Sokratas ir Homeras

Ištrauka iš amerikiečių žurnalisto I. F. Stone’o knygos „Sokrato teismas“ (The Trial of Socrates, 1988):

 

Homerą, kaip graikų Bibliją, galėjo cituoti bet kuris iš ginčininkų, kadangi jis nešykšti dviprasmybių ir prieštarybių, kaip ir mūsų Šventasis Raštas. Šis dalykas ypač išryškėja svarstymuose apie tai, ar žmonių bendruomenė yra kaimenė, kurios saugumą užtikrina ganytojas, ar polis, kurį valdo patys piliečiai… Tiesą pasakius, homeriškoji istorija neatitinka Sokrato idealo apie viešpatavimą „to, kuris moka valdyti“, kuomet valdovas įsakinėja, o valdiniai paklūsta.

I. F. Stone

 

I dalis

Sokratas ir Atėnai

2 skyrius

Sokratas ir Homeras

Ksenofontas savuoju utopiniu valdovu pasirinko Kyrą Didįjį, o štai Sokratas idealaus karaliaus pavyzdį rado amžių tolybėje, Homero laikmetyje, ir archetipinio valdovo laurais apvainikavo legendinį Agamemnoną.

Homerą, kaip graikų Bibliją, galėjo cituoti bet kuris iš ginčininkų, kadangi jis nešykšti dviprasmybių ir prieštarybių, kaip ir mūsų Šventasis Raštas. Šis dalykas ypač išryškėja svarstymuose apie tai, ar žmonių bendruomenė yra kaimenė, kurios saugumą užtikrina ganytojas, ar polis, kurį valdo patys piliečiai.

Homeras Agamemnoną vadina „tautų ganytoju“ arba „žmonių ganytoju“¹. Bet tai buvo mandagus ir nusistovėjęs kreipinys, kurio nereikia priimti už gryną pinigą, žinant tikrąjį Agamemnono valdymo būdą ir jo audringus santykius su savąja kariuomene. Kaip matysime vėliau, vienoje ištraukoje Homeras aukština dieviškąją karalių teisę. Tačiau „Iliada“ taipogi gali būti laikoma pamokomu pavyzdžiu apie nežabotos monarcho valios pavojus. Pats polis, be abejo, buvo vėlesnių laikų darinys. „Iliadoje“ toks žodis vartojamas, bet jis nereiškia bendruomenės savivaldos paskesne prasme. Remiantis Homeru, pagrindinė jo reikšmė, rodos, tėra gerai įtvirtinta gyvenamoji vieta. Toji sąvoka taikoma Trojai, bet „Iliadoje“ jos gyventojai gana keistai vadinami politai², nors juos valdė karalius Priamas ir jo karalienė Hekuba. Taigi politai tikriausiai apibūdino miesto gyventojus, o ne, kaip dabar pasakytume, piliečius.

Tiesą pasakius, homeriškoji istorija neatitinka Sokrato idealo apie viešpatavimą „to, kuris moka valdyti“³, kuomet valdovas įsakinėja, o valdiniai paklūsta. Agamemnonas buvo vyriausiasis suburtos kariuomenės vadas, bet toli gražu nebuvo absoliutus jos valdovas. Vargu ar Agamemnono vadovavimą galima vadinti sėkmės istorija. „Iliadai“ prasidedant, eina devinti karo su Troja metai, o graikams niekaip nepavyksta įsibrauti miestan. Visos jų varginančios pastangos ir ilgos kautynės teleido pasimėgauti grobiu iš aplinkinių miestelių. „Iliadai“ baigiantis, Troja vis dar lieka neužkariauta, nors jos herojus, Hektoras, buvo nukautas.

Galbūt Agamemnonas ir buvo „kariūnas narsuolis“⁴ – tai dar vienas nuzulintas homeriškas posakis, kurį mėgo kartoti Sokratas, – bet jis, kaip vadovaujantis karvedys, nebuvo genijus. Regis, jis buvo pirmutinis pavyzdys tųjų kietakakčių generolų, kurie tebenaudoja frontalinį puolimą, nors jis jau senų seniausiai nepasiteisino – šitaip elgėsi daugybė generolų tuose niekur nevedančiuose kruvinuose Pirmojo pasaulinio karo apkasuose. Troja krito tiktai vėliau, apie tai pasakojama „Odisėjoje“, ir vien dėl klastingos gudrybės su mediniu arkliu, kai sienas, jų nepavykus įveikti jėga, pralaužė apgaulė. Tačiau tatai buvo klastaminčio Odisėjo, o ne priešginos siauražiūrio Agamemnono, triumfas.

Agamemnonas nebuvo sokratikų idealizuotas absoliutus karalius. Daugelis graikų dar prieš Troją reiškėsi bendruomenėje, turinčioje polio, šiuolaikinio parlamentarizmo ir prezidentinės sistemos užuomazgų. Agamemnonas buvo pirmininkaujantis pareigūnas. Jam patarinėjo senių taryba, kurią sudarė žemvaldžiai ir kariai iš aristokratų sluoksnio. Žemiau tarybos buvo visuotinė karių vyrija. Taigi „Iliadoje“ regime ne absoliučią monarchiją, o iš trijų atšakų susidedančią valdžią – vykdomąją, senatą ir liaudies vyriją. Homeriškosios vyrijos autoritetas buvo miglotas ir neapibrėžtas. Netgi senių taryba turėjo kalbėti švelniai, aptarinėdama reikalus su Agamemnonu. Tačiau „žmonių ganytojas“ negalėjo nepaisyti savosios bandos norų. Jis nebuvo Liudvikas XIV-asis. Negalėjo savęs prilyginti valstybei. Negalėjo tiesiog leisti įstatymus ir manyti, kad jiems bus paklūstama. Tiek posakis „žmonių ganytojas“, tiek homeriškas žodis, įprastai verčiamas kaip karalius, esti apgaulingi. Homero vartojami žodžiai basileus arba kartais anax, verčiami kaip karalius, visai neturėjo žodžio karalius priereikšmių, žinomų šiuolaikinėse nacionalinėse valstybėse. Atrodo, kiekvieną stambų žemvaldį vadino basileus arba „karaliumi“.

Neatidus [Ksenofonto] „Atsiminimų apie Sokratą“ skaitytojas linkęs galvoti, kad „žmonių ganytojas“ buvo išsireiškimas, kurį Homeras, kaip ypatingos pagarbos ženklą, skyrė vien Agamemnonui⁵. Iš tikrųjų Homeras jį pritaiko bet kuriam karaliui ar vadui.

Kuomet „Iliadoje“ pirmąsyk aptinkame šią sąvoką, ji taikoma nežymiai asmenybei vardu Driantas, kuris Cunliffe’o Homero žodyne minimas tarp „įvairių mažesniųjų herojų“⁶. Tiesiog Agamemnonas buvo žymiausias karalius, taipgi žymiausias daugelio graikų „ganytojas“. Achilas, Odisėjas ir Hektoras yra tarp aibės garsių karių, taip pat vadinamų „žmonių ganytojais“.

Metafora turi palankias priereikšmes, bet „Iliada“ kandžiai nušviečia, kaipgi Agamemnonas atlieka savo pareigas kaip tautų ganytojas. Viskas prasideda nuo Agamemnono piktnaudžiavimo pasitikėjimu ir toliau sukasi aplink paskesnį dalyką. Kai uždanga pakyla, „Iliada“ mums parodo didžiai įnoringą ir perdėm paiką Agamemnoną, nepaisantį (1) susirinkusių karių valios ir (2) įžeidžiantį Apolono, kuris buvo ir gydymo, ir maro dievas, žynį.

Žynys atvyksta, kad išgelbėtų dukterį, kurią graikai paėmė į nelaisvę. Jis nėra paprastas maldautojas. Jis atkako su gausia išpirka. Šio Apolono žynio padėtį rodo turimi šventyklos simboliai, negana to, jis siūlo pasimelsti už jų sėkmę prieš Troją, jei tik bus grąžintas jo vaikas.

Homeras pasakoja, kad kariai atėjo į vyriją pasiklausyti maldaujančio tėvo ir, išgirdę jo pasiūlymą, „visi tam pritarė“. Tik Agamemnonas, kuriam atiteko mergina, nepritarė ir kaip tik šis nepritarimas įsuko visų „Iliadoje“ minimų bėdų ratą. Agamemnonas beprotiškai susižavėjo savąja belaisve ir buvo pakankamai kvailas viešai paskelbti, kad mieliau rinktųsi ją nei savo karalienę, Klitaimnestrą; nėra ko stebėtis, kad pakeliui namo ji savo vyrui padarys galą. Jis ne tik atsisakė siūlomos išpirkos, bet taipogi pažemino ir baugino seną žmogų. Apolonas, pasipiktinęs žyniui rodoma nepagarba, stovykloje paskleidė marą. Anot Homero, stovyklą tuoj sėte nusėjo liepsnojantys laidotuvių laužai su mirusiaisiais.

Štai tuomet pirmą kartą šmėsteli karališkosios galios apribojimai Homero amžiuje. Neturėdamas karaliaus leidimo, Achilas sušaukia vyriją. Po aršių ginčų vyrija priverčia Agamemnoną išlaisvinti belaisvę ir grąžinti ją tėvui kartu su atnašomis Apolono numaldymui. Maras išsivadėja ir karalius lieka pažemintas. Dauguma pati išsigelbsti, pergalėdama savo ganytoją. Tai įrodymas, kad ji nėra paprasta kaimenė ir jau turi polio užuomazgų.

Vis dėlto Agamemnonas neišmoko šios pamokos. Keršydamas ir norėdamas išpešti sau naudos, jis daro naują skriaudą, paverždamas mėgstamą Achilo vergę. Dėl to Achilas išdeda į šuns dienas karaliaus asmenybę. Perpykęs Achilas ne tik palieka kovos lauką, bet ir tampa išdaviku dėl pamintos savigarbos. Herojus bėga pas savo motiną, jūrų nimfą Tetidę, ir maldauja, kad ši įkalbėtų Dzeusą atkeršyti už jį, palaikant kare Troją bei pasipriešinant Agamemnonui ir graikams. Dzeusas daro paslaugą ir nusiunčia Agamemnonui vylingą sapną, žadantį ankstyvą pergalę, tokiu būdu jį priversdamas stačiagalviais atvirai užpulti Troją ir patirti virtinę skaudžių pralaimėjimų.

Kaip matome, „Iliada“ gali būti lengvai panaudota prieš sokratišką vienvaldystės idėją. Sunku patikėti, jog tarp tų aštriapročių atėniečių, mokykloje narsčiusių Homerą po kaulelį, neatsirado nė vieno, bandžiusio išsklaidyti Sokrato iliuzijas apie „žmonių ganytojus“.

 

Jeigu Atėnų demokratas pereitų nuo „Iliados“ prie „Odisėjos“, jis galėtų aptikti dar vieną homerišką argumentą prieš sokratišką vienvaldystės idėją. Tatai atsiskleidžia epizode, vaizduojančiame Odisėjo susidūrimą su kiklopais. Čia Homeras kreipia dėmesį į skirtumus tarp civilizuoto ir necivilizuoto žmogaus. Šioje vietoje galime įsitikinti, kad homeriškoji bendruomenė dar nėra polis, bet ji jau esti daugiau nei kaimenė.

Kiklopus sutinkame devintojoje „Odisėjos“ giesmėje. Odisėjas ir jo vyrai tęsia ilgą ir kankinančią kelionę namo iš Trojos karo. Pakeliui jie pakliūna į kiklopų žemę. Apdairusis Odisėjas įsako savo vyrams laukti gretimoje salelėje, o pats su keliais patikimais bendražygiais patraukia išžvalgyti kraštą. Homeras, porindamas apie žvalgybą, mums išdėsto sociologijos ir politikos mokslų pradmenis. Papasakoja, kas jo laikmečiu laikoma išskirtiniais civilizacijos požymiais.

Odisėjas baiminasi, kad sutiks labai pajėgų sutvėrimą, „tikrą laukinį, tiesos ir teisybės nežinantį niekad“⁷, taigi stokojantį pagrindinių savybių, apibūdinančių civilizuotą žmogų. Žvilgsnis į graikišką tekstą mums pateikia aiškesnį supratimą apie jųjų reikšmę. Tie žodžiai, verčiami kaip tiesa ir teisybė, esti dikas ir themistas. Šie yra žodžių dike ir themis daugiskaitinė forma. Vienaskaitine forma tai yra abstrakčios sąvokos: pirmoji reiškia paprotį, įstatymą arba teisingumą, o antroji nusako tai, kas padoru ar pridera pagal paprotį, tradiciją arba precedentą. Daugiskaitinės formos sąvokos apibrėžia metodus, padedančius spręsti ginčus organizuotoje visuomenėje. Išsamesnis vertimas galėtų būti „ieškiniai ir teismo sprendimai“. Necivilizuotas žmogus nėra susipažinęs su tokiomis procedūromis. Tai, ką Odisėjas aptinka kiklopų žemėje, tik patvirtina jo būgštavimus. Kiklopų kraštas nėra sutvarkytas kaip bendruomenė. Kiekvienas nuošaliai gyvena savo drėgname ir dvokiame urve kartu su žmona, vaikais ir gyvulių bandomis. Homero žodžiais, kiklopai nieko nežino nei apie ūkininkavimą, nei apie jūrininkystę, svarbiausius ankstyvųjų graikų užsiėmimus. Kiklopas labiau siaubūnas, nei žmogus. Jis teturi vieną akį, pūpsančią didžiulės kaktos viduryje, ir yra linkęs į žmogėdrystę.

Odisėjas ir jo vyrai sučiumpami bei įkalinami kiklopo, Polifemo, urve. Jis rengiasi suryti porą graikų pusryčiams ir dar porą vakarienei. Vis dėlto suktasis Odisėjas veik suranda jo silpnąją vietą. Kaip ir kiti čiabuviai, Polifemas nieko nenutuokia apie alkoholį ir tampa lengva ugninio vandens auka. Graikai jį nugirdo, išdegina jo vienintelę akį ir pasprunka.

Homeras kiklopų portretą papildo rūsčiu potėpiu. Šie „teisia kaip nori kiekvienas žmoną arba vaikus“⁸ ir kiti jiems nerūpi, be to, pasakoja Homeras, jie nieko nežino apie „svarstančiuosius susirinkimus“ [deliberative assemblies]⁹. Tai buvo dar vienas dalykas, skyręs juos nuo tuometinio civilizuoto žmogaus. „Iliadoje“ tokio posakio nėra. Tenai karalius, prieš apsispręsdamas, išklauso senių tarybos patarimų ir sprendimą paskelbia kariams, kurie savo pritarimą arba nepritarimą gali išreikšti šūkalodami arba niurzgėdami, bet jų vyrija paprastai neužsiimdavo „svarstymais“.

Galbūt taip yra todėl, kad „Odisėja“ sukurta truputį vėliau už „Iliadą“ ir atspindi kiek vėlesnę politinės plėtros pakopą, o galgi „Iliadoje“ tiesiog susiduriame su labiau apribotomis karo meto vyrijomis. Vienaip ar kitaip, „Odisėja“ mums siunčia žinią, kad jau keli šimtmečiai prieš Sokratą „svarstantieji susirinkimai“ buvo ryški graikų bendruomenės ypatybė. Šitai labiau priminė konstitucinę monarchiją, nei sokratišką valstybės sandaros koncepciją, kai įsakinėja „tas, kuris moka valdyti“, o likusieji paklūsta.

Negalime baigti istorijos apie Odisėją ir kiklopus, į ją nepažvelgę iš „necivilizuoto“ žmogaus požiūrio taško. Čia vėlgi į akis krenta pamokomas dalykas.

Odisėjas iš aukšto žvelgia į necivilizuotą žmogų, kadangi šiam, išskyrus jo šeimynykščius, „kiti nerūpi“. Tačiau, prieš sutikdamas kiklopus, mūsų civilizuotas bičiulis Odisėjas patyrė kitą nuotykį, parodžiusį, jog civilizuoto žmogaus rūpestis kitais taip pat gana ribotas.

Odisėjas pasakoja, kad, prieš pasiekiant kiklopų žemę, vėjas jo laivus atpūtė Ismaro miestan, esantį kikonų šalyje. Jis be užuolankų dėsto: „Tą pilį išgrioviau, o žmones išžudėm. Moteris jų visas ir turtą, iš miesto paėmę, išsidalijom“¹⁰; moterys, žinoma, bus parduotos arba priverstos vergauti. Taigi grobį, su pasitenkinimu praneša Odisėjas, „išsidalijom, kad niekas be gero laimikio neliktų“¹¹.

Šioje piratavimo išpažintyje nesama jokios moralinės dvejonės. Vienintelis herojaus etinis rūpestis tas, kad jo bendražygiai jūreiviai jaustų, jog su jais sąžiningai dalijamasi laimikiu. Tai ne daugiau nei vagių pagarba vienas kitam.

Jei Polifemas būtų žinojęs apie Ismaro žmonių išgalabijimą ir pavergimą, tai galėtų užduoti klausimą: kurgi tas „rūpestis kitais“, kuriuo taip didžiuojasi civilizuotasis Odisėjas? Koks skirtumas tarp kiklopų, besirūpinančių vien savo šeimynykščiais, ir Odisėjo, besirūpinančio tiktai bendražygiais piratais?

Ruošdamasis išžvalgyti kiklopų žemę, Odisėjas nori žinoti, ar jie „malonūs svečiams ir dievą pažįsta jų širdys“¹². Polifemas gali laužyti galvą, kokie gi čia maloningi ir dievobaimingi žmonės, kurie be menkiausio gailesčio gali netikėtai užpulti ir išgriauti miestą, kuris jų nei kurstė, nei skriaudė.

Be abejo, jei Polifemas būtų domėjęsis išoriniu pasauliu, tai žinotų, kad piratavimas anuomet buvo gerbiamas užsiėmimas – tokiu jis laikytas net ir naujųjų laikų tarpsnyje. Kas gi buvo seras Walteris Raleighas, jeigu ne karalienės Elžbietos I-osios mėgstamiausias piratas Naujojo pasaulio vandenyse? Profesorius Ernestas Badianas iš Harvardo universiteto leidinyje Oxford Classical Dictionary („Oksfordo klasikos žodynas“) rašo: „Ankstyvojoje antikoje piratavimas nebuvo aiškiai atskirtas anei nuo prekybos, anei nuo karo.“

Kiklopai nebuvo visiški neišmanėliai. Pirmąkart susidūręs su atvykėliais, Polifemas klausia: „O, kiek svečių! Kas gi būsit? Iš kur jus vilnys atplukdė? Ar su kokiais reikalais, ar bastotės mariom be tikslo, tarsi plėšikai, kurie į pavojų ir savo gyvybę stato dažnai, ir žmonėms sutiktiesiems pikta padaro.“¹³ Čia svarbiausias posakis esti „žmonėms sutiktiesiems“¹⁴. Civilizuotoje bendruomenėje įstatymai taikomi tik jos viduje. Už jos ribų esantys kiti kraštai gali būti pagrįstai laikomi pasipelnymo šaltiniais. Taigi ar karas su trojėnais nebuvo tiktai didžiulė grobikiška ekspedicija?

Įstatymas ir tvarka bendruomenės viduje iš tiesų gali stiprinti jos narių slopinamą žiaurumą. Karas gali būti geras būdas nukreipti išorėn laukinius impulsus, kaip po Pirmojo pasaulinio karo skerdynių svarstė Freudas savo esė „Nepasitenkinimas kultūra“¹⁵. Freudas tikėjo, kad bendruomeninis gyvenimas, sukurtas malšinant įstatymų nepaisymą, žmones verčia ieškoti atsipalaidavimo masinėse karo meto žudynėse. Užtat pasitvirtina teisingas Aristotelio pastebėjimas, jog žmogus, patenkintas bendruomeniniu gyvenimu, esti geriausias iš gyvūnų, o atskirtas nuo įstatymo ir teisingumo žmogus – pats blogiausias iš gyvūnų¹⁶. Planetoje nebus saugu, kol neįsitvirtins polis, taipgi žmogus nebus visiškai civilizuotas, kol netaps tuo, ką įvardija garsioji graikų sąvoka, – cosmopolites arba pasaulio piliečiu*¹⁷. Odisėjas ir kiklopas, civilizuotasis ir necivilizuotasis, iš esmės nesiskyrė. Vienas, išpuolus progai, plėšia ir pavergia žmones; kitas juos pasitiekia sau vakarienei.

Šį nuokrypį baigsime linksmesne nata. Pagalbon pasitelksime šviesaus atminimo airių klasikos tyrinėtoją W. B. Stanfordą. Komentuodamas „Odisėją“, Stanfordas atkreipia dėmesį, kad kiklopo užduoti klausimai Odisėjui devintojoje „Odisėjos“ giesmėje yra tapatūs užduotiesiems trečiojoje giesmėje Telemachui, Odisėjo sūnui, kai šis atvyksta į Pilą, tikėdamasis rasti atsaką apie savo pradingėlio tėvo lemtį¹⁸. Pile išmintingasis Nestoras irgi klausia atvykėlio, ar šis esąs piratas. Abiejuose ištraukose trys eilutės yra tokios pačios. Tačiau aplinkybės – skirtingos. Čia aptinkame kitą skirtumą tarp civilizuoto ir necivilizuoto žmogaus, vertinant Homero standartais.

Nestoras neuždavinėja klausimų atvykėliams, kol, laikydamasis svetingumo taisyklių, nepasotina savo svečių ir kol atėjūnai, pasak Homero, „dailiai vaišinasi“. Devintosios giesmės išnašoje Stanfordas rašo: „Mandagus Nestoro susilaikymas nuo tokių klausimų, kol jo svečiai pasijus patogiai, visiškai skiriasi nuo šiurkštaus kiklopo tiesmukumo.“¹⁹ Kiklopas nebuvo džentelmenas.

I. F. Stone

 

Vertė Linas Jankauskas

Versta iš: I. F. Stone The Trial of Socrates, New York: Anchor Books, 1989, p.20–27.

 

Kitos ištraukos:

Sokrato teismas. Pratarmė: kaip buvo parašyta ši knyga

Sokrato teismas. Įžanga

Papildoma medžiaga:

I. F. Stone’o pokalbis su pačiu savimi apie Sokrato bylą

 

1. [Ποιμένας λαῶν (gr.) – I. F. Stone’as pasitelkia „Odisėjos“ ir „Iliados“ vertėjo į anglų kalbą A. T. Murray išsireiškimo vertimą The shepherd of the host / The shepherd of the people (žr. Homer, The Odyssey, 2 tomai. Cambridge, MA., Harvard University Press; London, William Heinemann, Ltd. 1919; Homer, The Iliad, 2 tomai. Cambridge, MA., Harvard University Press; London, William Heinemann, Ltd. 1924). / Lietuviškuose „Odisėjos“ ir „Iliados“ vertimuose išsireiškimo „tautų ganytojas“ arba „žmonių ganytojas“ nėra; vertėjas Antanas Dambrauskas įvairiai verčia, pritaiko pagal situaciją: vyriausiasis vadas (Il. 2.85); vyriausias vadas (Il. 2.243; Od. 3.156); vadas (Il. 5.513); galingas (Il. 11.598); galingas vadas (Il. 11.651); rinktinių vadas (Il. 1.263); valdovas (Il. 5.144); galingas valdovas (Il. 11.578); vyrų valdovas (Il. 4.296); vyras valdovas (Od. 14.497); karių valdovas (Il. 17.348); vyrų rikiuotojas (Od. 4.528): žr. Homeras, „Iliada; ir, Odisėja“, Kaunas: Obuolys, 2015. / Ksenofonto „Atsiminimų apie Sokratą“ vertėja ποιμένας λαῶν verčia kaip „tautų ganytojas“ (žr. „Atsiminimai apie Sokratą“, 3.II.1; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.115.).]
2. Homer, Iliad, 15.558, 22.429. [Lietuviškas vertimas: Homeras, „Iliada; ir, Odisėja“, Kaunas: Obuolys, 2015, vertė Antanas Dambrauskas; nuoroda: „Iliada“, 15.558 (p.339), 22.429 (p.484).]
3. [Žr. Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 3.IX.10; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.148.]
4. [Žr. Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 3.II.2; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.116.) / Antano Dambrausko vertimas: Agamemnonas yra „pirmas kovotojas ietim“ (žr. Homeras, „Iliada; ir, Odisėja“, Kaunas: Obuolys, 2015, vertė Antanas Dambrauskas; nuoroda: „Iliada“, 3.179 (p.80).]
5. [Žr. Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 3.II.1; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.115.]
6. Ibid., I.263. Richard J. Cunliffe, Lexicon of the Homeric Dialect (London: Blackie & Sons, 1924). [Lietuviškas vertimas: Homeras, „Iliada; ir, Odisėja“, Kaunas: Obuolys, 2015, vertė Antanas Dambrauskas; nuoroda: „Iliada“, 1.263 (p.34).]
7. Homer, Odyssey, 9.317. [Lietuviškas vertimas: Homeras, „Iliada; ir, Odisėja“, Kaunas: Obuolys, 2015, vertė Antanas Dambrauskas; citatos nuoroda: „Odisėja“, 9.215 (p.682).]
8. [Homeras, „Iliada; ir, Odisėja“, Kaunas: Obuolys, 2015, vertė Antanas Dambrauskas; citatos nuoroda: „Odisėja“, 9.114–115 (p.679).]
9. [Deliberative assembly (angl.) – airių politikas, politikos teoretikas ir filosofas Edmundas Burke’as (1729–1797) šitaip apibūdino Britanijos parlamentą: […] parliament is a deliberative assembly of one nation, with one interest, that of the whole; where, not local purposes, not local prejudices, ought to guide, but the general good, resulting from the general reason of the whole […] („[…] parlamentas esti vienos tautos svarstantysis susirinkimas, turįs vieną bendrą interesą, tad kelrodžiu čia privalo būti ne vietiniai tikslai, ne vietiniai prietarai, o visuotinė gerovė, kaip visų žmonių samprotavimo išdava […]“) […] Žr. The Works of the Right Honourable Edmund Burke, 1 tomas (Henry G. Bohn, 1857, p.447). Pats angliškas žodis deliberative kilo iš lotyniško žodžio deliberatio, reiškiančio (ap)svarstymą, apmąstymą. / Kalbant apie kiklopus: „Jie nei vyrijų nešaukia bendrų, nei įstatymų leidžia […]“ (žr. Homeras, „Iliada; ir, Odisėja“, Kaunas: Obuolys, 2015, vertė Antanas Dambrauskas; citatos nuoroda: „Odisėja“, 9.112 (p.679)).]
10. [Homeras, „Iliada; ir, Odisėja“, Kaunas: Obuolys, 2015, vertė Antanas Dambrauskas; citatos nuoroda: „Odisėja“ 9.40–42 (p.677).]
11. Homer, Odyssey, 2 tomai (Loeb Classical Library, 1919), 9.40ff (I:305). [Lietuviškas vertimas: Homeras, „Iliada; ir, Odisėja“, Kaunas: Obuolys, 2015, vertė Antanas Dambrauskas; citatos nuoroda: „Odisėja“, 9.42 (p.677).]
12. Ibid., 9.176. [Lietuviškas vertimas: Homeras, „Iliada; ir, Odisėja“, Kaunas: Obuolys, 2015, vertė Antanas Dambrauskas; citatos nuoroda: „Odisėja“, 9.176 (p.681).]
13. Ibid., 9.252ff (Loeb I:321). [Lietuviškas vertimas: Homeras, „Iliada; ir, Odisėja“, Kaunas: Obuolys, 2015, vertė Antanas Dambrauskas; citatos nuoroda: „Odisėja“, 9.252–255 (p.683).]
14. [Orig. men of other lands (angl.) – žmonės iš kitų kraštų. Graikai už savo polio ribų buvo užsieniečiai ir beteisiai, turėjo kliautis vien kitų graikų geranoriškumu ir dievų pagalba. (Žr. Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 2.I.14–15; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.69.)]
15. [Žr. Sigmund Freud, Das Unbehagen in der Kultur (1930); angliškas vertimas – Civilization and Its Discontents.]
16. Politics, I.I.12 (Loeb 13). [Lietuviškas vertimas: Aristotelis, „Politika“, Vilnius: Pradai, 1997, vertė Mindaugas Strockis; nuoroda: I.I.12 (p.67).]
17. * I. F. Stone’o pastaba puslapio apačioje: „Šis graikiškas žodis pirmą kartą aptinkamas graikų ir žydų filosofo Filono Aleksandriečio raštuose, bet manoma, kad jį keliais šimtmečiais anksčiau pradėjo vartoti kinikai.“
18. Odyssey, 3.71–74. [Lietuviškas vertimas: Homeras, „Iliada; ir, Odisėja“, Kaunas: Obuolys, 2015, vertė Antanas Dambrauskas; nuoroda: „Odisėja“, 3.71–74 (p.578).]
19. Homer, Odyssey, redagavo Williamas B. Stanfordas, 2 tomai, 2-asis leidimas (London: Macmillian, 1959), I:357.