1966-ais Martinas Heideggeris pokalbyje su „Der Spiegel“, paviešintame 1976-ais, pateikė niūrų moderniosios civilizacijos raidos apibūdinimą. Jis jau seniai tvirtino, kad naujoji technologinė civilizacija išgujo prasmę iš mūsų gyvenimų ir ją pakeitė pagrindiniais augančio kapitalizmo požymiais, tokiais kaip vartojamoji vertė, pelnas, galia, turtas, našumas, produkcija ir produktyvumas.

Jis oponavo pernelyg naiviam lūkesčiui, kad filosofija gali išgelbėti pasaulį. „Tik dievas dar gali mus išgelbėti“, – pasakė jis ir pridūrė: – „Aš manau, kad vienintelė mums likusi išsigelbėjimo galimybė yra pasiruošti, per mąstymą ir poeziją, dievo pasirodymui arba dievo nebuvimui, ir žlugimui; ne tam, kad mes, paprastai sakant, mirštame beprasmėmis mirtimis, tačiau tam, kad kai žlungame, mes žlungame nesančio dievo akivaizdoje.“

„Der Spiegel“ pokalbis buvo vienintelė vieta, kur Heideggeris viešai pareiškė apie savo santykius su naciais arba, greičiau, savo priešinimosi naciams stoką 4-ajame XX a. dešimtmetyje. Kalbant apie Heideggerį, buvo didžiulė klaida manyti, kad naciai vokiečiams gali suteikti naują prasmę, naują tikslą žmonių būklės pagerėjimui. Heideggeris tai pripažįsta, nors ir netiesiogiai. Bet jo pagrindinė mintis išlieka tokia: modernioji technologinė civilizacija perkuria žmoniją ir žmogaus vertes peržiūri jau ne teisingumo, laisvės ar lygybės požiūriu, o instrumentinės vertės požiūriu, kuriuo apibrėžiame kažko prasmę ir svarbumą, grindžiamą vartojamąja verte.

Filosofiniai instrumentinio racionalumo pagrindai grąžina į XVII amžiaus mokslo revoliuciją, kai mokslininkai tvirtino atradę visas daiktų kokybes ir savybes ir taip atskleidę visatos prasmę. Visa prasmė, vertė ir inteligibilumas buvo redukuotas iki mokslinio apskaičiavimo ir kiekybinio išskaičiavimo. Fizinės daiktų savybės, kurios iki XVII amžiaus buvo laikomos mažiausiai svarbiu visatos komponentu, dabar tapo visatos „pagrindinėmis dalimis“ ir pačiais svarbiausiais dalykais, kuriuos turėtų studijuoti filosofija ir mokslai: žinoma, nėra nieko blogo moksliškai studijuoti gamtos reiškinius ir visatą. Problema yra radikalus redukcionizmas, dėl kurio prasmė redukuojama iki objektų fizinių savybių.

Modernioji socioekonomika ir politinė sistema naudojasi panašiu nutylimų filosofinių prielaidų nustatymu: daiktai patys savaime neturi vertės. Prasmę jiems suteikia žmogiškasis objektas, t. y. mes. Be mūsų niekas neturi prasmės ir vertės. Mes esame tarsi Platono Demiurgas arba graikų dievai, kurie visatoje viskam suteikia prasmę. Mes valdome buvimo prasmę. Ją suteikiame tam, kam norime, kad ir kas tai būtų. Jeigu mūsų nėra, visata yra niekas. Tai kažką reiškia, nes mes šitai apibrėžiame.

Tam tikru požiūriu tai yra didžiausia laisvė, kurią žmonija kada nors sau priskyrė. Mūsų neapkaltina, kad daiktus apibrėžiame, „juos pavadiname“, pasak frazės iš Korano. Dabar mes esame tikrieji visatos šeimininkai. Nėra nieko, kas apribotų mūsų laisvę. Netgi dangus nėra riba, nes mes apibrėžiame, ką reiškia „dangus“, kokias ribas turėtume turėti ir panašiai. Tai žmonijos išsilaisvinimas iš religijos, metafizikos, istorijos, mitologijos, tradicijos, dogmų ir kitko, kas laikoma esančiu virš žmogaus asmenybės.

Tačiau kokia kaina pasiektas šis išsilaisvinimas? Tai klausimas, kurį Heideggeris kėlė visą savo filosofinę karjerą. „Mes užmiršome Būtį“, – sakė jis, – „Būtį, kuri yra didesnė už mus ir kurią valdome ne mes vieni.“ Ši išvada, daugeliu atveju, pratęsia Nietzsche’s skelbimą, kad Dievas mirė. Dievas mirė, nes mes atmetėme visus transcendentinius principus, kuriais buvo vertinami daiktai. Daugiau nieko nebėra virš ir anapus mano sprendimo ką nors vienaip ar kitaip apibrėžti. Vieninteliai likę pasirinkimai yra arba radikalus antirealizmas, kuriuo skelbiame, kad prasmės išvis nėra, arba radikalus reliatyvizmas, kuris griauna bet kokią galimybę žmonijai turėti bendrą pagrindą.

Juk dabar turi būti aišku, kad tai nėra tiesiog religinis pareiškimas įprasta posakio prasme. Tikėjimas Dievu ar buvimas religingu neužtikrina, kad pasaulyje nebebus neteisybės ar žiaurumo. Kiek daug viso to įvykdyta vardan Dievo ar religijos (ir vardan kitų dalykų – galios, šlovės, šalies, pinigų). Esmė tokia, kad mes, žmonės, vis labiau tampame dalimi sistemos, kuri mūsų žmogiškumą ir moralę apibrėžia pagal instrumentinę, ir jokią kitą, vertę.

Bet tikrovė siūlo daugiau galimybių nei vien vartojamąją vertę ir valią galiai.

Ibrahim Kalin

 

Vertė T. Vėželis

Redagavo L. Jankauskas

Ibrahim Kalin: ‘Only a god can save us’

 

Tagged with: DievasHeideggerKalintechnikavertybės
 

8 Responses to Tiktai dievas dar gali mus išgelbėti

  1. Safo parašė:

    Ačiū dievui, kad dievo nėra

  2. Keletas įdomių faktų: parašė:

    Hm…O gal dievai yra, jeigu yra „yra“:)

  3. Safo parašė:

    Greičiau jau nėra dievo, nes „nėra“

  4. Keletas įdomių faktų: parašė:

    O kaip tada dėl tos Leibnizo (galiausiai čia nesavarbu personalijos)klausimo – kodėl iš viso kažkas yra, o ne priešingai – niekas?

  5. Domas parašė:

    Čia galima prisiminti Parmenidą ir jo „Yra“.
    Jei apie kažką galvoji, tai tas kažkas turi būti.
    Jei galvoji apie Dievą, tai jis YRA – jei ne Dievo pavidalu, tai kaip niekas. Ar taip, ar kitaip, bet tai YRA.

  6. ABC parašė:

    Parmenidai, Leibnizai… Įdomumo dėlei klausimą galima formuluoti ir taip: ar Būtis yra Nieko predikatas, ar Niekas yra Būties predikatas.

  7. Nur ein Gott parašė:

    Nelabai gerai, kad pamirštama įsiskaityti į originalų posakį, ypač jo pradžią..

  8. Pakankamai greitai pateiksime ir paties Der Spiegel straipsnio „Nur noch ein Gott kann uns retten“ vertimą,todėl įsiskaitymo lyg ir netrūksta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.