„Geltonosios skruzdėlės“, fundamentalistai ir kaubojai

pagal | 2011 06 23

Pristatome pokalbį su prancūzų intelektualu Rémi Brague apie jo gyvenimą ir veiklą. Profesorius Brague priklauso nedidelei europiečių mąstytojų grupei, kuri puoselėja krikščioniškų Vakarų ir viduramžių žydų bei musulmonų filosofijos ir teologijos tradicijas.

Pokalbyje daugiausia kalbama, ar Vakarai išsiskiria unikaliomis formomis bei kaip šitai vyksta. Taip pat diskutuojama, ar galima protingai kalbėti apie „tris knygos religijas“, ar pats Brague yra štrausininkas, koks civilizacijos vaidmuo vidiniuose skurdo, nuolankumo bei kultūriniuose kompleksuose ir ar iš tiesų amerikiečiai yra kultūros kaubojai. Profesorių kalbina žurnalistas ir leidėjas Diederikas Boomsma ir žurnalistas bei rašytojas Yoramas Steinas. Jie abu gyvena ir dirba Nyderlanduose.

 

Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti apie save?

Na, aš gimiau prieš šešiasdešimt metų mažoje Paryžiaus priemiesčio bendruomenėje. Studijavau filosofiją Ecole Normale Superieure universitete. Būdamas dvidešimt trejų vedžiau. Su žmona turime keturis vaikus, kurie iki šiol mums padovanojo du anūkus.

Mano pirmasis akademinis interesas buvo graikų filosofija, bet vėliau aš vis labiau ir labiau domėjausi semitų kalbomis. Išmokau hebrajų kalbą, kad galėčiau suprasti Senąjį Testamentą. Kuomet man buvo 38 metai, pradėjau mokytis arabų kalbą, nes norėjau skaityti žydų filosofo Maimonido „Pasimetusiųjų vadovą“1 originalo kalba. Netrukus tapau arabų filosofijos profesoriumi ir pradėjau koncentruotis ties žydų bei arabų viduramžių filosofija. Dabar žiemas praleidžiu dėstydamas Paryžiuje, o vasaras dėstydamas Miuncheno universitete. Nors ir studijuoju tiek daug dalykų be jokios aiškios sąsajos, galbūt žodis „darbas“ nėra tinkamas. Greičiau jau laikausi klasikinės žodžio scholé reikšmės: gerai praleidžiamas laisvalaikis.

Jūs žinomas kaip filosofas, patyręs Leo Strausso įtaką. Teisingai?

Tik iki tam tikro laipsnio. Leo Straussas mokė, kad skaitant tekstą turi būti atviras galimybei, jog jis turės skirtingus prasmės sluoksnius. Visos filosofinės knygos, parašytos prieš Apšvietą, kreipiasi tiek į platesnę auditoriją, tiek į mažo elito grupę, pajėgią suprasti gilesnę tekstų reikšmę. Pasak Strausso, taip yra todėl, kad filosofija, įnešdama abejonę dėl vyraujančių tradicijų ir darydama jas diskusijos klausimu, gali kelti grėsmę privilegijuotiesiems. Todėl filosofai turi veikti labai atsargiai: tiek apginti save nuo privilegijuotųjų (istablišmento), tiek nustatytą tvarką apsaugoti nuo kenkiančio skepticizmo. Todėl jie turi užrašyti savo mintis tokiu būdu, kad tame pačiame lygmenyje tekstą suprastų tik kiti filosofai. Maimonido darbai iš tiesų gali būti skaitomi tokia maniera, bet aš nesu įsitikinęs, kad tai tinka graikų filosofams. Bet Straussas taip pasitikėjo savo paties tekstų interpretavimo metodu, kad pradėjo jį taikyti visoms knygų rūšims, netgi Cervanteso romanui „Don Kichotas“. Straussas mokė skaityti labai atidžiai. Bet aš nelaikau savęs štrausininku, kaip ir tikrieji štrausininkai nelaiko manęs vienu iš jų.

Prancūzija turi ilgą filosofų, dalyvaujančių viešose diskusijose, tradiciją ir dažnai jie daro didelę įtaką viešajai nuomonei. Jūs taip pat?

Prancūzų viešųjų intelektualų tradicija prasidėjo XIX a. pabaigoje pradedant Dreyfuso istorija, kuomet ir atsirado žodis „intelektualas“. Bet aš nesu viešasis intelektualas taip, kaip, pavyzdžiui, Alainas Finkielkrautas, kurį aš labai gerbiu. Jis dažnai pasirodo nacionalinėje televizijoje bei radijuje. Aš nesirodau. Aš esu akademikas. Tikrasis viešasis intelektualas turi turėti kažką pasakyti apie viską, o aš beveik nieko negaliu pasakyti, pavyzdžiui, apie Afganistaną. Bet manau, kad taisyti besikartojančias klaidas bei neteisybes, kurios plinta viešosiose diskusijose, yra akademikų pareiga.

Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių kokių nors dažnai pasitaikančių klaidų, kurios, Jūsų manymu, reikalauja tam tikros viduramžių žydų, krikščionių ir islamo filosofijos erudicijos?

Taip. Pavyzdžiui: žmonės judaizmą, krikščionybę bei islamą apibrėžia kaip tris monoteistines religijas, kaip tris „knygos religijas“, t.  y. tris Abraomo religijas. O tai nesusipratimas tris kartus. Kalbėti apie tris monoteistines religijas neteisinga, kadangi jų esama daugiau nei trys. Dar svarbiau tai, kad judaizmas, islamas ir krikščionybė yra labai skirtingos monoteistinės religijos. Žydų tradicijoje Dievas yra Dievas, kuris veikia istorijoje bei išlaisvina savo žmones iš Egipto vergovės. Krikščionybėje Dievas susideda iš savitarpio meilės tarp Tėvo, Sūnaus bei Šventosios Dvasios. Kita vertus, musulmonams Dievas yra vientisa visuma.

Antras nesusipratimas yra idėja, jog esama „trijų knygos religijų“. Tai klaidinga, kadangi knygos reikšmė kiekvienoje religijoje labai skiriasi. Judaizme Tenakh yra rašytinė susitarimo tarp Dievo ir Izraelio žmonių istorija, beveik tam tikra sutarties rūšis. Krikščionybėje Naujasis Testamentas yra vieno asmens – Jėzaus, kuris yra įsikūnijęs Dievo žodis – istorija. Islame Koranas yra „ne sukurtas“, o išbaigta forma perduotas iš dausų. Tik Islame yra pati knyga, kurią atskleidė Dievas. Judaizme Dievas atsiskleidžia žydų istorijoje. Krikščionybėje Dievas atsiskleidžia kaip meilė Jėzaus asmenyje. Judaizmas ir krikščionybė yra ne knygos religijos, o religijos su knyga.

Trečiasis nesusipratimas, kai kalbamaapie „tris abraomiškas religijas“. Krikščionys paprastai remiasi Abraomu kaip asmenybe, kuri sieja šias tris religijas ir kurios ja dalinasi. Judaizme jis yra „tėvas steigėjas“. Bet Korane parašyta: „Abraomas nebuvo nei žydas, nei krikščionis.“2 Musulmonams Abraomas buvo musulmonas kaip ir pirmasis žmogus Adomas. Pasak islamo, pirmieji pranašai patyrė tokį patį apreiškimą kaip Mahometas, bet žinia vėliau buvo užmiršta. Arba buvo iškreipta turint piktų kėslų. Taigi pagal islamą Tora ir Evangelija yra klastotės.

Galiausiai reikia pasakyti, kad religijų negalima lyginti lyg niekur nieko. Esama pagrindinių skirtumų. Vis dėlto nuolat diskutuojama taip, tarsi jos iš esmės būtų tas pats dalykas.

Sakoma, kad esama daug pagrindinių skirtumų ne tik krikščionybėje ar islame. Ar Jums kada nors priekaištavo dėl to, kad kalbate apie islamą tarsi jis būtų vientisa visuma, nors tikrovėje pasaulyje esama daug skirtingų islamo formų?

Mano atsakymas į šį priekaištą būtų toks pasakojimas: kartą gyveno chemikas, kuris rašė traktatą apie kobalto elementą. Kadangi grynasis kobaltas gamtoje neegzistuoja, o išgaunamas tik maišant silicį, varį ir kitus elementus, chemikas buvo kritikuojamas: kodėl rašai traktatą apie kažką, kas niekur negali būti aptiktas ir todėl atrodo, jog jis iš viso neegzistuoja? Chemikas atsakė, jog jam reikia studijuoti gryno kolbato savybes dėl to, kad suprastų visus šiuos skirtingus kobalto komponentus, pasirodančius pasaulyje. Panašiu būdu ir aš esu „esencialistas“. Negaliu daug ką pasakyti apie atskirus musulmonus, bet žinau kai kuriuos dalykus apie pagrindinius islamo tvirtinimus, kuriais dalinasi kiekvienas musulmonas: Dievo padiktuotu Koranu, Mahometu kaip „nuostabiu pavyzdžiu“, Meka kaip maldos kryptimi ir t. t. Nežinau, kaip Europa turėtų integruoti savo imigrantus musulmonus, taip pat nesakau, kad teologija gali pateikti visus atsakymus. Bet socialiniai mokslai ir statistika taip pat negali. Kad suprastume islamą, reikia norėti rimtai priimti islamo islamiškąją interpretaciją. Reikia studijuoti jo teologiją, būdą, kuriuo jis pats save supranta.

Koks Jūsų požiūris į nuosaikias islamo formas?

Nuosaikusis islamas būtų labai gera idėja. Yra nuosaikiųjų musulmonų, bet islamas turi savo vidinę logiką kaip ir kitos religijos.

Ką manote apie ankstyvųjų viduramžių islamiškas visuomenes maurų Andalūzijoje, pietų Ispanijoje? Kalbama, kad jos buvo gana tolerantiškos?

Apie islamiškąją Ispaniją plinta daugybė gražių mitų. Musulmonai iš tiesų buvo gana tolerantiški vienas kito atžvilgiu. Bet iš romantizuojamo Kordobos miesto buvo išvaryta žydų filosofo Maimonido šeima, ištremtas Averojus, o daugybė krikščionių nukankinti. Jeigu dešimtame amžiuje ten iš tiesų buvo tam tikra islamiškojo švietimo forma, įtakojama tokių mąstytojų kaip al-Farabi, vienuoliktame amžiuje ji buvo palaidota. Filosofija niekuomet nepasiekė vyraujančio islamo. Toks „apsišvietęs“ mąstytojas kaip Averojus buvo visiškai užmirštas arabiškai kalbančiame pasaulyje, nors jo darbai buvo plačiai studijuojami hebrajiškai ir lotyniškai. O nuo devyniolikto amžiaus vidurio originalūs tekstai Europoje buvo skelbiami iš naujo. Tarp kitko, vienoje iš savo knygų Averojus pabrėžė, kad eretikai turėtų būti žudomi3.

Kodėl filosofija vaidina tokį svarbų vaidmenį Europoje, bet ne arabų pasaulyje, nors daugelis klasikinių (Vakarų) filosofinių tekstų buvo išsaugoti tik dėl arabiškų vertimų?

Islamiškame pasaulyje filosofija visuomet buvo paribyje, bet ji sužydėjo Europoje. Kodėl? Taip nutiko ne dėl ištakų skirtumo: abi turėjo Aristotelį ir kai kuriuos neoplatonikų tekstus. Nors Europa turėjo priėjimą tik prie pirmųjų Aristotelio logikos veikalų ir laukė iki pat dvylikto amžiaus, kol jie tapo prienami lotyniškai. Taip pat nebuvo jokio jų filosofų išskirtinumo. Tomas Akvinietis nebuvo talentingesnis už al-Farabį. Didysis skirtumas buvo tas, kad filosofija islamiškame pasaulyje niekuomet nebuvo institucionalizuota taip, kaip universitetų dėka nutiko Europoje. Visi didieji musulmonų filosofai buvo mėgėjai. Jie praktikavo teisę arba dirbo gydytojais, kadangi filosofija kaip profesija neegzistavo. Todėl filosofija priminė kariuomenę tik su generolais, kai tuo tarpu Europoje ji buvo dėstoma universitetuose, kur filosofai lavino ir teisininkus, ir fizikus, ir teologus.

Tuo pačiu beveik visus tekstus, verstus iš graikų kalbos, Vidurio Rytuose vertė krikščionys. Yra tik vienas ankstyvojo islamo mąstytojo pavyzdys, kuris studijavo ne islamišką kalbą: al-Biruni. Yra ir kitas skirtumas: musulmonų mokslininkai klasikinius darbus skaitė kaip arabiškus vertimus, kai tuo tarpu Europoje kai kurie žmonės jau viduramžiais – o ištisas intelektualinis elitas nuo penkiolikto amžiaus – mokėjo klasikines kalbas. Jie tai darė skaitydami originalus.

Jūs dažnai pabrėžiate klasikinių kalbų mokymosi svarbą. Kodėl?

Klasikinių kalbų mokymasis yra esminis europiečių civilizacijai. 1992 m. aš išleidau trumpą studiją apie kultūrinį Europos identitetą Europe, la voie romaine, kuri į anglų kalbą buvo išversta pavadinimu Eccentric Culture: A Theory of Western Civilization4. Iš tiesų teikiu pirmenybę angliškajam pavadinimui, kadangi jis akimirksniu perteikia pagrindinę knygos tezę. Europos sėkmė buvo jos pradinis skurdas. Labai ilgą laiką Europa liko toli atsitraukusi nuo egzistuojančių kultūrinių centrų Azijoje. Europiečiai buvo barbarai, apsigyvenę tolimuose, šaltuose šiaurės kraštuose. Ir jie tai žinojo. Klasikinių kalbų studijavimas ir tuo pačiu civilizacijos, kuri visiškai skyrėsi nuo jų pačių, įsisavinimas leido jiems suvokti faktą, kad jie buvo dvokiantys barbarai, kuriems reikėjo nusiprausti aukštesnių civilizacijų muilu. Romėnai gerai suprato, jog kultūriškai yra prastesni už graikus. Bet jie taip pat turėjo drąsos tai pripažinti. Ir tai yra būtent tai, kas suteikė jiems stiprybės sugerti heleninę civilizaciją bei skleisti ją savo nukariautose žemėse. Esminis Europos kultūros bruožas yra tas, kad ji yra ekscentrinė. Mums nereikėtų elgtis lengvabūdiškai kaip anglui, einančiam maudytis į vonią su skrybėle; turėtume suprasti ta prasme, kad dvi mūsų civilizacijos ištakos, Atėnų ir Jeruzalės, esti už geografinės Europos ribos. Europos kultūra remiasi suvokimu, kad esame barbarai, kurie civilizavo save sugerdami „svetimus“ kultūrinius šaltinius.

Ir tai yra Europos unikalumas?

Taip, Vakarų civilizacija yra kažkas labai keisto ir neįprasto. Daugelis civilizacijų turi tik vieną centrą. Islamas turi Meką. Senovės Egiptas turėjo Memfį. Babilonas turėjo Babiloną. O Vakarų civilizacija turėjo dvi ištakas, Atėnus ir Jeruzalę – žydų, o vėliau krikščionių tradiciją bei pagoniškąją antikinę –  kaip kad aprašoma, dažnai buvusias dinaminėje kolizijoje. Ši opozicija grindžiama žydų ir graikų priešprieša, perimta iš Šv. Pauliaus, buvo išreikšta skirtingais būdais: helenizmas versus hebraizmas, grožio religija versus nuolankumo religija, protas versus tikėjimas, estetika versus etika ir t. t. Keistas dalykas tas, kad vienas niekuomet nebuvo prarytas kito. Europa yra nei žydiška, nei graikiška. „Romoje“, krikščionybėje (pavyzdžiui, Romos katalikų bažnyčia), Jeruzalė ir Atėnai yra vienu metu ir susijungę, ir atsiskyrę. Su krikščionybės atėjimu prieš tai buvusios kultūros nebuvo sunaikintos, o suformavo naują civilizaciją. Kaip kad romėnai pripažino, kad jų kultūra buvo „antrinė“ graikų kultūrai, krikščionys pripažino, kad judaizmas buvo ankstesnis nei krikščionybė. Šis supratimas suteikė europiečių civilizacijai unikalų atvirumą bei nuolankumą milžiniškiems praeities pasiekimams.

Šis nuolankumas buvo didžiulė jėga. Ji skatino įsisąmoninimą, kad negalima civilizuojančios tradicijos paprasčiausiai paveldėti; kad ją įgytum, privalai labai sunkiai dirbti – valdyti savyje barbarą. Tai suteikė europiečių kultūrai atgimimo galimybę: naują kultūros ištakų supratimą – taisyti tai, kas klojosi prastai.

Tai tampa akivaizdu suvokus, kaip skirtingai islamas ir krikščionybė priartėjo prie savo senesnių graikiškų bei žydiškų ištakų. Skirtumas galėtų būti apibūdinamas žodžiais „virškinimas“ ir „įtraukimas“. Islame originalūs žydiški ir krikščioniški tekstai buvo asimiliuoti, pakeisti į kai ką visiškai naują, grynai autentiškai į patį islamą. Kita vertus, Europoje originalūs tekstai buvo palikti jų pirminėje būklėje. Krikščioniškasis Senasis Testamentas ir žydiškasis Tenakh yra beveik visai tas pats, krikščionys pripažįsta Senojo Testamento knygų žydiškas šaknis. Panašiai bažnyčios tėvai perėmė klasikinę filosofiją. Tomas Akvinietis studijavo Aristotelį ir aristoteliškas sąvokas įtraukė į savo teologiją. Kol kas mokslininkai dar nesiliovė skaityti paties Aristotelio darbų.

Vakarų Europos sėkmė yra neįtikėtina. Kas ankstyvaisiais viduramžiais būtų pagalvojęs, kad Vakarų Europa, o ne bizantiškoji ar islamiškoji civilizacijos, taps tokia galinga? Europa yra prasimušėlių kontinentas. Romėnų bei krikščionių nepilnavertiškumo kompleksai veikė kaip pentinai žirgą.

Kultūrinis nepilnavertiškumo kompleksas gali būti palaima?

Žinoma, esama gero ir blogo veikimo su nepilnavertiškumo kompleksu būdų. Geras būdas yra sunkiau dirbti, kaip kad ir darė europiečiai. Blogas būdas būtų pagieža.

Ar manote, jog yra grėsmė Europai prarasti šį unikalų atvirumą? Ar Vakarai tampa „normalūs“?

Su krikščionybės ir klasikinio švietimo nuosmukiu Vakarai iš tiesų vis mažiau besidomi klasikinėmis mūsų civilizacijos ištakomis. Atrodo, menkas savo pačių civilizacijos pažinimas taip pat atima iš mūsų galimybę atidžiai klausytis to, ko galėtume mokytis iš kitų. Kinai mums rodo – kad išliktum, privalai dirbti. O ką mes darome? Mes juos vadiname „geltonosiomis skruzdėlėmis“. Musulmonai mums rodo – kad išliktum, turi daugintis. Mes juos vadiname „fundamentalistais“. Amerikiečiai galėtų mus pamokyti – neturi užsimerkti priešais faktą, kad turi priešų. O ką mes darome? Mes vadiname juos „kaubojais“.

Kodėl mes leidome tam atsitikti?

Galimas dalykas, kad mes tapome savo pačių sėkmės aukomis. Atrodo, europiečiai suvalgė civilizacijos morką, kuri ragino juos judėti į priekį. Nepaisant mūsų sėkmės, tam, kad gyvuotume, turime išmokti likti nuolankiais.


Vertė T. V.

Versta iš: „Yellow Ants”, Fundamentalists and Cowboys [in: The European Conservative, Issue 4, June 2010; 1-3 p.]

http://www.europeanrenewal.org/files/pdf/The%20European%20Conservative%204.pdf

 

  1. Maimonido „Pasimetusiųjų vadovas“: arab. ‎dalālatul ḥā’irīn, hebr. Moreh Nevukhim, angl. The Guide for the Perplexed
  2. Koranas. Sūra III, „Imrano šeima“. 60 (67): „Ibrahimas nebuvo nei žydas, nei krikščionis<…>“
  3. žr. Incoherence of the Incoherence, XVII, 17)
  4. Eccentric Culture: A Theory of Western Civilization – „Ekscentriškoji Europos tapatybė“

4 komentarai

  1. nepatikimos žinios

    „turėtume suprasti, kad dvi mūsų civilizacijos ištakos, Atėnų ir Jeruzalės, esti už geografinės Europos ribos.”
    Ką??? Nuo kada Atėnai ne Europoje?!
    Senovės Egiptas taip pat turėjo daug centrų pvz. Tėbus ir t.t. Na ir visas tekstas kažkoks nepilnavertiškumo kompleksų kratinys…

    Atsakyti
    1. Nežiniukas

      Nu nežinau, jis tik nurodo, kad Europos ištakos yra kitur. Kitaip nebūtume gavę muilo, su kuriuo nusiprausėm mes, barbarai. O ir tie patys graikai neišdygo tuščioj vietoj jau savaime švarūs ir besididžiuoją savo Heladės mokykla. Graikai kažkada taip pat prausės kitų civilizacijų muilu. Tad ištakos kažkur toli toli, ir savaime suprantama, kad kai kurie iš europiečių gali jaustis nepilnaverčiais: IŠ KUR AŠ IR KAS ESU? Aš nežinau.

      Atsakyti
  2. T.

    O koks būtų įžvalgiojo kritiko siūlomas lietuviškasis variantas? Gera kritika gana retas dalykas…

    Atsakyti
  3. Atgalinis pranešimas: Minervos pelėda pakyla temstant

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *