Mintis, kad turėtume pereiti nuo objektų prie daiktų, nuo Gegenstände prie Dinge, daug skolinga Heideggerio rašiniui Das Ding (Daiktas), taip pat tokiems rašiniams kaip Bauen Wohnen Denken (Statymas gyvenimas mąstymas). Šiuose rašiniuose Heideggeris plėtoja savo požiūrį apie daiktų (Dinge) rinkimąsi į ketvirtainį – Geviert (žemė, dangus, mirtingieji ir dievybės). Daugelis filosofų, kurie nesiremia ketvirtainiu, visgi sutinka, kad Heideggeris kažką užčiuopė. Jiems patinka, ką jis sako apie Dinge, renkančius pasaulio turinius daiktan ir mano, kad Heideggeris siūlo reliacionistišką, kontekstualų požiūrį į daiktus. Pagal šį požiūrį, daiktai esti tokie, kokia yra jų sąryšio su likusia visuma vertė. Tai reiškia, kad jie turi skirtingas savybes, priklausančias nuo konteksto, kuriame yra patalpinti. Toks reliacionizmas esti patrauklia alternatyva substancionalizmui, kurį paveldime iš Aristotelio, – tai teorija, kad sąryšiai su kitais objektais tėra atsitiktinumai, savarankiško, autonomiško objekto esmę paliekantys nepakeistą.

Filosofams, kurie mąsto šia kryptimi, lengva interpretuoti Whiteheadą ir Heideggerį kaip pakeitusius objektus daiktais – sulaužiusius Aristotelio substancijų vientisumą ir kiekvieną daiktą matančius kaip būdą rinkti kitus daiktus draugėn. Ši interpretacija juos vilioja priimti etimologinį sąryšį, iššauktą Heideggerio, tarp Ding ir „thing“. Kadangi dauguma mūsų mano, jog autokratijos pakeitimas atstovaujamąja demokratija – nuo valdovų kalbų pereinant prie kalbų sueigose – yra vienas didžiausių žmonijos triumfų, šį pakeitimą ir objektų pakeitimą daiktais, pasitelkiant laisvoką asociaciją, visai įmanoma matyti kaip to paties didžio žmogiškosios dvasios judėjimo dalį. Kitaip sakant, mąstyti apie daiktus, surenkančius kitus daiktus draugėn taip, kaip senovės germanų sueiga [Thing] surinkdavo karvedžius daiktan.

Johnas Dewey būtų mielai priėmęs tokią analogiją. Jis manė, kad rėmimasis aristotelišku objektų supratimu, [objektų], kurie turi esmines prigimtis – prigimtis, išliekančias pastoviomis nesvarbu kokiame kontekste objektas patalpintas, – paskatintų eksperimentalizmo rūšį, kurią taikė, ją laikydamas didele demokratinių visuomenių vertybe. Dewey galvojo, kad substancionalizmas ir autoritarizmas yra natūralūs bendrininkai, taigi esti ir reliacionizmas bei demokratinės institucijos. Pagal Dewey, antisubstancionalistinė filosofija buvo įrankis, kuriuo galėtum kurti kultūrinį klimatą, palankų didesnių, geresnių parlamentų tvėrimui, kuriuose būtų lygiai moterų ir vyrų, lygiai atstovaujama vargšams ir turčiams. Dewey kailiniuotų alfa patinų sueigas Teutoburgo miške ir vigų magnatų sueigas Vestminsteryje priešpastatytų idealiam parlamentui, – tokiam, koks įsivaizduotas Tennysono poemoje Loksli Holas:

Jau liovėsi plakti karo būgnai ir suvyniotos mūšio vėliavos

Žmonijos Parlamente, Pasaulio Federacijoje.

Čia, kur daugumos sveikas protas turės baimėje laikyti nesantaikos karalystę

Ir malonioji žemė galės miegoti apsiausta universaliu įstatymu.[1]

Kaip bebūtų, Heideggeris nesidomėjo demokratija, sveiku protu ar pasaulio taika. Objektų pakeitimas daiktais, substancionalizmo reliacionizmu jam nebuvo, skirtingai nei Dewey, ėjimas kultūrinės politikos žaidime – filosofinis triukas, kuris turi šiek tiek paspartinti Tennysono vizijos (vizijos, bendros Rooseveltui, Trumanui ir kitiems valstybininkams, kurie sukūrė Jungtines Valstijas) įgyvendinimą. Tikriausiai, sako jis rašinyje Das Ding, tai buvo tragiškai neišvengiama galimybė – neišvengiama prieš keletą šimtmečių, Platono laikais: „Platonas apie daiktų esmę mąstė tiek pat mažai, kiek ir Aristotelis bei visi vėlesni mąstytojai. Tiksliau sakant, visa, kas esti, Platonas matė – ir matė tokiu būdu, kuris buvo lemiamas viskam, kas ateis vėliau – gamybos objektu.“[2]

Vienas atsitiktinis ir pavėluotas nesugebėjimo suvokti das Wesen des Dinges (daikto esmę) padarinys buvo, anot Heideggerio, branduolinio sunaikinimo tikimybė: „Žmogus įdėmiai žiūri, kokie gali būti atominės bombos sprogimo padariniai. Žmogus nemato to, kas jau seniausiai įvyko, ir kas nutiko kaip tai, kas tik išmeta atominės bombos sprogimą kaip savo galutinį išsiveržimą[…] Ko vis dar laukia ši bejėgė baimė, kai siaubingiausias dalykas jau įvyko?“[3] Heideggeris mano, kad mirtingo gyvenimo tarp žemės ir dangaus eliminavimas tėra toks dalykas, kurio tikėtis turėtum, jei das Wesen des Dinges priimi neteisingai. Branduolinė katastrofa „tik grubiausiai patvirtina daikto sunaikinimą, kuris jau kadais įvyko“[4].

Tokios ištraukos mums padeda prisiminti, kad Heideggeris buvo pasipūtęs savimyla. Jis yra tobulas idioto pavyzdys, tipas asmens, neturinčio pilietiškumo jausmo ir kurio niekada nenorėtum matyti tave atstovaujančio parlamente. Visas tas branduolinis sunaikinimas jam tereiškė dar vieną akivaizdų įrodymą, kad das Wesen des Dinges jis suprato geriau nei Platonas ir Aristotelis. Mintis, kad mes galime susirinkti daiktan viešosiose asamblėjose ir skatinti Jungtinių Tautų reformą, kuri padėtų įveikti branduolinį ginklavimąsi, Heideggeriui reikštų absurdišką atsisakymą suprasti Denken (mąstymo) pirmenybę prieš paprastą politiką.

Jei norime mąstyti apie skirtumą tarp objektų ir daiktų, apie santykinius substancionalizmo ir reliacionizmo nuopelnus, turėtume nusigręžti nuo Heideggerio ir verčiau semtis reliacionizmo iš Whiteheado, Deway, ar Quine’o ir/ar Wittgensteino. Heideggeris buvo labai lakios vaizduotės rašytojas, ir Geviert yra, kaip puikiai išsireiškė Derrida, „la plus belle carte postale que [Heidegger] nous ait envoyé de Freiburg“[5]. Tačiau tokiame pasaulyje, kuriame branduolinės katastrofos galima išvengti tik tuomet, kai Jungtinės Tautos taps Žmonijos Parlamentu, negalime švaistyti pernelyg daug laiko nuostabiems atvirukams.

Richard Rorty

Branduolinis saulėlydis Ramiajame vandenyne. – 1951 m. gegužės 9 d., JAV operacija Greenhouse (Šiltnamis).

 

Vertė T. Vėželis & L. Jankauskas

Richard Rorty Heidegger and The Atomic Bomb

 

  1. [1]Tai ištrauka iš anglų poeto Alfredo Tennysono (1809 – 1892) poemos Loksli Holas (Locksley Hall). Ji parašyta 1835 m. Pateiktas pažodinis vertimas. Originalios poemos eilutės:

    Till the war-drum throbbed no longer, and the battle-flags were furled

    In the Parliament of man, the Federation of the world.

    There were common sense of most shall hold a fretfull realm in awe

    And the kindly earth shall slumber, wrapped in universal law.

  2. [2]Martin Heidegger “Das Ding”: iš Martin Heidegger “Gesamtausgabe, vol.7”, Vortraege und Aufsaetze, Vittorio Klostermann, Frankfurt, 2000, p.170. (“Platon [hat] deas Wesen des Dinges so wenig gedacht wie Aritoteles und alle nachkommender Denker. Platon hat vielmehr, und zwar massgebend fuer die Folgezeit, alles Anwesende als Gegenstand des Herstellens erfahren.”) – Aut.
  3. [3]Martin Heidegger “Das Ding”: Martin Heidegger “Gesamtausgabe, vol.7”, Vortraege und Aufsaetze, Vittorio Klostermann, Frankfurt, 2000, p.168 (“Der Mensch starrt auf das, was mit der Explosion der Atombombe kommen koennte. Der Mensch sieht nicht, was lang schon angekommen ist und zwar geschehen ist als das, was nur noch als seinen letzten Auswurf die Atombombe und deren Explosion aus sich hinauswirft […] Worauf wartet diese ratlose Angst noch, wenn das Entsetzliche schon geschehen ist?”) – Aut.
  4. [4]Martin Heidegger “Das Ding”: Martin Heidegger “Gesamtausgabe, vol.7”, Vortraege und Aufsaetze, Vittorio Klostermann, Frankfurt, 2000, p.172 ( “…ist nur die groebste aller groben Bestaetigungen der langher schon geschehenen Vernichtung des Dinges.”) – Aut.
  5. [5]„[…]pats nuostabiausias atvirukas, kurį [Heideggeris] mums atsiuntė iš Freiburgo“. Jacques Derrida La carte postale: De Socrate à Freud et au-delà (1980).
Tagged with: atominė bombadaiktasHeideggerRorty
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.