Prancūzų fenomenologas Maurice’as Merleau-Ponty analizuoja svarbų kūniškumo aspektą, kuris, anot mąstytojo, yra taip pat ypač svarbus siekiant vientiso ir pilno kūno fenomeno suvokimo. Lytiškumo ir kūno kaip įkūnyto seksualumo fenomenas yra detaliai analizuojamas jo knygoje „Suvokimo fenomenologijoje“. Seksualumo analizė pradedama nuo akivaizdaus fakto konstatavimo: kūnas, egzistuojantis gyvenamajame pasaulyje, nėra neutralus emociniu atžvilgiu, jo išgyvenimai yra pripildyti prasmių, jo santykis su pasauliu nusidažo išgyvenimų atspalviais. Erotinis gyvenimas nereiškia tik to, kad mūsų kūnai turi lytį (lytinius organus), nereiškia, jog seksualumas yra tik instinktyvi, į tam tikrus tikslus (malonumą, pasitenkinimą, įtampos numalšinimą) nukreipta veikla.
Egon Schiele. Sėdinti moteris
Reflektuodami (aprašydami) savo seksualinius išgyvenimus, atskleidžiame, jog seksualumas yra vienas pamatinių kūną apibrėžiančių faktorių – per seksualumą ir jo savivoką mes suvokiame, kaip mūsų kūnas sąveikauja su pasauliu; seksualumo kontekste ypač ryškiai atsiskleidžia santykio su kitu intensyvumas. Lytiškumas nėra kažkas išoriška mano kūnui, sako M. Merleau-Ponty, tai nėra ir kažkoks kūno „sugebėjimas“ ar „įgūdis“. Nėra tai ir kažkas, ko reikia išmokti, nes seksualumas slypi kūne nuo pat pirmos akimirkos: vaikai taip pat yra seksualūs kūnai, tik jų seksualumas, skirtingai nuo „normalių“ suaugusiųjų, yra potencialus, slaptas, neišsiskleidęs. Nuo pat gimimo vaikas jau yra vyras ar moteris ir būtent tai apibrėžia ir nukreipia bet kokią tolimesnę jo kūno raidą, vystymąsi. Lytiškumas kaip išgyvenimo ir santykio su pasauliu pamatinis būdas persmelkia visą mūsų gyvenimą taip, kad mes net negalime padaryti jokios ryškios perskyros tarp savo jausmų, mąstymo ir to, kas tradiciškai išskiriama kaip „gryno seksualumo plotmė“ – aistros, geismo, seksualinio susijaudinimo. Mes negalime nustatyti aiškios ir nedviprasmiškos ribos tarp to, kas priklauso seksualumo sferai ir to, kas nepriklauso, negalime savo jausmuose, mąstyme, elgesyje atskirti to, kas yra lytiška ir to, kas nėra lytiška. Seksualumas tarsi persmelkia mūsų kūniškąją egzistenciją ir įsiskverbia į pačią kūniškumo esmę.
Nagrinėdamas seksualumo patologijas (nenormalias seksualumo apraiškas arba aseksualumą), M. Merleau-Ponty seksualumą traktuoja kaip vieną pamatinių bendros kūniškosios schemos elementų. Esant pažeistam seksualumo suvokimui arba jam nesant (aseksualumas, frigidiškumas, impotencija), pažeidžiama bendra kūno struktūra ir tokių pažeidimų, kaip teigia M. Merleau-Ponty, negalima paaiškinti nei fiziologiniais, nei froidistiniais terminais. Jokia fiziologija negali paaiškinti, kodėl frigidiška moteris tarsi iškrenta iš savo egzistencijos, nesugebėdama prisitaikyti prie pasaulio, tarsi būtų pažeistas pats jos buvimo pasaulyje pamatas. M. Merleau-Ponty pateikia vieną pavyzdį: mergina, kuri buvo atskirta nuo savo mylimojo ir iš kurios buvo atimta seksualinio ryšio galimybė, tapo nebyle. Joks fiziologinis sutrikimas negali paaiškinti tokios anomalijos, taipogi negalima sakyti, kad mergina sąmoningai pasirinko tiesiog nekalbėti, todėl priežastis nėra psichologinė. M. Merleau-Ponty nuomone, taip mergina pasąmoningai ne tik protestuoja prieš savo šeimos sprendimą atskirti ją nuo jos mylimojo, bet ji protestuoja prieš patį gyvenimą1.
„Suvokimo fenomenologijoje“ analizuodamas ligonio Šnaiderio sutrikimus (ligonio galva buvo traumuota, todėl buvo pažeistos jo taktilinės ir vizualinės suvokimo zonos), M. Merleau-Ponty nustato ryšį tarp taktilinio ir vizualinio susijaudinimo suvokimo praradimo bei seksualinio elgesio sutrikimų: „Visgi sunku būtų sutikti su tuo, jog seksualiniai aktai neturi jokio taktilinio suvokimo, o dar reikia suprasti, kodėl su vizualiniais suvokimais taktiliniai susijaudinimo aspektai Šnaideriui prarado didžiąją dalį seksualinės reikšmės. Jeigu mes nuspręsime, jog turime reikalą su kažkokiu bendru sutrikimu, kuris apima kaip vizualinių, taip ir taktilinių dirgiklių suvokimą, mums tektų nustatyti bei aprašyti tą būdą, kokiu šis sutrikimas pasireiškia seksualumo sferoje.“2
Anot M. Merleau-Ponty, jeigu žmogaus seksualumas būtų tarsi kažkoks autonominis refleksinis aparatas, jeigu seksualinis objektas (dirgiklis) jaudintų tik kažkokią griežtai apibrėžtą sritį, kažkokį konkretų „malonumo organą“ (genitalijas, smegenų sritį ar ką kita), tai ligonio patirta trauma turėtų sukelti šio „malonumo organo“ išlaisvinimą ir pasireikšti kaip hipertrofuotas seksualinis elgesys, liguistai stiprus seksualinis potraukis, gal net polinkis į seksualinę agresiją ir prievartą. Tuo tarpu išskirdamas seksualinio automatizmo sritį ir bendrą vitalinę zoną, kurioje kartu su seksualinio elgesio modeliu pasireiškia tam tikri pokyčiai ne tik judėjimo, percepcijos ir net intelektualiniame tiriamojo individo elgesyje, M. Merleau-Ponty nurodo, jog fiziologinės traumos pasekmės yra visiškai priešingos toms, kurias galima būtų numatyti teoriškai. Vietoje sustiprėjusio seksualinio potraukio mes matome beveik visišką seksualumo praradimą. Šnaideriui moterys daugiau nebėra seksualinio malonumo objektas, jis jas suvokia tiesiog „kaip žmones“, nurodydamas, kad „moteris yra patraukli savo asmenybe“, tuo tarpu „visų moterų kūnai yra panašūs“. Ligonis praranda susidomėjimą bet kokios formos pornografiniais vaizdiniais, pokalbiai seksualinėmis temomis jo nesujaudina. Jis nebesidomi bučiniais, glamonėmis, jam jie nebeturi to seksualinio ženklo, kuris nurodo kelią į malonumą. Net jeigu ligonis dalyvauja seksualiniame akte, jis vyksta taip, tarsi Šnaideris nežinotų, ką daryti, viskas vyksta tarsi automatiškai, orgazmas (jeigu išvis ištinka) yra trumpas ir silpnas.
M. Merleau-Ponty akcentuoja tam tikrą „egzistencinį“ seksualumo pobūdį. Ką tai reiškia? Jau buvo paminėta, jog bet kokios žmogaus emocijos, taip pat ir seksualinės, negali būti „neutralios“ pasaulio atžvilgiu. Jos visada yra integralios ir vystosi bendrame emocionaliame fone, kuris susidaro kūnui esant ir veikiant gyvenamajame pasaulyje. Skirtingai nuo kitų gyvūnų, kuriems seksualinis veiksmas tėra grynai fiziologinis poreikis pratęsti giminę, žmogaus seksualumas atsiveria kaip emocinis bei tarpsubjektinis ryšys. Lygiai kaip mano kūnas atpažįsta kito buvimą, kito kalbinius gestus, mano kūnas atpažįsta kito siunčiamus seksualinius gestus ir yra įtraukiamas į tarpsubjektyvinį žaidimą. Seksualinio geismo šviesoje kito kūnas tampa gyvu kūnu, kuris spinduliuoja geismu ir abipusio malonumo pažadu. Fenomenologinė erotiškumo analizė atskleidžia, kad net jeigu kitas geisme tampa „grynu“ siekiamu objektu (t. y. abstrahuojamasi nuo emocinės seksualinio ryšio pusės), jis žmogiškame geisme vis vien siekiamas kaip gyvas kūnas, t. y. kaip jautrus, pažeidžiamas, patiriantis, mirtingas. Būdamas seksualus, gyvas kūnas visada yra atvira sistema, pasiruošusi priimti į save kito kūną. Tad erotinis intersubjektyvių santykių aspektas atskleidžia, kad kūniškasis subjektas niekada neegzistuoja kaip sau pakankamas, uždaras, nuo kitų atskirtas.
Egon Schiele. Sėdintis nuogas vyras su atlošta dešine ranka
Tokiam M. Merleau-Ponty požiūriui pritaria ir savo filosofijoje jį plėtoja žinomas lietuvių kilmės amerikiečių fenomenologas Alphonso Lingis. Savo knygoje „Pavojingos emocijos“ jis taip apibūdina seksualumo (kaip intersubjektyvaus potraukio) fenomeną: „Šiuose žmonėse pajuntame apybraižas, kurios išryškina erogenines zonas, lūpas, krūtis, šlaunis ir genitalijas… angų ir iškilumų, kuriuos jaučiame esant kitame, apybraižos traukia mūsų lūpas, pirštus, krūtis, šlaunis ir genitalijas. Pajuntame rankose ir genitalijose slypinčius judesius, trikdančius mūsų laikysenos ašį; judesius, kylančius iš siekio užmegzti kontaktą su kito seksualiniu pavidalu.“3 Taip A. Lingis akcentuoja seksualumo kūniškumą, bet būtent kaip jo išraišką nurodo kito kūno gestų nukreiptumą. Būtent kito rankų, šlaunų, genitalijų judesiai, gestai mums apibrėžia mūsų pačių seksualumą ir jo ribas. Mes esame seksualūs tiek, kiek apskritai esame žmogiški, kiek apskritai esame kūniškos būtybės. Seksualumas čia iškyla kaip vienas iš svarbiausių, jeigu apskritai ne svarbiausiu, žmogiškumo determinantų. Praradęs seksualumą, tą pirmapradį poreikį, kuris pasireiškia ryšio su kitu būtinybe ir leidžia kitam kaip tokiam atsirasti mūsų subjektyviame akiratyje, žmogus prarandą kažką, kas yra jis pats, patį savo žmogiškumą. Per seksualumą kitas įžengia į mūsų pasaulį ir tampa integralia jo dalimi. Žiūrint iš fenomenologinės perspektyvos, „kūnas yra visumos santykių ir instrumentinės veiklos centras. Tačiau kūnas sau yra aprašomas kaip mano išgyvenamas, mano patiriamas, kaip tiesiogiai duotas man. Galima ir kita kūno patirties perspektyva, tai yra, kaip kūnas yra kitam“4. „Pavojingose emocijose“ A. Lingis akivaizdžiai diskutuoja (būtent diskutuoja, o ne polemizuoja) su M. Merleau-Ponty sukurta fenomenologine seksualumo koncepcija. Ši diskusija tęsiama ir kitose A. Lingio knygose. Knygos „Bendra kalba, paskiri balsai“ skyriuje „Geismo aklavietės“ A. Lingis seksualumą susieja su malonumu kaip kūniško pasitenkinimo šaltiniu bei iškelia pagarbos kitam moralinį imperatyvą, kuris, anot fenomenologo, neretai apeinamas suobjektinant ir sudaiktinant geismo objektą, jį iš seksualaus gyvo kūno paverčiant paprasčiausiu pasitenkinimo įrankiu5.
Siekdamas išryškinti seksualumo vietą ir svarbą bendrai žmogaus egzistencijai, M. Merleau-Ponty ypač pabrėžia „normalumo“ ir „nenormalumo“ skirtį seksualume. Seksualinės anomalijos čia atlieka reikšmingą funkciją – jos apibrėžia normalumą, nurodo skirtumą tarp prigimtinio ir iškreipto seksualumo. Anomaliją rodo tam tikrą patirties sutrikimą, nesklandumą, tačiau šis sutrikimas nėra nustatomas eksplikuotos patirties atžvilgiu. Tai sutrikimas žinomos, bet neeksplikuotos, kaip tokios, patirties atžvilgiu. Seksualiniai sutrikimai nurodo į „normalumo“ sferą, kuri, anot M. Merleau-Ponty, yra būdinga žmogiškajai egzistencijai. Į „nenormalaus“ seksualumo apibrėžimą patenka ne tik frigidiškos moterys, impotentai vyrai, aseksualūs individai, bet ir vaikai, nes, kaip jau minėjome, vaikų seksualumas turi potencialų pobūdį, greičiau tai yra tam tikra „galimybė“, nei esama kūno funkcija. Tačiau vaikų seksualumas yra nepaneigiamas ir būtinas ištirti (šiuo klausimu M. Merleau-Ponty visiškai sutiko su Sigmundo Freudo teorija, nors ir nepripažino bendros psichoanalizės programos nuostatos vaikų seksualumo atžvilgiu). Stebėdami vaikų seksualumo apraiškas ir žmogaus seksualumo raidą, galime kuo tiksliau apibrėžti „normalaus“ seksualumo ribas.
Seksualumas pasaulyje, anot mąstytojo, visų pirma pasireiškia per žvilgsnį. Būtent matantis, stebintis žvilgsnis fiksuoja kito kūno siunčiamus seksualinius ženklus, kito nuogumą, kito seksualinę nuotaiką. Žvilgsnis seksualiniame kontekste vaidina pirminį ir svarbiausią vaidmenį, jis yra pirmesnis ir svarbesnis nei jutimas, nes kūnas turi matyti ir įsilieti į seksualinę situaciją pirmiau, nei kitas yra paliečiamas, pirmiau nei kitas paliečia mano kūną.
Jolanta Michalovskaja
- Мерло-Понти M. «Феноменология восприятия» – Санкт-Петербург: «Наука», 1998, p. 213.
- Мерло-Понти M. «Феноменология восприятия» – Санкт-Петербург: «Наука», 1998, p. 207.
- Lingis A. „Pavojingos emocijos“. – Kaunas: „Baltos lankos“, 2002, p. 143-144.
- Jonkus D. „Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai“, Monografija./– Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2009, p.193.
- Lingis A. „Bendra kalba, paskiri balsai“. – Kaunas: „Baltos lankos“, 2010, p. 180-185.