Gilles’io Deleuze’o abėcėlė: C – tai Culture (Kultūra)

pagal | 2014 05 03

„Gilles’io Deleuze’o abėcėlė“ (L’Abécédaire de Gilles Deleuze) – aštuonių valandų televizijos filmas, kuriame žurnalistė Claire Parnet kalbina filosofą Gilles’į Deleuze’ą. Pokalbius 1988 m. nufilmavo Pierre’as-André Boutangas, bet oficialus filmo pristatymas įvyko tik 1996-aisiais, jau po filosofo mirties, kaip šis ir pageidavo.

Pokalbiai susideda iš įvairių temų, kurias pristato prancūzų kalbos abėcėlės raidės1.

Aplinkkeliuose šią abėcėlę pradedame nuo raidės C, kuri pristato kultūros (pranc. culture) temą.

Kviečiame skaityti, klausyti, žiūrėti, mąstyti ir klausti.

 

C

C – tai Culture

 

Claire Parnet (C.P.): Taigi mes priėjome C, ir raidė C yra…

Gilles Deleuze (G.D.): Kas?

C.P.: …C  tai culture (kultūra).

G.D.: Taip, kodėl gi ne?

C.P.: Puiku. Kažkada minėjote, kad nesilavinate (non cultivé), t. y. skaitote, einate į kiną, apžvelgiate dalykus vien tam, kad įgytumėte konkretų žinojimą, kažką, kas jums reikalinga atitinkamam sumanymui, kurį tuo metu vystote. Betgi jūs kiekvieną šeštadienį lankotės meno parodose, einate į kiną, apimate plačią kultūrinę sritį… Galima susidaryti įspūdį, jog kultūros atžvilgiu taikote kažkokią praktiką, pastangą, kultūrinę praktiką, kad sistematizuotumėte, t. y. kai išeinate, jūs stengiatės atlikti sisteminę kultūrinę praktiką, turite tikslą save vystyti kultūriškai. Tačiau vis dėlto tvirtinate, kad iš tiesų jūs nesilavinate. Kaip paaiškinsite šį mažytį paradoksą?.. Jūs nesilavinate?

G.D.: Ne. Matote, aš taip pasakyčiau… Kai sakau, kad aš iš tiesų nesijaučiu intelektualu ar tuo, kuris lavinasi, taip sakau dėl paprastos priežasties: mane gąsdina, kai matau, kad kas nors lavinasi, ir aš nebūtinai tuo žaviuosi, bet, žvelgiant iš atitinkamo taško, kai kas mane visgi žavi. Mane paprasčiausiai gąsdina asmuo, kuris lavinasi, tačiau šiems kultūringiems žmonėms viskas pakankamai aišku: tai kažkoks žinojimas, gąsdinantis žinojimas (savoir effarant) apie viską… Dauguma gali pagalvoti, kad šitai tampriai susiję su intelektualais, nes jie viską žino. Na, gal ir ne visai taip, tačiau jie informuoti apie viską: jie žino Renesanso laikų Italijos istoriją, Šiaurės ašigalio geografiją, jie žino ištisą dalykų sąrašą, žino viską, gali kalbėti apie bet ką… Tai siaubinga. Žodžiu, kai sakau, kad aš nei lavinuosi, nei jaučiuosi intelektualu, minty turiu paprastą dalyką: aš neturiu jokio sukaupto žinojimo (savoir de réserve). Galų gale dabar, kai artėja mirtis, tame nematau jokios problemos; nėra jokios prasmės žiūrėti, ar turiu sukaupęs ką nors, ką būtų galima publikuoti… Nieko, nieko, kadangi neturiu rezervų, neturiu atsargų nei atsarginio žinojimo. Viską, ką susižinau, aš susižinau konkrečiam darbui, ir kai jis baigtas, aš tučtuojau viską pamirštu. Jeigu po dešimties metų nagrinėčiau kažką, ką dariau anksčiau, arba ką nors tiesiogiai susijusio su tuo nagrinėtu dalyku, ir jeigu tai man teiktų džiaugsmą, aš vėl turėčiau viską pradėti nuo pradžių (išskyrus ypatingus, itin retus atvejus  pavyzdžiui, Spinozą: jis yra mano širdyje, jo nepamirštu; jis mano širdyje ir mintyse). Tad kodėl gi aš nesižaviu tuo gąsdinančiu žinojimu, tais žmonėmis, kurie kalba…

C.P.: Tas žinojimas yra kažkokia erudicija ar tiesiog nuomonė apie kiekvieną dalyką?

G.D.: Ne, ne erudicija. Jie žino, kaip kalbėti. Visų pirma, jie daug keliauja: keliauja geografiškai, istoriškai, tačiau jie žino, kaip kalbėti apie viską. Aš girdžiu juos per televiziją, jie gąsdina… Girdėjau tokius žmones kaip Eco, Umberto Eco, kuris, galiu pasakyti, mane žavi. Nuostabu: čia kaip mygtuką paspausti – spust, ir jis jau viską žino. Nepasakyčiau, kad aš jam pavydžiu. Šitai mane tik gąsdina, nejaučiu jokio pavydo. Tam tikru mastu aš klausiu: iš ko susideda kultūra? Ir atsakau sau, kad ji susideda iš daugybės kalbėjimų. Negaliu šito pakęsti… Aš supratau, ypač tada, kai baigiau dėstytojauti, kai išėjau į pensiją, kad kalbėjimas yra mažumėlę purvinas, o rašymas yra švarus. Rašymas yra švarus, o kalbėjimas yra purvinas. Jis purvinas, nes verčia būti gundančiu. Koliokviumuose niekada nemėgau dalyvauti dar nuo mokyklos laikų, kai buvau labai jaunas… Aš nedaug keliauju, ir kodėl gi? Kartais mielai keliaučiau, tačiau tiesa tokia, kad nekeliauju, sveikata jau nebeleidžia. Bet intelektualų keliavimas man kelia juoką. Jie nekeliauja, jie šmirinėja aplinkui, kad galėtų kalbėti. Jie juda iš vienos vietos, kurioje kalba, į kitą vietą, kurioje vėl ketina kalbėti. Net valgio metu jie kalbasi su vietiniais intelektualais. Jie niekaip nesiliauja kalbėti, ir aš negaliu pakęsti šitokio kalbėjimo, kalbėjimo, kalbėjimo… Negaliu pakęsti. Kadangi kultūra, mano galva, artimai susijusi su kalbėjimu, ta prasme aš jos nekenčiu, negaliu jos pakęsti.

C.P.: Mes dar grįšime prie rašymo ir „purvino“ kalbėjimo atskyrimo, nes jūs, vis dėlto, esate labai garbingas profesorius ir…

G.D.: Tai visai kas kita…

C.P.: …mes grįšime prie šios temos, nes su raide P aptarsime jūsų, kaip profesoriaus, darbą ir tada galėsime padiskutuoti apie „gundymą“. Visgi norėčiau sugrįžti prie ano dalyko, kurio jūs lyg ir vengiate, – prie pastangos, disciplinos, kurią sau taikote, net jeigu viso to, tiesą sakant, jums nereikia (pavyzdžiui, ateinančias dvi savaites ketinate skirti [Sigmaro] Polke’s parodai Modernaus meno muziejuje). Jūs labai dažnai išeinate, nors gal ir neturite savaitinio plano, kad pažiūrėtumėte filmą arba aplankytumėte meno parodas. Ir jūs sakote, kad nesate eruditas, nesilavinate, nesižavite žmonėmis, kurie lavinasi, kaip neseniai pasakėte. Ką jums duoda ši praktika, visos šios pastangos? Ar tai yra malonumo forma?

G.D.: Aš manau… Taip, išties, malonumo forma, nors ne visada. Tačiau šį dalyką aš matau kaip vieną iš mano indėlių į budrų stebėjimą (être aux aguets). Tam tikru mastu aš netikiu kultūra, greičiau tikiu susitikimais. Bet šie susitikimai įvyksta ne su žmonėmis. Žmonės visada mano, kad susitikimai įvyksta su žmonėmis, todėl ir nusiviliama… Dabar šie intelektualų susitikimai vienas su kitu, ši pasibjaurėtina konferencijų praktika, visa ši klaikuma priklauso kultūros sričiai. Žodžiu, susitikimai įvyksta ne su žmonėmis, o su daiktais… Aš susitinku su paveikslu arba muzikos kūriniu, būtent taip suprantu susitikimą. Kai žmonės bando susitikti vienas su kitu, jiems nieko nepavyksta. Tai ne susitikimas, todėl tokie susitikimai yra visiškai, visiškai nuviliantys. Susitikimai su žmonėmis visada katastrofiški. Kai šeštadieniais ir sekmadieniais išeinu į kiną ar kur kitur, aš visai neketinu susitikti… Kai išeinu, aš budriai stebiu, ar įvyks susitikimai, žvalgausi, ar bus kažkas apčiuopiama filme, paveiksle, kad susitikimas įvyktų. Aš pateiksiu pavyzdį… Mano galva, kad ir kokį dalyką darytum, viskas susiję su klausimu apie išėjimą anapus to dalyko, tuo pačiu metu jame ir liekant, ir išeinant anapus jo. Likti filosofijoje taipogi reiškia, kaip išeiti anapus filosofijos. Tačiau išeiti anapus filosofijos nereiškia, kad turi daryti kažką kita. Mes išeiname joje likdami. Nereikia daryti kažką kita, nereikia rašyti romano. Pirmiausia, aš jokiais būdais nesugebėčiau šito padaryti, o jeigu ir sugebėčiau, viskas būtų bergždžia. Anapus filosofijos aš noriu išeiti pasinaudodamas pačia filosofija. Štai kas mane domina.

C.P.: O tiksliau?

G.D.: Pateiksiu pavyzdį. Kadangi viską pamatys po mano mirties, aš galiu nesikuklinti. Visai neseniai parašiau knygą apie didį filosofą Leibnizą2, kurioje gyniau svarbią šiame darbe sąvoką (man ji itin svarbi) – sąvoką klostė (le pli). Tad aš nusprendžiau, kad tai filosofinė knyga apie keistą mažutę sąvoką klostė. Kas gi man nutiko po to?.. Aš gavau daugybę laiškų, kaip visada. Buvo ir žavingų bei jaudinančių, mane giliai sukrėtusių, tačiau nereikšmingų laiškų; laiškų, kuriuose rašoma, ką aš padariau; laiškų intelektualų, kuriems knyga patiko arba nepatiko… Ir tuomet aš gavau du visiškai kitokius laiškus, kurie mane privertė prasikrapštyti akis, nes negalėjau patikėti, – laiškus, kuriuose žmonės man sakė: „Jūsų pasakojimas apie klostes – tai mes!“, ir aš supratau, kad šie žmonės priklauso sąjungai, popieriaus lankstytojų sąjungai (l’association des plieurs de papier)3, kuri Prancūzijoje turi 400 narių (dabar gal daugiau). Jie leidžia žurnalą. Jie jį man atsiuntė ir parašė: „Visiškai jums pritariame, mes darome tą patį, ką ir jūs.“ Tada aš tariau sau: še tau! Vėliau gavau kitą laišką, kuriame buvo pasakyta lygiai tas pats: „Klostė – tai mes!“ Aš nustebau dar ir todėl, kad tas dalykas man priminė Platono pasakojimą (didieji filosofai nerašo abstrakcijų, jie yra puikūs konkrečių dalykų autoriai ir rašytojai). Žodžiu, vienas Platono pasakojimas mane sužavėjo, ir jis neabejotinai susijęs su filosofijos pradžia… Platonas pateikia apibrėžimą, kas yra, pavyzdžiui, politikas: politikas yra žmonių piemuo. Daugybė žmonių, pasiėmę šį apibrėžimą, sako: „Va, matote, mes esame politikai!“ Pavyzdžiui, ateina piemuo ir sako: „Aš žmones rengiu, todėl tikrasis žmonių piemuo esu aš“; ateina mėsininkas: „Aš žmones maitinu, todėl tikrasis žmonių piemuo esu aš.“ Taigi atsiranda varžovai ir aš atsiduriu labai panašioje padėtyje: ateina popieriaus lankstytojai, kurie sako, kad klostė yra jie, taipogi tie kiti, man parašę ir atsiuntę panašų laišką. Įdomiausia, kad pastarieji buvo banglentininkai, kurie, rodos, neturi nė menkiausio ryšio su popieriaus lankstymu. O banglentininkai parašė: „Mes jus suprantame, visiškai jums pritariame, nes ką gi mes darome: mes niekada nesiliaujame nerti į gamtos klostes. Gamta mums yra judrių klosčių visuma ir mes neriame į bangos klostę, gyvename bangos klostėje. Tokia yra mūsų užduotis – gyventi bangos klostėje.“ Ir, teisybę sakant, jie kalba labai gražiai. Šie žmonės mąsto, ką daro, ne vien nardo bangose. Jie mąsto, ką daro, ir galbūt vieną dieną mes pakalbėsime šia tema, kai su raide T (tenisas) pasieksime sportą.

C.P.: Vadinasi, susitikimų kategorijai priklauso susitikimai su banglentininkais, su popieriaus lankstytojais?

G.D.: Taip, tai susitikimai. Jau sakiau: išeiti anapus filosofijos pasinaudojant pačia filosofija. Šis dalykas man nutinka nuolatos… Aš sutikau popieriaus lankstytojus ir man nereikėjo su jais pasimatyti (be abejo, mes nusiviltume, aš pats nusivilčiau, o jie dar labiau nusiviltų, todėl pasimatyti nėra jokio reikalo). Aš sutikau banglentininkus, popieriaus lankstytojus ir tiesiogiai išėjau anapus filosofijos pasinaudojęs pačia filosofija. Štai kas yra susitikimas. Mano galva, kai einu į parodą, aš budriai stebiu, ieškodamas paveikslo, kuris galėtų mane užkabinti, kuris galėtų mane paveikti; [lygiai tas pats], kai einu į kiną. Į teatrą nevaikštau, nes teatre viskas labai užtęsta, labai disciplinuota. Labai, labai. Neatrodo, kad tai yra menas, kuris… (Išskyrus tai, ką daro Bobas Wilsonas ir Carmelo Bene.) Nemanau, kad teatras kažkaip ypatingai palaiko ryšį su mūsų amžiumi, išskyrus tas kelias išimtis. Deja, dėl sveikatos nebegaliu sėdėti nepatogioje kėdėje keturias valandas, ir tokiu būdu teatro manyje nebelieka. Tačiau paveikslų parodoje ar kine aš visada jaučiu, kad, aplinkybėms sutapus, rizikuoju sutikti idėją…

C.P.: Taip, bet ar nėra… Turiu mintyje, ar apsilankymo kine apskritai nesiejate su pramoga?

G.D.: Na, tai ne kultūra…

C.P.: Tai ne kultūra, bet ar nėra pramogos…

G.D.: Matote, pramoga…

C.P.: …norėjau pasakyti, nejau visa tai darote tik dėl darbo?..

G.D.: Ne, čia ne darbas, aš tiesiog budriai stebiu kažką, kas gali įvykti. Ar jie mane trikdo? Šitie [filmai] mane gerokai pralinksmina, jie labai juokingi.

C.P.: Bet jie – ne Eddie’is Murphy, kuris tikrai galėtų jus sutrikdyti.

G.D.: Kas jis?

C.P.: Eddie’is Murphy, jis režisierius… ne… amerikiečių komikas ir aktorius, pastarieji jo filmai sulaukė neįtikėtino publikos susidomėjimo.

G.D.: Nežinau tokio.

C.P.: Ne, galvoje turiu kitką, jūs jo nematėte, ne… Televizijoje matėte tik Benny Hillą.

G.D.: Taip, išties, man pasirodė, kad Benny Hillas yra įdomus, jis mane domina. Nėra taip, kad kažkas turi būti tik gera arba nauja, tačiau turi būti priežastys, kodėl kas nors mane domina.

C.P.: Bet jūs išeinate, kad susitiktumėte.

G.D.: Išeinu, bet jeigu negaliu užčiuopti jokios idėjos, jeigu negaliu pasakyti „Taip, jis turi idėją“… Ką daro didieji filmų kūrėjai? Tas pats galioja ir filmų kūrėjams. Kas mane stebina didžiųjų filmų kūrėjų, tokių kaip [Vincente’as] Minelli ar [Josephas] Losey, kūryboje? Kas mane veikia, jeigu ne tai, kad jie apimti idėjų? Idėja…

C.P.: Jūs pradedate brautis į [raidę] I! Čia ir sustokite! (Parnet šypsosi)

G.D.: Gerai, sustokime, tik noriu pasakyti, kas man yra susitikimas: susitikimai su daiktais, ne su žmonėmis…

C.P.: Ar daug turite susitikimų šiame konkrečiame kultūros laikotarpyje, dabar?

G.D.: Taip, ką tik minėjau, – su popieriaus lankstytojais, su banglentininkais. Ko gi man dar norėti?

C.P.: Bet…

G.D.: …bet susitikimų su intelektualais nėra. Su intelektualais nesusitinku…

C.P.: …bet ar jūs…

G.D.: …o jeigu ir susitinku su intelektualu, taip nutinka dėl kitų priežasčių: pavyzdžiui, jis man patinka ir su juo susitinku dėl jo veiklos, dėl jo atliekamo darbo, dėl žavesio ir pan. Susitikimas įvyksta su atskirais elementais, su žmonių žavesiu, su žmonių darbu, tačiau ne su žmonėmis kaip tokiais. Aš nežinau, ką daryti su žmonėmis, visiškai nežinau.

C.P.: Gal jie trinasi apie jus kaip katės? (Parnet šypsosi)

G.D.: Taip, žinote, galimas daiktas, jie trinasi arba loja. Siaubinga. (Deleuze’as irgi šypsosi)

C.P.: Pamąstykime apie kultūriškai turtingus ir kultūriškai skurdžius laikotarpius.

G.D.: Nagi.

C.P.: Kaip yra dabar? Gal manote, kad šis laikotarpis nėra toks turtingas, nes dažnai matau, kaip jūs susierzinate, kai žiūrite televiziją, kai stebite literatūrines programas, kurių čia neminėsime (nors kai šis pokalbis bus rodomas, pavadinimai jau bus kiti). Kaip manote, ar laikotarpis, kuriame gyvename, yra turtingas ar labai skurdus?

G.D.: Taip, jis skurdus (Deleuze’as juokiasi); jis skurdus, tačiau dėl jo širdies neskauda.

C.P.: Jis jums juokingas?

G.D.: Taip, jis juokingas. Sulaukęs tokio amžiaus, aš galiu pasakyti, kad čia ne pirmas kartas, kai ateina tokie nuskurdę laikotarpiai. Klausiu savęs: ką gi aš patyriau nuo tada, kai pradėjau jausti bent menkiausią entuziazmą? Aš pergyvenau Išlaisvinimą (La Libération) ir laikotarpį po jo. Tai buvo vienas turtingiausių laikotarpių, kokį tik gali įsivaizduoti, kai mes viską atradome arba iš naujo atradome… Karas atsiėmė savo, nebuvo paprasta. Mes viską atradome – amerikiečių romanus, Kafką, tyrimų sritis. Buvo Sartre’as… Jūs negalite įsivaizduoti, kaip aš jaučiausi (turiu omeny, intelektualiai), ką mes atradome ar iš naujo atradome dailėje ir pan. Anuomet virė tokia didžiulė polemika „Ar privalome sudeginti Kafką?“ Šiandien šis dalykas nebeįsivaizduojamas ir atrodo kiek naivokas, tačiau tai buvo labai stimuliuojanti, kūrybinė atmosfera. Aš taipogi pergyvenau laikotarpį prieš 1968 gegužės įvykius, nepaprastai turtingą metą, kuris mažumėlę tęsėsi ir po 1968 gegužės. O šis metas… Pakankamai normalu, jeigu yra nuskurdę laikotarpiai, tik greičiau ne dėl skurdumo, kuris man kelia nerimą, o dėl žmonių, gyvenančių nuskurdusiuose laikotarpiuose, užgaulumo ar įžūlumo. Jie žymiai nedoresni nei įkvėpti žmonės, gyvenantys turtinguose laikotarpiuose.

C.P.: Įkvėpti ar tiesiog turintys gerų ketinimų? Nes jūs minėjote polemiką apie Kafką, vykusią Išlaisvinimo laikotarpiu, ir tuomet buvo toks Alexandre’as M., kuris be galo džiaugėsi faktu, kad nebuvo skaitęs Kafkos, ir visa tai pasakė juokdamasis…

G.D.: O taip, jis labai džiaugėsi… Kuo jie kvailesni, tuo laimingesni. Kaip tie, kurie mano, jog šiandien literatūra yra mažutis menkutis asmeninis reikalas… Jeigu kas nors šitaip galvoja, tuomet nebereikia skaityti Kafkos, nebereikia skaityti labai daug; jeigu jau turi puikų mažą rašiklį, iš karto prilygsti Kafkai. Todėl nebeįdedama darbo, nė kiek darbo… Kaipgi man geriau paaiškinti? Paimkime ką nors rimčiau, ne tuos jaunus kvailius. Neseniai ėjau į Le Cosmos pažiūrėti filmo…

C.P.: Paradžanovo?

G.D.: Ne, tačiau Paradžanovas buvo nuostabus… [Deleuze’as tęsia mintį, kokį filmą matė kino teatre Le Cosmos] Tai labai jaudinantis rusų filmas, sukurtas maždaug prieš trisdešimt metų, bet jį parodė tik šiomis dienomis.

C.P.: Komisaras?

G. D.: Komisaras4. Jame aš aptikau kai ką labai jaudinančio. Filmas buvo labai, labai geras, geresnis nė negali būti… tobulas. Tačiau mes su kažkokiu siaubu ar gailesčiu pastebime, kad šis filmas panašus į tuos, kuriuos rusai kūrė prieš karą…

C.P.: Eizenšteino laikais?

G.D.: Eizenšteino, Dovženkos laikais. Jame viskas yra, ypač montažo, kuris buvo išaukštintas, paralelės ir pan. Galima pagalvoti, kad nuo karo laikų nieko neįvyko, kad kine nieko neįvyko. Aš sakau, kad šito dalyko neįmanoma išvengti. Žinoma, filmas geras, bet dėl šios priežasties jis yra ir keistas. O jeigu jis būtų buvęs prastas, taip būtų dėl tos pačios priežasties. Jame viskas padaryta lyg prieškariniais laikais, tarsi žmogus būtų dirbęs visiškoje atskirtyje ir filmus kurtų tokiu būdu, kaip jie buvo kuriami trečiame dešimtmetyje… Jis nežino, kas yra įvykę iki šios dienos. Turiu omeny, juk siaubinga, jeigu jis augo dykumoje. Nieko tokio, jeigu turi eiti per dykumą, minti kelią; nieko blogo praeiti dykumos laikotarpį. Siaubinga yra dykumoje gimti ir joje augti… Tai baisu. Aš įsivaizduoju. Kyla vienatvės pojūtis…

C.P.: Pavyzdžiui, panašiai kaip jaunuoliams, kuriems dabar aštuoniolika metų?

G.D.: Taip, ypač, kai supranti, kad… Štai kas nutinka nuskurdusiuose laikotarpiuose: kai dalykai prapuola, niekas jų nė nepastebi dėl labai paprastos priežasties: kai kas nors prapuola, niekas šito nepasigenda. Stalininis laikotarpis tapo priežastimi prapulti rusiškai literatūrai, ir rusai jos nepastebėjo (turiu minty, dauguma rusų), tiesiog nepastebėjo puikios literatūros, iškilusios iš XIX amžiaus literatūros, ji tiesiog prapuolė. Žinau, dabar žmonės gali pasakyti, kad anuomet buvo disidentų ir pan., tačiau, kalbant apie paprastus žmones, rusus, jiems literatūra prapuolė, dailė prapuolė ir niekas šito nepastebėjo. Bandant paaiškinti, kas vyksta dabar, šiandien, akivaizdu, kad esama naujų jaunų žmonių, kurie neabejotinai yra genialūs. Man nepatinka šis posakis, tačiau manykime, kad yra naujieji beketai, naujieji šiandienos beketai…

C.P.: Pagalvojau, kad ketinate pasakyti „naujieji filosofai“…

G.D.: Aaa… (Deleuze’as juokiasi) Taigi naujieji šiandienos beketai. Manykime, kad jų nepublikuoja (juk ir Beckettas buvo beveik nepublikuojamas), tačiau akivaizdu, kad dėl to niekas nejaučia trūkumo. Pagal apibrėžimą, didis autorius arba genijus yra kažkas, kas pateikia ką nors nauja. Jeigu jokios naujovės nėra, tada niekas nesijaudina, niekas nejaučia trūkumo, nes apie tai nemąsto… Jeigu Kafka niekada nebūtų publikuotas, negalėtume sakyti, kad Kafkos trūksta… Jeigu kas nors būtų sudeginęs visus Kafkos raštus, negalėtume pasakyti „Ach, mums išties jo trūksta!“, nes niekas nesuprastų, kas gi prapuolė. Jeigu naujiesiems beketams neleidžia publikuotis dabartinė leidybos sistema, niekas negali pasakyti „Ach, mums išties jų trūksta!“ Kažkuriame laikraštyje buvo įdėtas pareiškimas, pats įžūliausias pareiškimas, kokį tik esu skaitęs, tik nedrįsčiau pasakyti, kam jis priklauso, nes tokie dalykai visada kelia abejonių; kažkas žiniasklaidoje išdrįso pasakyti: „Žinote, šiandien mums nebegresia pavojus padaryti klaidą, kokią padarė Gallimard, iš pradžių atsisakiusi publikuoti Proustą, mat dabar mes turime priemonių…“

C.P.: Galvų medžiotojai…

G.D. (Deleuze’as juokiasi ir baigia persakyti minėtą pareiškimą): „…Šiandien, pasitelkę priemones, mes turime aptikti bei atpažinti naujuosius prustus ir naujuosius beketus.“ Čia tarytum pasakyti, kad galima pasinaudoti kažkokiu skaitikliu, kaip Geigerio, ir kad naujasis Beckettas t. y. kažkas, kas visiškai neįsivaizduojamas, nes nežinome, kokios naujovės iš jo tikėtis  turėtų skleisti kokį nors garsą, kai…

C.P.: …kai [su tuo skaitikliu] ištirsime jo galvą?

G.D.: …kai ištirsime jo kelią. Kas gi apibrėžia šiandieninę krizę, turint mintyje šitą idiotizmą? Dabartinei krizei priskirčiau tris dalykus (bet viskas praeis, aš išlieku optimistiškas). Štai kas apibrėžia dykumos laikotarpį: pirma – žurnalistai užvaldė knygos formą. Žurnalistai visąlaik rašė, ir labai gerai, kad rašo, tačiau kai žurnalistai imasi knygos, jie tiki, kad imasi skirtingos rašymo formos nei ta, kokia parašyti jų laikraštiniai straipsniai.

C.P.: Kas nors galėtų atsakyti, kad nuo seno buvo rašytojų, kurie pamėgdžiojo žurnalistus. Tarkime, Mallarmé… Jis naudojosi žurnalistika, bet ne atvirkščiai…

G.D.: Sutinku, bet čia viskas atvirkščiai… Žurnalistas, kaip toks, užvaldo knygos formą, t. y. galvoja, kad parašyti knygą, kuri bus ne daugiau nei laikraštinis straipsnis, yra gerai. O juk negerai. Sekanti priežastis yra plačiai paplitusi populiari idėja, kad rašyti gali bet kas, kadangi rašymas virto mažučiu menkučiu individo reikalu – šeimos archyvais (parašytais archyvais arba archyvais kieno nors galvoje): kas nors turėjo meilės romaną, turėjo sergančią senelę, motiną, mirusią siaubingose sąlygose, ir jie save tikina – gerai, apie tai aš galiu parašyti romaną. Betgi tai būtų ne romanas, turiu minty, visiškai ne romanas. Ir…

C.P.: …trečia priežastis?

G.D.: Trečia priežastis… Žinote, pasikeitė tikrieji vartotojai. Kai pagalvoji… Aišku, žmonės vis dar čia, vis dar puikiai informuoti, tačiau vartotojai pasikeitė. Turiu omeny, kas yra televizijos vartotojai? Ne tie, kurie klausosi, o greičiau reklamdaviai, jie yra tikrieji vartotojai. Reklamdaviai nori to, ką turi klausytojai…

C.P.: Televizijos žiūrovai.

G.D.: Taip, televizijos žiūrovai.

C.P.: Taigi trečia priežastis…

G.D.: Jau minėjau, kad tikrieji vartotojai yra reklamdaviai… Lygiai tą patį sakau ir kalbant apie leidybą: esama pavojaus, kad tikraisiais leidėjų klientais yra nebe potencialūs skaitytojai, o greičiau platintojai. Kas nutinka, kai tikraisiais leidėjų vartotojais tampa platintojai? Platintojus domina greita apyvarta, dėl kurios atsiranda masinės rinkos produktai, greita apyvarta bestselerio režimu ir pan. Vadinasi, visa literatūra (drįsčiau pasakyti: visa kūrybinė literatūra a la Beckettas) bus, be abejo, sunaikinta.

C.P.: Bet taip yra jau dabar, viskas iš anksto pritaikoma publikos skoniui…

G.D.: Teisingai. Štai kas apibrėžia sausros laikotarpį: pavyzdžiui, [Bernardas] Pivot, literatūros menkavertiškumas, literatūrinės kritikos išnykimas vardan komercinės naudos. Kai sakau, kad tai nėra labai rimta, turiu minty, kad visada bus paraleliniai keliai ar juodosios rinkos ir pan. Rusai prarado savo literatūrą, tačiau vis dėlto sugebėjo ją susigrąžinti. Viskas susidėlioja į savo lentynėles. Norime ar nenorime, po turtingų laikotarpių ateina nuskurdę laikotarpiai. Deja, bet ateina.

C.P.: Deja, bet ateina… Dėl tų paralelinių rinkų ar juodųjų rinkų: ilgainiui [literatūrinės] temos tapo iš anksto apspręstos. T. y. kai konkrečiu metu peržiūri publikuotų knygų sąrašą ir aiškiai matai, kad ten vyrauja karo tema, žinai, kad sekančiais metais vyraus kažkieno tėvų mirtis, dar kitais – ryšys su gamta ir panašiai, bet nepasirodo nieko, kas būtų nauja. Taigi jūs matėte turtingo laikotarpio protrūkį, kuris atėjo po nuskurdusio? Jūs viską patyrėte?

G.D.: Žinoma, taip. Jau minėjau: po Išlaisvinimo, iki 1968 m. gegužės… Kūrybinis laikotarpis tarp Išlaisvinimo ir… kada atsirado „Naujoji banga“ (La Nouvelle Vague)… Tai buvo 1960-aisiais?

C.P.: 1960-aisiais, netgi kiek anksčiau.

G.D.: Tarkime, laikotarpis tarp 1960 ir 1972 metų buvo naujas turtingas laikotarpis. Matote? Jis atėjo… Čia panašiai kaip Nietzsche kalbėjo: kažkas erdvėn paleidžia strėlę. Laikotarpis ar kolektyvas taipogi paleidžia strėlę, kuri kur nors nukrenta ir tuomet kažkas kitas ateina, ją pakelia ir paleidžia dar kur nors. Taip vyksta kūryba, taip vyksta literatūra, einant per dykumos laikotarpius.

 

Parengė ir vertė Linas Jankauskas

Vertimo šaltiniai:

L’Abécédaire de Gilles Deleuze: C comme Culture (video su angliškais subtitrais)

Summary of „Gilles Deleuze’s ABC Primer”: C as in Culture (angliška santrauka)

 

  1. Gilles’io Deleuze’o abėcėlė:

    A – tai Animal (Gyvūnas);

    B – tai Boisson (Gėrìmas);

    C – tai Culture (Kultūra);

    D – tai Désir (Geismas);

    E – tai Enfance (Vaikystė);

    F – tai Fidélité (Ištikimybė);

    G – tai Gauche (Kairė);

    H – tai Histoire de la Philosophie (Filosofijos istorija);

    I – tai Idée (Idėja);

    J – tai Joie (Džiaugsmas);

    K – tai Kant (Immanuel Kant);

    L – tai Littérature (Literatūra);

    M – tai Maladie (Negalavimas);

    N – tai Neurologie (Neurologija);

    O – tai Opéra (Opera);

    P – tai Professeur (Profesorius);

    Q – tai Question (Klausimas);

    R – tai Résistance (Priešinimasis);

    S – tai Style (Stilius);

    T – tai Tennis (Tenisas);

    U – tai Un (Vienis);

    V – tai Voyage (Išvyka);

    W – tai Wittgenstein (Ludwig Wittgenstein);

    X & Y – pasak Claire Parnet, X yra nežinoma, o Y neišreiškiama, todėl iškart einama prie paskutinės prancūzų kalbos abėcėlės raidės

    Z – tai Zig-zag (Zigzagas).

  2. Gilles’io Deleuze’o knyga „Klostė: Leibnizas ir barokas“ (Le Pli – Leibniz et le baroque, Paris: Les éditions de Minuit, 1988.)
  3. Deleuze’o minima sąjunga yra Jeano-Claude’o Correia 1978 m. įsteigtas judėjimas, buriantis žmones, kurie užsiima origamiu, lankstymu iš popieriaus (Le Mouvement français des plieurs de papier). Šis judėjimas leidžia savo žurnalą pavadinimu Le Pli (liet. „Klostė“).
  4. Turimas mintyje rusų kino režisieriaus Aleksandro Askoldovo (g.1932) filmas „Komisaras“ («Комиссар», 1967).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *