Grigorijus Pomerancas: ką reiškia daryti, ką nori?

pagal | 2012 06 24

Grigorijus Pomerancas – 1918 m. Vilniuje gimęs Rusijos filosofas ir kultūrologas. Jaunystėje savo noru įstojęs į sovietinę armiją ir komunistų partiją, o vėliau už atvirą vyraujančios sistemos kritiką kalėjęs lageryje, jis galiausiai tapo disidentu, kurio kūryba buvo spausdinama pogrindyje ir užsienyje. To meto savo gyvenimą jis apibūdino labai paprastai: „Buvau pasiruošęs viskam.“

Asmenybės dvasinis nepriklausomumas, kultūrų dialogas, savęs tobulinimas, žinojimo analizė ir sintezė jo kūriniuose (kai kurie parašyti kartu su žmona) padarė įtaką liberaliai mąstančių intelektualų kartoms.

Formuojantis dvasingumui, svarbiausia suvokti jo gelminio lygmens išėjimą anapus visų žodžių, visų ženklų, suvokti visus raštus, kaip vertimą iš neišsakyto į išsakytą žmogišką kalbą…

Bet kokiõs didžiõs religijos, kurios šaknys siekia pirminį laiką, gelmė yra arčiau kitos didžios religijos gelmės, nei savo pačios paviršiaus. Kalbų ir religinės patirties vaizdinių skirtumas negali būti pašalintas, jis neatskiriamas nuo kultūrų įvairovės, nuo pasaulio daugiaspalviškumo. Dialogas neištrina šio daugiaspalviškumo. Tačiau jis veda į gelmę, kur visi skirtumai atrodo kaip vienos vidinės šviesos spindulio lūžiai, šviesos, kuri senovėje nušvietė pasaulį ir suteikė jėgą rastis kultūriniams pasauliams, siekiantiems globalumo ir kurie liko subglobaliais tik todėl, kad vandenynai ir dykumos nuo seno neįveikiami.

Šiandien reikia tęsti tai, kas pradėta, ir iš naujo pamatyti pasaulį kaip dvasinę vienybę. Kai pamatysime, mes jį sukursime.1

G. Pomerancas

 

POKALBIS

 

Kaip pasikeitė šiuolaikinė kultūra po SSRS griūties?

Jeigu lygintume mūsų šiandienos padėtį su ta būsena, kurią rusų kultūra pasiekė pradedant Puškinu ir, tarkime, Čechovu, arba iki Levo Tolstojaus mirties, galima sakyti, kad esame nuosmukio lygmenyje. Kokių yra vilčių? Viltis miršta paskutinė, visada reikia ieškoti galimų atgimimo kelių.

Dabar labiausiai mane jaudinanti tema, – kaip būtų galima panaudoti esančias masinės informacijos priemones tam, kad suburti žmones kartu. Bet ne visus, o tuos, kurie mėgina surasti savarankiškus vystymosi kelius ir nepaklūsta paviršutinėms bangoms, kurios atitraukia nuo kelio į gelmę, be kurios neįmanoma jokia kultūra. Aš asmeniškai šito kelio ieškojau nuo septyniolikos metų, ir jis buvo be galo sudėtingas.

Pradedant nuo to momento, kai man sukako 90 metų, priešais mane paradoksaliu būdu pradėjo vertis televizijos durys. Iki tol aš ten patekdavau kartą per metus ir tik kelioms minutėms, dėl knygų, straipsnių likdamas „gerai žinomu siaurame rate“.

O tuo tarpu auga ištisa karta, kuri beveik neskaito knygų. Aš nežinau, koks bus mūsų palikimas, kai mes išeisime. Tai priklausys nuo įvykių, kurių negalima numatyti. Bet aš neprarandu vilties, kad galbūt kažkokie grūdai, kuriuos mes su Zinaida Aleksandrovna [Mirkina] sėjame (ir ne tik mes), po dešimtmečių išdygs.

Kaip galite paaiškinti pavėluotą televizijos dėmesį jums?

Pagrindinis atliepas atsirado po „Piktžodžiavimo mokyklos“2. Dėl dalyvavimo „Apokrife“, laidoje, kurią veda Viktoras Erofejevas, aš labai dvejojau; man pavyko išsakyti keletą idėjų, bet vedėjas svarstymus tuoj pat nukreipė kita linkme. Manau, jis bijojo, kad tik ko nors neatsitiktų.

Iš pradžių mane pakvietė į „Apokrifą“ pakalbėti tema, kurios aš atsisakiau, apie dvikovas, kadangi supratau: nieko savo nepasakysiu. Juk visada yra sritys, kurias daugiau ar mažiau nusistovėjęs žmogus nujaučia kaip savo. Bet tai visada yra ribinės sritys, neįmanoma visko laikyti savu – nuo futbolo iki Schnittke’s3.

Ir tada man iškart, kaip pakaitalą, pasiūlė temą apie Ateinantį Chamą4. Šią temą puikiai atvėrė Berdiajevas straipsnyje „Rusų revoliucijos dvasios“5. Aš irgi, dar nežinodamas apie jo straipsnį, savo laiku rašiau apie chamiškumą, reaguodamas į nepadorų Chruščiovo elgesį su rašytojais ir dailininkais. Todėl ir sutikau. Bet Erofejevas visą laiką svarstymus kreipė į buitinį chamiškumą, kas buvo visai neįdomu. Tai ne mano.

O kas yra jūsų?

Mano tema, viena mano temų, – pamėginti suprasti, kas įvyko mūsų šalyje, kai į istorijos avansceną įžengė antraeilės figūros iš didžiosios rusų literatūros.

Dostojevskio romane „Broliai Karamazovai“ Smerdiakovas užima kuklią, paklusnią vietą, kaip ir dauguma visų neigiamų Gogolio herojų neužima pirmųjų postų rusų literatūroje. Tai, kas įvyko pradedant 1917 metais, yra rusų literatūros tarpuvartės figūrų įžengimas avanscenon – visokie nozdrevai, chlestakovai6, smerdiakovai…

Štai būtent šią temą aš ir norėjau plėtoti: apie to visuomenės sluoksnio, kuris buvo aukštos kultūros nešėju, griūtį. Na, ir apie bendrą dvasingumo lygio nuosmukį, kuris nusmuko dėl visų šitų procesų.

Tokioje aplinkoje, kai toną užduoda vulgarumas ir chamiškumas, labai sudėtinga surinkti būrin tą dalį išsilavinusios bendruomenės, prasiveržusios prie gelmių, kurias atvėrė rusų ir pasaulio kultūros.

Koks, pagal jus, būtų optimaliausias asmenybės vystymosi kelias?

Nematau labiau efektyvesnio kelio nei individualaus vystymosi kelias. Tik gebėjimas pačiam pasiekti lygį, kuriame pasaulio kultūros aukštumos ir gelmės taps savomis (šiuo atveju viršus ir apačia yra metaforos) ir mes tam tikru laipsniu pasijusime jų paveldėtojais.

Man tai užėmė gana daug laiko. Būdamas septyniolikos metų suformulavau užduotį būti pačiu savimi, nepaklusti bangoms, teliūskuojančioms paviršiuje šen bei ten.

Šito išvada tapo suvokimas, kad, kai pasieki paskutinę tau pasiekiamą gelmę, tau atsiveria, jog pasiekei tik tą lygį, kuris tave pranoksta, žymiai gilesnį lygį nei tavo asmeninės galimybės. Lygį, kur viešpatauja dvasia, pranokstanti žmogaus jėgas.

Ir kas tada?

Galiu paaiškinti pasitelkęs Anthony de Mello alegoriją, jėzuitų vienuolio, sukūrusio apsėsto proto enciklopediją, dzeno, sufijų, chasidų paradokso enciklopediją. „Dievas pavargo nuo žmonių ir pradėjo teirautis angelo, kur galėtų pasislėpti nuo žmonių – kalno viršunėje ar jūros gelmėje. Ir vienas iš angelų jam patarė: žmogaus širdyje, štai kur jis rečiausiai lankosi“.

Astronomai išvarė Dievą iš dangaus, dangus tapo tuščias, ir ten nebeįmanoma patalpinti sosto. Erdvėje ir laike Dievas gali aptikti save tik žmogaus širdies gelmėje, bet tik pačioje giliausioje jos gelmėje.

Ir štai, kai žmogus pasiekia giliausią gelmę, jis jaučia tam tikrą dvasią, kuri pasako jam, kas yra gera ir kas yra bloga.

Kiekvienas žmogus suvokia skirtingai, kas yra gera ir kas yra bloga. Ir net visuotinių įsakymų laikymasis ne visada tampa įmanomas.

Mozės įsakymai Kristui neatrodė besąlyginiais. Tikroviškumas yra sudėtingesnis už paprastas taisykles: daryk tą arba nedaryk. Žmogus nėra mašina, kurią galima užprogramuoti. Tą aiškiausiai išreiškia šie žodžiai: „Ne žmogus šeštadieniui, o šeštadienis žmogui“7.

Kai Kristui atvedė nusidėjėlę, jis rado būdą neįvykdyti taisyklės, kuri reikalavo užmėtyti ją akmenimis. O kai jo paklausė, kokie du įsakymai yra patys svarbiausi, jis atsakė: „Svarbiausia yra meilė Dievui ir meilė artimajam kaip sau pačiam“8. Tokiu būdu buvo išskirti du pagrindiniai įsakymai, kurie iškart padarė reliatyviais visus likusius.

Būna situacijų, kai jūs intuityviai turite pasirinkti kelią, kuris pažeidžia visus draudimus. Kitoje situacijoje bet kokį draudimą galima uždrausti. Beje, šitas paradoksas subrendo iš visos ilgos krikščionybės istorijos.

Pavyzdžiui, Dante; Francesca da Rimini pasakoja, kaip knyga nukrito ant grindų ir „daugiau skaityt tą dieną nebeteko“9; Dante nualpsta. Jis patalpina savo herojus į pragarą, bet nualpsta iš gailesčio jiems.

Vystymosi pilnatviškumas išveda žmogų už bet kokios programos ribų. Tai savitai išreiškė Šv. Augustinas: pamilk Dievą ir daryk, ką nori10.

Žinoma, tai labai pavojinga taisyklė. Ką reiškia pamilk Dievą? Ir ką reiškia daryk, ką nori? Kur šito noro ribos? Kada jis gali tapti priešgyniavimu Dievui ir taip toliau?

Kur šios ribos?

Tai juk ne tik suteikia žmogui laisvę, bet ir didelę atsakomybę. Tik per klaidų patirtį, kurios apsunkina ir tuo pačiu stumia gilyn savo atsakomybės suvokimui, jūs aptiksite tą laisvės mastą, kuris jums yra duotas. Čia ne tik kiekvienas žmogus sprendžia savaip, bet ir kiekvienas išpažinimas kreipia griežtesnių ar švelnesnių elgesio taisyklių linkme.

Kai protestantai pradėjo skaityti Senąjį Testamentą (juk anksčiau tai buvo draudžiama), jie susidūrė su šitomis griežtomis taisyklėmis ir esant galimybei pradėjo jas vykdyti. Ir reikia pasakyti, kad protestantiškose šalyse žmonės yra sąžiningesni nei katalikų kraštuose.

Tai nereiškia, kad jie visomis prasmėmis geresni, bet žymiai griežtesnės taisyklės, kurių pagrindas yra 10 Dievo įsakymų, vidutiniam žmogui yra būtini. Laisvė suteikiama žmogui, kai jis pasiekia dvasią, kuri glūdi jo moralės pagrinduose, o šito jis gali pasiekti tik gilindamasis, gilindamasis ir gilindamasis į save patį.

Kokiu būdu?

Aš galiu pasakyti, kaip buvo su manimi, kitam gali būti kitaip. Kartais tai atsitinka netikėtai, Dievo malone, kaip sakoma.

Pavyzdžiui, Zinaida Aleksandrovna jaunystėje kankinosi, kodėl gyvūnai valgo vieni kitus, kodėl visi žmonės vieni kitiems kelia skausmą, kodėl žmonės tokie vieniši ir taip toliau.

Kažkurią akimirką staigus atsakymas atėjo ne sprendimų būdu, o per jai atsivėrusį gamtos, kaip visumos, grožio jausmą. Ji stovėjo balkone, baigėsi lietus, ir priešais stovėjusi eglė blizgėjo nuo lietaus lašų. Ir tą akimirką ji pajuto, kad tas, kas šį pasaulį sukūrė, yra tobulas.

Čia nebuvo jokios logikos, bet po to ji visiškai pasikeitė, prasidėjo kitas jos vystymosi kelias. Ji betarpiškai pajuto visame kame buvimą to, ką galima pavadinti Šventąja Dvasia, kuri pasakydavo jai teisingą sprendimą.

Kai mes susipažinome, jai buvo 34-eri. Ji buvo viena, kadangi neaptiko žmogaus, suprantančio jos gyvenimo suvokimą. Aš esu aštuoneriais metais už ją vyresnis ir praėjau ilgą kelią, spėjau išgyventi didelę meilę ir Irinos Muravjovos – moters, kurią mylėjau – mirtį. Po šios mirties man du mėnesius rodėsi haliucinacijos – atrodė, kad esu perkirstas palei stuburą ir paskui mane šaligatviu velkasi žarnos.

Iš šitos būsenos ištrūkau, kai pradėjau galvoti, kaip išvaikyti dviejų posūnių neviltį, – Ira Muravjova anksti pagimdė, vaikai buvo suaugę, – vienas studijavo universitete, kitas netrukus turėjo baigti mokyklą. Ir aš pagalvojau, kad reikia pasinaudoti šventės situacija, kai sakome: „Su Naujais metais, su nauja laime!“

Ir aš pradėjau šitą tostą repetuoti. Tai buvo prieš dvi savaites iki šventės, ir iki pat Naujųjų metų man nieko neišeidavo – negalėjau įsijausti į „teisingą“ vaidmenį, pradėdavau verkti. Tik prieš pačią šventę man pavyko rasti tinkamą būseną ir tai ištarti. Tai tapo labai svarbia patirtimi.

Grįžęs į savo landynę (mano kambarys buvo septynių kvadratinių metrų, todėl vadinau jį landyne; Naujus metus sutikdavome pas bičiulį), sapnavau, kad žarnos, kurios vilkosi paskui mane šaligatviu, išdžiūvo ir atkrito, o žaizda užsivėrė. Po to beliko filosofinė problema: jeigu Dievas gali suskaičiuoti kiekvieną plauką, kodėl Ira turėjo mirti ant operacinio stalo būdama 39-erių, mylinti ir mylima?

Būtent tada vieno įvykio dėka susipažinau su Zinaida Aleksandrovna Mirkina. Aš atvažiavau pas ją, kad užrašyčiau eilėraščius, kurie nepraėjo cenzūros per poetų redakcijas, – eilėraščių rinkiniui pavadinimu „Sintaksė“, kurį leido Alikas Ginzburgas. Šiame rinkinyje buvo, pavyzdžiui, Brodskis ir tada gana žinomas Timofejevskis. Bet vietoj to, kad užrašyčiau penkis eilėraščius, aš priverčiau ją skaityti iki 12 valandos nakties.

Eilėraščiai apstulbino, tuoj davė vaizdą, kuris pašalino visus mano klaustukus. Aš iki šiol manau, kad, žiūrint vertikaliai, Amžinybės atžvilgiu, Zinaida Aleksandrovna turi žymiai ryškesnę intuiciją nei aš. Aš daug ką, kas liečia žmonių, istorijos klausimus, jaučiu horizontaliai.

Esu labai dėkingas Zinaidai Aleksandrovnai, kadangi dvasine prasme ji mane žymiai lenkia. Dvasinis gyvenimas išvis reikalauja džiugaus pripažinimo, kad kitas tave lenkia ir nebelieka jokio noro varžytis dėl pirmenybės teisės.

Kaip patekote į lagerį?

Kai pasibaigė karas, manęs nedemobilizavo iš armijos, nors aš nebuvau laikomas profesionaliu kariu. Buvau du kartus sužeistas, gavau keletą ordinų. Ir nusprendžiau padaryti skandalą, kad gaučiau papeikimą ir mane paleistų į visas keturias pasaulio puses. Sąmoningai parašiau įžūlų pareiškimą, kurį vėliau pavadino antipartiniu.

Kai iš savo bičiulio sužinojau, kad jis buvo iškviestas ir jo teiravosi apie mane, supratau, kad atėjo mano metas. Nusipirkau futliarą dantų šepetukui, atidaviau seną apsiaustą, kad stipriau prisiūtų kišenes ir maniau, kad esu pasiruošęs.

Kai mane areštavo, ramiai pasiėmiau obuolį ir valgiau jį, žiūrėdamas, kaip jie kapstosi mano knygose. Ir iš tikrųjų, aš išgyvenau šiuos tris metus – Liubianka, Butyrka, lageris – be jokios isterijos, nes buvau pasiruošęs viskam.

Kiek jums skyrė metų?

Penkerius metus. Bet mirė Stalinas ir pagal amnestiją visi, gavę iki penkerių metų, išėjo į laisvę. Be to, fronto metu įgyti gebėjimai kišti galvą į kilpą man užtikrino gerą gyvenimą ir lageryje.

Karantine viskam vadovavo vienas vyras, kurį aš palaikiau karantino viršininku, o iš tiesų tai buvo banditas. Žinote, ką reiškia žodis „kalė“ [сука]? „Kalė“ yra vagis, kuris gavo ginklą iš „viršininko“ rankų ir taip pažeidė vagių įstatymą. Kai „kalės“ ir vagys susitikdavo viename lagerio punkte, tarp jų prasidėdavo pjautynės, tai buvo kariaujantys klanai.

Tarp jų buvo tie vagys, kurie ėjo kariauti su fašistais?

Taip, jie tapdavo „kalėmis“. Aš taip pat ir jį nusodinau, nes buvau pripratęs nusodinti tardytojus, kai jie pradėdavo plūstis [матюкаться], kadangi pagal mano straipsnį – 58.10 – kankinimai buvo leidžiami tik ypatingais atvejais.

O kuo straipsnis 58.10 skiriasi nuo kitų? Tai irgi straipsnis už antisovietinę veiklą…

Taip. Antisovietinė agitacija, propaganda. Pirma dalis individuali, antra dalis kolektyvinė. Tiriant ypatingas bylas buvo leidžiami įvairūs „bendravimo“ būdai su suimtaisiais, o mus, na, galėjo į karcerį pasodinti, bet iš esmės nieko baisaus. Ir aš juos nusodindavau.

Banditas nujautė, kad kėsinamasi į jo autoritetą. Apsižodžiavome, jis spjovė į mane, aš spjoviau į jo pusę, beje, stengdamasis nepataikyti, bet ir jam nenusileisdamas. Tada jis virš mano galvos pakėlė taburetę, galvodamas, kad aš ištišiu. Jeigu jis paleistų šią taburetę, man būtų galas. Bet aš nenusileisdamas žiūrėjau jam į akis. Jis numetė taburetę ir išbėgo iš kambario, sąmoningai galva atsitrenkdamas į durų staktą.

Žinote, paskui aš visą naktį drebėjau iš baimės. Ne dėl mirties baimės. Aš bijojau kvailos mirties. Galvojau: „Kokio velnio ėmiausi mokyti banditą gerų manierų?“ Bet lageryje greitai pasklido žinia, kad vos neužmušė žmogaus, kuris baigė MFLII11. Ir atsirado dar vienas žmogus, kuris baigė MFLII (beje, jis dar gyvas, neseniai jį aplankiau, dabar jis mokslų daktaras, o tada buvo apskaitininku miškų kirtimo gatavos produkcijos biržoje).

Ir jis aplankė mane karantine, mes pamėginome prisiminti, kad esame vienas kitą matę, bet neįsiminėme (mokėmės skirtinguose fakultetuose). Jis pradėjo mane „kentuoti“ [кнокать] – rūpintis.

Ir kaip tik atsirado pagalbinių dirbtuvių normuotojo vakansija, o viršininkas abejojo, ar aš susitvarkysiu. Arbitru išrinko kažkokį Sorokiną, kurį laikė jau 14 metų. Jis buvo vienas iš raudonųjų profesorių Bucharino institute. Sorokinas užėjo pas mane į karantiną, mes su juo 20 minučių kalbėjome apie Hegelį, po to jis pasakė: „Gerai, aš pasakysiu, kad jūs susitvarkysite su normuotojo darbu.“

Skamba absurdiškai…

Lageris – tai ir yra absurdo teatras. Kai aš ten patekau, man buvo 32 metai – puikus amžius, kad būtų galima pradėti atsiskyrusį nuo kūno dvasinį gyvenimą. Aš buvau ir fiziškai sveikas, ir pakankamai dvasiškai subrendęs.

Bet svarbiausia man buvo tai, kad aš ten, lageryje, užbaigiau kelią link muzikos. Arba, tiksliau, ten buvo mano meilės jai pradžia. Čia reikia paaiškinti.

Iškėlęs sau tikslą būti pačiu savimi, aš supratau, kad tam pasiekti reikia suleisti šaknis į įvairias kultūros sritis, kurios man gali padėti judėti gilyn.

Didžiojo teroro laikais kiekvieną savaitę vaikščiodavau į jau nebeegzistuojantį Šiuolaikinės Vakarų dailės muziejų, ilgai stovėdavau prie Monet arba Sisley drobių, atgaudavau moralinę pusiausvyrą nuo tų aplinkybių, kurios viešpatavo Maskvoje. O štai muzikos, skirtingai nuo dailės, ilgai nepasiekiau.

Aš mėginau vaikščioti į koncertus ir po kelių minučių prarasdavau muzikinių minčių tarpusavio ryšį. Galiausiai teko pasirinkti operą, kadangi ten bent jau buvo žodžiai, ir jie padėdavo.

Lageryje mane iš pat pradžių įkvėpė baltosios naktys, juk tai buvo nepaprastai gražu! Ir po to tamsiomis žiemos naktimis, esant trisdešimt penkių laipsnių šalčiui, gerai buvo girdėti tai, ką transliavo per radiją. Reikia nulenkti galvą tuometiniam režimui, jie populiarino gerą muziką ir per radiją grodavo Čaikovskio simfonijas.

Kadangi dirbau šiltoje aplinkoje, nesušaldavau dienos bėgyje, turėjau ir veltinius, ir kitką, aš vaikščiodavau ir klausydavau. Buvo ir dar vienas melomanas – tūkstančiui žmonių mes buvome dviese, aš netgi neklausiau, kuo jis vardu, bet, susitikdami, mes vienas kitam palinkčiodavome galvą ir dviese vaikščiodavome tuščiu lagerio punktu.

Supančioje tamsoje aš pagaliau sugebėjau susikaupti ties tuo, kad pagaliau galėčiau klausytis didžios simfoninės muzikos. Klausytis ir išgirsti. Aš iš lagerio ir pasiėmiau tai, ko siekiau 16 metų. Taigi bet kokiose sąlygose galima atrasti kažką, kas leistų aptikti papildomą kelią į gelmę.

Kad galėtum sau suformuluoti užduotį būdamas 17 metų arba net 25 metų amžiaus, turi būti išsilavinęs ir išauklėtas. Šią užduotį tenka atlikti šeimai ir mokyklai, bet mokyklos dabar visai kitokios.

Iš esmės taip. Neseniai užmezgėme draugystę su Kaliningrado licėjumi „Saulėtasis sodas“ – susirašinėjame, lankydavomės tenai. Licėjuje yra surinkti labai talentingi dėstytojai. Tokie atskiri taškai yra išmėtyti po visą šalį. Problema ta, kad jie išsibarstę ir nesudaro tos jėgos, kurią galėtų sudaryti kultūros srityje. Daugelis mokytojų, kitaip nei anksčiau, dabar labai pasikeitė: užsiima šantažavimu, moko atsainiai.

Jeigu mokytojai turėtų normalią algą, jie neturėtų pagundos šantažuoti. Būtent pagundos…

Dar daugiau, žmonės meta mokyklas; juk jie turi šeimas, o mokykla juos ne itin sugeba išmaitinti. Kai prasidėjo persitvarkymas [перестройка], aš savo straipsnyje pasisakiau, kad šaliai mokykla yra svarbesnė už ekonomiką. Bet kai ši mintis buvo pakartota merijoje per susirinkimą, kuris buvo susijęs su prezidento perrinkimu, manęs vos nenulinčiavo.

Aš ir tada, ir dabar galvoju, kad šiuo metu yra svarbiausia kovoti dėl kultūros (kuri sugriauta ir pakirsta, persismelkusi cinizmu) atgimimo. Ir mes sugebėsime tą padaryti. Na, galbūt ne iškart, galbūt kultūros atgimimui reikės dešimčių metų, žinoma, jeigu istorija mums suteiks šansą atkurti tai, kas išliko.

Bet visuotinis raštingumas ieškantį žmogų suvienodino.

Visuotinis raštingumas sukūrė visuotinį paviršutinį išsilavinimą. Galima prisiminti Montaigne: „Filosofai yra geri žmonės, ir paprasti valstiečiai yra geri žmonės, o visas blogis dėl paviršutiniškumo.“ Smerdiakovas yra paviršutiniškai išsilavinęs, jis abejoja tomis naiviomis formomis, kuriomis dėstoma religija, ir jis yra niekšas.

Išsilavinimas – tai ne diplomai ir popierėliai. Aš susipažinau ne tik su XIX a. rusų literatūra, kuri buvo vienu iš nuostabių pasaulio minties pakilimų, bet ir su Rytų kultūra – dzenbudizmu ir Tolimųjų Rytų menais. Ir dabar aš propaguoju jų tarpusavio dialogo idėją kaip galimybę išvengti civilizacijų karo grėsmės.

Visiems mums iškilo globalinės kultūros sukūrimo problema, kuri egzistuoja tik viršum materialinių pagrindų. Gretimos ir artimos viena kitai civilizacijos yra karo arba pusiau karo būsenoje.

Taip atsitiko, pavyzdžiui, su islamu. Mums žymiai lengviau užmegzti kontaktą su budizmu nei su islamu. Be to, stačiatikybei žymiai sunkiau susikalbėti su katalikybe, nei su budizmu.

Kalbino Julija Burmistrova

Vertė M. S.

Šaltinis: «Что значит — делай что хочешь?»

 

  1. Informacija iš pomeranz.ru
  2. „Piktžodžiavimo mokykla“ (Школа злословия) – 2002 m. sukurta ir iki šių dienų gyvuojanti rusiška TV pokalbių laida. Šiuo metu transliuojama per telekanalą NTV (HTB).
  3. Rus. k. Альфред Шнитке, vok. k. Alfred Schnittke (1934–1998) – sovietų ir rusų kompozitorius, muzikos teoretikas ir pedagogas, straipsnių autorius apie rusų ir sovietų kompozitorius.
  4. Ateinantis Chamas (Грядущий Хам) – rusų rašytojo ir religinio mąstytojo Dmitrijaus Merežkovskio „herojus“, aprašytas 1906 m. straipsnyje tokiu pačiu pavadinimu. Jame rašytojas skatina atkreipti dėmesį į bręstančias jėgas, kurios siekia sunaikinti socialinį ir religinį visuomenės atsinaujimą. Tos jėgos – tai dvasinės vergystės ir chamiškumo gaivalai, kuriuos maitina filisteriškumas, tuštybė, šiaudadvasiškumas ir ištvirkimas. Tie gaivalai priešinasi inteligentijai, įkūnijančiai gyvąją Rusijos dvasią. Merežkovskio terminologijoje chamiškumas reiškia ne tiek socialinį apibūdinimą, kiek bedvasiškumo (materializmo, pozityvizmo, filisteriškumo, ateizmo) sinonimą. Jeigu pasaulis, o tuo pačiu ir Rusija, dvasiškai neatsinaujins, tuomet jis sulauks Ateinančio Chamo.
  5. Духи русской революции – straipsnis, kurį Berdiajevas parašė 1918 m.
  6. Minimi literatūros klasiko Nikolajaus Gogolio romano „Mirusios sielos“ personažai.
  7. „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui“ („Evangelija pagal Morkų“, Mk 2,27).
  8. Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį“ („Evangelija pagal Matą“, Mt 22,37-39).
  9. Epizodas iš Dante’s „Pragaro“ penktos giesmės: Dante atvyksta į antrą pragaro ratą, kuriame kankinasi tie, „kurie protu vien kūno geiduliams aklai tarnavo“. Tenai jis sutinka ir Francesca da Rimini, gražuolę dukrą Ravenos valdovo Guido da Polenta. 1275 m. ji buvo klasta ištekinta už labai atstumiančio ir atšiauraus Riminio valdovo Giovannio Malatesta, kurį dar vadino Džančotu, t. y. Šlubiu. Netrukus po vestuvių jis užklupo žmoną savo brolio Paolo glėbyje ir abu juos nudūrė. Tad meilužiai kenčia antrame rate, o žudikas – devintame, kartu su kitais brolžudžiais.
  10. Dilige, et quod vis fac (lot. k.) – „Mylėk ir daryk, ką nori“. Aurelius Augustinus Hipponensis In Epistolam Ioannis ad Parthos Tractatus Decem (Tract. VII,8).
  11. MFLII – Maskvos Filosofijos, literatūros ir istorijos institutas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.