Sokrato teismas. Įžanga

Ištrauka iš amerikiečių žurnalisto I. F. Stone’o knygos „Sokrato teismas“ (The Trial of Socrates, 1988).

 

Įžanga: 

Joks kitas teismas, išskyrus Jėzaus, nepaliko tokio ryškaus įspaudo vakariečio vaizduotėje, kokį paliko Sokrato teismas. Abu teismai turi daug ką bendra. Ir vienas, ir kitas stokoja nešališko amžininkų pasakojimo, netgi fragmentinių užuominų. Neturime nei nuorašų, nei teismo įrašų. Negirdėjome kaltintojo kalbos. Istoriją žinome tiktai tokią, kokią mums vėliau papasakojo ištikimi sekėjai.

Sokrato atveju kaltinamąjį aktą turime. Bet nėra to, ką teisininkai vadina surinktų įrodymų visetu, – taigi atitinkamų kaltinimų, o ne pagrindo neturinčių tvirtinimų. Mes nežinome, kokiu įstatymu ar įstatymais remiantis buvo pateikti kaltinimai.

Tiek Jėzus, tiek Sokratas nemirtingumą įgijo per kankinystę. Pagal krikščioniškąją teologiją, nukryžiavimas padėjo atlikti dievišką misiją. Bet Sokratui net kankinystės nebūtų pakakę. Sokratas nepaliko savųjų raštų. Jis turėjo daugybę įvairių sekėjų, bet atsiminimai apie jį išliko tiktai Platono ir Ksenofonto raštuose. Jeigu būtų išlikę tik Ksenofonto atsiminimai apie Sokratą, net paskutinės cikutos taurės nebūtų pakakę, norint užtikrinti jo nemirtingumą. (Ksenofonto Sokratas yra veikiau lėkštas ir banalus, o kartais visiškas miesčionis, kuris, kaip sykį minima Ksenofonto Memorabilia – jo atsiminimuose apie Sokratą, – netgi gali vienai žinomai Atėnų heterai juokais pasiūlyti susirasti vyrų viliotoją.) Jei Sokratą būtų išteisinę, jeigu jam būtų leidę ramiai numirti senatvėje, dabar jis būtų prisimenamas vien kaip nereikšmingas Atėnų ekscentrikas, mėgstamas komedijų rašytojų pajuokos objektas.

Būtent Platonas sukūrė mūsų įsivaizduojamą Sokratą, ir iki pat šiandienos niekas negali būti tikras, kokią dalį šio portreto sudaro tikrasis Sokratas, o kokią dalį pagražina Platono genijus.

Istorinio Sokrato ieškojimus, kaip ir istorinio Jėzaus paieškas, taipogi apsunkina didžiulis literatūros kiekis, neaprėpiama spėlionių jūra bei moksliniai ginčai.

Tačiau Sokrato skola Platonui visgi nėra didesnė nei Platono skola Sokratui. Būtent dėl Platono literatūrinio genijaus Sokratas užėmė išskirtinę vietą kaip Vakarų civilizacijos pasaulietinis šventasis. Ir būtent dėl Sokrato Platonas tebesilaiko perkamiausių knygų sąrašuose. Platonas yra vienintelis filosofas, kuris metafiziką pavertė drama. Be paslaptingojo ir patraukliojo Sokrato, atliekančio pagrindinį vaidmenį jo dialoguose, Platonas nebūtų tapęs vieninteliu filosofu, kuris nepaliauja žavėti daugybę žmonių kiekvienoje kartoje. Niekas neskaito Aristotelio, Akviniečio ar Kanto tekstų kaip literatūros.

Olimpiodoras, vienas ankstyvųjų Platono biografų, teigia, kad pradžioje Platonas norėjo būti dramaturgu, tragedijų arba komedijų rašytoju. Jo laikais teatras buvo pats ryškiausias atėniečių literatūrinio genijaus pasiekimas. Olimpiodoras sako, jog vos tik Platonas sutiko Sokratą ir patyrė vyresnio žmogaus kalbos įtaką, jis tuoj pat atsisakė ketinimų tapti tragedijų rašytoju ir vietoje to pasuko į filosofiją¹.

Šitai tėra lankstas kelyje į tikrąjį Platono tikslą. Keturi dialogai, kuriuose aprašytas Sokrato teismas bei mirtis – „Eutifronas“, „Apologija“, „Kritonas“ ir „Fedonas“, – iškyla prieš mūsų akis kaip tragiška drama. Sunku be ašarų skaityti „Fedoną“, kuriame Sokratas romiai atsisveikina su savo sekėjais, taipgi nė vieno negali nejaudinti „Apologijoje“ – kad ir kiek kartų skaitytum – ištarti paskutiniai Sokrato žodžiai jo teisėjams. Platoniškasis pasakojimas yra aukščiausio lygio teatras. Sokratas yra toks pats tragiškas herojus kaip ir Edipas ar Hamletas.

Teismas įvyko 399 m. pr. Kr. Kaipgi reporteris galėtų aprašyti teismą, kuris vyko beveik prieš dvidešimt keturis šimtmečius? Pirma kliūtis yra gąsdinantis ginčų apie faktą kiekis. Literatūros apie Sokratą yra ištisi kalnai, o pateikti įrodymai – skurdūs; didžioji dalis literatūros yra ginčai, daugybę kartų perkelti iš originalių šaltinių: mokslininkas X užsipuola mokslininką Y, kritikuojantį mokslininko Z senovinio teksto interpretaciją. Pirmasis žingsnis yra palikti ramybėje tuos tolimus ir dažnai kandžius debatus bei patiems peržiūrėti pagrindinius dokumentus².

Išliko trys anuometiniai Sokrato portretai. Be Platono ir Ksenofonto pasakojimų, dar yra portretas, parodytas jo draugo Aristofano – draugystę liudija Platono „Puota“ – komedijose. Aristofanas Sokratui skyrė ištisą pjesę „Debesys“, o taip pat užsiminė apie filosofą kitose savo išlikusiose komedijose „Paukščiai“, „Varlės“ ir „Vapsvos“. Jų parodymus gali papildyti atplaišos, likusios nuo kitų prarastų komedijų apie Sokratą, sukurtų jo laikais.

Be to, kai kurias Sokrato apybraižas galime užčiuopti vos po dviejų kartų kūriniuose, kuriuos parašė Aristotelis, gabiausias Platono mokinys, gimęs praėjus penkiolikai metų nuo Sokrato mirties. Aristotelis nesutarė su Platonu daugeliu klausimų. Aristotelio ir Platono tekstai išties gali būti skaitomi paraleliai kaip nuolatinė filosofinė bei politinė diskusija; net mūsų dienomis platonininkai ir aristotelininkai ne visada susikalba. Aristotelio nuorodos į Sokratą yra trumpos ir padrikos, tačiau jos suteikia tam tikrų naujų įžvalgų. Jos vertingos, nes Aristotelis laikėsi atokiai nuo Sokrato kulto ir jo įnašą į filosofiją vertino kritiškai, visiškai priešingai nei Platonas, rodęs susižavėjimą.

Taigi turime Ksenofonto, Platono, Aristofano ir Aristotelio pristatytą Sokratą. Kaipgi nepasiklysti tarp šių skirtumų pirminiuose šaltiniuose, kaip nustatyti, kuris yra tikrasis Sokratas? Nėra jokių galimybių rasti neginčijamą atsakymą. Tačiau jeigu sugebame aptikti bendrus bruožus įvairiuose portretuose, tuomet turime nemenką tikimybę atrasti istorinį Sokratą.

„Tikrojo“ Sokrato paieška taip pat padeda aptikti naudingas užuominas – ir papildomas prieštaras, – kitų mažiau žinomų jo sekėjų tekstuose, bei išbarstytas nuorodas apie Sokratą vėlesnėje graikų ir romėnų literatūroje, Bažnyčios Tėvų darbuose³.

Užčiuopti tikrąjį Sokratą tėra viena mūsų sumanymo dalis. Lygiai taip pat svarbu atkurti dingusią baudžiamąją bylą ir sužinoti, kaip prieš savo miesto piliečius pasirodė Sokratas. Turime patys išknisti senovinius įrašus, kurių nenurodė mūsų pagrindinis šaltinis Platonas, ir tai, ką Sokrato gynėjai buvo linkę nuslėpti. Norint pasiekti šį tikslą, reikia paklaidžioti po visą antiką – tiek po lotyniškąją, tiek po graikiškąją.

Viską pažinti galima pasitelkiant palyginimą ir kontrastą; jei koks nors dalykas visatoje egzistavo vienui vienas, tuomet jau sunku jį apibūdinti ar „pažinti“. Jeigu norime daugiau sužinoti apie kokią nors graikų problemą, tereikia pažvelgti į analogišką romėnų civilizacijos aspektą. Šių dviejų giminingų, bet labai skirtingų visuomenių palyginimas – juolab kontrastas – daug ką paaiškina. Pavyzdžiui: lygiagrečiai tyrinėjant balsavimo procedūras bei debatų taisykles Romos respublikos ir Atėnų liaudies susirinkimuose, galima aiškiai pamatyti dviejų politinių sistemų kontrastą: pirmoji buvo menkai užsimaskavusi oligarchija, o antroji – visiška tiesioginė demokratija. Taigi mūsų siekis iš naujo suprasti Sokrato teismą reiškia ir naują žvilgsnį į antiką. Tai mūsų praeitis ir be jos mes negalime suprasti savęs.

I. F. Stone

 

Vertė Linas Jankauskas

Versta iš: I. F. Stone The Trial of Socrates, New York: Anchor Books, 1989, p.3–6.

 

P. s.:

Sokrato teismas. Pratarmė: kaip buvo parašyta ši knyga

 

1. Žr. The Works of Plato („Platono darbai“) (London: Bohn, 1908), 6:236, kurioje yra įtraukta Olimpiodoro parašyta biografija.
2. Būtų lengva paskęsti esančioje literatūroje apie Sokratą. Kai kurias jos apimtis galima įsivaizduoti pažvelgus į dviejų tomų disertaciją, pateiktą Sorbonos universitetui 1952 m., kurioje sudėta pati išsamiausia tuometinė bibliografinė apžvalga – V. de Megalhaes-Vilhena, Le Problème de Socrate („Sokrato problema“) ir Socrate et la légende platonicienne („Sokratas ir Platono legenda“) (Paris: Presses Universitaires de France, 1952), – apimanti daugiau nei aštuonis šimtus puslapių, kurių didžiąją dalį sudaro glaudžiai sudėtos, smulkiu šriftu surašytos išnašos. Dabar reikėtų dar vieno tomo, norint surašyti literatūrą apie Sokratą, atsiradusią po tos disertacijos pateikimo.
3. Visa tai vertimų pavidalu surinko ir Didžiosios Britanijos Atvirajam universitetui pateikė britų antikos tyrėjas Johnas Fergusonas – Socrates: A Source Book („Sokratas: šaltinių knyga“) (London: Macmillan, 1970). Aš ją aptikau prieš daugelį metų, kai sklaidžiau knygas Foyles knygyne Londone. Jungtinėse Valstijose ji nebuvo išleista. Netgi tos labai skurdžios atplaišos sudaro 355 puslapius, padalintus į du tekstinius stulpelius. Fergusono rinkinyje taip pat galima pirmąkart angliškai perskaityti mažai žinomą trečią išlikusią „Sokrato apologiją“, kurią parašė IV a. po Kr. graikų oratorius Libanijas.