Teatras senovės Atėnuose ir Romoje

Senovės Atėnuose teatras, kaip ir demokratija, buvo bendras reikalas. Atėniečiai buvo daugiau nei pasyvi auditorija. Nemaža dalis piliečių iš tikrųjų prisidėdavo prie pjesių kūrimo ir parengimo, lygiai taip pat jie dalyvaudavo tautos susirinkime ir prisiekusiųjų teismuose. Pats teatras buvo garbinga kasmetinių religinių švenčių sudedamoji dalis. Įsitraukimo į teatro veiklą mastą aprašė Williamas Scottas Fergusonas, savo veikale Greek Imperialism („Graikų imperializmas“, 1913) apskaičiavęs, kad „virš dviejų tūkstančių atėniečių privalėjo įsiminti lyrinio ar draminio choro žodžius bei žinoti jo muzikos ir šokio figūras“; didžiumą paprastos Atėnų auditorijos, anot jo, „turėjo sudaryti buvę atlikėjai“¹.

Atlikėja laiko kaukes, kurios reprezentuoja klasikinį senovės Graikijos teatrą (epizodas iš 2004 m. Atėnų olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos).

Norint susidaryti bendrą vaizdą, atėniečių teatrą reikėtų palyginti su Romos – giminingos civilizacijos, kurios socialinė ir politinė sąranga visgi buvo kontrastinga, – teatru. Atėnuose teatras užėmė garbingą vietą; Romoje į jį žiūrėjo įtariai. Graikų teatras išsivystė iš liaudiško ir demokratiško vargetų dievo Dioniso kulto. Skelbdami demokratiją ir kalbos laisvę, poetai tragikai atkartojo liaudies balsą. Atėnuose komedinis teatras buvo negeroves iškeliančių laikraščių atitikmuo. Skirtingai negu Romoje, čia nebuvo cenzūros ar įstatymų dėl šmeižto, leidžiančių užčiaupti burną poetams komikams. Jų menas klestėjo išvien su demokratija ir pražuvo kartu su ja.

Romos oligarchija baiminosi teatrų kaip potencialios demokratinės jėgos, galinčios užgauti jų senatorišką orumą. Romėnų poetas komikas niekada nebūtų išdrįsęs parašyti didingų antikarinių pjesių, kaip tai padarė Aristofanas Peloponeso karo metu. Romos valdančiosios klasės dėmesys teatrui išdėstytas Cicerono traktate apie Respubliką, parašytą paskutinėmis nelaimingomis jos egzistavimo dienomis. Kalbą apie teatrą jis pirmiausia pradeda užsipuldamas pačią demokratiją. Ciceronas rašo: „Kokia gi tamsybė pasklinda, kai liaudis ploja ir pritariamai šūkauja, nelyginant ją lavintų puikus ir išmintingas mokytojas.“² Romos aristokratai, pasak jo, dramos meną laiko „nepagarbiu“ ir „geidauja, kad visiems su šiuo dalyku susijusiems asmenims – rašytojams, aktoriams ir statytojams – būtų atimtos pilietinės teisės“. O štai Atėnuose, grieždamas dantimis pabrėžia Ciceronas, aktoriai ne tik džiaugiasi pilietybės privalumais, bet ir užima aukštus valstybinius postus. Ciceronas ypač tulžingas, kai kalba pasisuka apie atėniečių komedijas.

Politines komedijas Romoje labai anksti užgniaužė griežtas įstatymas dėl šmeižto, visų pirma skirtas apsaugoti aristokratus nuo žemesniosios klasės vulgarios pajuokos kaimietiškuose paskviliuose, iš kurių kilo romėnų komedijos. Ciceronas mielai primena, kad pirmieji Romos įstatymdaviai mirties bausmę skirdavo „vos už kelis nusikaltimus“, tačiau „ji būdavo skiriama kiekvienam, traukiančiam arba sukūrusiam dainą, kuri ką nors šmeižia arba žeidžia“. Buvo dar viena mažiau žinoma priežastis, kodėl romėnai priešinosi teatrui. Beveik iki pat paskutinių Respublikos dienų aristokratija neleido statyti nuolatinių teatro pastatų, kad šie nevirstų liaudies susirinkimo vietomis³.

I. F. Stone

Vertė Linas Jankauskas

Versta iš: I. F. Stone The Trial of Socrates, New York: Anchor Books, 1989, p.265–266.

Daugiau apie senovės graikų teatrus:

Michailas Gasparovas, Choras apie žmogų

Michailas Gasparovas, Komedija mokosi iš tragedijos

1. William Scott Ferguson, Greek Imperialism, Boston: Houghton Mifflin, 1913, p. 59–60.
2. Cicero, De Re Publica (Loeb Classical Library, 1961, naujas leidimas, 4.9 (239)).
3. Žr. svarbią Lily Ross Taylor monografiją Roman Voting Assemblies („Romėnų balsavietės“, Ann Arbor: University of Michigan Press, 1966, p.107–108).