Levo Šestovo minčių dienoraštis

pagal | 2011 11 19

Lapkričio 19-oji – rusų mąstytojo Levo Šestovo mirties diena. Apie pačią mirtį jis kalbėjo, kad „ir gyviesiems, ir mirštantiesiems mirtis yra ir turi būti klausimu“. Taigi prisimename šį iškilų žmogų.

Levo Šestovo portretas Niujorko Metropoliteno muziejuje

Levas Šestovas1 (1866–1938) buvo vienas įdomiausių Rusijos sidabro amžiaus kultūros atstovų, savo išskirtine laikysena ryškiai skyręsis nuo kitų dvidešimtojo amžiaus pradžios mąstytojų. Jis sukūrė nepakartojamą ir sudėtingą literatūrologinį-istorinį-filosofinį mąstymo stilių; L. Šestovas nagrinėjo rašytojų ir mąstytojų kūrinius arba svarstė apie pačius autorius ir tuo pačiu brėžė ryškią nuosavą minties liniją, kuri dažnai nutoldavo nuo aptariamos temos ir išsklisdavo į sraunią minčių tėkmę. Filosofas niekada nesukūrė vieningos savo idėjų sistemos, nes visą gyvenimą priešinosi bet kokiam sistemiškumui ir manė, kad eiliškumas ir loginis užbaigtumas nunuodija mintį. Jo mąstymo esmę galėtų nusakyti jo paties žodžiai, parašyti laiške Nikolajui Berdiajevui: „Pasauliui niekas neatnešė tiek nesantaikos, netgi pačios nuožmiausios, kiek vienybės idėja.“ Šis laiškas buvo parašytas 1924 m. gegužę, emigracijoje, ir jo autorius, rašydamas tokius žodžius, tikriausiai turėjo mintyje tragiškas Rusijos Spalio revoliucijos pasekmes, kai valdžioje įsitvirtino bolševikinis režimas, visokeriopai skleidęs nepakantumą kitaminčiams ir visai visuomenei diegęs vienintelio teisingo mokymo kultą.

L. Šestovas savo filosofiją laikė egzistencialistine. Jos centre esti vienišas žmogus, kuris netrokšta susilieti su vieniu, jis nori išlaikyti savo individualumą ir savitą pasaulėžiūrą. Filosofas manė, kad laisvė – išorinė ir vidinė, politinė ir dvasinė – yra aukščiausia vertybė, tikrojo egzistavimo pagrindas, o religinis tikėjimas yra aukščiausia žmogaus išsilaisvinimo iš akivaizdžių tiesų pakopa, šuolis į absoliučios laisvės sritį.

Taip pat jo kūrybą galimą laikyti aistringu protestu prieš bet kokią totalitarizmo ir ideologijos formą, kuri žmogų regi tik kaip menką sraigtelį didžiulėje darniai dirbančioje valstybės mašinoje. Dėl to L. Šestovo filosofija nepraranda aktualumo ir šiandien. Lietuvoje taip pat kartas nuo karto atsiranda veikėjai, žadantys išvalyti kraštą nuo kitataučių ir kitaminčių, o ir demokratinių principų ne visuomet laikomasi ir neretai manoma, kad valstybė yra svarbesnė už bet kurį paprasčiausią žmogų.

Kviečiame perskaityti jo „Minčių dienoraštį“. Šis tekstas yra paskutinis Rusijoje parašytas filosofo darbas (iš Rusijos jis išvyko 1920-aisiais).

***

Levas Šestovas

Minčių dienoraštis

***

Padaryti tokį eksperimentą: užrašinėti savo mintis. Sunku? Žinoma, sunku. Visko neužrašysi! Kai kurie dalykai nenori lįsti iš sielos. Priversti save? Pažiūrėsim.

Dievas mūsų negirdi! Vadinasi, Jo nėra? O juk mes egzistuojame ir vis tiek negirdime, kai mus šaukia, netgi kai mus šaukia artimi žmonės, kuriems norėtume ir galėtume padėti. Tegul kiekvienas prisimins savo praeitį. Ne veltui ir šventieji save laikė pačiais bjauriausiais iš visų žmonių. O mes įsižeidžiame, kad Dievas mūsų negirdi!

***

Šiomis baisiomis, kruvinomis dienomis mintis dirba atkakliausiai, įtempčiausiai ir nepertraukiamiausiai. Ir kartu nevaisingiausiai. Kodėl? Taip reikia? Taip turi būti!

***

Senilia. Tokia senatvės dalia – prisiminti praeitį ir amžinai ja krimstis. Ar kur nors pasaulio ekonomikoje atsižvelgiama į šią graužatį? Nei vienas materijos atomas nedingsta ir energija – fizinė – rūpestingai saugojama. O žmogaus graužatis, nors jos prisikauptų ištisi kalnai, pasmerkta nepastebimai nykti. Vienišas žmogus vienišai gyvena, vienišas miršta ir net jeigu patiki savo mintis popieriaus lakštui, vis tiek nesugeba apsaugoti to, kas esmingiausia.

5/18. X

Po mėnuliu nėra nieko naujo. Fizinio pasaulio atžvilgiu – tai neginčijama – kol kas, mažų mažiausiai: materijos ir energijos nemažėja ir negausėja. Materijos dabar yra tiek pat, kiek buvo prieš milijoną, milijardą, bilijoną metų. Viskas bus taip pat ir po bilijono bei trilijono metų. O tarp gyvų būtybių? Juk apie jas kalbėjo mirštantis karalius. Vadinasi, ir čia nėra nieko naujo. Apsidairykite aplinkui. Kregždės čiulba, suka lizdus, nardo ore lygiai taip pat, kaip prieš dvidešimt metų, ir nors tarp tų kregždžių, kurios skraidė prieš dvidešimt metų, dabar nėra nei vienos gyvos, tai nėra nei pastebima, nei svarbu. Milijonai atskirų kregždžių prapuolė, bet kregždės kaip tokios išliko, o tai reiškia, kad viskas – kaip ir seniau. Lygiai tas pats ir su kitomis būtybėmis: tie patys žiogai, tos pačios skruzdės kruopščiai atlieka kažkokią mums nesuprantamą paskirtį; ar mes pastebime kokį nors skirtumą tarp tų skruzdžių, kurios buvo prieš penkiasdešimt metų, ir dabartinių? Ir arkliai, ir karvės, ir šunys, ir vilkai ganosi, graužia, serga, laksto; jeigu kas nors užmigtų praeitame šimtmetyje ir dabar nubustų, šia prasme jis nepastebėtų jokių pokyčių.

O žmonės? Ir žmonės tie patys. Ir jie ganosi bei graužia, tai yra atlieka savo funkcijas lygiai taip pat klusniai, kaip ir kitos būtybės. Tiesa, gyviesiems mes suteikiame dešimtmečius, šimtmečius, daug tūkstantmečių. Į klausimą, kokie buvo žiogai ir žirgai prieš milijoną metų ir ar jie išvis buvo, mes atsakome neužtikrintai. Nedalomą atomą ryžtingai a priori branginam, o gyvo individo apsaugoti nuo dingimo ir žūties negalime nei a priori, nei a posteriori.

Mėginimai sukurti universalia ir laikyti jas amžinomis. Betgi koks jų amžinumas? Dar būtų pusė bėdos, jeigu jas galėtume patalpinti į protu suvokiamą pasaulį. Bet mūsų pasaulyje, kur yra erdvė ir laikas, universalijos (kadangi jos priskiriamos nedalomiems gyviesiems, o ne atomams) – bloga apsisaugojimo priemonė. Nėra taip, kad „šis“ žirgas, „šis“ žiogas arba „ši“ kregždė tik kažkada atsirado ir greitai prapuls; be abejo, buvo laikas, kai nei žiogo, nei žirgo, nei kregždės visai nebuvo ir vėl ateis laikas, kai jų nebeliks. Net jeigu bendroms sąvokoms priskirtume būtį, joms niekaip negalėtume priskirti amžinumo.

Šia prasme materija ir energija yra nepalyginamai aukščiau ne tik už psichišką, bet ir už idealią būtį, ir jeigu galėtume amžiną egzistavimą laikyti būties predikatu par excellence, mes neišvengiamai artėtume prie materializmo. Toks nuoseklumas atrodo taip: pirmiausia – amžinumas, t. y. materija ir energija, antra – ilgas tęstinumas, idealybė, trečia – psichiškumas, t. y. gyvų būtybių vidinis gyvenimas, kurio tęstinumas skaičiuojamas dienomis, mėnesiais ir, geriausiu atveju, metais ir dešimtmečiais.

Amžinumas – visuomet vienodas: materija visada yra materija, energija visada yra energija. Ilgas tęstinumas taip pat beveik visada vienodas: kregždė yra kregždė, žirgas – žirgas, netgi žmogus yra žmogus.

Savo vienodumu visa tai yra monotoniška, nuobodu, kankinančiai atgrasu. Kam tai reikalinga? Žmogui, Dievui? O atskiros, gyvos būtybės turi keistą dovaną. Štai šis šuniukas arba katinas, dabar šėliojantis priešais mane – jiems nenuobodu ir neatgrasu, ir štai šiam vaikui vardu Kolia arba Petia gyvenimas atrodo labai viliojantis. Kiek jūs besistengtumėte jiems paaiškinti, kad jau tūkstančiai, milijonai, bilijonai šuniukų ir kačiukų žaidė lygiai taip pat ir kad šiuos bilijonus, netgi trilijonus papildanti dar viena būtybė yra visai nesvarbi. Koks iškalbus ir įtikinantis bebūtų karalius Saliamonas, kačiukas tvirtai žino, kad jis pirmąkart pasirodė pasaulyje ir kad po mėnuliu viskas nauja. Jūs galite jį nužudyti, bet negalite suklaidinti ir jeigu jį nužudysite, mirdamas jis vis tiek teigs, kad pasaulis nuostabus ir jo gyvenimas nėra ir nebuvo tik pakartojimas to, kas jau daugelį kartų kartojosi ir dėl to visiems pabodo…

Taigi, ginčas tarp beprasmio kačiuko ir išmintingo karaliaus: kas jį išspręs? Ar esmingi smulkūs kasdieniai rūpesčiai ir bet kokia niekybė? O gal ir karalius buvo nenuoširdus? Juk jis pasakė: verčiau būti gyvu šunimi, negu negyvu liūtu2. O ar jis žinojo, kad gyvenimas yra laikinas ir trumpas? Kodėl jis negeidė būti amžinu akmeniu arba amžinu kalnu? Apie amžinus „dalykus“ jis nieko nežinojo… Vėl klausimai, vėl ne tai.

Ne, tai: reikia klausti iki paskutinės akimirkos. Ir gyviesiems, ir mirštantiesiems mirtis yra ir turi būti klausimu.

***

Ir gyviesiems, ir mirštantiesiems mirtis turi būti klausimu. Graikų filosofija į tai žiūrėjo kitaip. O po graikų – krikščioniškoji filosofija. Ir helenų mokslininkai, ir viduramžių filosofai manė, kad reikalingi ne klausimai, o atsakymai. Bet tokių nėra. Taigi? O jeigu tokių nėra, ar galima teigti, kad jų ir nereikia? Arba šita išvada neteisinga? Teisinga ar neteisinga, kas atsakys? Protas? Bet jo ištekliai a priori jau seniai išsekę, o be proto daugiau nėra kam atsakyti. Instinktui? Bet instinktas nekalba, jis tylėdamas veda ten, kur turi vesti. Žinoma, taip ir bus, kažkas mus kažkur atves; o kai ateisime, galbūt nustebsime, kaip galėjome šile tarp trijų beržų pasiklysti: ex post facto, juk viskas atrodo paprasta, aišku ir suprantama.

7. X. 19

Praėjo dvi dienos. Niekas nesikeičia. Vis tos pačios, niekur nevedančios „mintys“.

***

Dvasiniai turtai! Štai užduotis: pavaizduoti žmogaus, paniekinusio viską, išskyrus dvasinius turtus, gyvenimą. Arba bent jau apytiksliai perskaičiuoti jeigu ne visus, tai bent jau svarbiausius, labiausiai viliojančius turtus. Štai gyveno maištininkai ir atsiskyrėliai, koks buvo jų gyvenimas, kas palaikė jų egzistavimą. Žinoma, nereikia imti domėn jų lūkesčių dėl gyvenimo ateityje. Omenyje reikia turėti tik tikrus dvasinius, kitaip tariant, imanentinius, turtus. Šaltis, alkis, skausmas, kietumas, drėgmė, purvas – visa tai menkniekis. Visu tuo siela dar nepaliečiama, netgi atvirkščiai, kuo kūnui blogiau, tuo geriau. Kūnas – pančiai, sielos kalėjimas. Jį reikia daužyti, skaldyti, naikinti. Tikriausiai tai yra Antisteno teiginio esmė – geriau išprotėti, negu patirti malonumą. Malonumas, jeigu žmogus jį priima, paliudija, kad sielos kalėjimas yra tvirtas ir atsparus. Taedium vitae3, bodėjimasis viskuo, yra aukščiausios dvasinės laisvės pradžia. Tą [laisvę] pasiekė Sokratas, ją skelbė Platonas, bet akivaizdžiausiai ją reiškė kinikai, pasitelkę atvirą, tiesą apnuoginančią jėgą. Galbūt dėl to kinikų niekas ir neišgirdo. Pernelyg aukšti, kaip ir pernelyg žemi garsai nepasiekia žmogaus klausos. Vienintelis kelias pasiekti didelius turtus – atsiskyrimas nuo kūno. Reikia ne tik atsigręžti, reikia neapkęsti visko, kas susiję su kūnu.

Bet jeigu siela atsiskirs nuo kūno, kas iš jo liks? Pasitrauks elementarūs malonumai: nebus sotumo, svaigulio, malonios šilumos, minkštos paklodės, gaivaus vėjo, malonaus gėlių kvapo, dangaus žydrumo ir laukų žalumos, kalnų baltumo, greito bėgimo ir t. t. Viską reikia atmesti, bet ar liks ar atkris alkis, šaltis, purvas, tvaikas, bjaurumas, skausmas, prakaitas ir t. t.? Juk ir tai priklauso kūnui. Tikriausiai sielai kūno našta ne mažiau svetimas elementas nei kūno malonumai. Betgi akivaizdu, kad nei Sokratas, nei Platonas, nei kinikai su tuo nesutiko. Malonumai žmogui nereikalingi, reikalinga našta. Kinikai netgi manė, kad gyvenimas, kuris nepripažįsta malonumo ir kreipia link nuolatinio savo noru priimamų sunkumų pergalėjimo – vienintelis, kurį žmogui verta nugyventi. Tai, anot jų, reiškia gyventi atitinkamai su gamta, vadovaujantis vien tik protu. Anot jų mokymo, tai yra tikras gyvenimas. Ir tiesa – jeigu kieno nors protas kada nors buvo visiškai autonomiškas ir nebuvo  apribotas, pats sau vienvaldis, tai tik kinikų. Šia prasme Platonas ne toks ryžtingas ir nuoseklus. Jis vis įrodinėja realaus pasaulio iliuziškumą, bet atitrūkti nuo jo nenori ir nemoka. Vienu ar kitu pretekstu jis vis dėlto grįžta prie šio pasaulio, iš kurio, pasak jo paties žodžių, reikėtų ne grįžti, o kuo greičiau bėgti. Alegorijoje apie olą jis sako, kad netgi žinojimas apie realų pasaulį neįdomus, ir vis tiek pasirodo kaip pozityvaus žinojimo steigėjas. Aristotelis panašus į Platoną kaip du vandens lašai. Tik kinikai į viską, išskyrus dorybes, žiūrėjo paniekinamai. Ir dorybę atitinkamai suvokė kaip panieką pasaulio turtams. Jie mėgino įgyvendinti tai, apie ką nuostabiai kalbėjo ir svajojo Platonas. O jų neapkentė, juos atstūmė, pravardžiavo šunimis. Kodėl? Atsakymas vienas: est modus in rebus4, arba, kitaip tariant, susilaikymas ir nuoseklumas neturi būti žmogaus dalia. Sokratas pagimdė ir Platoną, ir Antisteną. Bet vieno tėvo vaikai tapo priešais – ne gyvybei, o mirčiai.

8. X

Tolstojus senatvėje

Nereikia ironijos, nusibodo. Nereikia patoso, jame glūdi dirbtinumas, jis nieko neteikia. Nereikia ramybės, tai simuliacija. O ko reikėtų? Ir klausimai pabodo, ir atsakymai – netikri. Matyt, nereikia rašyti. Tai įmanoma. Bet negalvoti – negalima. Ypač dabar, senatvėje, kai nėra ką „veikti“. Voltaire‘as surasdavo galimybių krapštytis sode. Tai yra gerai: fizinis darbas pats save pateisina. Bet jis, t. y. fizinis darbas, kurį gali pasiūlyti šiuolaikiniai maži, vidutiniai ir ypač didieji Volterai, neturi paklausos. Netgi Tolstojus, kuris nuo pat mažens buvo įpratintas prie fizinio darbo, niekada nebuvo tikru darbininku.

***

Evoliucija, laipsniškas vystymasis – žodžiai, turintys mums maginę galią. Buvo laikas, kuomet tik atomai sukiojosi erdvėje, bet palaipsniui, milijonų metų bėgyje, jie sukibo į beždžionę, į urvinį žmogų ir į sudėtingą šiuolaikinį visuomeninį ir asmeninį gyvenimą. Toks paaiškinimas mums atrodo savaime suprantamas. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad sunku sugalvoti kažką labiau absurdiškesnio. Bet koks mitas, net ir pats neįtikinamiausias, yra tikroviškesnis už evoliucijos teoriją. Bet mus užbūrė žodis „laipsniškai“ ir dosniai prabėgę bilijonai metų, ir mums atrodo, lyg būtume gavę kažkokį paaiškinimą. Svarbiausia, kad nebūtų antropomorfizmo. Tartum antropomorfizmas – vienintelis niekalas, kurį sugalvojo žmogaus protas, ir netgi pats niekingiausias. Iš tiesų ir be antropomorfizmo žmogaus fantazija sugebėjo sukurti aibę kvailysčių. Kai girdžiu ryžtingą evoliucijos teorijos gynėjo toną, visada prisimenu Gogolio personažą Popryščiną5. Ir kuo aiškesni bei skaidresni evoliucionisto svarstymai, tuo labiau jis primena nelaimingą žmogų, kuris dirbo plunksnas tol, kol prisidirbo iki beprotybės. Ir mes prisidirbome, ir akivaizdu, kad dar prisidirbsime. Norėtųsi ne savo balsu sušukti, visam pasauliui šūktelėti caveant consules6. Bet nėra nei tokio balso, nei tokių ausų, kurios būtų pasirengusios tai išgirsti. „Pakanka kiekvienai dienai savo vargą turint“7 – ir dabar, po penkis metus trukusio karo, kai žmonės visiškai prarado savo žmogišką pavidalą, apie nieką, išskyrus neapykantą, nemąstoma ir nekalbama. Vadinasi, nėra ir poreikio stengtis iš paskutinių jėgų. Reikia tik pačiam įsiklausyti ir įsižiūrėti. Evoliucija – tokia pati optinė apgaulė, kaip ir sukietėjęs dangus. Bet apgaulė tam tikra prasme žymiai patikimesnė. Pavyzdžiui, kalba nesusikūrė taip, tarsi žmonės iš pradžių maurojo, mekeno, gagėjo, lojo tol, kol prisimaurojo iki atskirų garsų, žodžių, sąvokų, sakinių ir t. t. Evoliucija prasideda tik istoriniu žmogaus egzistavimo periodu. Priešistoriniame ir poistoriniame laikotarpyje jokios evoliucijos nebuvo. Pradžioje Dievas per šešias dienas sukūrė pasaulį, suplanavo jį ir sutvarkė: ir dangaus šviesulius, ir jūras, ir gyvūnus, ir žmogų, jau besigėdijantį savo nuogumo, o vėliau paliko jį savaime tvarkytis. Žmogus daug gavo gatavu pavidalu, žymiai daugiau, negu vėliau pats sukūrė. Iš atomų nei per bilijonus, nei per trilijonus, nei per kvadrilijonus metų ne tik žmogus, bet ir joks sliekas ar polipas neišsivystytų. Pradžioje buvo ne atomai ir netgi ne žodis, o kažkas reikšmingesnio, stipresnio už bet kurį atomą, žodį ar protą.

***

Šiuolaikinis Prometėjas

Nesiseka rašyti dienoraštį. Nugali įgūdžiai. Reikia pasistengti, bet dabar tai  neįmanoma. Įžadas, kuris niekada neužsimirš, ir savigarba. Ar iš tiesų literatūroje, mituose ar išlikusiuose padavimuose išdidus iki galo būna ne Prometėjas, ne puolęs angelas, o žmogus? Ar paskutinę akimirką jam užtenka jėgų būti išdidžiam sau pačiam, o ne kitiems? Mėginu prisiminti istorinius herojus, bet nežinau, kas jiems atsitiko, tik žinau, kad jie kalbėjo. O juk kalbama iš įgūdžio, taip, kaip įprantama.

9/X ir 10/X

Devintą dieną nieko neparašiau. Netgi atrodė, kad reikia nustoti rašyti dienoraštį – jis pernelyg vargina ir vis dėlto neišsemia iš sielos gelmių to, kas ir anksčiau buvo neišsemiama. Galbūt dabar netinkamas laikas rašyti. Taip pat gali būti, kad ne viską galima ištraukti iš tamsos į šviesą. Yra kažkas, kas bijo šviesos, kas turi likti gilumoje, ten, kur tvyro amžina tamsa. Juk neatsitiktinai žmonės sukurti taip, kad į jų vidinį gyvenimą niekam nelemta pažvelgti. Apie artimojo vidinį gyvenimą mes galime spręsti tik iš išorinių požymių. Mums nėra lemta tiesiogiai patirti kito žmogaus netgi pačio elementariausio išgyvenimo. Nes vidiniai išgyvenimai, netgi patys paprasčiausi – šaltis, alkis, skausmas, yra tokie šventi, kad gamta juos  pavydulingiausiai saugoja, arba jie yra tokie menki, kad jų net neverta kam nors atverti.

12. X

Ką daryti, jeigu mintis, kuri atkakliai mane persekioja jau penktus metus nuo karo pradžios, yra teisinga ir mes iš tiesų esame naujo Babelio bokšto liudininkai? Ginčytis su žmonėmis beprasmiška; kaip išvesti iš paklydimo tamsos tuos, kuriuos Dievas nori matyti pamišusius? Sukliudyti Dievo ketinimams – neįmanoma. Bet štai kita: matyti beprotybę ir pačiam neišprotėti, neužsikrėsti bendra nuotaika. Galbūt tada atsivers naujas kelias, nauji keliai. Ir gali būti, kad ne tiek ginčai, kiek kažkokia kita veikla, netgi kitos vidinės būsenos ir nuotaikos turi tapti atsakymais tam, kas dabar vyksta.

Jei kalbų susimaišymas yra tikslingas ir jei susimaišymą nulėmė Dievas, o ne, kaip daugelis galvoja, „natūralus“, iš egzistavimo sąlygų išsivystęs dalykas, tada ir uždaviniai kitokie. Tuomet svarbiausia – vėl atsigręžti į Dievą, Kurį pamiršome. Tuomet reikia galvoti tik apie Dievą ir visa kita išsispręs savaime. Bent jau kai kuriems reikia nukreipti save šia linkme. Likę kovos, ginčysis, žiaurės, ims neapkęsti – iki tam tikro laiko…

***

Kai minutėlei pamiršti apie chaosą ir laisvai įkvėpi (lyg virš tavęs ir pasaulio nekabotų grėsmingas kardas), atrodo, tarsi leistum sau nusikalstamą prabangą. Sapne galima užsimiršti, bet greitai ir sapne pajusi tikrovę ir pradėsi kartoti Ibseno žodžius: aš niekada nemiegu, aš tik apsimetu, kad miegu. Tiesa, tai jau seniai atsitiktų, jeigu fizinės jėgos neapleistų. Bet juk į gyvenimo galą gamta jau nebesiskaito su organizmu. Subjaurojo tikrovę, subjauros ir sapną. Viską sugriaus, išsaugos tik save ir savo amžiną, nenykstantį, abejingą grožį.

***

Kartais gerovė, tvarka nesuprantamu būdu virsta persisotinimu ir daro žmogų labai nelaimingu ir menku. Esant visiškam saugumui žmogus jaučia baimes be priežasties, kurios daro jo gyvenimą nepakenčiamą. Ir atvirkščiai, kartais žmogus, išvargintas pačių prasčiausių materialinių sąlygų, dirbtinai sukurtų aplinkybių – šalčio, sunkaus darbo, nemigos, atveria savyje kažkokias dar nepatirtas jėgas (pavyzdžiu galėtų būti asketai). Ir pasaulis jam atrodo pasikeitęs, ir viskuo jis džiaugiasi, nieko nebijo. Vieni žmonės nuo vidinių sunkumų pražysta, kiti palūžta; vieniems jų veiklai reikia gerų sąlygų, kiti nuo jų žūsta.

Jalta, 15. XI

Mėnesį nerašiau: važiavau į Krymą. Šildomi prekiniai vagonai, gulėjimas ant grindų Charkove, vėliau Rostove, kelionė garlaiviu, po to Jalta. Dabar turiu kambarį, turiu lovą. Bet kaip ir anksčiau – priklausai ne sau, o mažiems rūpesčiams dėl duonos poreikio šiai dienai. „Minčių“ nėra ir tikėjimas mintimi dingsta. Nieko negalima atspėti, nieko negalima nuspėti. Ir viskas atrodo absurdiška, beprasmiška. Aplinkui išvargę, prislėgti, niekam nereikalingi žmonės. Niekam, išskyrus prieglobstį, maistą, šilumą, nėra jokios paklausos. Gerai atrodo tik spekuliantai, bet tik atrodo. Karininkai, kurie atrodo padoriau, – neviltyje; tie, kurie atrodo prasčiau – girtauja ir spekuliuodami mėgina gauti lėšų išgertuvėms. Laikraščiuose kaip niekad iki šiol daug plepalų ir mažai turinio. Vargana Rusija pūna ir griūna. Viskas, kas geriausia, krenta į dugną. Paviršiuje tik niekšiškumas ir menkumas.

O Europoje? Kas vyksta Europoje – to Rusijoje niekas nežino. Praėjo metai, kai pasibaigė karas, bet ir Vakaruose gyvenimas dar negrįžo į senas vėžes. O tarp Europos ir Rusijos – kinų siena… Žmonės visada gyveno nežinomybėje, bet visada buvo ir apgaulinga regimybė. Viskas atrodė skaidru ir aišku. Mokėdavo nuspėti, mokėdavo paaiškinti. Kai istorikas ateidavo į savo sutvarkytą kambarį arba auditoriją, jis būdavo įsitikinęs tuo, kad jo namas arba katedra yra jo karalystė, todėl jam buvo savaime suprantama manyti, kad ta pati tvarka viešpatauja visame pasaulyje. O dabar – nebėra nei prieglobsčio, nei santaikos, viskas priklauso nuo gryno atsitiktinumo. Vadinasi, nebėra ką veikti nei istorikui, nei filosofui. Bet praeis dešimt, dvidešimt metų, gal kiek daugiau, sudrumsta jūra nurims, gyvi suiručių, griuvėsių ir beprasmybių liudytojai atguls kapuose ir teorija vėl susigrąžins savo teises. Istorikai ir filosofai apmąstys viską, kas įvyko. Ir kurie bus teisūs? Mes ar ateities istorikai? Teisiais tikriausiai bus pripažinti istorikai. Bet arčiau tiesos esame mes. Ir norisi manyti, kad mūsų tiesa bus tiesa sub specie aeternitatis8, nors, žinoma, visi mus kaltins subjektyvumu.

16/29. XI

Plotinas mokė, kad filosofas turi nieko nebijoti, netgi tėvynės žlugimo. Ar jis pakartotų savo žodžius, jeigu gyventų ne trečio šimtmečio Romoje, o mūsų laikais viename iš Rusijos miestų? Ar tiesa, kad filosofui visada reikia viską priimti ir niekada nieko nebijoti? Arba dar kitaip: ar iš tikrųjų Plotinas nieko nebijojo? Galbūt pernelyg bijojo ir todėl taip dažnai kalbėdavo apie bebaimiškumą.

18. XI

Idėjos. Yra daug idėjų, labai daug. Ir idėjos būna arba nori būti tikslu sau. Taip moko filosofija, ypač helenų. Kantas, teigęs, jog žmogus visada turi būti tikslu, o ne priemone, šiuo teiginiu metė iššūkį tradicinei filosofijai. Jeigu iššūkio niekas nepriėmė ir netgi nepastebėjo, tai tik todėl, kad vis dėlto Kanto pasaulėžiūra judėjo įprasta, sena vaga. Kitaip tariant, primatas buvo ištikimas idėjai ir netgi Kanto savęs įtvirtinimas tebuvo idėja ir vertinama kaip idėja. Anaksimandras sakė, kad žmogus, kaip atskira būtybė, yra priklausomas ir vertas mirties, nemirtinga telieka idėja. Iš čia kildinami ir Kanto postulatai. Idėjoms pakanka to, kad jas postuluoja, joms būties nereikia. Galiausiai netgi Platono idėjos tėra postulatai.

22/ XI

Mokslas, menai, filosofija, religija – žmonės visa tai sukūrė tam, kad galėtų kaip nors susitvarkyti su tais varginančiais ir baisingais sunkumais, kurie aptinkami jų gyvenimo kely. Žmogus klausia, kaip įveikti egzistavimo beprasmiškumą. Ir atsako: mokslo dėka. Kaip jis atsako? Mokslas mėgina atrasti akiai nepastebimus būties dėsnius ir po to sako: šitie dėsniai – dievas, tai, kas svarbiausia, vienintelė realybė. Jie amžini ir nekintami. Nusilenk jiems, iškelk juos virš savęs ir virš kitų, kurie yra tokie, kaip ir anie, ir visi sunkumai dings savaime. Nuo tada, kai egzistuoja mokslas, jis daugiau ar mažiau paslėpta ar atvira forma būtent taip atsakinėja į tokius klausimus. Kitaip tariant, jis ginčija pačią teisę juos kelti. Tas, kurį suglumino gyvenimo sunkumai, dar esąs kūdikystės arba pirmykštėje būsenoje.

Šia prasme menai yra tiesioginė priešybė mokslui. Netgi epas. Juo labiau lyrinė poezija ir tragedija. Kai Musset9, norėdamas pademonstruoti pirmus atsitiktinius pavyzdžius, su siaubu sušunka: O bon Dieu, pourquoi la mort!10, arba kai Heine11 su tokiu pačiu siaubu kalba apie prakeiktus klausimus, kuomet Shakespeare’as gyvenimą pavadina pasaka kvailio lūpomis, arba kai Dante sako: aeterno dolore ir perduto gente12 ir t. t., akivaizdu, kad svarstymai apie amžinybę ir nekintamą tvarką negali rasti atgarsio jų sielose. Kad ir kiek mokslas atrastų dėsnių, prakeikti klausimai vis tiek liks prakeiktais. O gal net atvirkščiai, kuo dėsniai   tvirtesni ir nepajudinamesni, tuo įtemptesnis ir skausmingesnis tampa prakeikto žemiško egzistavimo jausmas.

Ar galima paklusti dėsniams? Juk dėsniai negyvi, o žmogus pirmiausia ir paskiausia yra gyva būtybė. Ir jeigu kas nors kam nors turi lankstytis, tai ne žmogus dėsniams, o dėsniai žmogui. Iš dalies taip ir yra. Visuomeniniame gyvenime įstatymai kuriami žmogui, netgi šeštadienis, kaip parašyta Šv. Rašte, skirtas žmogui. Bet mokslas to nepripažįsta. Mokslininko idealas – suvesti visus kokybinius skirtumus į kiekybinius. Kad nebūtų nei taurumo, drąsos, gailestingumo, vilties, meilės, žavėjimosi, netgi garso, šviesos, šilumos, kad tebūtų tik judėjimas, kurį galima išreikšti algebros formulėmis ir skaičiais. Ir jeigu mokslui pagaliau pavyktų atsikratyti visų liekanų, kurios iki šiol netilpo į formules, jis švęstų savo galutinę pergalę. Kodėl? Kam? Kas nutiko, kad mokslas sukūrė sau tokį idealą? Iš kur jo amžinas ir nesutaikomas priešiškumas viskam, kas dvasinga? Ar jau tapo aksioma teigimas, kad dvasingumas yra nusikalstamas ir trukdo tiesos paieškoms?

Ne, tai ne aksioma. Bet teisinga, kad mokslas, postuluodamas dvasingumo nusikalstamumą, sugebėjo daug pasiekti. Netgi esu pasiryžęs pripažinti, kad mokslo, kuris dabar yra vienintelis ir tikras žinojimas, pasiekimai ir jo galimybės glaudžiai susiję su šiuo postulatu. Visi skaičiavimai, visi matavimai, pati galimybė suvesti kokybę į kiekybę sužlugdomi, jeigu pripažįstama dvasinio prado autonomiškumo galimybė. Kol žmogus yra gyva būtybė, jis gali pažeisti bet kokį įstatymą. Ir, žinoma, jis gali atsisakyti jį garbinti.

Iš tiesų, kodėl turėtume garbinti traukos dėsnį? Tiesiogiai proporcingas mases, atvirkščiai proporcingus atstumo kvadratus. Gal būtų geriau, jeigu pirmoje dalyje būtų „atvirkščiai“ proporcinga, o antroje „tiesiogiai“ proporcinga. Arba vietoj traukos būtų atostūmis. O būtų geriausia, jeigu kartais būtų trauka, o kartais atostūmis, ir ne pagal nustatytą dėsnį, o atsižvelgiant į poreikius ir aplinkybes, kaip tas šeštadienis, kurį pripažįstame skirtą žmonėms, nejučia išsisklaido pats savaime arba paliepimu To, Kuris turi teisę teisti gyvus ir mirusius – vien todėl, kad jis neturi paklausos arba trukdo rimtam reikalui.

Mokslas apie tai net nenori girdėti. Jam svarbu, kad principai būtų viską apimantys ir neleistų jokių išimčių. O juk dar niekada nei vienam mokslininkui nepavyko įrodyti, kad išimčių viską apimančiuose principuose nebūna ir nebus. Iš esmės tai tėra postulatas ir mes visą laiką tik sukamės užburtame rate: kad mokslas galėtų egzistuoti, reikalingas viską apimančių principų postulatas, kad galėtų būti postulatas, reikalingas toks mokslas, koks dabar dominuoja Europoje. Ir kai Musset, Dante, Shakespeare‘as arba Heine pradeda kelti savo klausimus, jiems atsako, kad taip neklausiama, klausiama taip, kad galėtum gauti atsakymą matematinės formulės pavidalu. O bon Dieu, porquoi la mort – akivaizdžiai nevykęs klausimas. Kam reikalinga mirtis – akivaizdu, kad niekam. O štai kas yra mirtis, tai yra kas atsitinka su organizmu, kai jis iš gyvo virsta negyvu, į tą [klausimą] fiziologai, patologai, anatomai jums labai detaliai atsakys. Mokslas sąmoningai ignoruoja visas meno keliamas problemas. Arba mokslas, arba menas. Atrodytų, kad filosofijos užduotis yra paviešinti ir išspręsti ginčą tarp mokslo ir meno. Juk filosofija – paskutinis žodis. Ji irgi nori turėti galią teisti gyvus ir mirusius. Jau nuo seniausių laikų visi žymiausi filosofai buvo mokslininkai, mokslo žmonės. Ir kuo žmonija tapdavo vyresne, tuo filosofija tapdavo moksliškesne. Taip filosofija, atlikdama teisėjo vaidmenį, tapdavo savo pačios bylos teisėja. Apie ją galima pasakyti tą patį, ką ir apie mokslą. Ji bijo visko, kas gyva bei dvasinga ir todėl visada ieško principų, pradmenų. O jos idealas – matematika, tie patys skaičiai, kurie savo baigtinumu ir tvarkingumu vilioja teigiamo mokslo atstovus. Mokslas visa savo autoriteto jėga stengiasi užgniaužti ir sėkmingai slopina žmogiškosios dvasios mėginimus pralaužti amžių bėgyje mūsų sukurtą idealistinį horizontą: kas tik nemėgino išvyti „antropomorfizmą“ iš savęs ir iš artimųjų. Kai Getsemanės sode  pasigirdo šauksmas: mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? – Atrodytų, žmonės turėjo viską mesti ir galvoti tik apie tai, kaip atsakyti į šį „klausimą“. Žmonės pasielgė atvirkščiai: visa savo mase užgulė kitaip klausiantįjį ir pasmaugė  Jį bei Jo klausimus. Juk jeigu Jis klausė kitaip, kitiems taip pat gali būti leistini tokie klausimai. Bet mokslas atkakliai teigia: kitaip klausti negalima. Dievas nepalaiko ir nepalieka žmogaus. Tiesa, pasaulyje tikslingumo regimybė yra pastebima. Bet tai, kaip sako vokiečiai ir kaip galvoja mokslininkai bei patyrę žmonės, tik als ob13,  t. y. tarytum Dievas prisimena arba užmiršta žmogų. Iš tiesų Dievas apie žmogų visai negalvoja, Dievas išvis negalvoja, nė juo labiau kuo nors rūpinasi.

12/ XII

Kiti reikalai – jau beveik mėnuo, kai apleidau dienoraštį. Susidariusios sunkios aplinkybės vis dėlto netrukdo mąstyti. Ir ligos, ir šaltis, ir alkis – viskas dera su ieškojimais. Bet susirūpinimas išorybe nužudo mintį. O dabar visi žmonės tokiems dalykams eikvojasi.

13/ XII. 1919

Prisiminiau, ką Nietzsche kalbėjo apie save: „nemoku taip įvaldyti mąstymo medžiagos, kad ji mano skaitytojo galvoje taptų harmoninga, taptų tvarkinga. Viskas, ką aš sugebu – tai ‘ein bisschen singen und ein bisschen seufzen’ 14.

7/ 20 vasario 20 m. Ženeva

Atriedėjau. Kai atriedėsiu į Ženevą, maniau, kad galėsiu pasakyti: dabar paleidžiu Tavo vergą. Pasvajok. Vėl smulkūs rūpesčiai, tūkstančiai smulkių rūpesčių ir apie ką nors mąstyti nėra jokių galimybių. Norėtųsi kažką užrašyti šiame sąsiuvinyje, o tenka rašyti laiškus, ir taip be galo.

11/ V. 20 m.

Šiemet sukanka dvidešimt penki metai, kai „nutrūko metų ryšys“ arba, tiksliau tariant, sukaks – ankstyvą rudenį, rugsėjo pradžioje. Rašau, kad nepamirščiau: svarbiausi gyvenimo įvykiai – be tavęs apie juos niekas nežino – gali greitai užsimiršti.

***

„Karas ir taika“ – IV tomas, IV dalis, XV skyrius : Pjeras, atvykęs į Maskvą, įsitikino, kad „viskas buvo sugriauta, išskyrus kažką nematerialaus, bet galingo ir nesugriaunamo“15. Ar dabar Rusijoje išliko šis nematerialumas?

Vertė: M. S.

Redagavo: Tautvydas Vėželis & Linas Jankauskas

Versta iš: http://shestov.by.ru/dnevnik.html

P.s.: dienoraštis pirmą kartą publikuotas 1976 m. leidinyje „Континент“ („Kontinentas“), 1976 m, Nr. 8, p. 235–252.

 

  1. Лев Исаакович Шестoв. Tikroji pavardė Jehuda Leiba Švarcmanas (Иегуда Лейб Шварцман).
  2. Aforizmas iš Eklesiasto (Koh 9,4). Įprasta manyti, kad knygos autorius buvo karalius Saliamonas, nes teksto pradžioje rašoma: „Dovydo sūnaus, Jeruzalės karaliaus, žodžiai.“ (Koh 1,1).
  3. Taedium vitae (lot. k.) – bjaurėjimasis gyvenimu, persisotinimas.
  4. Est modus in rebus (lot. k.) – viskam yra saikas.
  5. Aksentijus Ivanovičius Popryščinas, personažas iš Nikolajaus Gogolio 1834 m. apsakymo „Pamišėlio užrašai“ (Записки сумасшедшего).
  6. Caveant consules (lot. k.)  pažodžiui būtų maždaug „Konsulai, budėkite“. Pilnas posakis toks: Caveant consules ne quid detrimenti respublica capiat („Te konsulai budriai stebi, kad respublika nenukentėtų“). Iškilmingas nurodymas Senovės Romos respublikos konsulams, kai kritiškais laikotarpiais senatas jiems patikėdavo visišką valstybinę valdžią. Vėliau posakis supaprastėjo ir virto bendriniu dviejų žodžių įspėjamuoju posakiu, reiškiančiu „Būkite budrūs“, „Budėkite“).
  7. Originale: Довлеет дневи злоба его. Tai citata iš Evangelijos pagal Matą (Mt 6,34). Verčiant pasinaudota Frydricho Kuršaičio Biblijos redakcija (Biblija, tai esti visas šventas raštas seno ir naujo testamento į lietuviškąją kalbą perstatytas – Berlynas.: Bybelės, 1910). Nūdienos Evangelijos vertėjo kun. Česlovo Kavaliausko vertimas skamba taip: „Kiekvienai dienai gana savo vargo“.
  8. Sub specie aeternitatis (lot. k.) – amžinybės požiūriu.
  9. Alfred Louis Charles de Musset-Pathay (1810 – 1857) – XIX a. prancūzų dramaturgas, poetas ir rašytojas.
  10. O bon Dieu, pourquoi la mort! (pranc. k.) – „Dievulėliau, kodėl mirtis?!“
  11. Christian Johann Heinrich Heine (1797 – 1856) – vienas iškiliausių XIX a. vokiečių poetų, romantizmo atstovas.
  12. Turimos omenyje pirmosios trys eilutės iš Dante’s „Pragaro“ trečiosios giesmės:

    Per me si va ne la citta dolente,
    per me si va ne l’etterno dolore,
    per me si va tra la perduta gente.

    Aleksio Churgino vertimas:

    Čia kelias į dejonių viešpatystę,
    Čia kelias ten, kur skausmas ir tamsa,
    Čia kelias į šešėlių karalystę.

    Dante „Dieviškoji komedija“, leidykla „Šviesa“, 2009 m., p.23.

  13. Als ob (vok. k.) – tarytum, tarsi.
  14. Ein bisschen singen und ein bisschen seufzen (vok. k.) – „Šiek tiek dainuoti ir šiek tiek dūsauti“.
  15. Iš tikrųjų citata paimta iš XIV „Karo ir taikos“ skyriaus (276 puslapis, leidykla „Vaga“, 1968 m., vertė E. Viskanta).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *