Kaip būti filosofu

pagal | 2010 12 23

Pristatome jums australų filosofo Iano Ravenscrofto straipsnį „Kaip būti filosofu“ (How to be a Philosopher). Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas filosofijos žurnale Philosophy Now (Nr.81). Straipsnyje šmaikščiu stiliumi nušviečiama filosofijos ir filosofo vieta pasaulyje.  Australų filosofas sako: „Filosofija būtų neįdomi, jeigu nepadėtų mums gyventi be vertybių išdavysčių ir mirti be baimės.“

Dėkojame dr. I. Ravenscroftui, kuris suteikė mums galimybę išversti jo straipsnį į lietuvių kalbą ir patalpinti mūsų tinklapyje.

Taip pat reiškiame padėką žurnalui Philosophy Now, kuris padėjo mums susisiekti su I. Ravenscroftu ir, atsiliepdami į aistringą žurnalo tvirtinimą „philosophy is a Good Thing“, taip pat tariame: „Mes taip pat manome, kad filosofija yra geras dalykas.“

___________________

Docentas dr. Ianas Ravenscroftas dirba Flinders universitete Adelaidėje, Australijoje (Pietų Australija). Štai kai kurios jo publikacijos: Recreative Minds („Rekreatyvios mintys“, 2002) su Gregory Currie; Philosophy of Mind: A Beginner’s Guide („Sąmonės filosofija: pradedančiųjų gidas“, 2005). Jis taip pat yra redaktorius leidinio Minds, Ethics, and Conditionals („Mintys, etika ir sąlygotumai“, 2009), kuriame publikuojami žymaus Australijos filosofo Franko Jacksono darbai.

___________________

 

Kaip būti filosofu

Ianas Ravenscroftas filosofuoja apie filosofavimą

 

1. Kaip rengtis

Filosofai labai retai kreipia dėmesį į apsirengimą. Rūbai gali būti tam tikru estetinio malonumo šaltiniu ir tik nedidelė dalis filosofų nusistatę prieš malonumus (jie gali prieštarauti brangiai kainuojantiems malonumams ir sakyti, kad tokio malonumo negalima išaukštinti prieš kitas vertybes, tokias kaip teisingumas, bet jie retai kabinėjasi, kai malonumas protingai įkainotas ir įvertintas). Kita vertus, būna rūbų, kurie neatitinka filosofinės dvasios. Filosofija iš esmės yra antiautoritarinis dalykas arba, mažų mažiausiai, filosofija pripažįsta tik proto autoritetą, argumentus ir įrodymus. Abejotinas minios, religijos arba valstybės autoritetas su savo tendencijomis reikalauti aklo paklusimo prieštarauja filosofinėms pastangoms. Stebėtina, kiek daug filosofų, pradedant Sokratu ir baigiant Abelardu bei Russellu, turėjo bėdų (ir rūpesčių) su pasaulinėmis valdžiomis.

Vienas įdomus intriguojantis dalykas, liečiantis valdžias ir autoritarinius režimus, – jų susižavėjimas uniformomis ir persirenginėjimas (nuo fašistų rudų marškinių iki vyskupo violetinės sutanos). Įvairios valdžios turi fetišistinį potraukį siuvėjams ir kepurių dirbėjams. Kai kurios uniformos, pavyzdžiui, futbolininkų marškinėliai, sukurtos atlikti praktišką funkciją, kad, imdamasis tam tikro vaidmens, taptumei lengviau atpažįstamas. Jeigu sugalvosite užsivilkti uniformą arba dar blogiau – imsite piršti ją kitiems, tuomet jums reikės peržiūrėti savo filosofinius įgaliojimus.

2. Ką valgyti

Kaip ir kiekvienas žmogus, filosofai valgo visokiausią maistą. Bet yra viena ryški tendencija, liečianti vegetarizmą (bent jau šiuolaikinėje anglakalbių filosofijoje). Čia daugiausia įtakos padarė Peteris Singeris. Singeris daugelį filosofų įtikino, kad valgyti mėsą, šiaip ar taip, moraliai neteisinga. Jis neneigė mėsos, kaip proteinų ir malonumo, naudos, bet ta nauda, kurią įgyjame valgydami mėsą, visiškai nusveriama gyvūnų nenaudai. Ta nauda apmokama jų skausmu, o tai nepriimtina.

3. Ką gerti

Viską, ką mėgstate. Bet, kalbant atvirai, dauguma filosofų triuškinamą pirmenybę teikia raudonam vynui ir kavai. Garsus lotyniškas posakis, priskiriamas romėnų rašytojui Plinijui Vyresniajam, skelbia: „In vino veritas.“ Išvertus – „vyne teisybė.“ Tuo jis norėjo pasakyti, kad tas, kuris yra paniręs į vyną, atskleidžia tikrą savo veidą. Kartą australų filosofas Johnas Bigelow pašmaikštavo: „In caffeina veritas“ – kofeine teisybė. Sutinku ir manau, kad gera kava padeda išjudinti pažinimo syvus.

4. Ką skaityti

Norint tapti geru filosofu, reikia skaityti daug geros filosofijos. Ekspertų „darymo“ ekspertas Andersas Erikssonas nustatė, kad norint tapti tikru ekspertu daugelyje sričių, reikia praktikuotis apytiksliai 10000 valandų. Į filosofinę praktiką įtraukiamos (praktiškai neišsemiamos) didžiosios filosofinės mintys. Tad tinkamiausias kelias, o daugeliui filosofų tai vienintelis kelias, yra skaityti [didžiųjų filosofų] knygas.

Kartais dalykas, kurį norite sužinoti, užkastas ypač nuobodžiose knygose. Tokiu atveju belieka sukąsti dantis ir sunkiai skintis kelią. Ir taip didžiąją laiko dalį, nors kartais neprošal būtų elgtis kaip elgiasi šarka. Skaitykite tokius dalykus, kurie patraukia jūsų dėmesį. Jeigu filosofinė knyga verčia nuobodžiauti, nesusijusi su dominama tema ar tiesiog nepakankamai gera – meskite ją šalin ir susiraskite geresnę.

Per paskutinius dvidešimt metų pridygo daugybė filosofinių žodynų, žinynų, vadovų ir gidų. Šitie taip pat gali būti nepaprastai naudingi ir suteikti malonumo. Štai trys mano mėgstamiausi: „Blekvelo sąmonės filosofijos žinynas“1, redaguotas Samuelio Guttenplano, „Oksfordo filosofijos žodynas“2, redaguotas Simono Blackburno, ir internetinė „Stanfordo filosofijos enciklopedija“3, redaguota Edwardo Zalta. Palepinkite save.

5. Apie ką mąstyti

Kai pradėjau mokytis universitete, maniau, kad filosofija siejasi su Tiesa, Grožiu ir Gėriu. O dabar suvokiu, koks tas manymas buvo absurdiškai nenaudingas. Per daug susivaržymų. Yra tik keletas intelektualinių veiklų, į kurias filosofai negali produktyviai įkišti savo nosies. Visi gamtos ir socialiniai mokslai yra derlinga žemė filosofijai; kaip ir menai, literatūra, politika, istorija ir dabartiniai reikalai. Štai šioks toks eklektiškas sąrašas mano dabartinių eklektiškų skaitinių: Kimo Sterelny sutariantis pasikalbėjimas su evoliucine biologija ir pažinimo mokslu knygoje „Mąstymas priešiškame pasaulyje“4; Susana Hurley išsako keletą svarbių dalykų apie smurtinio elgesio kilmę savo darbe „Imitacija, medijų smurtas ir žodžio laisvė“5; knygoje „Poetinis teisingumas“6 Martha Nussbaum atkreipia dėmesį į normines literatūros funkcijas, o Jonathano Gloverio „Žmonija“7 atskleidžia nepaprastą dvidešimtojo amžiaus moralės istoriją.

Taip pat yra filosofų, atsisakančių atsikirsti moksliniams tyrimams, kurie siejasi su jų domėjimosi sritimi. Tokios veiklos rezultatas (arba toks ribotas mąstymas) kartais būna komiškas, kartais tragiškas, bet labai retai išmintingas. O yra filosofų, kurie, priblokšti mokslo jėgos, palieka savo pačių domėjimosi sritį kvailio vietoje. Šitai vėl gali baigtis komedija arba tragedija. Ir šitai labai retai virsta į ką nors vertingesnio, nei mokslo beždžionavimą.

Aš labai dažnai nusistebiu, ką tikrai geras filosofas gali padaryti su dalyku, kurio anksčiau negalėjai įsivaizduoti filosofinės refleksijos objektu. Nuostabus pavyzdys yra Harry Frankfurto esė „Apie niekus“8. Viena vertus, šią esė galime laikyti įžvalgiu aptarimu temos, kurios nenagrinėjo Platonas, Millis ar Nietzsche. Kita vertus, „Apie niekus“ parodo, kad tokie žmonės kaip Frankfurtas gali išgryninti filosofinę tradiciją keliais tūkstančiais žodžių ir atskleisti, kad filosofijos istorija yra opozicijos niekams istorija. Pavyzdžiui, Sokratas turėjo jautrią nosį niekams ir nebuvo kantrus niektauzoms, t. y. jis be gailesčio išvadino kvailiais tuos, kurie save vadino pažinimo autoritetais (vėl tas žodis). Remiantis vienu pasakojimu, Sokratas sutiko, kad Delfų orakulas paskelbtų jį išmintingiausiu žmogumi, kai suvokė, kad jo išmintis susideda iš gilaus nežinojimo.

6. Kaip apie tai mąstyti

Filosofijoje galite reikšti bet kokį jums patinkantį požiūrį tol, kol sugebėsite jį ginti tvirtais argumentais. Davidas Lewisas knygoje „Apie pasaulių daugybiškumą“9 nuostabiai gina akivaizdžiai šokiruojantį požiūrį, kad mūsų pasaulis tėra tik vienas iš begalės pasaulių. O štai Paulas Churchlandas pristato išmaningą, priešingą vyraujančiai nuomonei požiūrį apie tikėjimą ir aistrą, tiksliau, jų – tikėjimų ir aistrų – nebuvimą (žr. „Filosofijos žurnalas 78“10).

Šiaip jau filosofai, kaip galbūt dauguma susidaro įspūdį, nesėdi dyki ir varnų nešaudo. Tai sunkus darbas ieškant tvirtų argumentų. Reikia lavinti savo įgūdžius, kad tinkamai įvertintum prielaidų laipsnį ir atitinkamus argumentus bei juos pateiktum galutinei išvadai. Puikus būdas lavintis – susipažinti su praeities didžiųjų filosofų argumentais.

7. Kalbėtis apie tai

Nuostabus britų muzikantas Tjinderis Singhas iš grupės Cornershop mums patarė išgerti už mūsų draugus ir mūsų priešus, nes „ir vieni, ir kiti neleidžia širdžiai pasenti“. Kalbėtis apie filosofiją su savo draugais ir priešais yra puikus būdas išlikti jaunam. Platonas visą gyvenimą praleido filosofuodamas. (Atrodo, jam patiko ir imtynės).

Filosofijoje centrinis dalykas yra argumentai – iš prielaidų daromos loginės išvados. Be argumentų, filosofijoje taip pat dažnas dalykas esti energingas pasikeitimas idėjomis tiek verbališkai, tiek raštu. Tik energingas apsikeitimas [idėjomis] įgalina pasiekti tiesą; tie, kurie vengia tiesos, paprastai vengia ir argumentų. Kartais stebina, kodėl taip dažnai agresyvumu kaltinami Christopheris Hitchensas, Richardas Dawkinsas ir kiti Naujojo Ateizmo šalininkai. Ar ne tiksliau būtų pasakyti, kad jie nebijo intelektualinio gyvenimo peštynių. Įtariu, jog tie, kurie kaltina juos agresyvumu, patys privengia pateikti savo įsitikinimus viešam įvertinimui.

Tad būkite pasiruošę rimtam pasikalbėjimui. Tai jūsų nenužudys, bet padės jums pasiekti gilesnį supratimą.

8. Atsipūskite

Pasidžiaukite. Kartą didysis amerikiečių filosofas Jerry Fodoras, kuris mėgo spaudoje pajuokauti, buvo apkaltintas, kad apie filosofiją kalba nerimtai. Jis atkirto, kad filosofiją vertina labai rimtai, tik savęs rimtu nelaiko. Būtent.

9. Gyventi ir mirti

Filosofija būtų neįdomi, jeigu nepadėtų mums gyventi be vertybių išdavysčių ir mirti be baimės. Tai patvirtina pavyzdžiai. Pavyzdžiui, Diogenas, Sokratas ir Voltaire’as įspūdingai atsisakė išduoti savo vertybes. Sakoma, kad Aleksandras Didysis, girtuoklis, žudikas ir karų kurstytojas, kartą paklausė Diogeno Kiniko, kokią paslaugą jis galėtų jam padaryti, o Diogenas, kuris tuo metu kaitinosi, atsakė: „Prašau neužstoti man saulės.“

Daugelis filosofų numirė be baimės. Senovinė paradigma rodo, kad Sokratas išgėrė cikutos ryte po filosofinio pasikalbėjimo. O mūsų laikams artimesnis Davidas Hume’as mirties akimirką išliko ramus ir taip nuvylė bei sugėdino savo dvasinguosius priešininkus.

Aš kasdien kovoju prieš kompromisą ir ne visada išlaikau testą. (Jau esu susidūręs su mirtimi įvairiose situacijose). Mano asmenybę sutvirtino tiek praktika, tiek pavyzdžiai filosofijoje, be kurių ji tokia nebūtų. Pamėginkite.

Ian Ravenscroft

 

 

Vertė: Linas Jankauskas
Versta iš: Philosophy Now (Nr.81)

 

  1. Blackwell Companion to the Philosophy of Mind
  2. Oxford Dictionary of Philosophy
  3. Stanford Encyclopedia of Philosophy
  4. Thought in a Hostile World
  5. Imitation, Media Violence, and Freedom of Speech
  6. Poetic Justice
  7. Humanity
  8. On Bullshit
  9. On The Plurality of Worlds
  10. Journal of Philosophy 78

2 komentarai

  1. Pė. Pė.

    „In caffeina veritas“– puikus posakis! Siūlau vartoti šį posakį masiškai. Blaivininkai tikrai pagirtų 🙂

    Atsakyti
  2. Sofistas Įrašo autorius(-ė)

    Šis posakis puikus. Pritariu ir prisijungiu. Į plakatą, į gatvę…

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.