedorybingų valdovų viešai pasiaiškinti.

Bet tik nedaugelis dabartinių skaitytojų pakankamai išprusę atsispirti žaviam Platono pasakojimui ir šis dalykas padeda atitraukti dėmesį nuo fakto, jog antikiniuose tekstuose niekur neaptiksime Sokrato, kuris smerkia demokratijos nuvertimą ar sveikina jos atstatymą. Tas tylėjimas prisiekusiųjų teismui turėjo būti iškalbingesnis už patį Sokratą. „Trijų dešimčių“ diktatūra buvo pasiturinčių žemvaldžių aristokratų diktatūra; aristokratams priklausė ir Platonas bei Kritijas. Iš šio socialinio sluoksnio kilo daugelis Sokrato sekėjų. Atėnai šitą suprato, tačiau dabartinis skaitytojas dažnai nesupranta.

Ar Ksenofontas, kitas mūsų bylos „liudininkas“, susiduria su šiomis kompromituojančiomis politinėmis aplinkybėmis?

Taip, Ksenofontas savo „Atsiminimuose“ cituoja neįvardintą „kaltintoją“. Šis kaltintojas identifikuojamas arba kaip vienas kaltintojų byloje, arba kaip tuometinis prodemokratiškas oratorius Polikratas, kurio „pamfletas“ apie Sokrato bylą iki mūsų dienų neišliko. Bet kuriuo atveju Ksenofontas, cituodamas kaltintoją bei jo atsakymus byloje, mus supažindina su tam tikrais faktais, kuriais remiantis pateiktas ieškinys Sokratui. Taip Ksenofontas atskleidžia dalelę tos tiesos, kurią Platonas slepia.

Kurioje Ksenofonto veikalo vietoje aptikai politinį bylos atspalvį?

Savo „Atsiminimuose“ Ksenofontas teigia, kad „kaltintojas“ metė Sokratui kaltinimus, jog šis skatina jaunuolius „žiūrėti pro pirštus į esamus įstatymus“[9] nurodant, koks yra nevykęs Atėnų egalitarinis metodas užimti valstybės tarnybos vietas daugumos principu; jis jiems aiškinęs, kad valdžia turėtų būti palikta išmanantiems, užuot nulemta visuotinių debatų bei balsavimo taryboje.

Kaltintojas“ teigė, jog tokios Sokrato šnekos skatinančios jaunuolius „niekinti nustatytą valstybės tvarką, ugdančios polinkį į prievartą“[10]. Labai svarbu, nors ir nedažnai pastebima, kad Ksenofontas neigia tik paskutiniąją kaltinamojo akto dalį. Jis sunkiai galėjo paneigti pirmuosius du pateikto ieškinio punktus, nors kitose savo atsiminimų apie Sokratą vietose jis dažnai cituoja nuo seno žinomą filosofo nepagarbą tarybai bei rinkimams. Ksenofontas šiuos kaltinimus nutyli. Tačiau jis neigia, kad Sokratas kurstė savo mokinius imtis smurto prieš įsteigtas institucijas. Ksenofontas atkakliai tvirtina, jog Sokratas juos mokė užsiimti įtikinėjimais, nes tai daug išmintingiau.

Bet Kritijo iškilimas buvo prastas įtikinėjimo pavyzdys.

Ksenofontas šito neneigia. Be to, pagrindinis žinių šaltinis apie Kritijo piktadarybes yra paties Ksenofonto to laikmečio veikalas „Graikijos istorija“[11]. Ksenofontas cituoja kaltintoją, skelbiantį, jog du žymiausi Sokrato mokiniai – Kritijas ir Alkibiadas – „užtraukė valstybei sunkiausių nelaimių“[12]. Kaltintojas teigė, kad siaubingomis „Trijų dešimčių“ dienomis Kritijas buvo „didžiausias prievartautojas, veidmainis bei kraugerys“[13], o demokratmečiu neatsirado didesnio „savavaliautojo, pasipūtėlio bei smurtininko“[14] už Alkibiadą.

Ką į visa tai atsako Ksenofontas?

Ksenofontas savo „Atsiminimuose“ sako: „Aš nesiimu jų ginti, jei pridarė ką bloga valstybei.“[15] Bet jis pareiškė, kad jie susirado Sokratą sau už mokytoją, jog įgytų pranašiausius, kokius tik įmanoma, kalbėjimo bei veikimo metodus. Ir „vos tik pasijuto esą iškalbingesni už savo tėvynainius, tučtuojau atšoko nuo savo mokytojo ir griebėsi valstybinės veiklos, nes tik dėl jos anksčiau saikstėsi bendrauti su Sokratu“[16]. Šiuo atsakymu daugelis Sokrato tyrinėtojų pasitenkindavo.

O tu nepasitenkinai?

Ne. Vis tiek lieka atviras klausimas: kokius politinius įsitikinimus Sokratas jiems diegė? Iš Platono ir Ksenofonto sužinojome, kad jis kalbėjo apie antidemokratinę politiką. Ksenofonto tyla iš dalies pripažįsta tai, ko jis negali paneigti.

Ar Ksenofonto knygoje „kaltintojas“ sieja sokratiškuosius mokymus su aristokratiškais tironijos siekiais tiek 411 m., tiek 404 m. pr. Kr.?

Taip, bet neįprastu būdu, netiesiogiai. Jis teigė, kad „Sokratas prisirankiodavęs žymių poetų pačių nedoriausių minčių ir, remdamasis jomis, mokęs savo klausytojus būti piktadariais ir siekti patvaldystės“[17].

Ką iš tiesų reiškia tie posakiai?

Tironas buvo tas, kuris naudojo prievartinius ir neteisėtus būdus valdžiai įgyti bei palaikyti. Sąvoka „neprincipingas“ yra viena graikų žodžio kakourgos būdvardžio formų, kuri pažodžiui reiškia piktadarį. Atėnietis, žinoma, būtų vartojęs abi sąvokas, kad įvardytų tokius kaip Kritijas ir „Trys dešimtys“.

Ar Ksenofontas neigia, kad Sokratas naudojo poetų citatas, kurios galėjo skatinti tokį elgesį?

Jis nepateikia aiškaus atsakymo. Šioje vietoje Ksenofontas, kuris paprastai rašo aiškiai, išlieka miglotas. Tai man sukėlė smalsumą. Mėgindamas išsiaiškinti, kodėl, užkliuvau ties nauja medžiaga. Aptikau, kad Ksenofontas, aptardamas kaltinimą, paliko tam tikrų grubių teksto praleidimų ir tie praleidimai aptemdė teksto reikšmę.

Kokie praleidimai?

Pirmiausia, norėdamas nušviesti kaltinimų reikšmę, Ksenofontas pateikia dviejų poetų pavyzdžius. Iš kito šaltinio – IV a. po Kr. oratoriaus Libanijaus „Apologijos“ – žinome, kad Sokrato „kaltintojas“, pateikdamas kaltinimus, citavo keturis, o ne du poetus. Tie du, kuriuos praleidžia Ksenofontas, yra Teognidas ir Pindaras. Abu buvo aristokratų poetai, negerbę nei paprastų žmonių, nei naujos vidurinės pirklių bei amatininkų klasės, kuri jau buvo pradėjusi varžytis su žemvaldžiais aristokratais. Pindaras rašė puikias odes, garbinančias kai kuriuos išskirtinius jo laikmečio tironus. Neįtraukdamas Teognido bei Pindaro, Ksenofontas nepateikė aiškiausių pavyzdžių, kuriuos minėjo kaltintojas.

Kokius du poetus cituoja Ksenofontas?

Homerą ir Hesiodą. Bet citatos, kurias jis pateikia, turi mažai ką bendra su kaltinimu.

Ką sužinome iš citatų?

Štai Hesiodo citata: „Darbas nėra nešlovė, nešlovė – tiktai tinginystė.“[18] Hesiodas buvo kaimo poetas ir tas sakinys paimtas iš jo kūrinio „Darbai ir dienos“, savotiško ūkininko metskaitliaus. Ši eilutė išreiškia jo darbo etiką. Neįkyrėsiu savo bevaisėmis pastangomis rasti kokią nors prasmę, kurioje šis banalus, bet sveikas pamokymas galbūt galėtų būti interpretuojamas kaip tironiško elgesio mokymas. Hesiodas buvo sunkiai dirbantis Bojotijos valstietis, ne aristokratas, jisai nekentė tironijos. Manau, kad Hesiodo citata buvo parinkta akims apdumti.

O Homero citata?

Šioje vietoje prasideda nešvarus žaidimas. Pirmiausia, Homero citata, pateikiama Ksenofonto „Atsiminimuose“, taip pat išlaiko menką ryšį su kaltinimu. Tai ilgai mane glumino. Peržvelgiau „Atsiminimų“ komentarus, bet neradau juose jokio aiškumo. Tuomet padariau kai ką, ko nepadarė nė vienas iš komentatorių, kuriuos skaičiau: grįžau prie Homero ir pažvelgiau į citatos kontekstą. Aptikau, kad Ksenofontas padarė du teksto praleidimus ir staiga pamačiau, kurlink kaltintojas suka. Manau, kad aptikau naują įžvalgą.

Ar tai yra (čia pavartosiu nemokslinį žodį) „sensacija“?

Tikiuosi. Kad šitą įvertintume, turime suvokti, ką graikams reiškė Homeras. Jis buvo jų Biblija. Ir jiems, kaip ir mums, nelabasis galėjo cituoti Šventraštį savais tikslais. Homero citata buvo efektyvi kaip šventas įsakymas, o tekstas su dviem praleidimais, kuriuos Ksenofontas sudarė iš dviejų ištraukų, turėjo įsiutinti atėnietį demokratą (bet turėjo žavėti antidemokratišką aristokratą, kadangi pateisino smurtinį demokratijos nuslopinimą).

Ar gali nurodyti tą homerišką epizodą, kurį pateikia Ksenofonto minimas „kaltintojas“?

Jis pateikia epizodą iš antrosios „Iliados“ giesmės. Trojos apgulimas truko devynerius metus. Kareiviai, išvargę bei išsiilgę savųjų namų, ką tik paliesti maro, maištauja ir veržiasi prie laivų, pasiryžę išplaukti namo. Odisėjas, daugelio gudrybių sumanytojas, sutrukdo kilti panikai.

Kaip šį epizodą traktuoja Ksenofontas?

Norėdamas užtemdyti kaltinimo esmę, jis palieka tokias minimalias ir rinktines citatas, kad padaro jas Sokratui lengvai apeinamas. Ksenofontas cituoja antrosios „Iliados“ giesmės 188-191 eilutes, o po to peršoka prie 198-202 eilutės.

188-191 eilutėse Homeras aprašo, kad Odisėjas „žodžiais gražiais“ kalbėjo vadams ir aristokratams, nors 198-202 eilutėse pasakojama, kad herojus visai kitaip elgėsi su paprastais kariais. Pamatęs eilinį kareivį, įpykęs Odisėjas „skeptru jam sudrožė per kuprą ir petį“[19], išvadino „kvailaminčiu“[20] ir įsakė nesiartinti prie laivų.

Kaip į šią sceną reaguotų atėnietis?

Neigiamai. Atėnietis nebuvo pratęs, kad jį laikytų prastesniu nei taikos, nei karo metu. Pavyzdžiui, Ksenofontas veikale „Anabasis“ pasakoja, kaip jisai vedė savo 10000 samdinių graikų armiją per Persiją ir tą žygį vadino „žygiuojančia demokratija“.

Ar, cituojant tas eilutes, buvo praleista kas nors svarbaus?

Taip. Ksenofontas praleido paskutines keturias Odisėjo, sukirtusio ir išplūdusio paprastus karius, kalbos eilutes. Keturiose praleistose eilutėse Odisėjas užsipuolė demokratijos idėją. Šiomis eilutėmis Homeras pirmą kartą Vakarų literatūros istorijoje išdėsto dieviškosios teisės doktriną. Pateiksiu tiesioginį eilučių anglišką vertimą. Odisėjas sako paprastiems kareiviams:

We Achaeans can’t all be kings here.

It is not good for the many to rule. Let one man rule,

One man be king, to whom the son [Zeus] of wily Cronos

Has given the sceptre and the judgments that he may take counsel for you.

[21]

Tai patvaldžio doktrina, kurią Atėnuose stengėsi įgyvendinti Kritijas. Ksenofontas galėjo tiek paneigti, tiek patvirtinti, kad Sokratas naudojosi tomis eilutėmis. Bet iš tiesų Ksenofontas jas praleido. Tas praleidimas yra prisipažinimas. Žymiosios eilutės apie patvaldystę akivaizdžiai parodo antidemokratinio mokymo skleidimą.

Koks buvo trečias reikšmingas teksto praleidimas, kurį nurodei?

Ksenofontas nepateikia jokios užuominos apie karaliaus Agamemnono vardu sušauktą tarybą tartis su maištaujančiais kareiviais. „Iliadoje“ tarybos dažnai minimos. Bet šis atvejas išskirtinis, tokios tarybos jis daugiau niekur nemini: dėl kareivių tariasi paprasčiausias eilinis kareivis. Jo vardas buvo Tersitas, dar vadintas Tuščiakalbiu[22]. Šis žmogus atėniečių, o ir mūsų sąmonėje įsitvirtino kaip vienas pirmųjų demokratijos šauklių homeriškuoju laikotarpiu.

Kas nutiko Tersitui?

Odisėjas iki kraujų sumuša įžūlų nekilmingąjį, pažemina priešais kariuomenę ir pagrasina nužudyti, jeigu šis vėl kada nors prabils.

Kaip Homeras aptaria šią sceną?

Pritariančiai. Homeras giedojo savo didingas eiles turtingųjų bei galingųjų menėse, taigi galime aiškiai suvokti, kurią pusę palaikė. Homeras Tersitą pristato ne kaip herojų, o kaip rėksmingą ir vulgarų išsišokėlį. Senovės graikai buvo iš tos retos mažumos žmonių, kurie labai jautrūs forma ir kalba išreikštam grožiui. Homero Tersitas yra kleivas, šlubas, kuprotas ir lopais nuplikęs. Galime tik stebėtis, kaip iš viso toks luošys galėjo pakliūti į kariuomenę. Tersito žodžiai, kaip ir jo išvaizda, pateikiami atstumiančiai. Homeras juos vadina akosma. Tai yra kosmoso, iš kurio išvedami mūsų žodžiai „kosmetika“ ir „kosmosas“, neiginys. Žodis reiškia netvarką ir grakštumo stoką.

Kokį vaizdą susidarei iš šių teksto praleidimų?

Kaltintojas pateikė Sokratui kaltinimus, jog šis naudojęs tam tikras Homero ištraukas tam, kad jaunus aristokratiškuosius sekėjus pamokytų prievartos ir tironijos. Liesdamas šį maištingą epizodą, Ksenofontas praleidžia tą teksto dalį, kurią atėniečių demokratai būtų laikę pražūtingiausia dalimi, t. y. anas keturias eilutes apie dieviškąją karalių teisę bei Odisėjo prievartos panaudojimą, kad taryboje nuslopintų žodžio laisvę.

Homeras teigė, kad paprasti žmonės neturi teisės laisvai pasisakyti. Atėnų demokratams toks teiginys turėjo būti labai skaudus. Teisė laisvai pasisakyti taryboje buvo atėniečių demokratijos pamatinis akmuo. Tik iki Solono reformų, du amžius prieš Sokrato bylą, paprasti Atėnų gyventojai negalėjo taryboje nei pasisakyti, nei balsuoti. Ir štai vos penki metai prieš Sokrato bylą Kritijo diktatūra jiems dar sykį atėmė šią brangią teisę. Atėniečiams Homero epizodas atrodė kaip tironijos (kurią neseniai nuvertė) prievartos pateisinimas. Todėl Ksenofontas ir neįtraukė to epizodo į savo pateiktą Sokrato gynybą. Tai buvo pernelyg kenksminga kaltinimo dalis.

Manai, kad Sokratas buvo nuteistas, nes atėniečiai laikė jį atsakingu už tirono Kritijo ugdymą?

Ne, ne visai taip. Byla daug komplikuotesnė. Sokratą nuo baudžiamojo persekiojimo saugojo amnestija, ją suteikė tie, kurie nuvertė ir nužudė Kritiją. Diktatūrą sutriuškino demokratų bei nuosaikiųjų oligarchų koalicija, oponavusi neteisėtam „Trijų dešimčių“ ekstremizmui. Jie prisiekė užmiršti teisinius pažeidimus. Amnestija apsaugojo kiekvieną, išskyrus tironų trisdešimtuką ir jų svarbiausius pareigūnus. Apkaltinti Sokratą, kaip Kritijo mokytoją, būtų buvęs šios oficialios priesaikos sulaužymas.

Iš kur žinai, kad priesaiką visuomet gerbė?

Visi išlikę šaltiniai šitą liudija, o ir Platonas su Ksenofontu niekur nerašo, kad, apkaltinus Sokratą, buvo sulaužyta suteikta amnestija. Labiausiai stulbinantis viso to paliudijimas yra Aristotelio traktatas apie Atėnų politiką[23], kuriame jis sako, kad po demokratijos atstatymo atėniečiai paslėpė abipusius praeities kaltinimus ir privačiai bei viešai su praeities negandomis elgėsi pačiu garbingiausiu ir teisingiausiu būdu, taip, kaip dar nesielgė niekas kitas istorijoje. Šitaip rašė sekanti karta po Sokrato bylos.

Kokią darai išvadą?

Kai Ksenofontas aptarė kaltinimą, jog Sokratas naudojo tam tikras Homero ir kitų poetų ištraukas, norėdamas pamokyti savo klausytojus būti įstatymo pažeidėjais bei tironais, jisai turėjo remtis Sokrato mokymu, kuris tęsėsi po demokratijos atstatymo. Atėnai jautė, kad Sokratas vis dar skleidė nepagarbą jų demokratinėms institucijoms ir bijojo, jog demokratija vėl gali būti nuversta.

Ar to pakako Sokrato pasmerkimui?

Ne. Penki šimtai dešimt prisiekusiųjų teisėjų tuo labai abejojo ir kaltės nuosprendį priėmė tik nedideliu balsų skirtumu. Bet šios naujos įžvalgos pateikia aiškesnį politinių realijų ir kaltę mažinančių aplinkybių supratimą, kurias Platonas, nemėgęs demokratijos, stengėsi nuslėpti. Ir jo „Apologija“ tas realijas bei aplinkybes sėkmingai slėpė 2500 metų.

Vertė: Tautvydas Vėželis

Versta iš: http://law2.umkc.edu/faculty/projects/ftrials/socrates/ifstoneinterview.html

 ***

I. F. Stone. Vašingtonas, 1988 m.

I. F. Stone[24] (1907–1989) – legendinis amerikiečių žurnalistas, užkietėjęs viešojo intereso gynėjas ir antikos tyrėjas. Jis taip pat vadinamas pirmuoju „blogeriu“, 1953–1971 m. leidęs savaitraštį I. F. Stone’s Weekly. Žurnalistas pasakojo, kad leidinys užgimė, kai valdžios scenoje pasirodė „nesąžiningas viskonsinietis“ Josephas McCarthy, kuris pradėjo terorizuoti kairiuosius politikus, prezidento D. Eisenhowerio administraciją, intelektualus ir net savo bendradarbius Senate. Taigi makartizmas tapo palankiausia aplinkybe rastis radikaliam leidiniui, nukreiptam prieš raganų medžioklę ir Šaltąjį karą. I. F. Stone’as pats vienas rašydavo, koreguodavo ir išleisdavo kiekvieną laikraščio numerį. Tiražas vienu metu siekė 70000 vnt., o laikraštį išlaikė prenumeratoriai, kuo Stone’as labai didžiavosi. 1963 m. žurnalistas rašė:

Manau, kad esu anachronizmas. Šiame korporacijų amžiuje aš esu nepriklausomas kapitalistas, pats sau šeimininkas. Nevergauju nekilnojamojo turto agentams ar brokeriams, gamykloms ar mecenatams. Jaunuoliai žurnalistikoje siekia karjeros ir ieško savo nišos kokiame nors garsiame laikraštyje ar žurnale, o aš esu visiškai nepriklausomas laikraštininkas. Stoviu sau vienas be organizacijos ar partijos užnugario. Mane palaiko tik ištikimi skaitytojai. Dabar turiu pranašumą netgi prieš Benjaminą Frankliną – reklamai sakau NE. 

Jo pastangos buvo įvertintos I. F. Stone’s Weekly pripažinus vienu įtakingiausių JAV žurnalistinių leidinių XX a.[25] O kolegos žurnalistai I. F. Stone’ui įteikė apdovanojimus už amato tobulumą ir sąžiningumą žurnalistikoje. 

1971 m., kankinamas krūtinės anginos, I. F. Stone’as nutraukė savo savaitraščio leidybą ir nėrė į klasikinių kalbų studijas Pensilvanijos universitete, kuriame jaunystėje studijavo filosofiją, bet studijų iki galo nebaigė. Sėkmingai baigęs universitetą ir išmokęs senąją graikų kalbą, jis pradėjo tirti Sokrato mirties aplinkybes. I. F. Stone’as išstudijavo visus prieinamus antikinio pasaulio dokumentus bei, kaip pastebėjo vienas žurnalistas, „pro lupą apžiūrėjo kiekvieną graikų polio porą“, o apžiūrėjęs parašė knygą „Sokrato teismas“ (The Trial of Socrates, 1988), intelektualinį trilerį, kuriame argumentavo, jog Sokratas, kritikavęs ir nemėgęs demokratinės santvarkos, sąmoningai pasirinko mirtį, kadangi norėjo sugėdinti Atėnų demokratiją.

Visą gyvenimą jautęsis ar verčiamas jaustis atskalūnu, nepritapėliu, įtarinėjamas šnipinėjimu sovietams, I. F. Stone’as savo darbais įrodė, kad šiame pragmatiškame pasaulyje sąžiningas žmogus gali gyventi neišduodamas savo vertybių. Žurnalistas mėgo sakyti, jog neverta nusiminti, jeigu dėl savo pozicijos esi vadinamas nevykėliu, nes kiekviena laisvė turi kainą.

Būti „autsaideriu“ reiškia, kad nesi įkalintas.

(I. F. Stone)

Redagavo Linas Jankauskas

 

  1. [1]Tekstas pirmą kartą publikuotas žurnale The New York Times Magazine 1979 m. balandžio 8 d. Vėliau I. F. Stone’as savo idėjas apie Sokrato teismą plėtojo ir paskelbė 1988 m. išleistoje knygoje „Sokrato teismas“ (The Trial of Socrates).
  2. [2]„I. F. Stone’o savaitraštis“ (I. F. Stone’s Weekly) – tai paties I. F. Stone’o leistas savaitinis leidinys.
  3. [3]Ksenofontas „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.1.1 (1997:23). Iš senosios graikų kalbos vertė Vanda Kazanskienė.
  4. [4]Ksenofontas „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.1.1 (1997:23). Palyginimui: Platonas „Sokrato apologijoje“ taip dėsto kaltinimus: „Sokratas, sako, elgiasi nedorai, nes tvirkina jaunuomenę, nepripažįsta dievų, kuriuos garbina šalis, ir prasimano kitas, naujas dievybes“ (11 (1963:96). Iš senosios graikų kalbos vertė Merkelis Račkauskas.
  5. [5]Platonas „Sokrato apologija“, 33 (1963:124).
  6. [6]“Did you put to death Socrates the sophist, fellow citizens, because he was shown to have been the teacher of Critias, one of the Thirty who put down the democracy, and after that, shall Demosthenes succeed in snatching companions of his own out of your hands, Demosthenes, who takes such vengeance on private citizens and friends of the people for their freedom of speech?” (Aeschines Against Timarchus 173, (Loeb Classical Library).
  7. [7]Platonas „Sokrato apologija“, 20 (1963:109).
  8. [8]Platonas „Sokrato apologija“, 20 (1963:110).
  9. [9]Ksenofontas „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.2.9 (1997:30): „Prisiekiu Dzeusu, – tikino kaltintojas, – Sokratas savo kalbomis skatino žiūrėti pro pirštus į esamus įstatymus aiškindamas, jog rinkti valstybės veikėjus pupomis – kvailysčių kvailystė: esą niekas nenorįs turėti pupomis išrinkto vairininko, dailidės, fleitininko ar panašaus žmogaus, nors jų riktai pridarą daug mažiau žalos negu valstybės veikėjų klaidos.“
  10. [10]Ksenofontas „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.2.10 (1997:30).
  11. [11]Graikiškas Ksenofonto „Graikijos istorijos“ pavadinimas – λληνικά.
  12. [12]Ksenofontas „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.2.12 (1997:31).
  13. [13]Ksenofontas „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.2.12 (1997:31).
  14. [14]Ksenofontas „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.2.12 (1997:31).
  15. [15]Ksenofontas „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.2.13 (1997:31).
  16. [16]Ksenofontas „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.2.16 (1997:32).
  17. [17]Ksenofontas „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.2.56 (1997:42).
  18. [18]Ksenofontas „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.2.57 (1997:43).
  19. [19]Homeras „Iliada“ II: 265. Iš senosios graikų kalbos vertė Jeronimas Ralys.
  20. [20]Homeras „Iliada“ II: 245. Vertė J. Ralys.
  21. [21]

    Negi achajai visi galėsime čia karaliauti.

    Gero nebus, kai valdysim keli. Tad vienas valdovas,

    Vienas karalius tebūna, kuriam sūnus Kroniono

    Padavė skeptrą drauge su įstatymais viskam valdyti.

    Homeras „Iliada“ II: 203 – 206., iš senosios graikų kalbos vertė Antanas Dambrauskas.

  22. [22]Originale – The Brash One („žmogus tuščiakalbis“, Homeras „Iliada“ II: 212. Vertė J. Ralys).
  23. [23]gr. Αθηναίων πολιτεία.
  24. [24]Tikroji pavardė – Isidoras Feinsteinas. Tėvai buvo Rusijos žydai, emigravę į JAV. Jų sūnus Isidoras gimė jau Amerikoje, Filadelfijoje. 1937 m., patartas laikraščio redaktoriaus, pasikeitė pavardę ir pradėjo vadintis I. F. Stone’u; redaktorius aiškino, kad skaitytojai palankiau priims jo politinius straipsnius, pasirašytus nežydiška pavarde. Tačiau dėl tų pokyčių jis labai pergyveno ir visuomenėje paprastai prisistatydavo tiesiog Iziu.
  25. [25]I. F. Stone’s Weekly užėmė 16 vietą tarp 100 geriausių.
Tagged with: demokratijaHesiodasHomerasKsenofontaslaisvėPlatonasSokratasStone
 

11 Responses to Sokrato byla I. F. Stone’o akimis

  1. tomas parašė:

    dėkui už intriguojantį skaitinį!

  2. Aviatorius parašė:

    Skaitinys labai įdomus.
    Beskaitant kilo trys paralelės: S. Graikija, Heideggerio atvejis ir dabartinė Lietuva.
    S. Graikija. Sokratas buvo nedemoratiškų pažiūrų, tiksliau jis pamatė demokratijos ydas. Pvz. daugumos (daugumos atstovo) sprendimas visad teisėtas. Kol nepasikeis dauguma žinoma.
    Nukrypsiu į šalį. Spėkit ko reikia dabar, kad būtų legalizuoti narkotikai? Kad 10 proc būtų narkomanai (pasaulio mąstu). Tokio kiekio pakanka, kad nebegalėtų sukontroliuoti draudimais. Taip nutiko su alkoholiu ir cigaretėm. Formali dauguma nesusitvarko su 10proc aktyvių oponentų, kuriuos galima traktuoti kaip potencialius tironus jei nepatenkinsi jų troškimų.
    Graikų situacija. Tironai naikino demokratijos šalininkus, demokratai, švelniai tariant, nemėgo nedemokratų. Standartinė politinė situacija, draugas/priešas. Tiek vieni tiek kiti siekė, kad priešų nebūtų. Sokratas – nedemokratas kurio liežuvis nekontroliuojamas ir įtakingas ir kuris aklai nesidžiaugia demokratija. Jeigu Vytautą Didyjį suprastume ne kaip pasakų personaža, o kaip politiką su devizu „jėga yra – proto nereikia“, ar „pinigų nėra – parduosiu žemaičius“, nesidžiaugtume palyginimu su dabartine Lietuva. Gal net priimtume kaip asmeninį įžeidimą kaip kad graikai po pacituoto Homero. Galų gale dabar irgi nesidžiaugiame kai sovietmetį kaip pavizdį pateikia. Dabar irgi marginalu viskas kas ne demokratija.

  3. Aviatorius parašė:

    Heideggeris gerai išmoko Sokrato pamokas ir tylėjo po savo nacistinio cirko, nes žinojo, kad su demokratais ne tai kad nepajuokausi ir nepasikalbėsi. Jie paprasčiausiai nuteis, net jei nebus už ką. Dabar tik universitete dėstyti uždraudė. Jei dauguma nori – viskas teisėta. Pats Heideggeris nacių periodu elgėsi panašiai kaip Sokratas per tironiją. Po nesėkmingo bandymo pabūt protingesniu už tuos kurie turi jėgą jis nurimo, nei kritikavo nei džiaugėsi naciais. Į jo tekstus nebūtina šiuo atveju kreipti dėmesį, nes tai nėra gyvenimo sinonimas. Į viešą gyvenimą žiūrėkim. Per karą net naciai pamatė, kad filosofui kastuvas labiau tinka nei profesoriaus vardas ir nusiuntė griovių kast. O Sokratui tironai irgi liepė teptis rankas rėžimo purvu. Nieko naujo po saule.
    Labanakt

  4. T. parašė:

    Išskleiskite aiškiau mintį, pilieti Aviatoriau? Ką norite pasakyti? Iškelkite nuosekliai nuomonės(įžvalgos)problemą,pateikite argumentus, tada išvadas. Kokia jūsų pozicija Sokrato bylos atžvilgiu? Kaip jūs matote šią bylą savo akimis? Pripūsti burbulų, miglų, ar agresyvių kliedesių nėra jau taip sunku…Ir prašyčiau mažiau nei penkiais-septyniais sakiniais, geras stilius reikalauja taupumo 😉

  5. Raflezija parašė:

    Norėčiau padiskutuoti apie tai, ko Rrreikalauja „geras stilius“…

  6. Raflezija parašė:

    Beje, tamstos Aviatoriaus paralelės man įdomios.

  7. Šešėlio sapnas parašė:

    „… o Mėlyna ant tavo kapo padedu pentinių „

  8. T. parašė:

    Man įstrigo tokia apibrėžtis:
    „Geras stilius yra kaip stiklas. Kitaip sakant, tu jo nematai…Tiesiog jis tave pastato prie paties daikto.Kalba tarsi dingsta…Stilius galų gale yra charakteris,tai yra įgimtas dalykas…“

  9. Šešėlio sapnas parašė:

    Na na, cituojam tada toliau… „Nesąmonė, stilius tave pasirenka, tu nieko negali reguliuoti, sąmoningai rinktis, nutarti, kad dabar rašysi štai taip, o kitoje vietoje štai šitaip. Stilius tiesiog užgriūva kaip banga, kaip oro gūsis, ir jis tave neša, jis tave daro, o ne tu jį darai. Esi stiliaus vergas, o ne jo šeimininkas.“ 😉

  10. Raflezija parašė:

    O vis dėlto, ko gero, svarbu – netapti stiliaus vergu.

  11. in parašė:

    Dėkui už išverstą įdomų straipsnį, ir Aviatoriui už paraleles. Įdomu, manau užčiuopta gyslelė kažkokia. 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.