Šis tekstas yra recenzijos autoriaus mąstymo ir kalbinių gebėjimų apibrėžtyje kilęs apmąstymas apie knygą. Atitinkamos minties kryptis kyla konkrečioje vietoje, žvelgiant į perskaitytą knygą, ir mąstymo recenzijoje neturi aiškios pabaigos, nes siekia tik sužadinti kitų skaitytojų apmąstymo vyksmą.

Rašant tekstą apie tekstą, atsiduriama situacijoje, kurią Kristupas Sabolius galbūt ir pavadintų „įnirtingu miegu“. Kasdienė, net ir įprasta mokslinė nuostata suponuoja, kad kalbama/rašoma „apie dalykus“. Tačiau paties teksto apie tekstą statusas, – o recenzija savo pilna apimtimi yra kaip tik toks „dalykas“, – kelia klausimą apie dalyko, kuris papuola į jos akiratį, statusą. Taip pat kyla klausimas apie tokio kalbėjimo teisingumą. Kyla abejonė dėl teisingo supratimo. Supratimas fenomenologijoje, mąstymo tradicijoje/a, kurioje/su kuria Kristupas mąsto apie vaizduotę, yra tai, per ką ir atsiskleidžia santykis su dalyku, taigi ir pats dalykas (tegul ir vienu savo profiliu, bet vis tiek pats dalykas). O štai recenzija, tekstas apie tekstą, jau nebeturėdama savo akiratyje paties dalyko, atsiduria absoliučioje kalbos stichijoje, nes ir pati recenzija yra iš kalbos, ir dalykas, apie kurį kalbama, yra kalbinis, o tokią totalinę kalbiškumo situaciją Arvydas Šliogeris Niekyje ir Esme įvardijo oneirine būsena.

Būdraujant sapnuojama. Kristupui šis būdraujant sapnuojama tiktų, nors jis pats siūlo mums sapne įnirtingai veikti – savotišką būdravimą sapnuojant, o tai vis dėlto nėra tas pats, kas būdraujant sapnuoti, nes jau pirmas atidus atidžiai besiklausiančiojo fiksuojamas skirtingumas yra radikaliai priešingos trajektorijos fiksavimas: Šliogerio apibrėžtis nurodo pasyvumo modusą ir užslėptumą, Kristupo siūlymas atskleidžia aktyvumo kryptį ir naujumo pasirodymą. Bet šiame tekste apie tekstą siekiama neartikuliuoti galimos neakivaizdinės, bet įsivaizduojamos, taigi ir esamos, polemikos tarp Šliogerio bei Saboliaus supratimų apie dalyką. Tokia artikuliacijos pastanga, matyt, priklausytų aiškumui, taigi ir supratimui apie atitinkamą supratimą.

Bent jau vienas oneirinės būsenos ir įnirtingo miego susilietimo taškas yra tame, ką Kristupas vadina vaizduotės aktyvumu, įsivaizdavimo veikimu, kuris galimas veikiant praktiškai, veikiant sąmoningai ir su atitinkamu intencionalumo kryptingumu, sustabdant inertinį supratimą grindžiančių nuostatų sluoksnius ir juos persluoksniuojant. Perfrazuojant Baudrillardą, „įsivaizdavimas eina pirma“. Tai ne Kristupo šūkis, tai šio teksto apie tekstą, vyksmo kilties taškas ir tąsa – laisvas randamų ir kylančių minčių, skaitant knygą „Įnirtingas miegas: Vaizduotė ir fenomenologija“ ir rašant šį tekstą, asambliažas.

Išskleisdamas teorinį knygos tyrimo lauką ir siekdamas lokalizuoti savo pagrindinių probleminių apmąstymų vietą minties tradicijoje, Kristupas, pasitelkęs nuorodas į Chomsky, Barthes’o, Nietzsche’s, Descartes’o apmąstymus, kelia pradinį klausimą „Kuo čia dėta vaizduotė?“, ir atsakydamas nurodo mąstomą vaizduotės vietą tradicijoje ir jos santykį su kitais mąstymą įgalinančiais elementais, „<…>siūlo ratio alternatyvą – priešybių koegzistenciją toleruojantį logosą, kuris atneša savitą veikimo tvarką. Atidesnis įsižiūrėjimas į sąmonės patirtis – visų pirma iš fenomenologinės perspektyvos – leidžia teigti, kad vaizduotės sąmonėje įmanoma ‘žalių bespalvių idėjų, kurios įnirtingai miega’, patirtis“(p.16). Ši contradictio in adjecto totalumu pasižyminti formuluotė apie idėjas ir yra išplėstinė įnirtingo miego apibrėžtis. Tokią mąstymo kryptį būtų įmanoma priimti polemizuojant arba pritariant, tačiau esminė kliūtis visiškam šio teiginio supratimui yra sąvokų derinio „vaizduotės sąmonė“ turinio apibrėžtis. Ar vaizduotę reikia suprasti kaip atitinkamo statuso arba vietos subjektą, kuris turi sąmonę? Jeigu vaizduotė trakuojama esanti pasaulio suvokimo būdu (po kelių sakinių tą daro ir pats autorius), ar įmanoma, nesukeliant artikuliacijos sumaišties, grįsti tokios patirties (įnirtingo miego) įmanomumą konceptu, turinčiu lygiai tokius pačius contradictio in adjecto požymius?

Visgi reikėtų manyti, kad jeigu Kristupas būtų priremtas griežtu pasirinkimo reikalavimu su būtinybe apsispręsti dėl vaizduotės statuso, jis ją traktuotų esant atitinkamu pasaulio suvokimo būdu, kuris apibrėžiamas įvardijant jį specifiniu santykiu su tikrove. Štai net ir vaizduotės „objektai“ (siūlomo mintinio eksperimento rėmuose – žalios bespalvės įnirtingai miegančios idėjos), aiškinantis jau ne klausimo „Kas jie yra?“, o „Kokio statuso jie yra?“ perspektyvoje, „<…>yra ne tai, ką įsivaizduojame, bet tam tikra įsivaizdavimo maniera, intonacija ar net ritmas, reikalaujantis atitinkamos tvarkos“(p.18). O kas tuomet gali būti pati vaizduotė, jei jos „objektas“ yra savitas veikimo būdas, išsidėstantis ir susisiejantis tik momentiniame laiko moduse? Kristupas, naudodamas fenomenologinę sąvoką, teigia, kad tuomet vaizduotę turėtume suvokti kaip tai, kas fenomenologinėje mąstymo tradicijoje išlieka neredukuojamybės plotmėje – tai modifikuojantis sąmonės judėjimas, o siekiant dar griežtesnio apibrėžimo, galima teigti, kad tai nuolatinė modifikacija, nesustingstanti į jokius apibrėžtus ir tvarius rezultatus.

Šioje vietoje būtų galima atlikti vieną įsivaizduojamą apibendrinimą: įsivaizduojamybės sritis dažniausiai suvokiama (tiek retoriniame diskurse, tiek sveiko proto nuostatose) per contra opoziciją tikrenybės sričiai, tai yra binarinės poros tikra–netikra ašies artikuliacijoje. Tačiau Kristupas nuo pat pradžių kvestionuoja šios viską apsprendžiančią binarinės poros galią, teigdamas, kad vaizduotės unikalumas yra anapus šios viską apimančios ašies. Ką reiškia anapus? Visų pirma tai, kad tikra–netikra ašies artikuliacija remiasi vienam poliui tiesiogiai ar implicitiškai priskiriamu substancialumu, suponuojant, kad kitas polius jo stokoja. Tokiame teoriniame kontekste visą Kristupo knygos turinį būtų galima apibūdinti kaip pastangą mąstyme atmęsti spekuliatyvias substancialumo priskyrimo procedūras ir precizišką tyrimą, siekiant demaskuoti substancialumo plotmes ar jų liekanas įvairiose vaizduotės koncepcijose. Spekuliatyvus substancialumo priskyrimo atmetimas leidžia Kristupui žengti žingsnį anapus binarinės poros tikra–netikra ašies jos neatmetant, bet keliant klausimą, kokiu būdu ir kuo remiantis ši binarinė pora įsigali? Pradedama nuo Hume’o antrųjų įspūdžių, – kurie atsiranda įsivaizdavimo dėka bei priklauso nuo įsivaizduojamo objekto tikrumo, leidžiančio patirtyje patikrinti tikrumo–netikrumo indeksą turimo įspūdžio vertinimo procese, – kritikos, bet didžiausio tiriamojo dėmesio sulaukia Husserlio ir Sartre’o vaizduotės koncepcijos, kurių aptarimas leidžia ne tik demaskuoti substancialumo apriorines priskirtis, tačiau ir šios kritikos perspektyvoje suformuluoti savosios pozicijos topos. Besiremdamas fenomenologinės tradicijos teoretikais, Kristupas konstatuoja, kad, diskutuojant dėl Hume’o priskirtos vaizduotei vietos, ji, kaip atitinkamas sugebėjimas, yra pradedama suvokti ne tik kaip aktyvi jau duotų dalykų sintezė, bet ir kaip aktyvus pasyvumo pasirinkimas. Šis jau, kalbant fenomenologinėmis sąvokomis, tampa psichinio dinamizmo išlaisvinimu. Taigi šis išlaisvinimas, ir tai, kas iš aktyvios sintezės perauga į pasyvią sintezę bei jų dermė, ir galėtų būti preliminarus vaizduotės apibrėžties vaizdinys.

Tolesnis vaizduotės svarstymas knygoje skleidžiamas pasitelkus produktyvų dviejų sąvokų – imaginatio ir phantasia – susietumą. Šiais dviem terminais, ateinančiais iš graikų kalbos į įvairių kitų kalbų vartoseną (pvz., lietuvių: įsivaizdavimas – vaizduotė siauresne prasme, ir fantazija), žymimi skirtingi vaizduotės (vaizduotė platesne prasme, taip, kaip ji kristalizuojasi mūsų aptarime) modusai. Naudojant paties Kristupo sprendimą, galima teigti, kad pirmuoju terminu žymima/nurodoma tokia vaizduotės geba/funkcija kaip pagava ir užlaikymas, o antruoju terminu tai, kas vadintina kūrybingu gautų pavidalų perdirbimu. Labai aiškiai šią skirtį atskleidžia žaisminga italų filosofo Ferrario tezė „Imaginatio suteikia žmogų ir arklį, phantasia sudaro iš jų kentaurą“(p.35). Nebūnant vaizduotės temos specialistu, atrodo, kad šioje skirtyje išryškėja, labai supaprastinus, pirminės lietuvių kalboje naudojamos sąvokos „vaizduotė“ teorinio karkaso struktūros: fantazija yra geba, kurios dėka bet koks vaizdas produkuojamas, atnaujinamas ir ji įgalina nuolatinę tėkmę, o įsivaizdavimas yra tai, dėl ko kažkas užsilaiko, įgyja pavidalą. Atlikime mintinį eksperimentą ir permąstykime Herakleito Panta rhei ne kaip lakią frazę, o kaip filosofinio samprotavimo principą išskleistame teoriniame kontekste, panašiai kaip Kristupas daro su Anaksimandro teze ir apeirono principu: manytina, kad tai, kas išreiškiama Herakleito žodyje rhei, yra tai, kas vyksta phantasia metu, o tai, kas mąstoma žodžiu panta, sietina su imaginatio. Prisiminus jau Kristupo aptartą vaizduotės, kaip nuolatinės modifikacijos, apibrėžtį, kyla manymas, kad tolesnis svarstymas ir bus nukreiptas į vaizduotės phantasia modusą, tačiau autorius pasirenka kitą kryptį – renkasi teoriškai eksplikuoti ir tirti vaizduotę, susikoncentravus į imaginatio modusą. Kodėl? Siekiant polemikos, kyla pirmas klausimas: ar toks pasirinkimas negrasina sugriauti knygos pradžioje išryškėjusius autoriaus demaskacinius siekius ir grąžinti teorinę mintį į priklausomybę nuo tradicinio mąstymo apie vaizduotę, sietino su atvaizdavimu, substancialumu, taigi ir su poros tikra–netikra ašies artikuliacija? Ar įvedus nuo graikų filosofijos pradžios figūravusią skirtį tarp dviejų skirtingų vaizduotės modusų ir heidegerišku būdu siekiant artikuliuoti „apie nutylėtą ir užmirštą jos pusę“, nebūtų produktyviau telkti dėmesį būtent į phantasia, atsiremiant nuo dabartiname teoriniame kontekste šiuo terminu žymimo susiaurinto probleminio lauko (beje, net ir šiame susiaurinime visiškai nepraradusio modifikacijos ir nuolatinio produkavimo plotmių)? Į šiuos daugiau retorinę abejonę keliančius klausimus knygoje tarsi ir atsakoma, nes Kristupas, pažymėdamas phantasia reikšmę, argumentuoja savo pasirinkimą: „Šitaip sieksime ne tiek aptarti visus šios galios [vaizduotės – V.G.] raiškos variantus ir specifikacijas, kiek atskleisti fundamentalias proto-vaizduotiškas struktūras, kurios galėtų susieti visus čia minimus terminus [skirtingų epochų ir kalbų vaizduotės apibrėžimus – V.G.] į bendramatę dinaminę konfigūraciją“(p.39). Tačiau manytina, kad vienas svarbiausių momentų, lėmęs tokį pasirinkimą, yra pačių analizuojamų autorių mąstysena apie vaizduotę, kurių pozicija, ją preciziškai analizuodamas ir kritikuodamas, Kristupas didžia dalimi ir priima. Antra priežastis, galimai lėmusi apsisprendimą, yra akademinio-teorinio teksto „žaidimo taisyklės“, nes būtina iškelti protą ir jo pagrindu artikuliuojamas konfigūracijas, tai yra įvesti svarstomo dalyko schematiškumą. Beje, vėliau, aptardamas vaizduotės spontaniškumą ir iš to besiskleidžiantį vaizdų daugį, tai, kas ir yra tėkmė, Kristupas teigia, kad schematiškumas (tame kontekste jis pasirodo laiko pavidalu) yra tam, kad suvaldytų daugį. Nekvestionuotina, kad atlikus tokį pasirinkimą yra išsamiai ir kritiškai išanalizuojamas tradicijoje esantis vaizduotės diskursas, bet, pasitelkiant akademinį schematiškumą, neapleidžia abejonė, kad vyksta vaizduotės tėkmiškumo artikuliacija.

Analizuodamas Sartre’o veikalus vaizduotės tema, Kristupas visų pirma nurodo iki kraštutinės ribos privestą ir aiškiai teoriškai išgrynintą problemą, prasidedančią nuo Hume’o vaizduotės sampratos, kai tradiciniame mąstyme substancialumo problemos suponuojamas mąstymas giliai įšaknija nuostatą apie tai, kad vaizduotė yra degradavusi tikrovė, kad jos turiniai stokoja ontologinio statuso. Dėl šios galios su vaizduote siejami sąmonės pavidalai ne tik yra stokojančios kopijos, bet ir geidžia būti daiktais, substanciniais individais. Sartre’as demaskuoja tokią mąstymo apie vaizduotę schemą. Kristupas pritaria Sarte’o kritikai ir jos vedinas vėl grįžta prie senovės graikų (epikūriečių ir stoikų) phantasia sampratos, kuri teikia aiškų atspirties tašką bet kokiam substancialumo kriterijaus ir jo taikymo rezultatų, netikroviškumo atributų priskyrimo atitinkamiems dalykams totaliam kvestionavimui: „<…>mes nepatiriame tikrųjų daiktų!“(p.57) Sartre’as tokiam teorinio diskurso išplėtumui pritartų. Šis substancialumo kritikos kriterijus validus, laikantis sampratos, kad phantasia yra tikrovės duoties modusas, o ne tai, kas yra priešinga suvokimui, tai yra tikrovės patyrimui (jeigu laikytis hjumiškos sampratos – tai, kas yra alter pačiai tikrovei). Įgalinus tokią kritinę perspektyvą, įsteigiama mąstymo perspektyva, kuri iškelia vaizduotės, kaip unikalaus santykio su tikrove/unikalaus tikrovės prisistatymo būdo, apmąstymą. Ši problema yra klasikinė ir iki šiol aktuali, vis naujus artikuliacijos pavidalus įgyjanti, filosofinį apmąstymą vedanti minties linija, einanti nuo pat Anaksimandro iki spekuliatyviųjų realistų. Anot Kristupo, fenomenologinė tradicija šia galimybe visiškai nepasinaudoja, nes joje išlieka supratimo prioritetas, ir nors vaizduotės galia iškeliama, yra pripažįstama, kad įsivaizdavimas esti eidetinėje žiūroje, tačiau suderinamumo tarp supratimo ir įsivaizdavimo nėra. Pripažįstama, kad suvokimo metu yra ir percepcija, ir įsivaizdavimas, tačiau percepcija svarbesnė. Todėl lieka galioti į kitą plotmę (pačios sąmonės apibrėžtį) perkeltas tikrumo kriterijus, o žvelgiant per vaizduotės problemos artikuliaciją, vaizdas yra kaip lakioje jau paties Kristupo frazėje „<…>fenomenologija bando tuo pat metu žingsniuoti abiem gatvės pusėmis“(p.81); kitaip sakant, ji bando laikytis ir tradicinės vaizduotės apibrėžties, ir šios tradicinės apibrėžties kritikos. Tai aiškiausiai atsiskleidžia intencionalumo koncepcijoje, nes šis fenomenologinės tradicijos įtvirtintas mąstymo dėmuo sietinas išskirtinai su percepcija, nes tik percepcijoje intencija yra tikra, kadangi turi sąsają su tikru objektu, o vaizduotės intencija yra kitokia, jos objektas kitokio, „prastesnio“ ontologinio statuso. Fenomenologija šioje vietoje sustoja ir nepripažįsta vaizduotės lygiavertiškumo kaip kitokio patyrimo statuso, taigi rezignuoja ties galimybės kitaip suvokti dalyką/daiktą/objektą/tikrovę slenksčiu, atsisakant tradicinių substancialumo kriterijų. Net ir Sartre’as, kuris reabilitavo vaizduotės svarbą ir diskutavo su pernelyg substanciatyviniais fenomenologijos projekto elementais, analizuodamas vaizduotės ir žinojimo santykį, lieka tradicinėje žinojimo kriterijaus pirmumo ir svarbumo pusėje; kalbėdamas apie tai, kad žinojimas vaizde patiria modifikaciją, artikuliuoja ją kaip atitinkamą degradaciją, o tai reiškia, kad suponuojamas žinojimo ir vaizduotės nelygiavertiškumas, pastarąją nuvertinant.

Vaizduotės, kaip nepakankamo žinojimo probleminio profilio, artikuliaciją Kristupas susieja su tikroviškumo priklausomumu nuo tikėjimo plotmės. Tokiu atveju vaizduotės produktai įgyja patirtyje iki galo neapibrėžtus pavidalus, tai, ką galima vadinti pamėklėmis. Jie kyla kartu su suvokimo aktais, esti prasmės išbaigimo funkcijos vaidmenyje, nes tikrovė, visuomet būdama deficitinė, kelia nuolatinį ir begalinį jos pratęsimo poreikį, kuris funkcionuoja kaip įsivaizdavimo teleologinis akstinas, kartu su grynosios esaties patyrimo inspiruotu suvokimo geismu, visų pirma nurodydami įsitikrovinimo būdą per modifikuojančią intuiciją (p.97). Kaip šis Gordijaus mazgas atrišamas ir išdėliojamas Kristupo knygoje bei jo aprašomų autorių pozicijose? Tai, kad tikrovė apibrėžiama turinti deficitinę struktūrą, jos pratęsimas sietinas su įsivaizdavimo geba, o ši esti pažymėta geismu, suponuoja tradicijoje iki poststruktūralistų vyravusio požiūrio laikymąsi, artikuliuojant tikrovės problemą. Šią mintį patvirtina tolesnis problemą atrišantis dalykų lokalizavimas. Tikrovė išlaiko stokojimo struktūrą ir susiejama su esatimi ir atvirumu: „Pirmapradžiai tikrovės dariniai lieka atviri tam, kad būtų išplėtoti viena ar kita maniera, kad būtų perkeisti ir modifikuoti. Negana to, tik modifikuodamas juos įsisamoninu iki galo, o kartu atveriu kelią naujai modifikacijai – matysime, kad nebaigtinumas ir atvirumas yra esminė šio proceso apibrėžtis.“(p.102) O įsivaizdavimas siejamas su nesatimi, su neigimu ir tuo, kas kyla iš negatyvumo: „<…>jaučiamas ‘esančios nesaties’ alsavimas yra vaizduotės perpetuum mobile. Kiekvienas naujas pavidalas kyla iš paneigimo ir tam, kad būtų paneigtas.“(p.102) Tačiau tam, kad pakeisti pagrindinę minties kryptį apie tai, jog tikrovė pasižymi ne stoka, o perviršiu, daug pastangų atliko (ir ne be pasekmių mąstymo transformacijai) Gilles’is Deleuze’as. Tai, kad negatyvumas slypi ne tik mūsų sąmonėje ir kad jo funkcionavimas artikuliacijoje pasižymi kaip besisiejantis su tikrovės modusu, atskleidė Jacques Derrida, kritikuodamas „esaties metafiziką“. Taigi Kristupo atliktas fenomenologinio mąstymo tradicijos tyrimas, naudojant vaizduotės problemos prieigą, suteikia dar vieną tvirtą argumentą mąstantiems apie pagrįstą poststruktūralistų kritiką, nukreiptą į fenomenologiją, o kartu ir į „metafizinę tradiciją“.

Tolesnis vaizduotės „vaizdinys“ fenomenologinėje tradicijoje pristatomas aptariant tris jos vardus: a) vaizduotė kaip prezentifikacija; b) vaizduotė kaip neutralizacija; c) vaizduotė kaip modifikacija, išryškinant jos sąsają su: a) emocija; b) erotika; c) nihilistine laisve, tiktai sutvirtina fenomenologinio požiūrio į vaizduotę dvisluoksniškumą. Viena vertus, siekiama kritikuoti vyraujantį ir nuvertinantįjį požiūrį į vaizduotės vietą, tačiau ši kritika neperžengia principų, įgalinančių kritikuotiną mąstymo tradiciją. Ši kritinė mąstymo prieiga įneša savo indėlį į tradiciją, bet neatlieka kelto uždavinio ją pakeisti, nurodydama modifikuotas ir transformuotas mąstymo tradicijos kryptis. Atsimenant Derrida fenomenologijos kritiką apibendrinančią tezę, kad „fenomenologija yra ne metafizikos kritika, o jos gelminis išpildymas“, galima teigti, jog fenomenologinis mąstymas nėra tradicinio mąstymo apie vaizduotę kritika, o pilna jo gelminių struktūrų eksploatacija.

Išsamiai aptaręs vaizduotės vietą fenomenologinėje tradicijoje, Kristupas bando žengti keletą žingsnių už jos: pasitelkęs Kantą ir Bachelardą, siūlo atlikti pratybas, mintyse nulupant obuolį ar suprasti įvykusias pratybas, išsiaiškinti vėžinių ląstelių atveją, šalia vedant paralelę su Malevičiaus tapyba. Visa ši kombinacija, skirta iškelti laiko dimensiją, leidžia pamatyti, kad tikrovės tėkmiškasis faktorius atsiskleidžia visu savo besimodifikuojančios pusės intensyvumu, ir galima aiškiai išvysti, kad daikto/dalyko/tikrovės stabili ir statiška būsena, kaip atitinkamų savybių ar būvio apibrėžtis, yra atsiradusi tik iš supaprastinimo ir aiškumo reikmės. Vaizduotė, anot Kristupo, esmiškai susijusi su laiku, todėl, žengiant žingsnį nuo fenomenologinio mąstymo taško, reikia priklausyti tokiai struktūrai: „suvokti nereiškia įsisavinti daiktų sąvokų ar jų implicitiškų apibrėžimų, bet išmokti varijuoti kartu su tuo, kas aktualiai duota<…>, išmokti žiūrėti vaizduotės greičiu<…>; įveikdama polivalentišką tapsmo srautą, vaizduotė pradės reikštis kaip abipusis pasaulio ir sąmonės atvirumas.“(p.192) Vaizduotės susiejimas ar net sutapatinimas su laiku, – tačiau jau su fenomenologinės, o ne kantiškos sampratos laiku, iš pastarosios pasiėmus vaizduotės lokalizacijos, kaip sintezuojančios bei juslumą ir intelektines plotmes susiejančios galios modusą, – nurodo pastangą mąstyti vaizduotę kaip nuolatinę tėkmę, suponuojant jos unikalų niekam nedeterminuotą statusą.

O dabar apie galimybę rasti bendrą tašką, kuriame analizuota problematika atsiskleidžia visu savo intensyvumu ir kuriame visa persipina ir sklaidosi. Tokį tašką savo metafiziniame pasaulio matyme Arvydas Šliogeris vadino ontotopinės klepsidros alfa tašku. Spontaniškumo teritorija, kuri nurodo kažką kylantį iš savęs, savo valia, nepriklausomai ir be teleologinės apspręsties, prieš vaizduotei su spontaniškumu susiduriant, kelia savo reikšmės vaizduotei klausimą.

Šis klausimas yra apie galimybę vaizduotei įsigalinti tokiu modusu, kad ją būtų galima traktuoti esant atitinkamu santykiu su tikrove – tai nuolatinės tėkmės santykis. Vaizdo esatis įvyksta, šiai sau pakankamai būčiai susisaistant su sąmone ir taip užtikrinant pakankamumą spontanišku akimirksniu (p.233). Sapnas taip pat pažymėtas spontaniškumo žyme (p.244). Spontaniškumas sutelkia tikrovę, tėkmę, vaizduotę, sapną, eliminuoja galimybę taikyti griežtas mąstymo dichotomijas vaizdas vs objektas ar sapnas vs būdravimas, ir apmąstymus nukreipia į performatyvumą, kuriame šios dichotominės skirtys, jei jos lieka, yra antrinio pobūdžio.

Kažkada filosofai kėlė klausimą „Kas yra filosofija?“, dabar vis dažniau girdime keliamą klausimą „Kaip galima filosofija“, prieš sąvoką „filosofija“ dedant kokį nors žodį (pvz., „kinas“ arba „medijos“). Kristupas klausia „Kaip galima vaizduotės filosofija?“ ir pateikia teiginius, galimai numalšinančius šio klausimo sukeltą atsakymo geismą. Pavyko išskirti mažiausiai (nebūtinai visus, o gal net būtinai ne visus) šešis: 1) vaizduotės klausimas įneša išbalansuojančią disharmoniją; 2) atskleidžia dviprasmybės validumą; 3) vaizduotė yra judėjimas, kuriam stimulą suteikia geismas; 4) veikia kaip tapatybės mąstymo alternatyva; 5) įgalina visa apimančios modifikacijos idėją, išreiškiančią kaitą pakeisti net tai, kas jau buvo pakeista; 6) vaizduotė gali būti suvokta kaip fundamentalus, bet kokį patyrimą užtikrinantis veiksnys, dėl kurio laiko sintezė įgalina patį žvilgsnį.

Visa kita, kas liko už šio teksto apie tekstą tekstinėje realybėje, yra kitų, skaitančių tekstus, prerogatyva ir mąstymo rūpesčio keliama paieška.

 

Virginijus Gustas

Kristupas Sabolius Įnirtingas miegas: vaizduotė ir fenomenologija. Vilniaus universiteto leidykla, 2012.

 

P. s.: post scriptum pateikiamoje nuorodoje siūlome perskaityti aukščiau publikuotą tekstą, kuris pakliuvo į kalbinių diskursų transformacijos įtaką. Intencija ir pagrindinė mintis ta pati, skiriasi tik detalės ir forma: PAMATYTI TIRPSTANTĮ CUKRŲ

P. p. s.: taip pat galite išklausyti, ką apie knygą „Įnirtingas miegas: vaizduotė ir fenomenologija“ kalba įnirtingi filosofai Naglis Kardelis, Gintautas Mažeikis, Nerijus Milerius bei pats knygos autorius Kristupas Sabolius: KNYGOS PRISTATYMAS

Tagged with: fenomenologijamintisSaboliustikrovėvaizduotė
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.