Estetiko aforizmai, II

pagal | 2011 03 27

Søren Aabye Kierkegaard (1813–1855)

Estetiko aforizmai

II dalis

 

x x x

Saulė linksmai ir švelniai žvilgčioja į mano būstą; gretimam kambary atidarytas langas. Gatvėje tylu – sekmadienio popietė. Girdžiu, kaip gretimame kieme, po gražios merginos langu, gieda vieversys. Iš kažkokios tolimos gatvės ataidi žuvies išnešiotojo šūksniai. Ore pasklidusi tokia šiluma, o miestas tarsi visas išmiręs… Prisimenu savo jaunystę, savo pirmąją meilę, kuomet aš taip liūdėjau. Dabar man liūdna tik iš ilgesio tam liūdesiui. Kas yra jaunystė? – Sapnas… Kas yra meilė? – Prisisapnavimas…

x x x

Mano liūdesys – mano tvirtovė; ji yra kalnagūbrio viršūnėje tarp debesų, kaip erelio lizdas; niekas negali jos užkariauti. Iš ten aš vykdau antpuolius į tikrą gyvenimą, griebiu laimikį, parsinešu namo ir audžiu iš jo paveikslą savo bokšto sienoms papuošti. Aš gyvenu ten kaip atsiskyrėlis. Viską, kas pergyventa, panardinu į amžinų prisiminimų užmaršties krikštinę; visa baigtinybė pamiršta ir ištrinta. Aš, tarsi žilas senolis, sėdžiu čia giliai susimąstęs ir tyliai, beveik pašnibždomis aiškinu sau paveikslus. Manęs klausosi vaikas, nors jis viską puikiai prisimena ir pats, be mano pasakojimų.

x x x

Man atsitiko netikėtas stebuklas: aš atsidūriau devintame danguje, priešais dievų būrį. Kaip nepaprastos malonės ženklas man buvo suteikta teisė ko nors panorėti. „Nori, – paklausė Merkurijus, – jaunystės, grožio, valdžios, ilgo gyvenimo arba gražiausios iš gražuolių meilės, ar kokio kito malonumo iš mūsų šlamšto, – rinkis, bet tik vieną…“ Trumpai pamąstęs aš kreipiausi į dievus tokiais žodžiais: „Garbingieji amžininkai! Aš renkuosi teisę visuomet juoktis paskutinis.“ Nei vienas iš dievų neatsakė nei žodžio, bet visi ėmė juoktis, iš ko aš padariau išvadą, kad, pirma, mano prašymas yra gerbiamas, o antra, kad dievai yra taktiški: juk nepritiktų jiems atsakyti man rimtai: „Tegu bus, kaip nori!“

x x x

Kažkokia nepaaiškinamai liūdna nuotaika užvaldė mane pamačius vargšą, lėtai sliūkinantį gatve nušiurusiu šviesiai-žaliu su geltonu atspalviu surdutu. Man buvo gaila jo, bet ypač mane sujaudino jo surduto spalva, taip gyvai priminusi man mano pirmus vaikiškus bandymus kilniajame tapybos mene: ši spalva, kaip tyčia, buvo mano mėgstamiausias spalvų derinys. Iš tikrųjų, argi ne liūdna, kad gyvenime visai netenka sutikti šios spalvos, apie kurią iki šiol aš prisimenu su tokiu malonumu? Visiems ji atrodo tokia ryški, nemaloni, tinkanti nebent nevertingų žaislų tepliojimui. Jeigu ir pasitaiko man su ja susidurti, tai, kaip tyčia, visuomet kokio nors liūdno susitikimo metu, kaip antai paminėtas. Tai visuomet būna pamišėlis arba kitoks nelaimingasis, žodžiu, žmogus, kuris jaučiasi nereikalingas šiame pasaulyje ir žmonių nelaikomas bičiuliu… O aš kaip tik visus savo herojus spalvindavau šia nepamirštama geltonai žalia spalva! Argi tai nėra bendra mūsų vaikystės vaivorykštės spalvų dalia? Ar po truputį netampa šio gyvenimo tarpsnio spalvos per daug ryškiomis, rėžiančiomis mūsų pavargusias akis?

x x x

Laimės durys atsidaro, deja, ne į vidų, – tuomet jas būtų galima atidaryti smarkiu spaudimu, – o iš vidaus, ir todėl nieko nepadarysi!

x x x

Man reikalingas veriantis balsas, kaip Linkėjo žvilgsnis, sukrečiantis baime, kaip milžinų atodūsis, neišsenkamas, kaip gamtos garsai, pašaipus, kaip staigus vėjo gūsis, netikėtai sudrožiantis per veidą lietumi, piktas, kaip beširdiškas aido tyčiojimasis, nuo basso profundo iki pačių švelniausių, žavinčių krūtinės garsų diapazono su visais perėjimais nuo pagarbaus šnabždesio iki laukinio nevilties riksmo. Štai kas man reikalinga tam, kad palengvinti širdį ir išsakyti viską, kas ją kamuoja, sukrėsti ir meilės, ir pykčio diafragmą … Bet mano balsas kimus, kaip žuvėdros klyksmas, begarsis, kaip palaiminimas nebylio lūpose.

x x x

Mano žvilgsnis į gyvenimą neturi jokios prasmės – atrodo, kad kažkokia pikta dvasia uždėjo man ant nosies akinius, kurių vienas stiklas viską didina iki milžiniškų dydžių, o kitas iki tokio paties laipsnio mažina.

x x x

Man apskritai neužtenka kantrybės gyventi… Aš nematau, kaip auga žolė, o jeigu to nematau, tai ir visai nenoriu žiūrėti! Mano pažiūros panašios į pamąstymus keliaujančio scholasto, praskridusio gyvenimo lauką galvotrūkčiais… Sakoma: Kūrėjas pasotina skrandį pirmiau už akis – aš to nepastebiu. Mano žvilgsnis seniai persotintas gyvenimu, o pats aš, vis dėlto, alkanas…

x x x

Klauskite manęs apie bet ką, tik ne apie priežastis. Jaunai merginai atleidžia, jei ji gali pateikti priežastis tuo pagrindu, kad ji esą vadovaujasi jausmais. Mano atveju yra kitaip: aš paprastai turiu tiek daug viena kitai prieštaraujančių priežasčių, kad dėl šios priežasties ir negaliu nurodyti nei vienos priežasties. O kas liečia santykį tarp priežasties ir pasekmės, tai ir čia, jei neklystu, kažkas yra negerai. Tai milžiniška priežastis turi pačias menkiausias pasekmes, o kartais ir visai jokių, – kokia nors absurdiškai menka priežastis veda į kolosalias pasekmes.

x x x

Gyvenimas man pavirto į kartų gėrimą, o dar tenka vartoti jį lėtai, skaičiuojant, kaip lašus…

x x x

Niekada nedera nusiminti. „Kuomet žmogų bėdos ir nelaimės užgriūna pačiu žiauriausiu būdu, iš debesų pasirodo gelbėjanti ranka“, – taip neseniai, per vakarines mišias, pasakė ponas pastorius.

Aš dažnokai būnu po atviru dangumi, tačiau nieko panašaus nei karto nemačiau. Keletą dienų atgal man, tiesa, pasirodė kažkas panašaus, bet ir tai buvo ne ranka, o tik kažkas panašaus į ištiestą iš debesų ranką. Aš pagalvojau: gaila, kad čia nėra mūsų pastoriaus, nes jis nuspręstų, ar tik ne apie šį reiškinį anuomet užsiminė. Mano svarstymus nutraukė kažkoks praeivis. „Jūs matote šį viesulą? – pradėjo jis, rodydamas į debesų ranką. – Jį mūsų vietovėse retai pamatysi, o pasitaiko, jis nusineša su savimi ištisus namus!“ … O-o! Tai čia – viesulas! Ir aš iš visų jėgų pasileidau tekinas namo. Kaip mano vietoje būtų pasielgęs ponas pastorius?

x x x

Aš savo laiką skirstau taip: vieną dalį miegu, kitą – svajoju. Miegodamas neregiu jokių sapnų, ir tai yra gerai, nes mokėti miegoti – aukščiausias genialumas.

x x x

Išvadoje mano gyvenimas išeis „niekas“ – jis išreiškia tik vieną nuotaiką, vieną koloritą, tokiu būdu išeina kažkas panašaus į paveikslą dailininko, kuriam pavedė pavaizduoti žydų perėjimą per Raudonąją jūrą: jis padengė visą drobę raudona spalva, pabrėždamas, kad žydai perėjo, o egiptiečiai nuskendo.

x x x

Geriausiu gyvenimo niekingumo įrodymu yra pavyzdžiai, pateikiami kaip jo didingumo įrodymai.

x x x

Širdis mano prislėgta, kankinama kažkokios tamsios, sunkios nuojautos… mintys nepajėgia nunešti jos iš šios ašarų pakalnės į laisvąjį eterį… Ir netgi išėjusi iš sąstingio, ji ir toliau linksta prie žemės ir plazdena jos paviršiuje kaip paukštis prieš audrą.

x x x

Užkulisiuose kilo gaisras. Klounas iššoko perspėti publiką. Ji nusprendė, kad jis juokauja ir ėmė ploti. Jis pakartoja – dar didesnės ovacijos. Man regis, išmuš valanda kada pasaulis sugrius visuotinai džiūgaujant gudruoliams, įsivaizduojantiems, kad ir tai – bufonada.

x x x

Reikia būti labai naiviu, kad ryžtis atbėgti ten, kur triukšmas ir riksmai. Tarsi nuo to žmogaus likimas pasikeistų! Ne, geriau jau susitaikyti su juo, priimti jį tokį, koks jis yra daug negudraujant.

Jaunystėje, užsisakydamas restorane bifšteksą, aš visuomet padavėjui primindavau: „Žiūrėk, kad būtų geras gabalas ir ne per daug riebus.“ Bet padavėjas juk galėjo ir nenugirsti mano žodžių, jau nekalbant apie tai, kad jis galėjo paprasčiausiai nekreipti į juos dėmesio. Be to, mano žodžiai turėjo dar pakliūti į virtuvę, pasiekti virėjo ausis… Tačiau tarkime, kad visa tai pavyko, – juk ir tuomet galėjo pasirodyti, kad virtuvėje nei vieno gero gabalo nėra!.. Dabar jau aš nebešaukiu.

x x x

Humaniški jausmai ir filantropiniai siekiai plinta vis labiau ir labiau. – Leipcige susikūrė draugija, nustačiusi sau užduotį: iš gailesčio liūdnai senų arklių baigčiai…juos valgyti.

x x x

Geriausias mano draugas – aidas, o kodėl? – Todėl, kad aš myliu savo liūdesį, o jis neatima jo iš manęs. Turiu tik vieną patikėtinį – nakties tylą… Kodėl? – Todėl, kad ji nebyli…

 

Vertė A. B.

Iš rusų kalbos, pagal ПЕТР ГАНЗЕН; prieiga internete: http://lib.ru/FILOSOF/KIRKEGOR/estetik.txt

 

I aforizmų dalį galite perskaityti čia

1 komentaras

  1. Klo(u)nas

    „Man regis, išmuš valanda, kada pasaulis sugrius visuotinai džiūgaujant gudruoliams, įsivaizduojantiems, kad ir tai – bufonada.“

    Kokie puikūs žodžiai iš praeities! Kaip tinka mūsiškai situacijai iliustruoti. Prilipę prie televizorių stebime cunamius ir karus ir nebeatskiriame, kur fikcija, o kur realybė. Kaip viskas susimaišę! Juokimės, piliečiai, juokimės! Juk juokiantis smagiau lėkti pragaran, ane?

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.