Interviu su Richardu Poltu

pagal | 2011 02 26

Aplinkkeliai tęsia Ereignis interviu seriją su vokiečių filosofo Martino Heideggerio veiklos tyrinėtojais. Pristatome pokalbį su heidegeristu Richardu Poltu, Xaviero universiteto (JAV) profesoriumi. Jis yra parašęs knygą „Heideggeris: įvadas“1, sudaręs antologiją „Heideggerio ‘Būtis ir laikas’: kritinės esė“2, taip pat išvertęs Heideggerio „Įvadą į metafiziką“.

***

Ereignis: Kartais gauname el. laiškus iš jaunų žmonių, galvojančių apie filosofijos studijas. Jie yra smalsūs, bet abejoja, ar tai geras kelias. Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti, kuo jus patraukė filosofija, o ypač Heideggeris?

Richard Polt: Turiu platų ir paprastą filosofijos apibrėžimą: klausimų kėlimas anapus esmės, kur klausinėjimas paprastai sustoja. Filosofiški žmonės turi geismą bei poreikį tai daryti. Jie nepriima to, kas žinoma, už gryną pinigą, jie nori suprasti viso to pagrindus ir alternatyvas.

Aš pats galiu aptikti šio geismo pradžią savo paauglystės mokslinės fantastikos bei grožinės literatūros skaitymuose. Berklio universitete užsirašiau į savo pirmąjį filosofijos kursą neturėdamas aiškaus supratimo apie tai, kas yra filosofija, bet galvojau, kad ji turėtų būti gero bendro išsilavinimo dalis. Susidomėjęs užsirašiau į sekančius kursus ir buvau sužavėtas tiek etikos, tiek epistemologijos problemų bei suerzintas to, ką dar miglotai nujaučiau esant dirbtinėmis prielaidomis ir perdėta intelektualine atida autoriams, kuriuos skaitėme (daugiausia ankstyvuosius modernius ir analitinius filosofus). Pirmas mąstytojas, kurį pajutau kalbantį sąžiningai kaip artimą bičiulį, buvo ispanų rašytojas egzistencialistas Miguelis de Unamuno. Kuomet paskutiniame kurse skaičiau Heideggerį, aš buvau sujaudintas, aptikęs egzistencinių įžvalgų, tikslų sąvokų plėtojimo ir istorinio pažinimo kombinaciją.

Kai kurie protiniai gabumai padės studentams padaryti pažangą filosofijoje, – tokie kaip gebėjimas atpažinti neišsakytas prielaidas ar įgimta nuojauta atrasti jose prieštaravimus bei mąstymą, – bet nemanau, kad filosofija iš tikrųjų yra intelekto reikalas. Kaip jau sakiau, tai, kas žmones daro filosofiškais, yra geismas. Jeigu jie jaučia šį geismą ir turi galimybę siekti tikslo, jie neturėtų praleisti progos.

Įdomu, kad link Heideggerio jus vedė Unamuno. Aš pats juo susidomėjau aukštojoje mokykloje, kuomet turėjau perskaityti „Gerąjį Šv. Emanuelį, kankinį“, trumpą istoriją apie kaimo kunigą, kuris slepia savo egzistencines abejones nuo savo parapijiečių. Šioje istorijoje aptikau atitikimą su Camus bei Sartre’o romanais, kuriuos tuo metu skaičiau, taip pat tai kėlė sąsajas su prancūzų egzistencialistų svarstomomis problemomis, prilyginamoms su dviveidžio kunigo [whiskey priest] etinėmis grumtynėmis Grahamo Greene’o knygoje „Galia ir šlovė“, kuriuos buvau skaitęs metais anksčiau.

Unamuno aš pradėjau laikyti savotiška moraline antistrofa Heideggeriui ir jo įsitraukimui į politiką. 1936 m. falangistai užėmė Salamanką ir universitete šventė pergalę. Generolas Astray rėžė kalbą ir užbaigė posakiu: „Tegyvuoja mirtis!“ [Viva la Muerte!]. Unamuno, universiteto rektorius, nuo pakylos nedelsiant jam papriekaištavo, o į tai generolas atsakė sušukdamas: „Mirtis intelektui!“ [Muera la inteligencia!]. Unamuno buvo skirtas namų areštas, kur metų pabaigoje jis ir numirė.

Savo esė „Nieko klausimas“3 jūs pradedate Antonio Machado, tos pačios Unamuno kartos poeto, poemos „Didžiajam nuliui“ eilutėmis. Ar jaučiate tam tikrą potraukį to laikotarpio ispanų literatūrai?

Mano tėvas yra ispanų literatūros profesorius emeritas, keletą kartų savo gyvenime esu gyvenęs Madride, taigi susipažinau su tam tikra dvidešimtojo amžiaus ispanų poezija bei grožine literatūra, kuri daug kuo mane sužavėjo.

Unamuno, kaip ir Heideggeris, turėjo antimodernių bei antiracionalistinių bruožų, kurie ne itin derėjo su liberalia demokratija, o iš tiesų – su jokiu sveiko proto politikos supratimu. Bet jūs esate teisus: kuomet reikėjo apsispręsti, kokiu keliu eiti, Salamankos profesorius pasirinko teisingai, o Freiburgo profesorius – ne. Sakyčiau, kad Heideggeris 1933 m. įsivėlė į plačias visuotines fantazijas apie Vakarų likimą, o Unamuno niekuomet neprarado individualaus humanizmo, kuris apsaugojo jį nuo šių fantazijų.

Keletai progų pasitaikius, dėsčiau apie Unamuno knygą „Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą“ kartu su jo 1914 m. romanu „Migla“, kuris yra puikus tyrinėjimas to, ką Heideggeris vadina kasdienybe bei jos lūžiu egzistencinės krizės akivaizdoje (Unamuno pramanytas herojus tiesiog klausia savęs, ar jis egzistuoja, o gal jis ir visi kiti yra „fiktyvūs“).

Ar su Heideggerio filosofija susipažinote Berklio universitete, profesoriaus Dreyfuso kurse apie „Būtį ir laiką“?

Kuomet buvau pasiruošęs pasirinkti Heideggerio kursą, kaip paskutiniojo kurso studentas, profesorius Dreyfusas buvo išėjęs akademinių atostogų, bet turėjau galimybę skaityti „Būtį ir laiką“ su Charlesu Guignonu, kuris buvo studijavęs su Dreyfusu ir tais metais lankėsi Berklio universitete. Jis atliko didelį darbą ir tai atsimenama iki šiol; jis buvo nuostabus dėstytojas.

Man atrodo, kad Heideggerio kasdienybės analizė „Būtyje ir laike“ buvo pradinis jo populiarumo impulsas. Pavyzdžiui, Huberto Dreyfuso knyga apie I skyrių4 yra pati populiariausia angliška knyga gausioje antrinėje literatūroje apie Heideggerį. Ši kasdienybės analizė yra pagrindas naujam filosofijos studijavimo keliui.

Užuot studijavus filosofiją mąstant idealųjį pasaulį, kaip siūlė Platonas, ar įsivaizduojant save kaip nešališką protaujantį subjektą, nagrinėjantį ar patiriantį išorinius objektus, Heideggeris filosofuoja apie žmogų, jau įmestą į prasmingų daiktų pasaulį. Jūsų rinkinyje apie „Būtį ir laiką“ Charlesas Guignonas sako, kad žmogus Heideggerio kasdienybės nagrinėjime pirmiausia sąveikauja su daiktais negalvodamas apie jų „substanciją“, ir kad Heideggeris siekia „išleisti orą“ karteziškajam ar substanciniam dualizmui, kuris iki tol vyravo Vakarų filosofijoje.

Šis filosofinis telkimasis ties kasdienybe buvo perimtas kitų filosofų ir, nepaisant dažnai klaidingo aiškinamo, jis buvo labai įtakingas. Vien prancūzų filosofijoje turime Sartre’o tarpasmeninio santykio tyrinėjimus, Merleau-Ponty suvokimo kritiką, Lefebvre’o ir situacionistų marksizmo kritiką dėl kasdieniško gyvenimo ignoravimo bei daugelį kitų.

Nuėjęs taip toli, Heideggeris eina dar toliau ir kritiškai nagrinėja žmogų jo įprastinėje kasdienybės būsenoje. II skyriuje jis sako, kad žmogus kartais supranta savąjį baigtinumą ir tai verčia žmogų rinktis gyventi gyvenimą šio baigtinumo šviesoje arba pasilikti „neautentiškoje“ kasdienybėje. Šis „Būties ir laiko“ skyrius taip pat buvo svarbus kartais vieniems filosofams, kai kuriais atvejais kitiems, o jis gali būti suprantamas ir kaip egzistencinių pasirinkimų tąsa, aptinkamų Kierkegaardo bei Dostojevskio XIX amžiaus darbuose, kuriuos Heideggeris skaitė.

Kaip jūs interpretuojate šiuos du Heideggerio mąstymo aspektus? Ar iš jo pusės jie abu vienodai vertingi indėliai? Jie neatskiriamai susiję ar kiekvienas gali būti svarstomas be vienas kito?

Manau, kad „žiūra iš niekur“, kurią daugelis filosofų mėgino išvystyti, yra nejautri tiek žinojimui, tiek nežinojimui. Kitaip sakant, grynasis objektyvumas, jeigu iš viso yra toks dalykas, būtų nei iki-refleksyvus pasinėrimas į kasdienybės pasaulį, nei išorinė nuotolio bei susvetimėjimo patirtis. Tačiau dar 1919 m. Heideggeris mėgino parodyti, kad bet koks objektyvumas, kurį galime pasiekti, priklauso nuo neapčiuopiamo žinojimo, o savo ruožtu pažinimas suponuoja tam tikras gilesnes nepažinimo patirtis.

Anglakalbė filosofija apima antimetafizinę, sveiko proto tradiciją, kuri perėmė kai kurias vokiečių kalbos filosofines idėjas, tokias kaip vėlyvojo Wittgensteino mėginimą tirpdyti filosofines mįsles grąžinant mus prie būdo, kuriuo „mes“ darome daiktus. Heideggerio pažįstamos kasdienybės fenomenologija turi panašų defliacinį potencialą. Iš tiesų, Dreyfusas savąją I skyriaus interpretaciją atvirai vadina vitgenšteiniška, ir iš dalies tai yra jos sėkmės priežastis.

Jeigu ignoruosime nežinojimo temą ar laikysime ją nepriklausoma nuo žinojimo analizės, mes prarasime kai kurias svarbias Heideggerio idėjas. (Dreyfusas tai suvokė ir II skyriaus daugiau nelaikė atskira, „egzistencine“ Heideggerio puse – pažvelkite į jo esė mano antologijoje5.) Heideggeris rašo, kad „šis“ „ne-namie“ , kurį mes jaučiame rūpestyje, yra „pirmapradiškesnis“ nei jaukus pažinimas (žr. Sein und Zeit, p. 189). Keistose patirtyse, tokiose kaip rūpestis, mes statome akistaton save pačius su absoliučia daiktų duotybe. Tuomet šios patirtys gali keisti įprastą pasaulį. Taigi matau Heideggerio pažinimo ir nepažinimo paaiškinimus kaip nepriklausomus ir manau, kad jis padarė labai vertingų dalykų abiejose srityse.

Žinojimo bei nežinojimo dinamika nesulaukė pakankamai dėmesio tradicinėje filosofijoje (su kai kuriomis išimtimis, kaip Platono olos alegorijoje). Jeigu koncentruosimės tik ties viena šios dinamikos puse, mes gausime iškreiptą gyvenimo interpretaciją. Telkdamiesi tik ties žinomu, mes baigsime tuo, kad paneigsime savo norą mesti iššūkį tam, ką laikome savaime suprantamu; tas noras, kaip sakiau, filosofinei dvasiai labai svarbus. Telkdamiesi tik ties tuo, kas keista ir atstumia (taip elgiasi kai kurie kontinentiniai filosofai su revoliuciniu polinkiu), mes baigsime su tam tikra jaudinančia, bet abstrakčia retorika apie „kitoniškumą“, o tai sunku praktiškai pritaikyti.

Prieš penketą metų leidykla Yale University Press išleido jūsų naują knygos „Įvadas į metafiziką“6 vertimą. Pirmasis 1959 m. vertimas buvo vienas iš pirmųjų Heideggerio tekstų, paskelbtų angliškai, taigi naujas vertimas suteiks šiai sričiai neabejotinos naudos. Nors vis dar yra Heideggerio tekstų, kurie iš viso neišversti.

Daugelyje vertimų vertėjo įžangoje pažymima, kad Heideggeris nenorėjo publikuoti savo tekstų su abėcėlinėmis rodyklėmis, vis dėlto ši knyga bei „Būtis ir laikas“, atrodo, išvengė šio suvaržymo.

Kodėl jūs ir Gregory Friedas nusprendėte vėl ją versti, užuot ėmęsi neverstų tekstų, ir kaip jums pavyko įtraukti abėcėlines rodykles?

Iš tikrųjų, tai buvo mūsų didžiausias projektas nuo aukštosios mokyklos studijų laikų, kai kartu skaitėme Ralpho Manheimo 1959 m. vertimo versiją, ir palyginę su vokišku tekstu aptikome, kad ji labai skurdi ir tarpais suprantama neteisingai. Bet negalime kaltinti Manheimo, jis buvo pionierius verčiant Heideggerį ir tarpais atrasdavo nuostabių angliškų išsireiškimų, bet mes jutome, kad „Įvadas į metafiziką“ yra labai vertingas ir svarbus tekstas, kuris reikalauja tikslesnio vertimo.

Taisyklė nedėti abėcėlinių rodyklių buvo priimta Gesamtausgabe leidimuose. Kadangi mes vertėme iš Niemeyer leidimo, o ne iš Gesamtausgabe, dėl tos taisyklės mums nekilo problemų.

Kartu su Gregu Friedu griebėmės ir kito vertimo projekto. Šį kartą tai tekstas, kuris pasirodė Vokietijoje tik 2001 m.: „Būtis ir tiesa“7. Jis niekada nebuvo išverstas ir iš esmės beveik nežinomas, bet yra labai svarbus, kadangi buvo sudarytas iš paskaitų kurso, kurį Heideggeris skaitė dirbdamas rektoriumi 1933-34 m. Jis iš dalies sutampa su „Tiesos esme“8, nes dalį 1931-32 m. paskaitų užrašų Heideggeris perdarė, tačiau jame randame ir naujos bei svarbios medžiagos: diskusija apie moderniąją ir hegeliškąją metafiziką, pasažai apie Vokietijos žmonių lemtį, nacionalsocializmo biologinio interpretavimo kritika ir Herakleito „polemos“ fragmento interpretacija. (Gregas, „Heideggerio polemos9 autorius, labai tinkamas žmogus darbui su šiuo tekstu.)

Kuomet skaičiau „Tiesos esmę“, buvau nustebintas, jog Heideggeris dėstė Platono „Teatetą“ neaptardamas Protagoro, pavyzdžiui, jo aforizmo žmogus yra visų daiktų matas”, kuris po keleto metų užima svarbią vietą Heideggerio diskusijoje apie humanizmą bei Descartes’ą viename iš Nietzsche’s paskaitų ciklų. Heideggeris „Būtyje ir tiesoje“ iš naujo peržiūri „Teatetą“ ar olos alegoriją?

Jis ne tik iš naujo peržiūrėjo juos, bet iš tiesų iš naujo perskaitė savo paskaitas „Tiesos esmė“. Panašu, kad jis buvo perdėm užimtas administraciniais reikalais, kad sukurtų ištisą naują paskaitų kursą. Šiaip ar taip, sudarydamas paskaitas jis improvizavo kai kuriais perdirbiniais ir išskirtiniais pastebėjimais. „Būtyje ir tiesoje“ spausdinama Wilhelmo Hallwachs’o, kuris registravo tuos pokyčius, transkripcija.

Knygos vien dėl to gal ir nebuvo verta versti, bet pirmoje knygos dalyje yra naujas paskaitų kursas „Pagrindinis filosofijos klausimas“ ir tekstas, perdarytas iš paskaitų „Tiesos esmė“, pristato naują medžiagą apie Herakleitą ir kalbą. Apskritai knyga yra įdomus idėjų rinkinys su ryškia politine atmosfera, kuri greičiausiai patrauks daugelio skaitytojų dėmesį.

Knygos pradžioje skaitome: „Akademinė jaunuomenė supranta istorinio momento, kurį dabar patiria Vokietijos žmonės, didybę. Kas gi vyksta? Vokietijos žmonės kaip visybė įeina į save, tai yra atranda savo kelią. Šiame kelyje žmonės, atradę save, kuria valstybę. Žmonės, kurie susieja save su valstybe, įgyja ištvermę ir ištikimybę, išauga į tautą. Tauta perima savo žmonių likimą. Tokie žmonės siekia atlikti savo dvasinę misiją tarp žmonių ir sukurti savo istoriją. Šis vyksmas siekia toli į tamsią ateitį, kuri tampa sudėtinga.“ Iš tikrųjų, į tamsią…

Norėčiau aptarti kai ką artimą šiam tinklapiui – Heideggerio singulare tantum Ereignis. Heideggeris eksperimentavo su daugybe sąvokų: pvz., Seyn, sein, Da – Dasein, Welt – In-der-Welt-sein, Ereignetsein, Lichtung, die Wahrheit des Seins selbst, ir pan., kol apsistojo ties priedėliu Ereignis. Ką tiksliai Heideggeriui reiškė ši sąvoka, kuri, atrodo, skirtinguose tekstuose keičiasi ir net pats Heideggeris perspėja apie pasiūlytos sąvokos supratimo bergždumą?

Savo esė „Ereignis“ leidinyje „Heideggerio žinynas“[ref]Richard Polt Ereignis leidinyje Companion to Heidegger (2005).[/efn_note] jūs tyrinėjate terminą taip, kaip jį vartojo Heideggeris trijuose skirtinguose savo karjeros tarpsniuose: 1919 m. paskaitų kursas „Filosofijos apibrėžimo link“10, 1936-38 m. „Įnašas į filosofiją (iš Įvykio)“11 ir 1962-64 m. „Apie laiką ir būtį“12. Jūs atidžiai aprašote, kaip jis skirtingai vartoja terminą kiekviename tekste. Tos trys reikšmės yra atitinkamos ir apytikrės, kaip fenomenologinis reiškinių pasisavinimas, kaip ontologiškai sąlygojantis įvykis ir kaip universali būsena, kuri žmonėms teikia laiką ir būtį. Nėra abejonių, kad atidus tekstų skaitymas atskleistų papildomus paaiškinimus.

Ar manote, kad Heideggeris kėlė vieną pagrindinį klausimą su keliais skirtingais atsakymais skirtingu savo gyvenimo metu, o gal visi jo skirtingi aiškinimai siejami su pagrindine įžvalga, vienos temos variacijomis?

Heideggeris dažnai sakė, kad jo vienintelis klausimas buvo „būties klausimas“, bet mes neapsimesime, jog žinome, ką tai reiškia. Sutinku su Thomu Sheehanu, kuris dažnai tvirtino, jog tai, apie ką Heideggeris klausia, yra suvokiamumo pagrindas, kitaip tariant: kas daro daiktus mums suprantamus? Ar dar kitais žodžiais: kaip mums duota pačios duotybės prasmė?

Yra ginčijamasi, ar Heideggeris turėjo nuoseklų atsakymą į šį klausimą – ir taip bus nuolatos, kadangi visada galima ginčytis apie tai, ar jo žodžiai skirtingais laikotarpiais nurodo skirtingus dalykus. Iš pirmo žvilgsnio, kaip teigiu savo esė „Ereignis“, Heideggeris, atrodo, svyruoja nuo atskirų įvykių (1919 m.) prie bendrų egzistencinių struktūrų („Būtis ir laikas“), grįžta prie ypatingumo (dabar didžiąja dalimi juntamo „Įnaše į filosofiją“) ir tuomet grįžta prie universalių sąlygų („Apie laiką ir būtį“). Sheehanas linkęs universalias struktūras laikyti esminiu Heideggerio mąstymo filosofiniu pranešimu: jis mus moko, kad žmonės a priori (arba „jau visada“) sudaryti baigtinumo, istoriškumo ir t. t. Visa kita, visi svarstymai apie mūsų likimą šioje unikalioje istorijos akimirkoje, yra „teutoniškas pompastiškumas“, pasak Sheehano.

Teikiu pirmenybę opozicinei taktikai ir Heideggerio apriorinių struktūrų (tokių kaip istoriškumas bei apskritai baigtinumas) analizes laikau tikslu grįžti į unikalias akimirkas (unikaliai istoriškas ir baigtines). Bent jau esu įsitikinęs, kad šitai yra tai, ką Heideggeris pabrėžia „Įnaše į filosofiją“. Į sąvoką das Ereignis žvelgiu rimtai: ji reiškia „įvykį“, t. y. unikalų nutikimą, kuris steigia suvokiamumą. Skiriu tam dėmesį savo būsimoje knygoje apie „Įnašą į filosofiją“. Taip pat atkreipiu dėmesį, kad „Būtyje ir laike“ bendros „egzistencinės“ įžvalgos yra grindžiamos būtent „existentiell“ tiesa (63 skyrius). O kas dėl „Būties ir laiko“, kurioje, rodos, buvo telkiamasi prie apriorinių struktūrų, tą knygą skaitau kaip įžanginį bei reliatyviai ezoterinį tekstą. 1964 m. laiške Dieteriui Sinnui Heideggeris teigia, kad visos jo publikacijos po karo, išskyrus esė „Daiktas“13, yra metafizinės kalbos mąstymo tipo ir tik netiesiogiai nurodo nemetafizinį mąstymą.

Taigi mano veiklos hipotezė yra ta, kad visame savo mąstyme Heideggeris mėgina suprasti unikalius nežinojimo įvykius kaip pagrindą tiek žinojimui, tiek teorinei tiesai – ir šis supratimas nėra numanomas kaip kita teorija, bet suponuojamas būti priderintas prie pirminio įvykio unikalumo, mąstymo „iš“ šio įvykio, kaip pabrėžiama „Įnaše į filosofiją“.

Ar galima teigti, kad Heideggeris atpažįsta tokius daugialypius istorinius įvykius, jeigu das Ereignis nurodo į unikalų įvykį, kuris steigia suvokiamumą? Pavyzdžiui, ar senovės Graikijoje būta įvykio, kurio suvokiamumas vėliau dėl metafizikos atsiradimo užsivėrė? O gal tai tik ateities įvykis, dievas, kuris mus išgelbės, kaip Heideggeris nurodė pokalbyje žurnalui Der Spiegel?

Tai yra viena iš sunkiausių problemų, su kuria aš susidūriau mėgindamas rašyti apie „Įnašą į filosofiją“. Šiame tekste yra tendencija mąstyti apie Ereignis kaip apie ateities galimybę. Bet jeigu jos šiuo metu nėra, kaip mes galime apie tai galvoti, ir kodėl turėtume?

Kartais Heideggeris taip pat kalba, tarsi „pirmoji pradžia“ – įvykis senovės Graikijoje – taip pat buvo Ereignis. Bet dažniausiai galvoju, kad jis mato ją kaip nevisai įvykusią, neišvystytą galimybę. Manau, kad įsisavinimo įvykis iš tiesų gali pasirodyti tik tuomet, jeigu mes atpažįstame būties klausimą kaip nenumatytą, netikėtą problemą, kuri mus stumia į tikrą istoriją. (Iš čia ir mano knygos pavadinimas „Būties nenumatomybė“14). Graikai tai jautė nepakankamai ir Heideggeris vienoje mįslingiausių „Įnašo į filosofiją“ eilučių pažymi: „Žmogus dar niekuomet nebuvo istoriškas.“

Kitas didelis sunkumas yra tas, kad suvokiamumo įvykio aiškumas negali būti tiksliai atskleistas, kadangi įvykis jau yra vidujai mįslingas. Tai yra šis įvykis steigia (ar steigtų) nepaslėpties, duotybės ar suvokiamumo tvarką, bet pats įvykis negali būti suprantamas, atskleistas ar duotas (išskyrus tokias patirtis kaip nerimas, kritinė padėtis, klausimas).

Mano paties požiūriu, Ereignis yra gyvybinga idėja, bet Heideggeris eina pernelyg toli (bent jau „Įnaše į filosofiją“), darydamas ją vienintele bei futuristine. Galvoju, kad pasisavinimo įvykiai nutinka daugybe kartų, nors ir ne nuolat, kiekviename individualiame gyvenime.

Kuomet Heideggeris kalba apie Ereignis slėpinį ir parousia, atrodo, kad jis beveik aptarinėja religiją ir yra labai toli nuo „Būties ir laiko“ fenomenologijos. Jeanas Grondinas savo rašinyje jūsų „Būties ir laiko“ antologijoje15 užsimena, kad Heideggeris buvo didesnis katalikas, nei daugelis mano, ir kad tai paaiškės, kuomet bus išleistos paskutiniosios Gesamtausgabe knygos.

Metų metais tyrinėtojai aptarinėja, ar buvo pokytis Heideggerio mąstyme ketvirtajame dešimtmetyje ir ar požiūris į būtį buvo visiškai naujas ar toliau rutuliojamas. Tie, kurie argumentuoja už „vientisą Heideggerį“, turėtų parodyti tęstinumą jo mąstyme ir kodėl, pavyzdžiui, Ereignis nefigūruoja jo žinomiausioje, nors ir neužbaigtoje, knygoje „Būtis ir laikas“. Kaip suprantu, jūs nesutinkate su tais, kurie, neliesdami labai komplikuoto „posūkio“ klausimo, knygoje „Būtis ir laikas“ aptinka Ereignis įmestyje (Geworfenheit) arba Čia  – Čia-būtyje (DaDasein)?

Įmestis ir Čia (Da) neabejotinai yra susijusios su tam tikromis vėlesniojo Heideggerio idėjomis, tokiomis kaip „vietovė“ („Pasikalbėjimas einant kaimo keliuku“ knygoje „Diskursas apie mąstymą“16). Ir ten yra daugybė interpretacijų, kurios traktuoja Ereignis, kaip visuomet jau įmesto į čia, būklę. Bet „Įnašo į filosofiją“ Ereignis mažų mažiausiai primena regėjimo akimirką „Būtyje ir laike“ – unikalią akimirką, kuri teikia pirmapradį at(si)skleidimą. Tai nėra čia ar įmestis, bet atsitikimas, kuris nuo pačios pradžios įmeta mus į čia. „Įnašas į filosofiją“ skiriasi nuo „Būties ir laiko“ apmąstymuose apie tokią akimirką kaip labai retą įvykį, kuris steigtų istorinę epochą. Šis atsitikimas reikalautų „paskutiniojo dievo pasitraukimo“. Heideggeris nedaug pasako, kad nušviestų šią idėją ir galbūt kaip tik dėl tos priežasties šia tema buvo išlieta daug rašalo antrinėje literatūroje.

Šiek tiek anksčiau pažymėjote, kad Heideggerio būties klausimas liečia suvokiamumo pagrindą, o savo esė apie „Įnašą į filosofiją“17 rašote, kad Įvykis (Ereignis) nurodo prasmės pasirodymą bei suklestėjimą, kad „Būtis“ (Sein) nurodo prasmę to, kas apskritai mums yra esiniai.

Kas skiria buvimą nuo prasmės? Ar tai yra sinonimai? Arba kitaip paklauskime: ar kieno nors būtiškumas ir prasmingumas yra vienas ir tas pats?

Tai man primena laikus, kai aš savo kolegų buvau kritikuojamas už drąsą viešai klausti: „Kas yra būtis?“ Ilgai dėsčiau, kad būtis yra neapibrėžiamai galutinė, kad klausimas „kas tai yra?“ būtį nužemintų iki esinio, ir t. t. Bet man atrodo, kad jeigu mes nebemėginsime atrasti naujų žodžių tam, ką Heideggeris yra kalbėjęs, tuomet žodžio „būtis“ kartojimas išsigims į tuščią šnekėjimą. Taigi suprantu jūsų klausimą ne kaip galimybę pasiūlyti suprastintą aiškinimą apie tai, ką Heideggeris „iš tikrųjų“ sako, o kaip progą pasiūlyti perspektyvą, kuri galėtų nušviesti jo projektą skaitytojams. Manau, kad yra dvi temos, kurias Heideggeris nurodo žodžiu „būtis“.

1. „Daiktų“ – plačiausia įmanoma reikšme – prasmė. Daiktai turi prasmę ir kaip visuma, ir kaip įvairios atskirų daiktų rūšys (žmonės, įrankiai, menas, gamtiškieji daiktai, matematiniai objektai ir pan.) Ji turi prasmę ir kaip esmė (tai, kas jie yra) ir kaip buvimas (faktas, kad jie yra). Prasmė gali pasirodyti tik tuomet, jeigu yra esiniai, kuriems daiktai gali būti prasmingi (interpretuojantys esiniai arba Dasein). Daiktų prasmė ištinka tik mus, tad ji skiriasi savo pobūdžiu ir gelme, priklausomai nuo būdo, kuriuo mes tuo metu jai esame atviri; bet prasmė niekuomet nėra paprasčiausiai Dasein sukurta, kadangi pirmiausia mes net negalėtume „būti čia“ (būti Dasein), jeigu ne faktas, kad prasmė yra mums suteikta.

2. Daiktų prasmės SUTEIKIMAS – pirmine reikšme – yra būties ŠALTINIS. Veikale „Inašas į filosofiją“ Heideggeris linksta prie senosios žodžio Seyn rašybos (kuris taip pat gali būti angliškai verčiamas kaip „be-ing“ – būties veiksmažodis), turint omenyje antrąją reikšmę. Jis linksta vartoti modernųjį Sein tam, kad išreikštų das Sein des Seienden, esinių būtį (būtį pirmine reikšme). Antroji reikšmė, „būtis kaip veiksmažodis“ („be-ing“) yra tai, kas gali būti vadinama prasmės „pagrindu“ arba prasmės „pasirodymu bei suklestėjimu“. Kuomet jis rašo „das Seyn west als das Ereignis“ („būtis [be-ing] iš tikrųjų ištinka kaip pasisavinimo įvykis“), suprantu jį sakant, kad daiktų prasmė pasirodo unikaliu, nežinomu įvykiu. Šis įvykis pirmiausia steigia intymią teritoriją, kuriai daiktai gali priklausyti (šis priklausymas yra vienas iš būdingų pasisavinimui aspektų0. Palikdami nuošalėje jo mąstymo eksperimento detales knygoje „Įnašas į filosofiją“, mes galime apibendrintai sakyti, jog Heideggeris nuolat svarsto du klausimus: ką daiktai reiškia ir kas jiems leidžia turėti prasmę?

Buvo malonu pasikalbėti. Norėčiau jums padėkoti už dalyvavimą ir užbaigti paskutiniu klausimu. Jūs užsiminėte apie būsimą Heideggerio „Būties ir tiesos“ vertimą bei savo knygą „Būties nenumatomybė“ apie „Įnašą į filosofiją“. Kiek žinau, jūs taip pat įsitraukęs į kasmetinę Šiaurės Amerikos Heideggerio konferenciją18. Ar žinote, kada preliminariai bus publikuotos knygos? Ar turite kokių kitų planų padėti anglakalbiams geriau suprasti Heideggerį?

Dėkoju jums už gerus klausimus. „Būties nenumatomybė“ turėtų pasirodyti 2006 m. pavasarį, ir atrodo, kad konferencijoje gegužę vyks vieša diskusija apie knygą. Vertimas yra tik pradiniame etape, taigi gali praeiti du ar trys metai, kol jis pasirodys. Taip pat turiu du straipsnius, vieną apie Heideggerio politinį mąstymą ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, ir vieną apie laiko kilmės problemą jo raštuose ketvirtajame dešimtmetyje. Problemą keliu taip paradoksaliai, kaip tik įmanoma: kuriame laiko momente prasideda pats laikas?

 

Vertė Tautvydas Vėželis

Versta iš: http://www.beyng.com/RichardPoltInterview.html

 

  1. Heidegger: An Introduction (1999).
  2. Heidegger’s Being and Time: Critical Essays (2005).
  3. Richard Polt The Question of Nothing leidinyje A Companion to Heidegger’s Introduction to Metaphysics (2001).
  4. Kalbama apie Heideggerio knygos „Būtis ir laikas“ I skyriaus analizę Huberto L. Dreyfuso knygoje Being-in-the-World: A Commentary on Heidegger’s “Being and Time”, Division I (1991).
  5. Kalbama apie Huberto L. Dreyfuso esė Can There Be a Better Source of Meaning than Everyday Practice? Reinterpreting Division I of Being and Time in the Light of Division II antologijoje Heidegger’s Being and Time: Critical Essays (2005).
  6. An Introduction to Metaphysics (vok. Einführung in die Metaphysik), 2000.
  7. Sein und Wahrheit: 1. Die Grundfrage der Philosophie (SS 1933); Vom Wesen der Wahrheit (WS 1933/34).
  8. Vom Wesen der Wahrheit. Zu Platons Höhlengleichnis und Theätet, 1931.
  9. Gregory Fried Heidegger’s Polemos:  from Being to Politics, 2000.
  10. Zur Bestimmung der Philosophie, 1919.
  11. Beiträge zur Philosophie (Vom Ereignis), 1936-1938.
  12. Zur Sache des Denkens, 1962-1964.
  13. Martin Heidegger Das Ding. – Vorträge und Aufsätze. 1936-1953.
  14. Richard Polt The Emergency of Being: On Heideggers’s Contributions to Philosophy, 2006.
  15. Jean Grondin Why Reawaken the Question of Being antologijoje Heidegger’s Being and Time: Critical Essays (2005).
  16. Discourse on Thinking, 1966.
  17. Richard Polt The Event of Enthinking the Event leidinyje Companion to Heidegger’s Contributions to Philosophy (2001).
  18. Annual North American Heidegger Conference.

10 komentarų

  1. sofistas

    Na taip, kuo toliau tuo labiau linkstu manyti jog Heideggeris buvo “tamsusis minties karalius” ir todėl sugebėjo užburti ir sutelkti tokią gausią ir energingą “bažnyčią”, taigi buvo tikras Naujo dievo/paskutinio dievo pranašas ir teologas vienu metu…na teisingai šiais laikais pranašu nebūdamas teologu juk nebegali būti…ech Martinai, Martinai argi tau ne gaila visų ypatingai rimtai žiūrinčių š tuos tekstukus kurių tu tiek prikurpiai???

    Atsakyti
  2. T.

    Pernelyg rimtai žiūrėti į pasaulyje vykstančius dalykus iš tiesų nėra sveika, nes viskas vienaip, ar kitaip, juda tik į vieną pusę… Paskutiniuosiuose darbuose Heideggeris iš tiesų kažkiek priemena pranašą, tačiau imant visumą, tai yra dialogo (pirmiausia su tradicija) bei klausimo kėlimo “specas”. Todėl vis dėlto pagrįstai laikomas filosofu, o ne pranašu. Nors jam dėl to tikriausiai nei šilta, nei šalta:)

    Atsakyti
  3. sofistas

    O ne kolega, klystate, juk net Heideggeris pats primintų – klausimo! Vienaskaita! O čia jau ir prasideda – turinys lyg ir žavus filosofinis, bet pagrindas, Hmmmmm – košė makalošė, o autorius – grynas/juodas/šaltas/energingas/aistringas teologas. Beje kuo toliau tuo labiau nusiviliu visa šia bergždžia lektūra, kuo daugiau skaitau, tik teologas tikintis pirmaprade kalbos galia (teologijos tikslas visiškai pasitikint kalba yra įvardinti arba surasti tinkamiausią sąvoką/žodį tam kas visuotinai vadinama DIEVU) galėjo tiek pripyškinti egzegetinės lektūros

    Atsakyti
  4. T.

    Kolega sofiste, komentare rašote “teologijos tikslas visiškai pasitikint kalba yra įvardinti arba surasti tinkamiausią sąvoką/žodį tam kas visuotinai vadinama DIEVU”…Gal tiksliau tada butu sakyti – “laikoma(manoma esant)” ? Tada skambėtų – “teologijos tikslas …yra įvardinti arba surasti tinkamiausią sąvoką/žodį tam, kas visuotinai laikoma(arba manoma esant) DIEVU (krikščionybę išpažystantys žmonės laiko (mano), kad Dievas jau buvo apsireiškęs, tiesiog reikia pasitelkiant teologiją sąvokomis/žodžiais įvardinti-pavadinti šios “transcendencijos apsireiškimo imanencijoje stebūklą). Tai stai cia Heideggeris pasirodo kaip visiškai ne teologiškas, o filosofiškas žmogus. Filosofai, priešingai nei teologai, žodžiais/sąvokomis išsako ne jau Dievo apsireiškimą imanencijoje per Ganytoją, o pačią tiesioginę transcendenciją (anapusybę)…perleisdami per savąją patirtį…Iš čia gimsta konceptai ir konceptinių personažų akrobatika, kas reprezentuoja pačio Filosofo “genijų”, ar autorystės parašą (kaip pasakytų Deleuze’as)…Tikriausiai sutksi, čia Heideggeris naujaisiais-naujausiais amžiais beveik nepralenkiamas – “Dasein, Mitsein, Das Man, Ge-stell, Ereignis, ir t.t. Ir tai žodžiai/sąvokos, ne tik apologetiškai adoruojančios tradiciją, bet aiškiai išreikškiančios ir savo laiko dvasią. Ne tooks jau dažnas reiškinys akademinėje filosofijoje, ar ne?

    Atsakyti
  5. sofistas

    O, taip kolega T. Kad Heideggeris yra akademinėje visuomenėje vadinamas filosofu ir gavo vietą filosofijos profesoriaus, grynas atsitiktinumas (Jūs tą tikriausiai žinote, kad tam jis apsisprendė galutinai tik po 1919 metais galutinai žlugusios galimybės gauti teologo vietą) – o gal neatsitiktinumas – tiesiog žmogiškas kerštas užvirė nes viršūnės nusprendė jog per mažai ortodoksiškai kalba (per daug domėjosi protestantiškuoju judėjimu) ir …pašvilpk kad gudrus, nėr katedros…Gal nurodytumėte vieną esminį skirtumą tarp sąvokų: vadinama (maniškė ir netinkama) ir manoma (jūsiškė ir tinkama)? Na laikoma sąvoka suprantamesnė, bet negaliu sutikti – juk pats kažin ar norėjote tą pasakyti – laikyti dievą, rankoje matyt tai tik SAI BABA gali šiuo metu…
    Dėl Transcendencijos/imanencijos – deje turiu pasakyti jog Heideggeris tikrai didžiumoje savo kūrinių ir neišlaiko jūsų įvardintos radikaliosios trascendencijos lygmens – o tai išduoda paprastas dalykas, kuris probėgšmais jau žybtelėjo – laiko dvasia (ne ta kuri jūsų komentare nes tokio dalyko kaip laikas aš nesuprantu o žodžių darinys laiko dvasia skamba iš baugingai, beveik kaip šventoji dvasia) beje Heideggerio filosofijoje laikui tiek skiriama dėmesio jog galima laisvai taip tą patirtį ir pavadinti – Laikas būties horizontas – argi neprimena naujo pasaulio nušviesto šventąja dvasia. Įvairiausi laukimai ir etc. Gryna echatologija, ar ne taip kolega T.Na ir pabaigai: Dasein, Mitsein, Das Man, Ge-stell, Ereignis it kiti Jūsų minimi žodžiai, kurie anot jūsų išreiškia laiko dvasią (šventąją dvasią)man nelabai skiriasi savo esme nuo, krikšto, priklausimo bažnyčiai, velnio valstybės, dievo valstybės, ir panašių. Žinoma virtuoziškumas neeilinis!!!!!!! Čia jau nepasiginčysi, bet visi puikūs ir įtaigūs pranašai/teologai tuo pirmiausiai ir pasižymėjo…

    Atsakyti
  6. T.

    Netuščiažodžaiujant, o kas gi geriau nusakė (kad ir naujakalbe, o kaip kitaip atliepiant savo laikmetį tikri filosofai kalba?) žmogaus susitikimo su aplinka būkles? – ar galima ginčytis, jog savuose gyvenimėliuose gyvename rūpestyje, prieš-rankume, po-rankume, anonimikoje, bijojime, kartkarčiais baimėje, išsviedžiančioje pasaulio visumos akistaton, ar technikos esmės niveliacijos konvejeryje..? tiesiog tai daugelis jaučiame. Dėl to mes čia jį ir prisimename…Ar gi ne taip ?

    Atsakyti
  7. sofistas

    Jei trumpai – nesiginčiju dėl čia išvardintų, bet šiais dariniais santykiui išreikšti gimusiais iš tiesioginio sąlyčio su pasauliu nebuvo sustota, iš vis jie atrodo kaip iškritę iš konteksto, o kam reikėjo tada ir dar taip daug ir įnirtingai dešimčių tūkstančių puslapių – jei pasakytų, tiesiog smagu, ar dėl pinigų, ok , bet čia ir esmė juk ne dėl to, ar ne? vis tas būties klausimas neramino – tik teologas su tokiu TIKĖJIMU ir PATOSU gali taip brūžinti pieštuku ar plunksnakočiu…laukdamas, kad iš ten iššoks – ? Na kas iš ten gali iššokti??? Būtent šia savo savybe bei mąstymo branduoliu ir atliepė laiko dvasią/laikmetį, nes tikram filosofui NĖRA jokio laiko ir tų fantomų gimstančiu su šio žodžio benkartais!!!!!!!!! O teologui tai svarbiausias klausimas (ratu, kapomis, linija ar dar bala žino kaip ir atsimena dauguma, todėl, kad padarė nauju pranašu, kam žinoma sukūrė Heideggeris puikų pamatą – juk šiuolaikinio apšvietos apšviesto proto tikrai jau nepaveiks vienos knygutės paskvilių autorius, bet 100 “kietų” tomų autorius – Į KARDINOLUS jį, oi atsiprašau apaštalus…na gerai gal jau per daug įsijaučiau

    Atsakyti
  8. T.

    Na kiek žinau, į visus šio filosofo raštus ir nežiūrima vienodai rimtai. Tiesa, kaip ir pats tikriausiai žinai,vieni vertina vienus jo rašinius, kiti pabrėžia kitus, yra ir tokių, kuriems iš viso nepriimtina tokia filosofija. Na bet Sein und Zeit, sutik, daro įspūdį savo užmoju, kabinamų problemų gelme. O dėl visų tų akademinų hierarchinių žaidimų, tai jie matyt neišvengiami siekiant savo rašinių legitimacijos, pripažinimo. Ar įsivaizduoji tokią situaciją, jog ateina tūlas iš gatvės ir patiesia redaktoriui prieš nosį tokį veikalą ? Mano manymu, jam iškarto būtų išrašyta mažiausiai Aspergerio sindromo (lengvo autizmo formos) diagnozė su siuntimu pas daktarus:)O veikalą greičiausiai priglaustų šiukšliadėžė.

    Atsakyti
  9. sofistas

    Tai ką dabar parašei, kiekvienas sakinys, tik patvirtina tą esminę mano mintį, kurią bandžiau šiek tiek azartingai pagrįsti – teologas… Beje, manau jog šiais laikais būtent taip neįvyktų, nes dabar sveikam žmogui išrašomas bilietas pas gydytojus (ne daktarus, daktarai dabar kiti…) o tekstų kurpėjams ir tuo labiau kuo keistesnių – visos durys atviros – juk gyvename žinai kokioje epochoje? Čia mano supratimu didysis apšvietos paradoksas ir rezultato palikimas !!! Paradigminė figūra – KVAILYS ! Ir dar plepantis bei besididžiuojantis savimi, o kiti miniomis vėpso (per kristalų košę) ir seilę nutįsę, nes norėtų to vietoje būti…te gyvuoja komunistai, raudonieji, baltieji, nihilistai, liberalai, piliečių visuomenė, durnių laivas ir visa kita anoniminį košė! Šioje vietoje deje filosofas turi pasitraukti, nes kaip žinia minia filosofu būti negali, todėl tenka bristi kitur…tad kartais pačiam reikia išmesti šiandiena makūlatūrą į šiukšlių dėžę, nes joks redaktorius to jau nedrįsta daryti, jie sustingstą prieš naują kalbos plytą kaip prieš už dyką duodamą ostiją – – – – cha cha cha cha cha cha cha ch ch ch c c c net gailėtis ir išpažinties nereikėjo o o o o o oo o o

    Atsakyti
  10. T.

    Kaip bebūtų, tikriausiai sutiksi,tai iš dalies patvirtina ir mūsų aptariamo filosofo atvejis – kalbos turtas, isskirtinė žmogaus privilegija kitų gyvių atžvilgiu turi tiek šviesiąją, tiek tamsiąją puses. Panašu, kad su ja reikia elgtis atsargiai. Netinkamai su ja elgiantis, galima išlaisvinti “destrukcijos demonus”, elgiantis atsakingai – sukurti nuostabius dalykus. Tai galioja mums visiems.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *