Apie kalbos gelminio sluoksnio paradigmą literatūroje: Maurice Blanchot

Apie kalbos gelminio sluoksnio paradigmą literatūroje

I

Maurice’o Blanchot mąstymą įtakojantys konceptai

Maurice Blanchot

Šios esse pagrindinis siekis – artikuliuoti ir apmąstyti prancūzų mąstytojo, literatūros kritiko ir rašytojo Maurice’o Blanchot kalbos sampratą, kreipiant žvilgsnį ir koncentruojantis ties jo pastanga apmąstyti kalbos gelminį sluoksnį arba kalbą palaikantį pamatą. Tokia recepcija negalėtų būti atlikta visiškai „tuščioje vietoje“, tai yra neatlikus bent trumpos kalbos filosofijos esminių problemų apžvalgos, dėl to šios esse autorius įgyja galimybę išskleisti argumentuotą požiūrį, kokių filosofinės tradicijos srovių yra įtakojamas Blanchot mąstymas, kurie filosofai tampa jo diskusijų pagrindiniais partneriais bei kokie esminiai teoriniai imperatyvai nulemia Blanchot kalbos apmąstymus.

Intelektualinėje tradicijoje po XX amžiuje įvykusio vadinamojo „linguistic turn“, kalbos apmąstymai ir su šiuo fenomenu susijusių problemų kėlimas bei sprendimas tampa pagrindiniu daugelio kūrybinę veiklą vykdančių žmonių dėmesio objektu. Filosofinėje terpėje atsiranda kryptys, kurios aiškiai deklaruoja, jog filosofinių problemų yra tiek, kiek yra kalbinių problemų (loginis empirizmas, analitinė filosofija ir kita). Susikuria atskiros mokslinės veiklos kryptys (kalbotyra, semiotika etc.), kurių tyrimų kryptis aiškiai koncentruojasi ties kalbinių problemų sprendimu. Paulis Ricoeuras straipsnyje „Kalbos filosofijos“ gana preciziškai analizuoja visą spektrą su kalba siejamų apmąstymų, suskirstydamas šiuos į keletą pagrindinių krypčių. Jis išskiria kalbotyrą kaip atskirą kalbos analizės ir jos reikšmės lauką, kurį, jo manymu, būtina įtraukti į dialogą kalbos filosofijai.

Kalbotyros problemas formulavę ir nagrinėję autoriai Ferdinandas Saussure’as, Naomas Chomsky, Romanas Jakobsonas, Viggo Brøndalis, Louisas Trolle Hjelmslevas, Leonardas Bloomfieldas, Andre Martinet, Emile’is Benveniste, Gustave’as Guillaume’as atliko ar atlieka tyrimus, su kuriais, norint apmąstyti ir suvokti kalbos esmę, yra būtina susipažinti. Šių tyrimų pasiekimų neįmanoma apeiti. Beje, pastebimas nuolatinis mokslinių šakų tarpdisciplininis suartėjimas, todėl kalbotyra ir kalbos filosofijos, siekdamos vykdyti ir plėsti savo tyrimų teritoriją, neišvengiamai turi remtis viena kita. Ricoeuro manymu, Algirdo Juliaus Greimo inspiruota semiotika yra puikus tokio suartėjimo pavyzdys.

Nesigilinant į smulkų kalbotyros problemų artikuliavimą, šios esse kontekste svarbu užsiminti, jog šiuolaikinė kalbotyra remiasi struktūralizmo (minėtina Jacqueso Derrida įtaka) ir šiuolaikinės antropologijos (Claude’o Lévi-Strauss’o) mokslų tyrimais. Blanchot apmąstymuose aiškią kalbotyros įtaką būtų labai sunku išskirti. Atsargiai galima teigti (dėl šios esse autoriaus riboto susipažinimo su Blanchot kūryba teigti užtikrintai nedrįstama), jog Blanchot yra įtakojamas struktūralizmo srovės recepcijos, atliktos Derrida, kurioje svarbu pati kalbos sistema, kurios reikšmė yra pakylėjama į tokį lygį, jog subjektas tampa antraeiliu veiksniu. Šis faktorius aiškiai leidžia atskirti Blanchot kalbos sampratos vieną iš esminių imperatyvų, skiriantį nuo kito didžiulio kalbos apmąstymo bloko – fenomenologinio/hermeneutinio. Jei aptarta kalbos problemų kryptis orientuojasi į pačioje kalboje imanentiškai slypinčius momentus, tai fenomenologinė-hermeneutinė, ar dar kitaip vadinama kontinentinė filosofija, skirdama didžiulį dėmesį kalbos problematikai, neišleidžia iš akiračio tikrovės apmąstymo. Tikrovės samprata, jos artikuliacija aiškiai yra transformuota ir pakitusi nuo klasikinės tikrovės kaip dėl reprezentacijos proceso atsirandančio ir pasirodančio supratimo, tačiau šis tikrovės siekio imperatyvas lieka svarbus kaip telos.

Apie tai kalba Lesteris Embree savo straipsnyje Zoon Logon Ekhon, bandydamas apmąstyti žmogaus ir kalbos santykį, iš esmės koncentruodamasis ties fenomenologiniu šio santykio aspektu ir jo unikalumu, parodydamas signifikanto ir signifikato dichotomijos nepakankamumą, keldamas kalbos kaip datum arba techne esmės klausimą, pasitelkiąs fenomenologinę deskripciją ir joje slypinčią paaiškinamąją galią kaip reikšmių kiltį, susitelkia ties teiginiu, kad „kalba nėra žmogaus išskirtinė ypatybė; kalba labiau yra faktorius, prisidedantis prie šios išskirtinės ypatybės įsteigimo“(Embree 2008: 59). Taigi kalba netampa visą apimančia teritorija, tačiau nėra nustumiama į marginalijų ar įrankio paraštę. Žmonių pasaulis kalbos dėka yra toks, koks jis yra, teigia Embree, o Ricoeuras mini, jog ryškėja tendencija peržengti kalbos ribas jos nekalbinių sąlygų kryptimi. Telos ir nekalbiškumo tematizacija būdinga fenomenologinei kalbos sampratai, iš struktūralizmo ateina subjekto kaip steigiamo sistemos, kalbinės sistemos motyvas. Sistemos absoliutinimas įgalina kalbos kaip sistemos be daiktų atitikmens modelį, kuris veda į literatūros plotmę arba nihilizmą bei kalbos ontologizavimo ir universalizavimo pastangas, būdingas Blanchot kūrybai.

Dažnai Blanchot yra vadinamas literatūros Emmanueliu Levinu, tačiau svarstant kalbos sampratą ir įtakas nulemiančias šią sampratą, galima aiškiai fiksuoti, jog pagrindinės teorinės įtakos kyla iš Martino Heideggerio filosofijos, struktūralizmo sistemiškumo ir Friedricho Nietzsche‘s teorinio gyvenimo kaip kūrybos reikalavimo. Levinas, kalbėdamas apie Blanchot, kūrybą yra užsiminęs, jog šiam žmogaus galių riba, išreikšta imperatyvu „aš galiu“, niekada nebuvo pozityvi žmogaus riba(Levinas 2009: 9), tokiu būdu, jei Nietzsche‘s gaivališkas kūrybos patosas remiasi šiuo „aš galiu“ kaip vieninteliu galimu pozityviu pamatu, Blanchot siekia žengti tolyn arba galbūt likti Nietzsche‘s atverto nihilizmo erdvėje. Būtent šį momentą užfiksavo Jūratė Baranova, atskleisdama, kokiu būdu galima interpretuoti Blanchot kūrybą kaip transformuotą galią: „Literatūra, prieina prie išvados Blanchot, yra niekis (nulle). Bet būtent iš to ir kyla jos išskirtinė galia.“(Baranova 2006: 221) Šis Blanchot sąryšis su literatūra, kuri yra kalbos teritorija per excellence, jį aiškiai suartina su Heideggerio filosofavimo pamatiniu siekiu. Kaip ir Heideggeris, Blanchot nagrinėja Rainerio M. Rilke’s, Friedricho Hölderlino, Stéphane’o Mallarmé poeziją, į savo kūrybą įveda Dienos/Nakties esminės dialektikos motyvą, artimą vėlyvojo Heideggerio atverties, arba alethia, filosofiniam konceptui.

Vėlyvasis Heideggeris teigia, jog „kalba yra būties namai“, tačiau nors šio vokiečių filosofo įtaka prancūzų literatui labai ženkli, su šiuo teiginiu Blanchot nesutinka, visų pirma dėl to, kad jam Būtis/Diena/Atvertis nėra tokia svarbi, jam rūpi tai, kas atverties momentu nekinta, todėl lieka paslaptyje, arba užvertyje. Jam svarbiau ne paties būties pasirodymas, o tai, kad nebūtis pasirodo galima literatūrinės kalbos dėka. Levinas mano, jog mirtimi Blanchot simbolizavo būties murmesį(Levinas 2009: 13), tuo tarpu Baranova daro panašaus pobūdžio išvadą, svarstydama Blanchot kalbos sampratos ribą: „Kalba gali egzistuoti tik per tylą, tyla – tik viena iš jos raiškos būdų ir todėl šis prieštaravimas stumia vis tolyn: link vis daugiau ir daugiau žodžių.“(Baranova 2006: 225) Teritorija, esanti „už“, tarsi telos stumia Blanchot mąstymą. Jis nesiekia šios teritorijos užkariauti ar kaip Heideggeris – atverti akimirksniui, jis siekia joje pasilikti, ar dar tiksliau tariant, siekia likti šiame siekyje siekti „už“. Levinas mano, kad Blanchot sampratoje per kūrybą ar joje pasirodanti Būtis yra ne kas kita, kaip mirtis. Laikantis tokios interpretacijos, nuo Heideggerio mąstymo Blanchot atitolsta visiškai ir negrįžtamai. Blanchot teigimu, literatūroje pasirodo tai, kas skiria ką nors nuo ko nors, kur tapatumas kaip tiesos branduolys nebegalioja: „Literatūros kūrinys, Blanchot manymu, atveria, tačiau tai, kas atveriama, nėra tiesa, o savotiška tamsa.“(Levinas 2009: 24) 

Tokiu būdu Heideggerio ieškotas realusis pasaulis kalboje baigiasi, o ne pasirodo, ir tai, ką atveria literatūra, yra nerealumas. Nerealumas yra esminis literatūros telos. Levinas, bandydamas apibendrinti Blanchot mąstymą, suformuluoja dvi pagrindines minties trajektorijas, kurias galima išskirti analizuojant šio autoriaus kūrybinį palikimą; pirma: „tarsi skelbiama prasmės prarastis, diskurso diseminacija ir tokiu būdu mes atsirandame priešais ribinį nihilizmo tašką“(Levinas 2009: 55); antra, iš kitos pusės: Blanchot kuriamas pasaulis pilnas neutralumo, abejingumo visa kam, jame nelieka vietos literatūrai, taigi ir žmogaus kančiai, tai pasaulis be vertybių, kuriame veikia vienintelis Dostojevskio „viskas leidžiama“ imperatyvas(Levinas 2009: 56).

II

Literatūroje išryškėjančio paradigminio gelminio kalbos sluoksnio aspektai

Blanchot kritiniuose straipsniuose galime išskirti vieną dažnai pasikartojantį, aksiominį pobūdį įgyjantį teiginį „kūrinys sukuria autorių“. Pavyzdžiui, esse „Sirenų dainos“ jis teigia, jog „Iliada“ sukūrė Homerą, o ne atvirkščiai. Čia galima įžvelgti nuo Rolando Bartheso suformuluoto „autoriaus mirties“ sklindantį aidą, kuris yra virtęs nebe teorinio teiginio deklaracija, o yra integruotas į Blanchot kūrybą ir formuoja bei palaiko šio mąstytojo minties eigą. Jei literatūrinis kūrinys sukuria autorių, kokią vietą užima šio kūrinio, tokia galia apdovanoto, kalba? Kas yra tokio esmingo kūrinyje, jog jam atitenka prioritetas? Šis klausimas yra esminis Blanchot apmąstymuose, kuriuose nuolat pasikartoja pastanga užčiuopti ir išreikšti tą esminį branduolį, gelminį kalbos sluoksnį, kurio dėka kūrinys tampa centru, į periferiją subjektą išstumdamas arba jį visiškai sunaikindamas.

Beje, Blanchot apmąstymuose aiškus yra tik siekis nuolatinės apmąstymo pastangos, tačiau galima teigti, jog išraiška jam esti visiškai nesvarbi, nes tą, kas nepasiekiama ar kas turi būti nepasiekiama tam, kad išliktų pastanga, išreikšti absoliučiai nėra svarbu. Tokiu būdu Blanchot teigia, kad nuo dabar „pasakojimas nebėra ataskaita apie kažkokį įvykį, jis pats yra įvykis, tai yra vieta, kurioje įvykis tegali rastis <…> ir kuris tikisi tapti realiu“(Blanchot 2006: 112). Pasakojimas tampa keistu dariniu – jis ir įvykis, ir toks įvykis, kuris trokšta bei siekia būti realiu. Ar tai nerealus įvykis? Koks šis nerealumas? Nerealumas, kuris yra vienintelis galimas realumas? Blanchot teigia, jog šis galingas paradoksas po truputį darosi mums nebesuvokiamas (tarsi Heideggerio būties užmarštis, pasislėpusi po pseudo būties kaukėmis), nes visa pasislepia po galingu tuštumos skalijimu. Arthuras Rimbaud yra autorius, kuris, Blanchot manymu, suvokia šį lemties judėjimą, gęstant jo vidujybėje kalbėjimui, nuolat bandantis atsiverti gelminiam kalbėjimo sluoksniui, kuris yra maitinanti kalbėjimą galia – tylai. Balsui tylant mintis išbyra, tačiau išlieka kalbos galia ir jėga, kurią blaško ir sėja nuolatinis troškimas kalbėti be sustojimo, nepertraukiamai murmėti ir triukšmauti. Blanchot atkreipia dėmesį, jog prarandant kalbos tylėjimo modusą, kalbėjimas/murmėjimas/triukšmavimas tampa tokia kalba, kuri mus nuo visų atskiria, bet į nieką nekreipia – atveria esmingo Niekio duris(Blanchot 2006: 119).

Rašytojas, paskutinis rašytojas, toks, koks yra Rimbaud, telkia pastangą nuolatos nutildyti šį besiplečiantį tauškėjimą, pasitelkdamas vienintelę jam duotą galią – rašymą, taip atsiverdamas absoliučiam paradoksui, bandydamas artikuliuoti kūrinyje slypinti tamsų tylos kampą. Juk savo esme, teigia Blanchot, kūrinys yra tylos deklaracija. Svarbu šioje tylos artikuliacijos pastangoje yra tai, kad rašytojo pastanga teka plona linija, nuo kurios nuolatos nuslystama į paneigimą, arba pasiliekama tauškėjimo plotmėse, todėl nuolatos balansuojama tarp šiuolaikinės literatūros banalybių ir diktatoriškos pastangos įsakymu nutraukti tauškėjimą(Blanchot 2006: 120-121). Tad priešais rašytoją iškyla sunkiai įvykdoma užduotis kūrinyje atsisakyti savo vidinio „aš“ monologo susivaldant bei atsispiriant retorikos vilionei, o iš kitos pusės – nepasiduoti proto galiai, siekiančiai pareikalauti įsakmiu tonu tylos (atimta galimybė kalbėti dar nereiškia tylėjimo moduso). Kalbai reikia užmesti tylėjimą, grąžinti ir pažadinti esmingą kalbėjimą, kalbėjimą knygoje, taip, kaip tai atlieka Mallarmé(Blanchot 2006: 122). Ši esminė dialektika tarp įsakmumo ir pasidavimo vilionei prarandama nuolatos, o dingus šiai įtampai, nebelieka esmingo kalbėjimo, kalba nebėra gimdančioji autorių kalba. Rašytojai, besigrumiantys su tylos artikuliacija, visada buvo siejami su šlove/individualiu apšviestu buvimu,  o ši esmingai susijusi su žinomumu/vardu/nemirtingumu, o šis sietinas su reputacija/viešumu/publikavimusi ir galiausiai valdžia. Blanchot fiksuoja, jog dabarties literatūroje rašytojai, pamiršę savo priedermę kalbos tylos pusei, siekia vienintelio dalyko – viešumo, pasiduoda publicum gundymui, o tai reiškia, kad įsitaiso absoliučiame paviršiuje/išorėje, paaukodami gelmę/vidujybę. Rašytojas pradeda kalbėti apie viską, – politiką, etiką, ontologiją, poeziją, – bet viską sumaišo, tapdamas eiliniu viešumos tauškaliu. Įsiliedamas į murmesio jūrą, jis praranda jam dovanotą lengvumą ir galią, nes sumaišo du dalykus: gelminį gaudesį ir asmeninį kelią, atsiduodamas tik antrajam(Blanchot 2006: 128). Tokiu būdu nuskurdinama kalba, ji išplokštinama, nelieka jokios galimybės artikuliuoti kalboje slypinčio tylėjimo.

Savo esse „Knygos nebuvimas“ Blanchot sutelkia visą ratą problemų, aptarinėdamas kalbą įvairiais aspektais – rašymą kaip įsitraukimą į žaidimą, knygą kaip kultūrinį fenomeną, knygoje esančią tėkmės galimybę ir jos empiriškumo vietą, knygos nyksmą kaip buvimo pertrūkius, knygos ir knygos nebuvimo dialektiką, jos tapsmą literatūros kūriniu, unikalias knygos savybes, sietinas su atmintimi ir diskursais, joje slypintį įsakmumą. Visos šios svarstomos problemos sukasi aplink vieną esminę ašį, matomą jau pavadinime: knyga – tai kalbos teritorija, tai būties/esmo/egzistencijos paliudijimas, tačiau šis gali tarpti tik esminės dialektikos, kuri įsigalina, nebuvimo dėka. Nebuvimas nėra paprastas dalykas, jis pageidautinas, ieškotinas ir kviestinas. Tai svečias, kurio kalba laukia, bet tuo pačiu paneigia, tai likimo šypsnis, kurio trokštama, bet tuo pačiu ir vengiama dėl nežinomybės, ateinančios kartu su juo. Tai mirties didybė, – ji unikali, vienintelė ir nepakartojama, o kartu ir banalybė – ji visuotina. Anot Blanchot, kalbos tyla lygiai tokia pati, – ji banali ir didi, ji pageidaujama ir eliminuojama.

Virginijus Gustas