Pristatome dar vieną Gilles’io Deleuze’o esė iš rinkinio „Kritiškai ir kliniškai“ (Critique et Clinique, 1993). Ši knyga – tai literatūrinių-klinikinių tyrinėjimų serija, kurioje Deleuze’o pamėgti filosofai (Platonas, Spinoza, Kant, Nietzsche…) bei rašytojai (Beckett, Carroll, Kafka, Melville…) kalbasi ne tik vieni su kitais, tačiau ir vieni per kitus, iš visiems žinomų literatūros ar filosofijos „autorių“ virsdami ženklų ir konceptų režimais.

 

Gilles Deleuze

Ariadnės paslaptis remiantis Nietzsche

 

Dionisas dainuoja:

Būk išmintinga, Ariadne…

Tavo ausys nedidelės, tavo ausys tokios pat, kaip mano:

Teišgirsta jos protingą žodį.

Ar neturėtume iš pradžių nekęsti, kad vėliau pamiltume?

Aš – tavo labirintas.[1]

Ariadnė, kaip ir kitos moterys, blaškosi tarp dviejų vyrų Tesėjo ir Dioniso. Nuo Tesėjo ji pereina prie Dioniso[2]. Pradžioje ji nekenčia Dioniso Jaučio, tačiau Ariadnė, palikta Tesėjo, kurį, nepaisant to, perveda per labirintą, Dioniso dėka atranda naują labirintą. „Kas be manęs žino, kas yra Ariadnė?“[3] Ar galima atsakyti: Wagneris-Tesėjas, Cosima-Ariadnė, Nietzsche-Dionisas? Klausimas „kas?“ [qui] skiriamas ne žmonėms, o jėgoms ir valioms.

Tesėjas pasirodo kaip Zaratustros antrosios dalies „Apie kilniuosius“ teksto prototipas. Čia kalbama apie didvyrį – sumanų ir įgudusį mįslių spėjiką, perėjusį labirintą ir sutramdžiusį jautį. Šis kilnus žmogus atspindi didžiųjų siekių žmogaus teoriją, plėtojamą ketvirtoje dalyje: jis vadinamas „dvasios asketu“, vardu, kuris vėliau bus priskirtas vienam didžiųjų siekių žmonių („burtininkui“). Apskritai galima sakyti, kad kilnaus ir didžiųjų siekių žmogaus savybės sutampa, jiems abiems būdinga tvirtumas, smarkumas, polinkis nešti naštą, panieka žemei, nesugebėjimas juoktis ir žaisti, keršto troškimas.

Žinome, kad Nietzsche’s kilnaus žmogaus teorija – tai kritika, bandymas demaskuoti didžiausią ir pavojingiausią humanizmo mistifikaciją. Didžiųjų siekių žmogus trokšta žmonijos tobulumo, jos užbaigimo. Jis siekia atgauti visus žmogaus turtus, peržengti susvetimėjimą, realizuoti visišką žmogų, pastatyti jį vietoj Dievo, paversti žmogų save teigiančia galia. Tačiau net ir kilnus žmogus nežino, ką reiškia teigti. Jį galima pavadinti teigimo karikatūra, juokinga parodija. Jis tiki, kad teigti reiškia nešti, įsikinkyti, pakelti išmėginimą, prisiimti naštą. Pozityvumą jis matuoja svoriu, kurį neša ir maišo teigimą su savo įtemptų raumenų pastangomis[4]. Viskas, kas sunku, – tikra viskas, ką neša, – yra teigiama ir veiklu, gyva. Todėl didžiųjų siekių žmogaus gyvulys – ne jautis, o asilas ir kupranugaris, dykumos gyvūnai, apsigyvenę apleistos žemės paviršiuje ir žinantys, kaip reikia nešti naštą. Tesėjas, didysis ir kilnus žmogus, įveikia jautį, tačiau jis nepalyginamai menkesnis už pastarajį, galbūt tik turi tokį pat tvirtą sprandą: „Kaip jautis jis turėtų dirbti; ir laimė jo žeme, bet tik ne žemės panieka kvepėt turėtų. Aš baltu bulium jį matyt norėčiau, kaip jis pūškuodamas ir baubdamas noragą tempia: o tas baubimas jo kas žemiška dar šlovint privalėtų! <…> Be darbo raumenis laikyti ir valią nuginkluotą: štai kas sunkiausia jums visiems, jūs prakilnieji!“[5] Didysis ar kilnus žmogus tramdo pabaisas, mena mįsles, tačiau nieko nenutuokia apie pabaisų ir mįslių prigimtį. Jis nesupranta, kad teigti – tai ne nešti, vilkti ar įkinkyti save tam, kad egzistuotum, o priešingai – nusimesti, išsikinkyti ir išlaisvinti tam, kad gyventum. Nereikia apsunkinti gyvenimo kilnių ar net didvyriškų vertybių svoriu, svarbu kurti naujas vertybes, kurios paverčia gyvenimą lengvu ir teigiančiu. „Ir savo didvyriškų siekių jis turi dar atsikratyti: išaukštintas, o ne tiktai kilnus jisai man turi būti<…>.“[6]Tesėjas nesupranta, kad jautis (ar raganosis) už jį pranašesnis vienu: grakštus, milžiniškas žvėris, taip pat nevaržomai besijaučiąs ir labirinto gelmėje, ir žemės paviršiuje, yra išsikinkęs ir gyvenimą teigiantis žvėris.

Pasak Nietzsche’s, valia galiai turi dvi puses: teigimą ir neigimą; taigi jėgos taip pat būna dviejopos: aktyvios ir reaktyvios. Tai, ką didysis žmogus suvokia kaip teigimą ir kas turėtų būti laikoma esmingiausia žmogaus būtimi, tėra kraštutinė neigimo ir reakcijos, neigiančios valios ir reaktyvios jėgos, nešvarios sąžinės nihilizmo ir resentimento sąjunga. Nihilizmo kūriniai sutverti tam, kad būtų nešami, todėl reaktyvios jėgos juos neša. Štai iš kur kyla apgaulingo teigimo iliuzija. Didžiųjų siekių žmogus siekia žinojimo kaip savo viršumo: jis trokšta ištirti žinojimo labirintą arba pažinimo mišką. Tačiau pažinimas – tai užsimaskavęs dorybingumas; siūlas, kurio įsitveriame norėdami pereiti labirintą, iš tikrųjų yra moralės siūlas arba gija. Savo ruožtu moralė yra ne kas kita, o labirintas, slepiantis asketišką ir religinį idealą. Nuo asketiško idealo prie moralės idealo, nuo moralės idealo prie pažinimo idealo veda tas pats keršto troškimas, išsipildęs nužudžius jautį. Šitaip, pritrėškiant naštos svoriu, redukuojant į reaktyvias jėgas, neigiamas pats gyvenimas. Didžiųjų siekių žmogui daugiau nebereikia Dievo, kad jį įkinkytų. Dievą jis pakeičia humanizmu; asketišką idealą – moralės ir žinojimo idealais. Žmogus apsikrauna našta, jis pats įkinko save vardan didvyriškų ir žmogiškų vertybių.

Nietzsche mini keletą didžiųjų siekių žmonių. Tai aiškiaregys, du karaliai, žmogus su dėlėmis, burtininkas, paskutinis popiežius, šlykščiausias žmogus, savanoris elgeta ir šešėlis – kartu jie formuoja procesiją [théorie], eitynes, kuriose juos skiria vieta, užimama gijoje, idealo forma, savita reakcijos našta ir neigimo tonacija. Tačiau visi jie lygūs vienu atžvilgiu: jie yra melo galios, apsimetėlių procesija, nes viena apgaulė neišvengiamai nurodo į kitą. Net teisingas žmogus yra apgavikas, mat nutyli, kodėl trokšta tiesos, slepia savo niūrią aistrą smerkti gyvenimą. Šiuo atžvilgiu Nietzsche’i prilygsta tik Melville’is. Pastarasis sukūrė milžinišką klastotojų grandinę, kildinamą iš „didžiojo Kosmopolito“. Joje kiekvienas didžiųjų siekių žmogus patvirtina ar netgi demaskuoja kito apgavystę, šitaip dar labiau sustiprindamas melo galią[7]. Tačiau ar apgaulė slepiasi tik teisingo žmogaus imitacijose ar paliečia ir patį modelį?

Mylėdama Tesėją, Ariadnė tampa jo bendrininke gyvenimą neigiančiame sumanyme. Po apgaulinga teigimo regimybe Tesėjas – modelis – yra galia neigti, neigimo Dvasia, sąžinės žmogus. Ariadnė yra Anima, Siela, tačiau reaktyvi siela arba resentimento jėga. Jos didinga daina tėra skundas, o Zaratustroje, ten, kur ją pirmą kartą išgirstame, ji sklinda iš lūpų Burtininko, apsimetėlio par excellence, nelaimingo senio, užsidėjusio mažos mergaitės kaukę. Ariadnė yra sesuo, jaučianti resentimentą savo broliui jaučiui. Beviltiškas maldavimas „Saugokis seserų“ girdėti visuose Nietzsche’s darbuose. Juk Ariadnė laiko siūlą, vedantį į labirintą, tą moralės giją. Ji – Voras, tarantulas. Todėl Nietzsche vėl maldauja: „Pasikark ant šio siūlo.“[8] Žinome, jog Ariadnė turės patenkinti šią pranašystę (tam tikruose mito versijose Tesėjo palikta Ariadnė iš tikrųjų pasikaria)[9].

Senovinis kielikas (fragmentas; ~490 m. pr. Kr.; Tarkvinijos nacionalinis muziejus, Italija). Jame pavaizduota, kaip Tesėjas palieka miegančią Ariadnę Nakso saloje. Besikerojantis vynuogienojas nurodo dievą Dionisą, kuris ją ves. („Štai ta paslaptis sielos didžioji: tiktai tuomet, kai didvyris ją bus palikęs, prie jos – sapne – antdidvyris pradės artėti.“ – F. Nietzsche)

Tačiau ką reiškia: Tesėjo palikta Ariadnė? Ši ištara pasako, kad neigiančios valios ir reaktyvios jėgos, reaktyvios dvasios ir reaktyvios sielos sąjunga nėra paskutinis nihilizmo žodis. Ateina akimirka, kai neigianti valia nutraukia sąjungą su reaktyviomis jėgomis, apleidžia ir netgi atsigręžia prieš jas. Ariadnė pasikaria, ji trokšta išnykti. Šis esminis momentas („vidurnaktis“) skelbia dvigubą virsmą, nes užbaigtas nihilizmas išlaisvina savo priešingybę: paneigusios save, reaktyvios jėgos tampa aktyviomis; neigimas atsiverčia ir nelauktai tampa grynu teigimu, polemiška ir absurdiška valios būsena. Valios, kuri teigia ir pradeda tarnauti gyvenimo nesaikingumui, perviršiui. Nihilizmas „įveikia pats save“. Mūsų tikslas yra ne analizuoti šį nihilizmo virsmą, šį dvigubą atsivertimą, bet pažiūrėti, kaip jį atskleidžia Ariadnės mitas. Tesėjo pamesta Ariadnė pajunta priartėjant Dionisą. Dionisas Jautis yra grynas ir daugialypis teigimas, tikras teigimas, teigianti valia; jis nieko neneša, visiškai save išvaduoja nuo naštos, daro viską, kad palengvintų gyvenimą. Jis sugeba daryti tai, ko negali didžiųjų siekių žmogus: juoktis, žaisti, šokti, kitaip tariant, teigti. Jis yra Lengvabūdis. Tačiau lengvabūdiškumas nėra būdingas žmogui, ypač didžiųjų siekių žmogui ar kilniam didvyriui. Lengvabūdis slypi antžmogyje, antdidvyryje, kažkame daugiau nei žmoguje. Ariadnė privalėjo būti palikta Tesėjo, nes: „štai ta paslaptis sielos didžioji: tiktai tuomet, kai didvyris ją bus palikęs, prie jos – sapne – antdidvyris pradės artėti.“[10] Globojama Dioniso, siela tampa aktyvia. Ji buvo apsunkusi su Tesėju, tačiau su Dionisu nusimetė naštą, tapo lengvesnė, subtilesnė, iškilusi iki dangaus. Ji išmoksta, kad tai, ką kadais manė esant aktyvumą, buvo tik keršto troškimas, nepasitikėjimas, sekimas (siūlas), nešvarios sąžinės reakcija ir resentimentas; dar daugiau, tai, ką ji tikėjo esant teigimu, viso labo buvo farsas, inertiškumo apraiška, noras tikėti, kad esi stiprus, jei prisiimi ir neši naštą. Ariadnė suvokia, kaip smarkiai ji buvo apgauta: ji manė, jog sutiko graiką, bet Tesėjas nebuvo tikras graikas. Jis veikiau priminė germaną avant la lettre[11]. Ariadnė suvokia apsigavusi tą pačią akimirką, kai apgavystė netenka reikšmės: priartėja tikrasis graikas – Dionisas. Siela tampa aktyvi ir tuo pačiu metu Dvasia atskleidžia tikrą teigimo prigimtį. Ariadnės daina įgyja galutinę prasmę: dabar, priartėjus Dionisui, ji žymi Ariadnės virsmą. Ariadnė-Anima tampa Dvasia, sakančia „taip“. Dionisas prie Ariadnės dainos priduria paskutinį posmą ir ši tampa ditirambu. Pasak Nietzsche’s, dainos prasmė ir prigimtis kinta priklausomai nuo to, kas ją dainuoja – ar burtininkas, besislepiantis už Ariadnės kaukės, ar pati Ariadnė, kuždanti Dionisui į ausį.

Bet kodėl Dionisui reikia Ariadnės, kodėl jis trokšta būti jos mylimuoju? Dionisas dainuoja vienatvės dainą, jis ieško sužadėtinės[12]. Nes jei Dionisas yra teigimo dievas, jam reikalingas antras teigimas tam, kad galėtų patvirtinti save. Teigimas turi pasidalinti į dvi dalis, kad galėtų susidvejinti [Il faut qu’elie se dedouble pour pouvoir redoubler]. Nietzsche aiškiai atskiria du teigimus, sakydamas: „Amžinas būties teigime, aš amžinai esu tavo teigimas.“[13]Dionisas yra Būties teigimas, tačiau Ariadnė yra teigimo teigimas, antras teigimas, tapimas aktyviu. Žiūrint iš šio taško, visi prieš tai Tesėjo iškraipyti Ariadnės simboliai, susiejus juos su Dionisu, keičia prasmę. Ariadnės daina liaujasi buvusi resentimento išraiška ir tampa aktyviu ieškojimu, teigiančiu klausimu („Kas tu esi?…Manęs – tu nori? Manęs – ir dar visos?…“[14]). Labirinto nebelaikome žinojimo ir moralės labirintu – tai jau nėra kelias, kuriuo vyniojant siūlą einama nužudyti jaučio. Dabar pats labirintas virsta baltu jaučiu, Dionisu Jaučiu: „Aš esu tavo labirintas.“ Tiksliau, dabar labirintas yra Dioniso ausis, labirintinė ausis. Kad išgirstų Dioniso teigimą, Ariadnė privalo turėti tokias pat ausis, be to, atsakyti į teigimą ji privalo kuždėdama į Dioniso ausį. Dionisas sako Ariadnei: „Tavo mažos ausys, tavo ausys tokios pat, kaip mano, teišgirsta jos išmintingą žodį“ – taip. Be to, Dionisas turi priežastį juoktis iš Ariadnės: „Tavo ausys kažkokios juokingos…kodėl jos ne ilgesnės?“ Tokiu būdu Dionisas primena Ariadnei klaidas, padarytas mylint Tesėją: Ariadnė tikėjo, kad teigti reiškė nešti naštą, elgtis taip, kaip elgiasi asilas. Tačiau Ariadnė, padedama Dioniso, įgyja nedideles ausis: apvalias ausis, palankias amžinam sugrįžimui.

Labirintas jau nebe architektūrinis; jis virsta skambiu ir muzikaliu. Schopenhaueris architektūrą apibūdino kaip dviejų jėgų, nešančiosios ir nešamosios, atramos ir naštos, sąveiką, kurioje abi linkusios susilieti. Tačiau muzika reiškiasi kaip architektūros priešingybė, kai Nietzsche vis labiau ir labiau atskiria save nuo seno apgaviko, mago Wagnerio: muzika – tai Lengvumas [la Légère], grynas besvoriškumas[15]. Ar Ariadnės istorijos meilės trikampis neliudija antivagneriško lengvumo, jo artimumo Offenbachui ir Straussui, o ne Wagneriui? Muzikantas Dionisas trokšta, kad jam grojant šokinėtų namų stogai ir svyruotų sijos[16]. Tikriausiai egzistuoja ir apoloniška, net tesėjiška muzikos pusė, tačiau ji priklauso nuo vietovės, aplinkos, užsiėmimų ar etoso. Tokios yra darbo, žygio, šokio, poilsio, užstalės dainos, lopšinės…trumputės „rylos dainos“, kurių kiekviena išsiskiria savo ypatingu svoriu[17]. Tam, kad muzika išsilaisvintų, ji turi atsigręžti į kitą pusę – ten, kur dreba pamatai, suyra konstrukcijos, susimaišo etosai, o galinga žemės daina išsilieja skambiu ritornello, nubloškiamu į tolį ir grįžtančiu atgal kaip aidas[18]. Dionisas nepripažįsta jokios architektūros, išskyrus kelio ir trajektorijos architektūrą. Ar ne toks buvo skiriamasis apgavystės bruožas: iškeliauti iš gimtinės pašauktam vėjo ar žemės? Kiekvienas didžiųjų siekių žmogus palieka savo kraštą ir keliauja prie Zaratustros olos. Tačiau tik ditirambas driekiasi virš žemės ir įtraukia ją į save. Dionisas neturi gimtinės, nes jis yra kiekviename žemės kampelyje[19]. Aidintis labirintas yra žemės daina, Ritornello, amžinas sugrįžimas į žmogų.

Bet kodėl reikia priešinti šias dvi puses kaip tiesą ir melą? Ar ta pati apgaulės jėga neslypi abejose pusėse, gal Dionisas ir yra didysis apsimetėlis, pats didžiausias „Kosmopolitas“? Ar menas nėra aukščiausia apgaulės forma? Žvelgiant iš vienos pusės į kitą, tarp kilnaus ir menko, viršūnės ir gelmės įžiūrimas žymus skirtumas, atstumas, kurį privalu teigti. Voras nuolatos rezga voratinklį, o skorpionas nepaliauja gėlęs; kiekvienas kilnus žmogus įsitvirtina savo žygdarbiu, kurį jis kartoja lyg cirko numerį (būtent šitaip, panašiai kaip Raymondo Rousselo sukurtų Nepalyginamųjų [Incomparables] šventė, lėlių spektaklis arba operetė, sudaryta ketvirtoji Zaratustros dalis). Taip atsitinka todėl, kad kiekvienas šių mimų prieš akis turi nekintamą pavyzdį, fiksuotą formą, kuri visados gali būti vadinama tikra, nors tėra tokia pat „apgaulinga“, kaip ir jos kopijos. Tai primena paveikslų klastojimą: nukopijuojama specifiška originalui forma, tokia pat netikra kaip kopijos; klastotoją gelbėja originalo metamorfozė, jo pavirtimas (transformacija), nesugebėjimas jam priskirti jokios individualios formos, trumpiau – kūryba. Štai kodėl didžiųjų siekių žmogus tėra žemiausia valios galiai išraiška: „te vertesni per jus nueina! Jūs tik pakopas reiškiat.“[20] Didžiųjų siekių žmonės valią galiai paverčia valia apgaudinėti, valia imti, valia dominuoti. Ligotas, išsekintas gyvenimas, mojantis protezais. Patys jų vaidmenys yra protezai, kuriais jie pasiremia. Tik Dionisas, kūrybingas menininkas, įgauna metamorfozės galią, leidžiančią jam tapti, liudyti tolyn banguojantį gyvenimą. Jis iškelia melo galią iki tokio laipsnio, kuomet pastebime nebe jos formą, tačiau virsmą – „dovanojančią vertybę“ ar gyvenimo galimybių kūrimą. Valia galiai panaši į energiją: energija, sugebanti transformuoti save, vadinama tauria. Nemokantys nieko kita kaip tik maskuotis ir parodijuoti save, t. y. įgyti ir išlaikyti visados tą pačią formą, yra niekingi arba bjaurūs.

Ariadnės perėjimą nuo Tesėjo prie Dioniso turėtume laikyti klinikiniu, sveikatos ir sveikimo klausimu. Beje, tą patį galima pasakyti apie Dionisą. Jam reikia Ariadnės. Dionisas yra grynas teigimas; Ariadnė – Anima, teigimas, suskilęs į dvi dalis, „taip“ atsakantis į „taip“. Tačiau teigimas, padalintas į du [dedoublee], sugrįžta pas Dionisą susidvejinęs [redouble]. Šia prasme amžinas sugrįžimas yra Dioniso ir Ariadnės sužadėtuvių vaisius. Būdamas vienas, Dionisas baiminasi minties apie Amžiną Sugrįžimą, jį gąsdina, kad Amžinas Sugrįžimas gali sugrąžinti reaktyvias jėgas, gyvenimo neigimą ir mažąjį žmogų (didžiųjų siekių arba kilnųjį žmogų). Tačiau dionisiškam teigimui visiškai išsiskleidus Ariadnėje, Dionisas savo ruožtu išmoksta šio to naujo: pirma, kad mintis apie Amžiną Sugrįžimą guodžia ir antra, kad Amžinas Sugrįžimas yra selektyvus. Jis neįvyksta be pasikeitimo. Amžinas Sugrįžimas, kaip tapsmo esmė, yra dvigubo teigimo rezultatas, įgalinatis sugrįžti tik teigiančius save, įgalinantis tapti tik aktyvius. Nei reaktyvios jėgos, nei valia neigti negrįžta: jas sunaikina virsmas ir Amžinas Sugrįžimas, veikiantis kaip atranka. Ariadnė visiškai pamiršta Tesėją; apie jį nelieka net blogo atsiminimo. Tesėjas nesugrįš. Amžinas Sugrįžimas yra aktyvus ir teigiantis: tai Dioniso ir Ariadnės sąjunga. Todėl Nietzsche jį prilygina ne tik apvaliai ausiai, bet ir vestuviniam žiedui: labirintas – tai žiedas, ausis, Amžinas Sugrįžimas, išreiškiantis aktyvumą ir teigimą. Labirintas jau nebėra kelias, kuriame pasiklystame, bet kelias, kuriuo sugrįžtame. Tai ne pažinimo ir moralės, bet gyvenimo ir Būties, suprantamos kaip išgyvenama būtis, labirintas. O Dioniso ir Ariadnės sąjungos vaisius yra didžiųjų siekių žmogaus priešingybė – antžmogis arba antdidvyris. Tai olų ir viršūnių gyventojas, vienintelis ausyje išnešiotas vaikas, Ariadnės ir Jaučio sūnus.

Vertė Kristina Karvelytė

Versta iš: G. Deleuze, Essays Critical and Clinical, University of Minnesota Press, Minneapolis, 1997, p.99-106.

 

  1. [1]F. Nietzsche, Dithyrambs of Dionysus (Redding Ridge, Conn.: Black Swan, 1984: p. 59; į anglų kalbą vertė: R. J. Hollingdale). – Vert. past.
  2. [2]Šios esė originali versija išleista etiudų rinkinyje Etudes Nietzscheennes (1963; p. 12–15) pavadinimu Mystere d’Ariane. Pataisyta esė versija pasirodė žurnale Magazine litteraire (Nr.298, 1992 balandis; p. 21-24). – Vert. past.
  3. [3]F. Nietzsche, Ecce Homo (New York: Random House, 1969; į anglų kalbą vertė: Walter Kaufmann), „Why I Write Such Good Books,“ „Thus Spoke Zarathustra,“ § 8, p. 308.
  4. [4]F. Nietzsche: Štai taip Zaratustra kalbėjo (Vilnius: Mintis, 1991; vertė Alfonsas Tekorius), trečia dalis, „Apie sunkio galią“, p. 187-191; ir Anapus gėrio ir blogio (Vilnius: Mintis, 1991; vertė Evaldas Nekrašas), § 213, p. 421: „’Mąstyti’ ir ‘rimtai, solidžiai imtis reikalo’ – jiems yra viena ir tas pat: tik taip jie ‘pergyvena’ šį dalyką.“
  5. [5]F. Nietzsche, Štai taip Zaratustra kalbėjo (Vilnius: Mintis, 1991; vertė Alfonsas Tekorius), antra dalis, „Apie kilniuosius“, p. 119-120.
  6. [6]F. Nietzsche, Štai taip Zaratustra kalbėjo (Vilnius: Mintis, 1991; vertė Alfonsas Tekorius), trečia dalis, „Apie kilniuosius“, p. 120.
  7. [7]Herman Melville, The Confidence-Man (London: Penguin Classics, 1990; red.: Stephen Matterson).
  8. [8]F. Nietzsche, Samtliche Werke. Kritische Studienausgabe (Berlin: Walter de Gruyter, 1980; vol. 13, 23(3), p. 602; red.: Giorgio Colli ir Mazzino Montinari.
  9. [9]Henri Jeanmaire, Dionysos, histoire du culte de Bacchus (Paris: Payot, 1970), p. 223.
  10. [10]F. Nietzsche, Štai taip Zaratustra kalbėjo (Vilnius: Mintis, 1991; vertė Alfonsas Tekorius), antra dalis, „Apie kilniuosius“, p. 121.
  11. [11]Žr. pratarmės fragmentą iš F. Nietzsche’s knygos Žmogiška, pernelyg žmogiška. Taip pat žr. Ariadne’s intervention leidinyje Kritiche Studienausgabe, vol. 11, p. 579, B7(4), June-July 1, 885.
  12. [12]F. Nietzsche, Štai taip Zaratustra kalbėjo (Vilnius: Mintis, 1991; vertė Alfonsas Tekorius), antra dalis, „Nakties giesmė“, p. 108-109.
  13. [13]F. Nietzsche, Dithyrambs of Dionysus, „Fame and Eternity“, p. 67 (Redding Ridge, Conn.: Black Swan, 1984).
  14. [14]F. Nietzsche, Dithyrambs of Dionysus, „Ariadne’s Complaint“, p. 57 (Redding Ridge, Conn.: Black Swan, 1984).
  15. [15]F. Nietzsche, The Case of Wagner (New York: Vintage, 1967; į anglų kalbą vertė: Walter Kaufmann).
  16. [16]Žr. Marcel Detienne, Dionysus at Large (Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1989, p. 51-52; į anglų kalbą vertė: Arthur Goldhammer.
  17. [17]Zaratustra savo žvėrelių klausia apie amžiną sugrįžimą: „O jūs – iš to dainušką jau sudėjot?“ – F. Nietzsche, Štai taip Zaratustra kalbėjo (Vilnius: Mintis, 1991; vertė Alfonsas Tekorius), trečia dalis, „Sveikstantysis“, p. 213.
  18. [18]Žr. skirtingas dalis skyriuje „Septyni antspaudai“: F. Nietzsche, Štai taip Zaratustra kalbėjo (Vilnius: Mintis, 1991; vertė Alfonsas Tekorius), p. 223-226.
  19. [19]Apie šventyklą, t. y. Dievo teritoriją, žr. Henri Jeanmaire, Dionysos, histoire du culte de Bacchus (Paris: Payot, 1970), p. 193.
  20. [20]F. Nietzsche, Štai taip Zaratustra kalbėjo (Vilnius: Mintis, 1991; vertė Alfonsas Tekorius), ketvirta dalis, „Pasveikinimas“, p. 271.
Tagged with: DeleuzekūrybamitasmitologijaNietzsche
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.