Po penkiasdešimties metų radikaliausių pokyčių mene, einant nuo atvaizdavimo link laisvos abstrakcijos, Cézanne’o tapyba, kuri šiandien atrodo senamadiška dėl polinkio į gamtą, patvirtina savo gyvastingumą ir įkvepia jaunuosius nūdienos tapytojus. Nors mokyklos nesukūrė, po mirties jis tiesiogiai arba netiesiogiai suteikė impulsą beveik kiekvienam naujam judėjimui. Jo galia sužadinti skirtingų sričių ir temperamento menininkus, manau, yra susijusi su tuo, kad jis pilnatviškai suprato gausybę skirtingų savo meno pusių. Pirmaujantys modernūs tapytojai labai dažnai su didžiule jėga išvystydavo vieną idėją. Būdavo labai efektingai išrutuliojama kokia nors viena detalė arba išraiškingas tonas. Cézanne’as mus veikiau pritrenkia visapusiškais savo meno bruožais, nors vėlesni menininkai pabrėždavo tam tikrą jo stiliaus detalę. Spalvos, tapymas, modeliavimas, struktūra, potėpis ir išraiška – bet kuris jų gali būti išskirtas iš kitų – jo darbuose pasiekia naujas aukštumas.

Paul Cézanne. Didžioji pušis (1892)

Paul Cézanne. Didžioji pušis (1892)

Vis dėlto jo paveikslai sukausto žiūrovų dėmesį savuoju įtaigiu turiniu ir neinterpretuotais potėpiais, kurie leidžia mums pamatyti, kad esama didybės savybių mažuose teptuko palytėjimuose. Jo paveiksluose pavieniai teptuko potėpiai atsiskleidžia kaip slėpiningas pasirinkimas, nulemiantis visos formų srities vienybę. Iš to kyla jaudinantis vaizdas mums pažįstamo gamtinio pasaulio su gilėjančia harmonija, kuri apima ir meditaciją. Jo tapyba yra subalansuotas menas ne ta prasme, jog ji suvaldyta ar saikinga savo efektais, bet todėl, kad priešingos savybės sujungiamos į skrupulingai valdomą žaismę. Jis yra išradingas ir tobulas daugelyje skirtingų savo meno aspektų.

Siekiantis pilnatvės Cézanne’as yra Renesanso ir Baroko meistrų įpėdinis. Kaip Delacroix, jis išsaugo Rubenso ir italų didybės sampratą – tą rodo ne drobės dydis, o variacijos sudėtingumas ir svarumas. Jo didybėje nėra retorikos ir nusistatymo; ją atskleidžia dramatiška didelių priešybių galia ir jo ketinimų nuoširdumas. Jo bešališka objektų kontempliacija kyla iš aistringo gamtos troškimo, siekiant valdyti savuosius impulsus, pasitelkus objektyvų požiūrį į daiktus. Kalno viršūnė jam yra natūralus pasirinkimas, lygiai kaip apleista akmenų skaldykla, vienišas namas arba medis, taipogi įvairūs paprasti, paskiri objektai ant stalo.

Paul Cézanne. Natiurmortas su obuolių pintine (1890–1895)

Paul Cézanne. Natiurmortas su obuolių pintine (1890–1895)

Cézanne’o didybė glūdi ne tik pavienių šedevrų tobulume; ji taip pat atsispindi jo kūrinių visumoje. Darbų paroda, aprėpianti dailininko kūrybos keturiasdešimtmetį, atskleidžia nepaprastą vidinę laisvę. Gauguino ir Van Gogho gyvenimai nukreipė publikos akis nuo to, kas kilnu ir išbaigta ne tokioje sensacingoje, bet skausmingoje, Cézanne’o karjeroje. Pergyvenęs šiuos jaunesnius amžininkus, kurie sėkmingiau įveikė menui pavojingus impulsus bei situacijas, jis galėjo pilnatviškiau subręsti ir įgyvendinti daug daugiau savo meninių idėjų.

Be drobės įvaldymo, kuris pasižymi sudėtingumu ir naujoviškumu, Cézanne’o meistriškumas dar apima jo paties, kaip menininko, gyvenimo tvarkymą. Jo menas turi unikalią brandumo ir nuolatinio augimo savybę. Telkdamasis ties savomis problemomis – problemas keldavo pats ir nesirėmė jokia mokykla ar lyderiu, – jis buvo imlus stulbinančiai įvairovei. Ši įvairovė glūdi jo jautrios sielos atvirume. Suvokimo ir nuotaikos jis įsileisdavo drobėn žymiai daugiau nei jo draugai impresionistai. Šitai akivaizdu vien iš temų įvairovės; bet tai aišku ir iš tapybinių savybių. Jis piešia arba spalvina; komponuoja arba kliaunasi savo betarpišku gamtos jutimu; tvirtai tapo gyvybingu teptuku, pasitelkęs pačius subtiliausius vandeninius dažus, ir visa ką daro užtikrintai. Jis besąlygiškai tiki spontanišku jausmingumu, nuoširdumo išgalėmis. Jis gali būti aistringas ir šaltas, liūdnas ir linksmas; jis visada sąžiningas.

Cézanne’o darbai mums ne tik suteikia nuostabios tapybos džiaugsmą; jie taip pat iškyla kaip heroizmo pavyzdys mene. Niekam ne paslaptis, kad jis siekė tobulybės, ilgai ir skausmingai galynėdamasis su savimi. Šios kovos ženklus – destruktyvumą ir niūrią nuotaiką – matome jo darbuose, ypač ankstyvajame periode; šitai tikriausiai galime įžvelgti ir bešališkame pasaulio aspekte – pasaulio, kurį jis galiausiai vaizduoja kaip taikiai sutvarkytą visumą. Neabejoju, kad asmeninis šio klasikinio meno turinys ilgainiui taps įrodymu, jog taip nutiko dėl estetinių priežasčių.

Meyer Schapiro

Paul Cézanne. Bibemuso akmenų skaldykla (1898)

Paul Cézanne. Bibemuso akmenų skaldykla (1898)

 

Vertė Tautvydas Vėželis

Versta iš: artchive.com/artchive/C/cezanne.html

[P.s.: „Sąžiningasis Paulis Cézanne’as“ nėra originalus esė pavadinimas; tai įrašo pavadinimas, kurį suteikė aplinkkeliai.lt redakcija.]

Paulio Cézanne’o kūrinių katalogas: paulcezanne.org/paul-cezanne-paintings.jsp

 

***

Taip pat siūlome perskaityti Meyerio Schapiro esė

„Natiurmortas kaip asmeninis objektas: pastaba apie Heideggerį ir van Goghą“

 

Tagged with: CézannemenasSchapirospalvostapyba
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.