Aleksandras Piatigorskis

Sausio 30-ąją gimė Aleksandras Piatigorskis (1929–2009), vienas žymiausių XX a. rusų filosofų. Kalbinio ištvirkavimo laikmetyje jis buvo – nepabijokime šio žodžio – filosofas. Savo akademinę veiklą pradėjęs kaip Indijos mąstysenos sistemų tyrėjas, vėliau suartėjo su intelektualų ratu (Jurijumi Lotmanu, Vladimiru Toporovu ir kitais), davusiu  pagrindą susikurti Tartu-Maskvos semiotikos mokyklai. Tačiau esminę įtaką Piatigorskiui, kaip filosofui, t. y. mąstytojui, pasirinkusiam laisvą minties liniją, padarė pažintis su gruzinų kilmės filosofu Merabu Mamardašviliu. Jų draugystė, net esant atskirtiems politinės emigracijos siena, tęsėsi visą abiejų filosofų gyvenimą. 1990 m. Merabui mirus, Aleksandras savo apmąstymuose nuolatos grįždavo prie bičiulio mąstysenos, tuo patvirtindamas, kad jų abiejų vystytas novatoriškas sąmonės apmąstymas yra gyvybingas projektas, o ne tik, kaip sakė pats Piatigorskis, „siaubingo žargono konstrukcija.
Pristatomas tekstas Palaikant Glucksmanną koncentruoja visą Piatigorskio mąstymo žaismingumą. Nonkonformistiniu stiliumi, su begaline ironija, tame tarpe ir savo paties atžvilgiu, plėtojama bekompromisinė pastanga apmąstyti pačią esmę. Trumpame tekste galime aiškiai rekonstruoti filosofinės tradicijos nuo Descartes’o esminius momentus ir lūžius; šalia pateikta paties Piatigorskio atlikta originali šios tradicijos sankaba su tuo metu aktualia filosofine mintimi.

 

Palaikant Glucksmanną

Mūsų laikmečio jaunas filosofas baiminasi dėl savo likimo, nes nežino, kas tai yra. Kažkodėl jis labai nenori, kad jį apdergtų dar jam gyvam esant. Arba pamirštų. Jis nebesugeba būti pokštininku, juokdariu, pamaiva, melagiu. Šestovui, vienam paskutiniųjų ne tik rusų filosofų, buvo nusispjauti, ar kas nors jį dergia, ar ne. Ji domino tiesa, o ne jis pats. Tuomet, kai jis šimtąjį kartą plūdo europietiškąjį ir rusiškąjį racionalizmą (jis nebuvo kvailys – šioje vietoje neatliko etinės skirties), jis tik norėjo, kad būtų rimtai siekiama tiesos, o ne rimtai žvelgiama į jį patį. Dabartiniai filosofai (ne tik jauni) rengiasi ir elgiasi kaip juokdariai, nes iš tiesų jie yra ne juokdariai, o rimti žmonės, bijantys visuomenės ir nepasitikintys savimi. Ir apskritai, rimtumas kyla iš nepasitikėjimo savimi. Kirkegoriškas juokavimas jiems nepasiekiamas. Žvelgiant į visa tai objektyviai, reikia pažymėti, kad fiksuojamas kai kurių egzistencialistų (ne visų) desperatiškas bandymas imituoti Kierkegaardą, suteikiant šiam veiksmui tikro prototipo statusą. Bet jis buvo tikras savo juokdarystėje, tuo tarpu jie tik blyškiai imituoja, apsimeta kvailiais, nes nesugeba nei juoktis, nei verkti, kaip Kiekegaardas, kuris vienu metu yra ir Pjeru, ir Arlekinu. Ši kvailiojimo grandinė tęsiasi nuo antrojo[1] dešimtmečio, kuris šiuo metu labai gerbiamas. Tęsiasi tiesiog pribloškianti filosofinės impotencijos grandinė nuo senųjų iki jaunųjų. Šios tąsos nevadinčiau filosofijos gimtimi. Tai greičiau galima įvardinti normaliu jos pakeitimu kažkuo nenormaliu (kaip meilėje: kai nėra kažko normalaus, tai pakeičiama nenormalumu, šį pakeitimą laikant visiškai priimtinu, ir pakeistąjį laikant normalumo įvairove). Na, pavyzdžiu imkime Heideggerį (nors dabar lėktuve jį skaityti sunku, matyt, jis pats to nesiekė), kuris buvo akademiškai rimtas savo paties atžvilgiu, bet vis tiek jam buvo būdingas karštas filosofinis kvailiojimas. Tuomet, kai kritikavo Adorno (o jis, matyt, siekė, kad jį skaitytų lėktuve), tai buvo ne kritika, o niekingas pataikaujantis triukas, su kuriuo gėda rodytis net provincialiame klajojančiame cirke.

André Glucksmannas kol kas eksperimentuoja. Jo knyga Les Maîtres penseurs[2] – puikus filosofinio jausmo (sentiment philosophique) pavyzdys. Ji neprimestinai subjektyvi (jos didžiausias privalumas) ir labai įtikinama (jos didžiausias trūkumas). Būti įtikinamu – pagrindinis aktoriaus bruožas. Aktorius negali būti filosofu – juo tikima. Jei filosofu tikima, jis jau ne filosofas, o ideologinės scenos aktorius. Tuo tarpu šioje knygoje Glucksmanno eksperimento esmė ta, kad jis stengiasi atitrūkti nuo teatro ir atlikti šuolį į cirką. Iš dalies jam pavyksta, tačiau kelias į filosofinį kvailiojimą sunkus ir trūkinėjantis. O kiek buvo puikių pradedančių juokdarių (Bernard Shaw, André Breton, Sartre), kurie išsigando, kad visiškai praras rimtumą ir iš gyvojo cirko dezertyravo į mirusį teatrą. Kai Sarte’as imasi aprašinėti Genet, akivaizdžiai matome, kad aktorius aprašinėja juokdarį. Filosofas-juokdarys savęs iš naujo neskaito ir necituoja (taip Šestovas pasakojo apie Plotiną). Ionescu nekalba apie save savo paties pjesėse, nes jis – juokdarys. Jis falsifikuoja mirusią tikrovę, nes yra filosofas. Glucksmannas kol kas – šio lyno viduryje.

Glucksmannui pakako drąsos visuomenei pasiūlyti keletą drąsių antivisuomeniškų idėjų. Tačiau jam pritrūko nuoseklumo užbaigti tai, apie ką galvojo arba galėjo galvoti, jei būtų norėjęs. Pirmas žingsnis buvo atliktas narsiai: jis priešpastatė racionalų Fichte’s, Engelso, Marxo ir…Nietzsche’s mąstymą nelaimingųjų žmonių būčiai. Jis iš esmės sutapatino žmogišką nelaimę su „savo naujuoju antropologiniu principu“ (ir taip tapo „apverstu“ Feuerbachu, nes pastarasis sutapatino antropologinį principą ne su žmogaus nelaime, o su laime, tuo veiksmu būdamas du kartus kvailesniu už Glucksmanną, o tai visiškai nesunku, tačiau tuo pačiu dukart protingesniu už Lacaną, o tai padaryti labai lengva). Vadinasi, vienas, du, trys! Kas nelaimingas? Žinoma, žydai, kai juos muša. Čigonai, valkatos, hugenotai (kai juos muša arba mušė). Pederastai, narkomanai ir apskritai…bet kurie, kai juos muša. Čia Glucksmannas „pagavo“, „suprato“ vieną svarbiausių ne žmogaus, o jo mąstymo bruožų: nelaimiškumo potencialumą kaip sąmonės universaliją. Meniškai analizuodamas sąmonės situaciją, kurioje atsiduria kiekvienas žmogus, kai jis laikomas konclageryje, kankinamas kameroje, pjudomas šunimis arba „gydomas“ neuroleptikais, jis grakščiai atskleidžia, kad nelaimė yra nuolatinis potencialus faktorius žmogaus gyvenime, o laimė tik laikina nelaimės išvestinė (nemanau, kad prieš du su puse tūkstančio metų Indijos filosofai šią idėją laikytų nauja, bet Glucksmannas gyvena Paryžiuje, kuriame pasiekti tokias išvadas daug sunkiau). Jis, tai yra Glucksmannas, en bon philosophe moderne, mano, kad ši visuotina savybė būdinga atitinkamų sąlygų (praktiškai visų) politiniuose režimuose gyvenančių žmonių būviui. Tačiau jis atlieka dar vieną žingsnį, tardamas, kad žmogus yra mokomas būti ujamu ir kad tokio veiksmo pamatas esti klasikinė europietiška gnoseologija, kurios ištakos sietinos su René Descartes’u. Tai pirmasis Glucksmanno taikinys. Tas pats Descartes’as, kurį kiekvienas Prancūzijos licėjistas žino kaip cogito ergo sum (aš mąstau, vadinasi, egzistuoju) autorių; žino, kad jis susipyko su velniu ir stengėsi nesipykti su bažnyčia. Glucksmannas, pasiėmęs šią formulę, jos pagrindu kurpia eilę tiek pozityvių, tiek negatyvių sutapatinimų (iš principo ši eilė gali būti pratęsta iki begalybės); pavyzdžiui: 1) „Aš mąstau, taigi jie nemąsto“; 2) „Aš mąstau, taigi jiems nereikia mąstyti“; 3) „Aš mąstau, vadinasi, jie egzistuoja“; 4) „Aš mąstau, vadinasi, valstybė egzistuoja“.

Glucksmanno šmaikštumas samprotaujant ir šio veiksmo vertingumas yra neabejotini. Iš šios dekartiškosios formulės tiesiogiai išvedamos idiotizmu niekam neprilygstančios vienuolika Marxo tezių apie Feuerbachą, hėgelišką „susvetimėjimo“ idėja su visomis jos kavinėmis-restoraniškomis interpretacijomis: nuo romantinio Lukács’o iki Frankfurto mokyklos (nuo restorano iki konclagerio – tik vienas žingsnis!) ir staliniška plėtotės idėja šiuose apmąstymuose randa pagrindą („Žmogus sutvertas laimei, kaip paukštis skrydžiui“, sakė Engelsas, o Althusseris pamiršo pakomentuoti šią genialią metodologinę mintį, o gal tam tiesiog nepribrendo reikalas). Taigi pasirodo, kad teorija ne tik pakeičia tikrovę (žinoma, revoliucinė teorija), bet ji yra aukščiau ir už tikrovę (netgi už revoliucinę tikrovę!) Tą Glucksmannas pademonstruoja nuostabiu pavyzdžiu apie ruso (nors savo knygoje jis šio dalyko neakcentavo) santykį su „nesėkminga“ Vokietijos revoliucija, kuris gali būti išreikštas taip (su leninišku tiesumu ir stalinišku kuklumu, arba atvirkščiai): „Žinoma, vokiečiai pramiegojo savo revoliuciją, bet štai…Vokietija yra mokslinio socializmo teorijos lopšys“, – arba kažkaip panašiai tokiu stiliumi. Šioje vietoje žodis „štai“ pasirodo universaliu metodologiniu raktu, kuriuo siekiama atskleisti bet kurios istorinės situacijos prasmę, kuri susiklosto blogai, nes neatitinka teorinių rėmų (šiuo atveju Descartes’o formuluotė skambėtų maždaug taip – „Taip, jūs jau neegzistuojate, bet aš dar mąstau“). Glucksmannas, atlikdamas šį antrąjį žingsnį, tuo pačiu metu šioje „vedamoje linijoje“ aptinka dar vieną savybę – amoralumą. Iš tiesų, kas tai yra? Vakarykščiai hėgelininkai šiandien tarnauja gestapui! Čia dar pusė bėdos. Išvis kvailiausia, kai vakarykščiai studentiškų barikadų dalyviai šiandien veržiasi į katedrų profesorių postus (ir juos gauna). Klasikinė metodologija („Mes dialektiką mokėmės ne pagal Hegelį“) paverčiama ne tik visuotinio etinio pagrindo metafora, bet ir konkrečia ekonomine vertybe (keliu klausimą: Ar Rudis Dutschke gali pavirsti profesoriumi? – atsakau: „ … “). Tiesa, vakarykščiai draugai gali nušauti („Kam taip skubėti?…“) užvakarykštį ideologą – „suklydus“ arba dėl revoliucinės praktikos mosto; nieko tokio, teorija reikalauja aukų. Beje, amoralumas visuomet kyla, kai metodologija paverčiama gyvenimo būdu arba pastarąjį pakeičia. Pastebėsiu, kad Decartes’ui jo metodologija buvo skirta mąstyti, o ne gyventi. Jo teorija buvo skirta naudoti teoriniame mąstyme, o ne praktikoje. Ir apskritai kalbant, Descartes’o metodologija nėra metodologija dabartine šio žodžio reikšme. Štai kodėl: dabartinė metodologijos samprata prasideda ne nuo Descartes’o ir net ne nuo Kanto, o nuo Hegelio. Ji prasideda (ir tuo pačiu pasibaigia) nuo vienos beprotiškos minties – „apie loginio ir istorinio vienovę“, kuri yra kliūtis bet kuriam jaunam filosofui, besidominčiam „jaunu“ Marxu ir senu…Lukács’u (senu Sartre’u domėtis neįmanoma). Šios minties esmė, persakant ją vulgariu būdu, yra ta, kad dalyko tyrimo logika ir objekto vystymosi „logika“ kažkokiu būdu sutampa. Tačiau kokiu būdu? Šioje vietoje tenka grįžti prie Descartes’o, tiksliau, prie vieno žodžio jo formuluotėje – „vadinasi“. Žodis „vadinasi“ nereiškia perėjimo nuo cogito prie sum, nuo sąmonės prie būties. Šis žodis yra tik jų paralelizmą žymintis ženklas, kuris yra ir sutartinis ženklas apie tai, kad tarp „aš mąstau“ ir „aš egzistuoju“ nevyksta jokių įvykių. Dekartiškoje interpretacijoje „Mąstau“ ir „egzistuoju“ laike neatskiriami vienas nuo kito, nes kitaip ši formuluotė prarastų savo vienintelę prasmę, vadinamąjį „dualizmą“. Arba galima pasakyti ir taip: Descartes’o formuluotė yra ypatingos sąmonės, kuri sutartinai gali būti vadinama „dualizmo“ terminu, struktūros simbolis. Tuo metu Glucksmannas, besimėgaudamas etine šios formuluotės interpretacija, ją pripildo istorinės būties savybėmis, paversdamas ją plokščiu monistiniu sprendiniu, ir tai yra neįdomu, o tokiu būdu ir klaidinga. Ši klaida – iš rimtumo, tai yra iš Glucksmanno emocinės aistros. Visa kyla dėl prisirišimo prie savo paties filosofinio tobulėjimo, iš filosofinio romano su savimi.

Jo antiracionalumas yra ne tik reflektuota reakcija į visuomenę, bet ir nereflektuota reakcija į save patį, į savo intelektualinę dabartį ir praeitį. Štai todėl jis ieško socialinės išeities (etinė) iš filosofinės problemos (o ne atvirkščiai). Todėl jis sumaišo kančią su būtimi, nors būtis gali tik būti (arba nebūti) reflektuojama kaip kančia. Tačiau tikrasis filosofavimas prasideda tuomet, kai kančia jau reflektuota kaip būtis. Štai tokia filosofavimo pradžia yra tas didžiulis slenkstis, už kurio užkliuvo tada dar visai nesenas Sartre’as…ir nustojo būti tikru filosofu (kokiu, esu tikras, jis buvo iš prigimties) ir tapo rimtu žmogumi, kuriančiu „patetinius interviu“, kuriuose dar kartą „atiduoda pagarbą istorijai ir kuria jos esmę“. Tačiau kadangi tai jau buvo atlikta (Marxo), šios pastangos pasirodė visiškai neįdomios. Filosofinis romanas neužsimezgė (tiesa atsiduoda tik tiems, kurie ją myli, bet vis dėlto ne visiems). Ir net jei tiesa, kad kiekvienas žmogus yra potencialus nusikaltėlis, tai visiškai nereiškia, jog kiekvienas žmogus yra potencialus mąstytojas. Tačiau taip pat negalima nesutikti su Glucksmannu, kad kai kuriuos žmones kalėjimas priverčia mąstyti, ir ne vien tuos, kurie jame yra ar buvo. Būtų klaidinga manyti, kad liberalusis Fichte’s antisemitizmas ir bukas Hegelio etatizmas yra nulemtas to, kad jiems neteko gyventi neįsivaizduojamų kolonijų epochoje ir teatralizuoto teroro laikmetyje. Taigi aš esu visiškai įsitikinęs (nors nei vienu, nei kitu atveju „kontrolinis eksperimentas“ neįmanomas), kad Dostojevskis, net jei nebūtų atsidūręs Mirusiųjų namuose ir Pogrindyje, vis tiek turėtų tokią pačią pasaulėžiūrą.

Trečiasis žingsnis, atliekamas Glucksmanno, yra Gyvenimo Mokytojų prakeikimas. Mokytojai, kurie VISUS apgauna tam, kad Valstybė šiuos kankintų ir naikintų. Mokytojai, kurie, atėmę ir nuolat atimdami iš VISŲ valią mąstymui ir kovai prieš Valstybę, monopolizavo visuomeninę mintį. O, čia Glucksmannas egzistenciškai teisus, bet numatančiai – neteisus. Aš pabandysiu paaiškinti, kodėl. Jis teisus, kai mato tuos mokytojus (o juos reikia pamatyti) nesveikais, besimėgaujančiais ir visiškai neskoningais, nešančiais „masėms“ savo Idėją (cha cha, „apvaldydama mases idėja tampa realia jėga“), „Žmogiškumo“ Idėją (cha cha, „Žmogus – tai skamba išdidžiai“) tam, kad vėliau eilinė Valstybė galėtų „metodologiškai teisingai“ atskirti grupę ar grupes žmonių, kurių rankomis galėtų sunaikinti idėjos užvaldytas mases. O jis, Glucksmannas, mato, kaip tai vyksta kiekvieną dabarties akimirką kiekvienoje vietoje (kokiu nors lygiu – visur). Iš tiesų praeitame amžiuje metodologai sėdėjo katedrų pastogėse ir dar laukė savo valandos. Katedrų tuomet trūkdavo (dabar jų šimtus, o gal tūkstančius kartų daugiau). Vienam romantikui, kad užimtų katedrą, tekdavo laukti, kol mirs klasikas. Kitas neoromantikas (Schopenhauer) iš neapykantos tam pačiam klasikui taip ir liko visą gyvenimą puspročiu. Fichte kažkokiu būdu įsiterpė tarp dviejų – Kanto ir Hegelio – klasikų. Apskritai tariant, buvo ypač ankšta, taigi Marxui svajoti apie visavertę katedrą net nevertėjo (neišgyveno senelis iki „katedrų gausybės“ laikmečio, amžiną atilsį jam). Pirmajame ir antrajame mūsų amžiaus dešimtmetyje „metodologinę bangą“ dalinai prarijo revoliucija, o vėliau depresija ir prieškarinės nuojautos Europoje bei „didieji valymai“ Rusijoje (beveik visi iš Raudonosios profesūros instituto Maskvoje buvo išvežti į koncentracijos stovyklas – neišsaugojo!). Tačiau vis tiek jų diena išaušo („…plika kariauna nuogomis galvomis Europą apšvies“, pasakė vienas laiku nusišovęs poetas). Jų diena išaušo penktajame dešimtmetyje ir „dar ne vakaras“. Jie visi kartu, gyvi ir mirę, tvirtai griebė vargšę minią už smegenų (dėl Dievo, atleiskite už prastą skonį) ir nutempė ją į paskutinę kovą už amžinąją taiką…dėl Valstybės (nesvarbu, kokios, dabartinės ar būsimos) prieš…Nelaiminguosius. Būtent todėl Glucksmannas nekenčia Mokytojų, Didžiųjų Humanistų Žmonijos mylėtojų, nes jie visada – prieš atskirą žmogų, už bendrybę, kuri pasirodo kaip Žmonija, Visuomenė, Valstybė. Štai kodėl jis visą metodologiją siunčia po velnių. Štai čia ir yra jo egzistencinis teisumas. Tačiau šiuo momentu jis ir baigiasi.

Glucksmannas nepastebi (nes nesuspėjo laiku reflektuoti), kad Mokytojų idėja atsiranda jau visuomeniško žmogiško mąstymo dirvoje. Tokio Žmogaus (ne konkretaus žmogaus) mąstymo, kuris nesugeba reflektuoti savo visuomeniškumo, taigi nuolat save išreiškia monistiškumu. Tokia mąstymo dirva buvo ne dėl Mokytojų metodologijos įtakos, o dėl to, kad toks Gyvenimas, toks Likimas. Šiuo atveju visiškai nesvarbu, kur patalpiname likimą – Žmogaus užpakalyje ar priešakyje (prašau atleisti už seksualines asociacijas). Pagrindinės visų praeities ir dabarties filosofų bei psichologų (ne tik metodologų) pastangos, sąmoningai ar ne, buvo nukreiptos į tai, kad neleisti Žmoguje įvykti refleksijai, neleisti žmogui panaudoti „teisę“ į savo atskirą ir asmeninį mąstymą apie save kaip visuomeninės sąmonės subjektą. Nes tai atlikus, jis iš karto taptų nevisuomenišku žmogumi (iš mažosios raidės) su savo mąstymu. Kai tik atliktų šį veiksmą (tada turėtų naują, kitokią lemtį), jis daugiau niekada gyvenime nebegalėtų skaityti ne tik Marxo, Engelso, Adorno, Althusserio, bet ir…Sigmundo Freudo su jo natūralistiniu optimizmu bei vėlyvojo pusiau psichoanalitinio Sartre’o, taip pat ankstyvojo…aš nežinau, ar Lacanas kada nors buvo ankstyvuoju bei vėlyvuoju? Žmogus iš mažosios raidės yra nelaimingas (tai jau „neskamba išdidžiai“)! Jis net negalėtų skaityti George’o Bataille (pavėluota Hegelio „Estetikos“ prancūziška estetinė refleksija). Aš neįsivaizduoju, ką jis apskritai galėtų skaityti. Ar tik nereiks jį išsiųsti į specialią „bibliotekinę koncentracijos stovyklą“ bei paskirti (žinoma, priverstinai) ypatingą marksistiškai psichoanalitinę gydymo procedūrą, kad jis sugrįžtų į visuomenišką mąstymą? Tai kur Glucksmanno klaida? Kai jis išskiria visus nelaiminguosius (dabar nelaimingus) į ypatingą grupę, vėl juos (taip pat ir mus) grąžina į visuotiną kategoriją, į tokią sąmonės struktūrą (tiksliau kalbant – pseudostruktūrą), kuri neleidžia nei jiems, nei mums suprasti, kas su jais (taip pat su mumis) vyksta iš tikrųjų. Akivaizdu, kad žmogiškosios (bet kurios) sąmonės paradoksas tame, kad tokia sąmonės struktūra, kaip „mąstymas-egzistavimas“, lengvai perkelia (ne tik logiškai, bet ir istoriškai) į tokias pseudostruktūras, kaip „būtis tarsi socialinė būtis“ arba „sąmonė tarsi būties atvaizdas“. Tačiau atlikti atgalini žingsnį neįmanoma arba labai sunku. Atmesdamas metodologiją, Glucksmannas atliko tik pusę darbo. Jam pritrūko jėgų „nutraukti saitus su istorija“. Su istorija apskritai ir ypatingai su savo asmenine istorija. Atmetęs istorinio determinizmo idėją, jis nesiryžo išsilaisvinti ir nuo istorinės būties idėjos, nes tuomet būtų rizikavęs likti „visiškai vienas“ (kaip „visiškai vienas“ liko Nietzsche, nutraukęs ryšius su Wagneriu). O juk „likti visiškai vienam“ yra bet kokio realaus filosofinio filosofavimo pradžia. O dabar paskutinė pastaba. Marksizmo išskirtinumas ir savybingumas neapsiriboja „loginio ir istorinio vienove“ bei tuo, kad šią hėgelišką dogmą „iš idėjos pavertė veikimo vadovu“. Čia daug įdomiau kas kita: „loginio ir istorinio vienovė“ pamažu nežymiai virto „į absoliučią istorinio proceso vienovę“, imanentišką sau. Ši idėja daug artimesnė „veikimo vadovui“ nei „dogmai“. Šiuolaikinis filosofas nebegali tikėti ar karštai mėgti šią idėją taip, kaip darė „broliai-dvyniai“: Leninas ir Trockis arba Stalinas ir Mao („Stalinas ir Mao klauso mūsų“), arba Marcuse ir Adorno, arba…istorinės scenos mėgsta poras. Ypatingai ši idėja tvirta psichologiškai. Psichologiškai ji yra katalikiška (teologiškai nepaneigiama). Marxas, imant jo filosofijos esmę, – katalikas, Freudas – užsimaskavęs katalikas, o Hegelis – atgailaujantis protestantas. Jie visi išsilaisvino nuo Likimo, vietoj jo įtvirtindami istoriją, filogenezę, embriologiją (įsivaizduoju, koks Likimui buvo palengvėjimas). Kiekvienam kvailiui aišku, kad „lemtis žaidžia žmogumi“, tuo tarpu istorija – rimtas reikalas. Jokio žaidimo. Tarkime, taip: Likimas yra cirkas, o istorija – teatras.

Paliekant istoriją savaime nereflektuotą apmąstymuose, filosofui iškyla psichologinė (anot Husserlio – loginė) būtinybė pakeisti savo sąmonės tipą. Nes istorinė vienovė buvo tuo pagrindu, kuriuo remdamasis jis dar turėjo galimybę reflektuoti savo asmenybę, savo psichinį gyvenimą, savo psichinę mirtį. Mirti iš tiesų reikia istoriškai. Tai šiuolaikinio filosofo gyvenimą gali padaryti tokia „psichotine sonata“ (pavyzdys – Sartre’as), nuo kurios nepagydytų ne tik Lacanas, bet ir pats Laingas[3]. Nes pasilikti erdvėje vienam – nieko tokio, tačiau laike – jau nepakeliama (cha cha, kažin, ar egzistuoja Laikas be valstybės?). Čia ir yra visas Glucksmanno pozicijos sudėtingumas: jis rimtas, tai yra jis save susieja su vieningu procesu, o tai yra rimtumas, kuris pražudo ne tik filosofiją, bet ir meilę, meną, poeziją (ten, kur ji tampa asmeniniu patosu). Marxas kūrė „istorijos esmę“, nes buvo rimtas. Glucksmannas pasiuntė velniop Markso istorinį determinizmą kartu su Fichte’s ir Hegelio etatizmu, tačiau jam pritrūko drąsos pasakyti, kad „liaudis“, klausydama metodologų ir paklusdama jų kerams, pati yra kvaila. Jam taip pat pritrūko užsispyrimo reflektuoti savo gyvenimą kaip savą: juk jis bent jau filosofiškai nori mirti kartu su saviškiais „nelaimingaisiais“, nes bijo „save visiškai iškelti“ už istorinio proceso ribų. Tik išsilaisvinęs nuo istorijos žmogus įgyja galimybę pasiųsti velniop ir save patį, tokiu būdu tapdamas tikru filosofu.

Vertė Virginijus Gustas

Versta iš: «Александр Пятигорский. Избранные труды», psl. 134–141. 1996; Москва.

А. Пятигорский – В СТОРОНУ ГЛЮКСМАНА

Tekstas pirmą kartą publikuotas 1978 m. leidinyje «Синтаксис» No 2, c. 5-18.

 

  1. [1]Turimas mintyje antrasis XX a. dešimtmetis. – Vert. past.
  2. [2]Les Maîtres penseurs („Didieji mąstytojai“, 1977). – Vert. past.
  3. [3]Ronald David Laing (1927 – 1989) –  škotų psichiatras, tyręs psichines negalias, daugiausia išgyvenimus veikiant psichozei. Vienas antipsichiatrinio (Anti-psychiatry) judėjimo veikėjų. – Vert. past.
Tagged with: filosofasGlucksmannmintisPiatigorskis
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.