Štai šiame Naglio Kardelio pranešime[1] siūloma dar kartą sugrąžinti mintis prie pradžios. Kad ir kaip šiuolaikinė filosofinė mintis bando būti kitokia, tenka pripažinti, kad Platono vardas visuomet bus siejamas su filosofijos ištakomis. Žinoma, galima pasakoti istorijas apie Platono patirtas įtakas Egipte, kuomet jis keliaudamas („savęs paieškose“, pasakytų jaunimas) sutiko sirų šamanus, valdančius tūkstantmečius raštų bei sakymo klodus ir iš jų „sužinojo“ tai, ko niekas Heladoje „nežinojo“; galima kalbėti apie Platono mąstyme glūdintį pitagoriečių sąjūdžio mistinį-religinį grūdą, kuris, Cicerono manymu, ir buvo tas Platono „žinojimas“. Tačiau dėl Platono mąstymo akivaizdu viena: jei kalbame apie filosofiją, apie specifinį ir unikalų mąstymą, kuris siejasi su Vakarų kultūra ir konkrečiu individualiu mąstančiuoju, – visų pirma mintyje turime Platoną. Jis mums paliko tai, nuo ko prasideda esmingoji pradžia. Akademinis diskursas (filosofija katedrose), neįpareigojančios diskusijos gatvėse ir baruose, mintį galandančios laisvos ir saviraiškos ieškančios natūros, Platonas paliko karkasą, su kuriuo arba kuriame jau esame pradėję mąstymo judesį.

Kardelis savo pranešime bando rekonstruoti Platono raštuose ipso facto slypintį mintinį karkaso dėmenį – erdvę. Tai nėra paprastas dalykas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Filosofija, kaip susiformavusi pasaulėžiūra ir mokslinė disciplina, erdvės sampratą padarė legitimiu filosofiniu dalyku nutekėjus daug vandens nuo Platono pasitraukimo anapusybėn. Modernioji filosofija – Descartes’o darbų, Galileo ir Newtono fizikos sampratos pagalba – iš erdvės padaro tai, ką vėliau Kantas pavadins apriorine bet kokių reiškinių sąlyga. Viena iš dviejų sąlygų. Platono aktyvios veiklos metu vieta (ką mes dabar įsivaizduojame esant konkrečiu tašku beribėje erdvėje) buvo svarbi. Tačiau anuo metu vieta apspręsdavo erdvę, o ne atvirkščiai, kaip mus išmokė anksčiau minėtų filosofų ir fizikų grupelė. Tad Kardelis bando atlikti neįtikėtinai sunkų dalyką: mūsų įrankiais – tuo, ko kadaise dar nebuvo, – patikrinti tai, ko dabar nebėra, t. y. Platono erdvę. Ar ši pastanga prasminga? Jau Aleksandras Piatigorskis kažkada viename savo neįtikėtinos minties prisodrintame pokalbyje pasakė, kad filosofija unikali tuo, kad ji niekam nereikalinga, taigi praktiškai ir neprasminga (tiek, kiek ji yra filosofija).

Keliant klausimą apie minties sėkmingumo matą, visuomet svarbu susivokti, kokį dalyką siekiama apklausti keliamu klausimu. Tebus šis iškeltas klausimo aspektas nuoroda, kokio atsakymo laukti klausantis Kardelio pranešimo. Prieš pradedant fiziologinės vienos juslės patirties darbą, dar vienas klausimas galėtų būti toks: galbūt pranešimo pavadinime esantys žodžiai „erdvės sampratos“ yra pirmas galimo atsakymo turinio atskleidžiamas motyvas.

 

  1. [1]Naglis Kardelis „Erdvės sampratos Platono filosofijoje“ (garso įrašas). Konferencija „Erdvė šiuolaikinėje filosofijoje“, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2013 11 30.
Tagged with: erdvėKardeliskonceptasPlatonas
 

4 Responses to Erdvės sampratos Platono filosofijoje

  1. Veronika parašė:

    Nelabai suprantu šito strapsnio tikslo? Reklama? Recenzija? Netikslus pavadinimas, nes aš supratau, kad būtent ir aptariama Platono erdvės samprata, o čia veikiau apie tai, ką Kardelis aptarė, bet ir tai, aptarimo svarbos aptarimas.

  2. T. parašė:

    Čia ne straipsnis, o audio įrašo pristatymas. Dėl to
    įrašas tampa solidesnis. Todėl nevertėtų bambėti, verčiau
    daugiau patiems rodyti kūrybinių apraiškų.

  3. Veronika parašė:

    nesiardyk, o rašyk, pristatymas. Ko čia puoli…. Dėl to ir nerodau „kūrybinių apraiškų“….

  4. T. parašė:

    Nemanau, mieloji, kad kažkas čia kažką puola.
    Tai tavasis pirmasis komentarinis ėjimas
    man čia pasirodė agresyvokas.
    Bet nesvarbu, be vidinės magmos kunkuliavimo nebūna
    ir lavos. Svarbu, kad ta lava vis dar išsiveržtų:)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.