Triksteris. Pakalbėti apie šį žodį tikrai verta. Ir įdomu. Gintautas Mažeikis „triksterio“ sąvoką pasirinko raktiniu žodžiu, kad pažymėtų sausio 14-ąją. Pasaulyje, kuriame „išlavinti“ (dar viena puiki sąvoka su plačiu reikšminiu konotacijų spektru) žmonės yra praradę bet kokį tikėjimą apie „transcendentinį grindimo faktorių“, belieka manyti, kad atitinkamų dalykų, pavyzdžiui, sausio 14-osios ir „triksterio“ sąvokos, susiejimas yra: 1) atsitiktinumas; 2) racionalus konkretaus žmogaus „projektas“; 3) Didžiojo Brolio „imprintingo“ apspręstas projektas; 4) kiti „šiapusiniai“ variantai. Koks buvo Mažeikio paskaitos „Triksteris: besijuokiantis, ekstatiškas kūrybinis griovėjas. Filosofinės ir politinės antropologijos žvilgsnis“ atsiradimo akstinas, nėra svarbiausias klausimas, kuris turi būti ištirtas. Tačiau šios paskaitos turinys skatina tolesnius apmąstymus. Pradžioje galima pradėti kad ir nuo prisiminimo bei neįpareigojančio skaitmeninės erdvės faktų kompiliacijos.

Mažeikis savo paskaitoje deklaruoja siekį rekonstruoti „ontologinio“ personažo/būtybės, kuris nurodomas/žymimas/vadinamas/įvardijamas „triksterio“ sąvoka, atsiradimo ir identifikavimo momentą bei genezę. Na, gal ne visai taip ir tai jis deklaruoja, bet labai panašiai. Pagaliau šios paskaitos garso įrašas, pateiktas teksto apačioje, numato galimybę pasitikslinti, ar šių žodžių „sudėliotojas“ nevedžioja už nosies, ir patiems paklausyti, kaip viskas iš tiesų buvo. Pateikus tiesos nuorodą, tęstina toliau.

Kad būtų įtikinamiau, kad atrodytų, jog rašantysis žino, ką kalba, panaudotina akademinio raštingumo (taigi tiesos gynimo) taktika – sunumeruoti argumentai:

1. Kalbėdamas apie personažus ir būtybes, įvairiose kultūrose sietinus su „triksterio“ sąvoka, Mažeikis nurodo jų demonišką, šelmišką ir tvarką griaunančią dimensiją. Pradėjus ieškoti sąvokos „triksteris“ paliekamų pėdsakų lietuviškoje skaitmeninėje pasaulio erdvėje, pirmas žvilgsnis iš karto visiškai patvirtina pirmojo argumento pradžioje minėtą Mažeikio mintį. Apgaubtoje Lietuvos skliauto teritorijoje yra lygiai tas pats:

Nutolusiojo Dangaus įpėdiniu tampa aktyvusis gamtos pradas – griaudžiantis, rūstus, jaunas, karštakošis ir kvailas dangiškos tvarkos palaikytojas Perkūnas (Toras, Mardukas ir pan.), reprezentuojantis įstatymą ar sustabarėjusią dogmą – pasakas, sakmes ar tikėjimus, praktiškumą, apibrėžtumą. Jo priešininkas – apgavikas, pašaipūnas gudrusis triksteris, pirmapradis senasis dangiškos tvarkos tikrintojas ir griovėjas, chaoso dievas Velnias – personifikuoja tamsą, požemius, reprezentuoja natūralumą, nesutramdytą ir nesukultūrintą gamtą, mįsles, išmintį, muzikalumą ir nežabotą kūrybinę bei seksualinę potenciją. Jiedu bando įgyti kuo daugiau įtakos Žemėje, o žmogus, pagelbėdamas tai vienam, tai kitam, išpeša sau naudos.[1]

Darytina akivaizdi išvada, kad tipažo, žymimo „triksterio“ sąvoka, turininės apimtys turi artimas kilties inspiracijas, nepaisant pliuralaus ir skirtingo kultūrinio kilties arealo.

Ešu, Vakarų Afrikos jorubų genties dievybė, – triksteris. (Skulptūrėlė pagaminta ~XX a. vid. Nigerijoje).

2. Identifikavus „dieviškąją“ triksterio kiltį, tolesnis jo emancipacijos procesas sietinas su konkrečių pavidalų įgijimu kultūriniuose kloduose. Mažeikis, kaip tikras Michelio Foucault neakivaizdinis mokinys, demonstruodamas Foucault archeologinio metodo virtuozišką galią, pristato triksterio emancipaciją nuo dieviško alter iki komiško dabarties persona. Klausant nuolat tvyro atmosfera ir sklando klausimas, ar „archeologas“ Mažeikis čia su mumis „netristeriauja“? Metaklausimas yra filosofijos prioritetas. Taigi pradžioje – kreipimasis į neabejotinos tiesos turėtoją mokslą. Pastarasis leidžia dar labiau sutvirtinti „triksterio“ supratimo pozicijas. Viename akademikės straipsnyje, publikuotame akademiniame leidinyje, aptinkama tokia tezė:

Klasikinis triksteris yra fantomas, atsigręžiantis į Viduramžių teatrinius farsus, karnavalines šventes ir magiškus ritualus, besišaknijantis kolektyvinėje žmogaus sąmonėje ir atmintyje. Jungas prilygina triksterio fenomeną skilusiai asmenybei ir regi jį kaip emanaciją ne individualiame, o kolektyviniame lygmenyje.[2]

Mažeikio svarstymai, kad triksteris gali atsirasti tik atitinkamoje kultūroje ir atitinkamose socialinės santvarkose ir sanklodose, randa rimtą mokslinės argumentacijos paramą.

3. Argumentai tampa dar svaresni, jei jie yra susiję ir vedami vienas iš kito į kitą. Nurodytas psichologinių archetipų kūrėjas Karlas Gustavas Jungas – sekantis šio kompiliacinio svarstymo laiptelis. Mažeikis jį nurodo, juo remiasi. Dar viename akademiniame tekste (bet jau ne iš filologijos ir klasikos rato, o iš psichologijos ir dabartinio topos) aptinkama tokia triksterio sąvokos turinio užpildymą cementuojanti žodžių dermė:

Archetipinė literatūros kritika sieja grožinius kūrinius su žmogaus psichikos raiška: jos atstovus domina autoriaus psichologija, veikėjo psichologija ir skaitančios auditorijos psichologija. <…> [P]sichologija padeda geriau suvokti tai, ką rašytojas žino, o grožinė literatūra per vaizduotės patirtį padeda geriau suvokti tai, apie ką kalba psichologija.<…> Josepho Conrado novelė ‘Tamsos širdis’, kurioje atskleidžiami Ego, Šešėlio ir Triksterio archetipiniai modeliai per Marlow, Kurtzo ir Ruso charakterių sąveiką. <…> Vieną iš įdomiausių archetipinių projekcijų atskleidžia Ruso-Arlekino charakteris. Novelėje jis funkcionuoja kaip Triksteris, pasirodantis tuo momentu, kai herojus yra pasiruošęs virsmui ir jam reikia vadovo, kad pasiektų brandos stadiją. Psichoanalizės požiūriu jis yra mediatorius tarp sąmonės ir pasąmonės, Ego ir Šešėlio. Jis puikiai pažįsta pasąmonę ir suvokia būtinybę integruoti ją į sąmonės sferą. Triksteris reflektuoja dualizmą — tamsiąją ir šviesiąją žmogaus psichikos dalį. <…> Nors komiška ir linksma, ši archetipinė figūra yra ir tam tikra prasme sakrali. Triksteris tarpininkauja Ego ir Šešėlio susitikime. Jam svarbu, kad Šešėlis netaptų Ego priešu.[3]

Psichologinis archetipas, identifikuojamas „kolektyvinėje kultūros sąmonėje“, literatūrinio paveldo fragmente išlaiko sąsają su dieviškąja dimensija, bet jau personifikuojasi, ontologiškai dualizuojasi ir atveria manichėjiškąją perspektyvą. Mažeikio minties gija nuo šios trajektorijos toli nenuklysta.

4. Abejojantiems triksterio archetipiškumu, būtina surasti dar vieną kitą argumentą. Interneto audinyje esančių tekstų linijos iš ką tik nurodytos perspektyvos pasiūlo dar vieną. Triksteris pasirodo identifikuotinas visoje literatūroje, naudojant psichologizuotos personifikacijos totalybės įrodymo reikmės motyvą, taip pat ir vaikų literatūroje. Štai kaip jis aptinkamas:

Kūrybinga tradicijų tąsa pasižymi ir antroji J. Minelgos eilėraščių apie gyvūnus atmaina. Ieškodami atsinaujinimo šaltinių, tradicinės struktūros eilėraščių autoriai, gyvenantys Lietuvoje, visų pirma gręžiasi į mažiau poetų eksploatuotus tautosakos žanrus. Analogiškai elgiasi ir J. Minelga. Aptariamieji jo eilėraščiai tematiniame kūrinio struktūros lygmeny panėši į gyvūnų pasakas. Pagrindinis šių pasakų motyvas yra susijęs su esminiu gyvūnų instinktu – pastangomis susirasti maisto. Svarbiausias pasakų personažas yra išsaugojęs: mitinio apgaviko ir pokštininko – vadinamojo rosterio – bruožų. Triksteris išvilioja iš pasirinktos aukos maistą ar sudoroja ją pačią. Jo gudravimais žavimasi, už piktadarystes jis retai kada baudžiamas, sėkmė jį lydi dažniau negu nesėkmės. Ketvirto dešimtmečio vaikų poezijoje nuožmiojo gyvūnų pasaulio modelį randam K. Jakubėno eilėraščiuose. Juose akcentuojama mintis – už savo gyvastį atsakai pats. K. Jakubėno eilėraščiuose nuskriaustieji vaizduojami naiviais, patikliais ar perdėm pasitikinčiais savimi, neklausančiais perspėjimo apie pavojų. Poetas siekė, kad skaitytojas vaikas pasaulį matytų tokį, koks jis yra. Drauge jaučiamos pedagoginės K. Jakubėno užmačios: auka netapsi, jei būsi atsargus ir klausysi išmintingų patarimų. J. Minelgos eilėraščiuose aukai skiriama mažiau dėmesio. Jo kūrinių centre, kaip įprasta ir gyvūnų pasakai, – alkanas triksteris.[4]

Pabrėžiama ir akcentuojama triksterio sąsaja su gamtiškumo dimensija, jo archetipinis pobūdis, sunkybė, kuriuos identifikavo Mažeikis. Iki šio taško atvedęs kompiliacinis tyrimas šiek kiek „išjudina“ triksterio apibrėžties galimybę, todėl dar kartą pabrėžtina reikmė klausytis Mažeikio paskaitos ir susirasti konceptualinę negatyvią, t. y. grįstą atsiribojimo metodologija, triksterio apibrėžtį.

Lokis, skandinavų mitologijos dievybė, – triksteris. (Iliustracija iš islandiško rankraščio [Melsteðs Edda SÁM 66], parašyto XVIII a. antroje pusėje.)

5. Nėra nieko blogiau už vien tik rimtą gyvenimą. Taip pat nėra nieko neįtikinamiau apie triksterį kalbėti vien tik šaltu bejausmiu diskursu. Sekantis argumentas (įtikinėjimo užkratas jau kaip maras veikia šio teksto autor) yra iš mokslinės minties apie juoką. Pasirodo, nemarusis lietuviškų anekdotų veikėjas Petriukas yra triksteris! Netikite? Prašom, štai studija „rimtu veidu“ ir šešios išvados, neleidžiančios tuo abejoti:

1. Šiuolaikiniuose anekdotuose apie Petriuką atpažįstame archetipines herojaus paveikslo ir naratyvų schemas. 2. Triksterį ir anekdotų Petriuką suartina du esminiai jų veiklos varikliai: maitinimasis ir erotiškumas. 3. Petriuko prigimties chtoniškumas ir demoniškumas taip pat leidžia jį gretinti su triksteriu. 4. Atitinkant triksteriškąją prigimtį, Petriukas nepaiso jokių moralinių ir visuomeninių apribojimų – tai ypač rodo jo elgesys su mirusiaisiais ir seksualiniai polinkiai. 5. Kaip ir triksteris, Petriukas atlieka mediatoriaus funkciją: jis savas, primenantis tikrą vaiką, ir svetimas, panėšintis į monstrą; Petriuko paveiksle įkūnyta išskirtinis kvailumas ir stebinantis gudrumas, bet dažniausiai riba tarp jų nutrinama; Petriukas naikina perskyras tarp vaikų ir suaugusiųjų, tarp namų ir mokyklos. 6. Savitų atspalvių Petriuko paveikslui suteikia jo vaikiškas naivumas.[5]

Čia užduotinas tik vienas klausimas: ar Mažeikis su tuo sutiktų? Hmm…

6. Paskutinis argumentas, labai trumpas. (Juk jau pabodo šis nuobodus ir neabejotinas dalyko aptarimas.) Tai – sąvokos naudojimas moksliniame diskurse. Išrašas iš Lituanistikos duomenų bazės skelbia, kad ši sąvoka buvo funkcionali 3 kartus[6]. Prisimenant Mažeikio paskaitą ir pažiūrėjus į 6 argumento turinį, kyla noras skaitytojamas/klausytojams (šiuo atveju tai yra dvipolė neatskiriamybė) pateikti pasiūlymą: suskaičiuokite, kiek kartų savo paskaitoje Mažeikis panaudojo sąvoką „pimpalas“.

Sofistas

 

♠♠♠

Gintauto Mažeikio paskaitos garso įrašas:

Triksteris: besijuokiantis, ekstatiškas kūrybinis griovėjas. Filosofinės ir politinės antropologijos žvilgsnis

Vytauto Didžiojo universiteto mažoji salė, 2014 01 14

P.s.:

Gintauto Mažeikio straipsnis

Triksteris: besijuokiantis, ekstatiškas kūrybinis griovėjas. Analitinės antropologijos žvilgsnis

 

  1. [1]Vytautas Lukšas. Pagoniškasis anarchizmas (2): http://www.anarchija.lt/teorija/25021-vytautas-luksas-pagoniskasis-anarchizmas-2
  2. [2]Laura Laurušaitė. Triksterio amplua latvių egzodo romane: http://www.llti.lt/failai/Nr_26Colloquia_Str_Laurusaite.pdf
  3. [3]Jadvyga Krūminienė, Artūras Cechanovičius. Apie kai kuriuos jungiškuosius archetipus Josepho Conrado novelėje ‘Tamsos širdis’: http://filologija.vukhf.lt/index.php?select=showText&straipsnis=398&type=abstract
  4. [4]Gražina Skabeikytė. Tradicijų tąsa Jono Minelgos poezijoje: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?453269701
  5. [5]Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė. Petriukas – šiuolaikinių anekdotų triksteris: http://www.llti.lt/failai/13_Kazlauskienes_01.pdf, p. 151–152
  6. [6]Raktažodis: triksteris (citavimo rodikliai skaičiuojami Lituanistikos duomenų bazės kūriniams ir juose cituotiems kūriniams): http://citavimas.lituanistikadb.lt/raktazodis/triksteris
Tagged with: antropologijafilosofijakūrybaMažeikismitologijapolitikatriksteris
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.