Raktas Tersito istorijoje

Ištrauka iš amerikiečių žurnalisto I. F. Stone’o knygos „Sokrato teismas“ (The Trial of Socrates, 1988):

 

Homero „Iliadoje“ vis dėlto esama vienos ištraukos, kurioje palaikoma absoliuti karaliaus valdžia. Tačiau nei Sokratas, nei jo gynėjai jos necitavo, nors ji, atrodytų, suteikia sokratiškajam idealui „biblinę“ paramą. Jų keistas tylėjimas mums gali parūpinti iki šiol pražiopsotą raktą baudžiamojoje byloje.

I. F. Stone

 

I dalis

Sokratas ir Atėnai

3 skyrius

Raktas Tersito istorijoje

Homero kūrinyje vis dėlto esama vienos ištraukos, kurioje palaikoma absoliuti karaliaus valdžia. Tačiau nei Sokratas, nei jo gynėjai jos necitavo, nors ji, atrodytų, suteikia sokratiškajam idealui „biblinę“ paramą. Jų keistas tylėjimas mums gali parūpinti iki šiol pražiopsotą raktą baudžiamojoje byloje.

Ši Homero ištrauka išnyra, kai perskaitome slogų „Atsiminimų apie Sokratą“ skyrių, kuriame Ksenofontas, kalbėdamas apie teismą, išdėsto kaltinimus, kuriuos prieš Sokratą metė jo neįvardintas „kaltintojas“. Bet šiuolaikiniai mokslininkai jau seniai nusprendė, kad turimas omenyje ne pats šio konkretaus teismo kaltintojas, o prodemokratiškų pažiūrų rašytojo Polikrato prarastas pamfletas, paskelbtas tuoj po teismo baigties. Šiaip ar taip, tos kelios slegiančios nuotrupos, kurias Ksenofontas pateikia iš pradingusio kūrinio, leidžia tik probėgšmais pažvelgti į bylą iš kaltinančiosios pusės. Visa tai verčia peržiūrėti kaltinimo dalį, kuri tvirtina, kad Sokratas „tvirkina“ jaunuomenę.

Žodis „tvirkinti“ gali sudaryti klaidingą įspūdį. Mūsų ausiai tatai skamba kaip kaltinimas seksualiniu nusikaltimu. Tačiau pederastija – erotinis vyro ir bebarzdžio jaunuolio ryšys – klasikinės Graikijos visuomenėje, kaip nušviečia Platono dialogai, buvo gerbiamas dalykas. Veiksmažodis diaphtheirein, vartojamas kaltinime, gali reikšti griovimą, tvirkinimą, gundymą arba klaidinimą. Toks pat graikiškas žodis randamas Platono dialoge „Valstybininkas“¹, kuriuo Platonas apibūdina jaunuomenės vedimą iš kelio politiškai. Ksenofonto pateiktos Polikrato teksto nuotrupos rodo, jog šis žodis turi tokią pačią reikšmę ir Sokrato byloje. Taigi vietoje „tvirkinti“ šiandien labiau pritiktų sakyti „pakirsti“ arba „atstumti“ jaunuomenę.

Remiantis Ksenofontu, „kaltintojas“ tikino, kad Sokratas „savo kalbomis skatino“ nepaisyti Atėnų įstatymų, o „tokios šnekos skatinančios jaunuolius niekinti nustatytą valstybės tvarką, ugdančios polinkį į prievartą“², t. y. masinančios naudoti jėgą valdžios nuvertimui. Kaltintojas pamini Kritiją ir Alkibiadą, kaip pačius žymiausius ištvirkintos jaunuomenės pavyzdžius, ir sako, kad tiedu „užtraukė valstybei sunkiausių nelaimių“³. Kritijas, pagrindinė figūra trisdešimties tironų diktatūros laikais, buvo „didžiausias prievartautojas, veidmainis bei kraugerys“, o demokratijos laikais už Alkibiadą neatsirado didesnio „savavaliautojo, pasipūtėlio bei smurtininko“⁴.

Be to, kaltintojas tvirtina, kad Sokratas „prisirankiodavęs žymių poetų pačių nedoriausių minčių“ ir, jomis naudodamasis, mokė savo jaunuosius sekėjus būti „piktadariais ir siekti patvaldystės“⁵.

Gaila, kad neturime Polikrato teksto su kaltinimais, iš kurio galėtume matyti, kokius poetus tariamai cituoja Sokratas, atstūminėdamas jaunuomenę nuo demokratijos. Esama dviejų žymių aristokratų poetų, kurie galėjo ateiti į pagalbą. Mintyse iškyla Pindaras ir Teognis. Tiesą sakant, tiktai vienintelėje mažai žinomoje Sokrato „Apologijoje“, parašytoje Libanijaus IV a. po Kr., Pindaras ir Teognis yra išvardinti tarp kitų poetų, kuriuos Sokratas esą citavo, pasisakydamas prieš demokratiją. Pindaras giedojo odes daugelio garsių tironų garbei. Teognis savo elegijose išreiškė tūžmingą senų kilmingų šeimų neapykantą viduriniajai iškilėlių klasei – amatininkams ir pirkliams, kurie reikalavo teisės balsuoti ir valstybinių postų.

Vienoje vietoje Teognis nuožmiai pratrūksta, palygindamas juos su jaučių kaimene, ir pataria:

Žymę įdeginkit tuščiagalviams žmonėms! Durkit

Užaštrintu badikliu ir sunkų jungą kraukit

Jiems ant kaklų! Po saule jūs nerasit

Žmonių, kurie vergystę labiau mylėtų. ⁶

Šis paprastų žmonių prilyginimas kaimenei nė kiek nesiskiria nuo Sokrato požiūrio. Būtų keista, jeigu „kaltintojas“ nepacituotų tokių gerai žinomų antidemokratiškų eilių. Tačiau Ksenofontas nepateikia visų tariamai Polikrato naudotų pavyzdžių ir apsiriboja tik dviem Homero ir Hesiodo ištraukomis. Hesiodo citata yra visiškai nesusijusi su gvildenamu klausimu ir tai galime laikyti taktika, skirta nukreipti dėmesį. Pirmasis Ksenofonto pateikiamas poezijos pavyzdys, mokantis jaunus vyrus būti „piktadariais ir siekti patvaldystės“, yra Hesiodo eilutė: „Darbas nėra nešlovė, nešlovė – tiktai tinginystė.“ Tai eilutė iš Hesiodo kūrinio „Darbai ir dienos“⁷. Šitai tėra darbo etikos išraiška ir neturi jokio sąryšio su Polikrato keliamu klausimu.

Hesiodas rašė prieš atsirandant demokratijai, bet, skirtingai nei Homeras, atspindėjęs aristokratišką pasaulėžiūrą, Hesiodas buvo sunkiai triūsiantis valstietis ūkininkas ir išreiškė savo klasės nuomonę apie stambiuosius žemvaldžius. Jo kūrinys „Darbai ir dienos“ yra pirmoji socialinio protesto poema ir „karaliai“ – aristokratai žemvaldžiai – buvo jo mėgstami kritikos objektai. Savo kaimiškose valdose jie, kaip ir Britanijos aukštesnioji klasė po kelių amžių, ginčus tarp žemės nuomininkų ir darbininkų sprendė kaip taikos teisėjai.

Hesiodas buvo prastos nuomonės apie jų galimybes būti sąžiningais teisėjais. Vadino juos „dovių rijikais“, kurie „suktaisiais sprendimais spaudžia viens kitą“⁸. Jis įspėja juos sulauksiant dangiško atpildo, kadangi jų piktadarybes skaičiuoja Dzeuso siųsti „sargybiniai“, klajojantys po žemę „rūkais apsidengę“⁹. Sunku įsivaizduoti, kaip Hesiodo kūrybą galima panaudoti skiepijant antidemokratines idėjas.

Tik Ksenofonto cituojama Homero ištrauka turi reikšmę Sokrato byloje, tačiau Ksenofontas ją labai kruopščiai sutrumpino, slėpdamas nuo skaitytojų jos svarbą. Kad citatą suprastume, privalome akimirkai atsitraukti ir išsiaiškinti jos atsiradimo priešistorę. Citata paimta iš antros „Iliados“ giesmės, kur graikai skuba į savo laivus, trokšte trokšdami baigti karą ir išvykti namo.

Jau žinome, kad Achilo motinos paakintas Dzeusas, bausdamas karalių už Achilo pažeminimą, susijusį su jo verge, nusiuntė Agamemnonui vylingą sapną, skatinantį žūtbūtinai pulti Trojos sienas. Taigi Agamemnonas sugalvoja suktą planą. Jis, norėdamas išbandyti savo kariuomenės moralę, tarybai pareiškia išleisiantis įsakymą baigti Trojos apsiaustį ir leisiantis plaukti namo. Jis tikisi, jog kariai užginčys įsakymą nutraukti apsiaustį, kadangi norės paimti ir išplėšti miestą.

Jeigu kariai džiugiai pultų prie laivų, moko Agamemnonas tarybos narius, šie privalą anuos perspėti neimti domėn karaliaus įsakymo ir sugrįžus laukti, ką nuspręs naujai suburta vyrija. Įsakymas baigti apsiaustį davė rezultatą, kurio Agamemnonas labiausiai baiminosi. Jis vos tvardosi, matydamas beprotišką skubėjimą prie laivų. Prisijungia ne tik paprasti kareiviai, bet ir jų vadai, „pranašesnieji“. Visi kaip vienas trokšta baigti ilgą ir bergždžią karą.

Odisėjas vadovauja tarybos nariams, kad sustabdytų srautą, ir sugrąžina karius atgal į vyriją. Tą darydamas, Odisėjas su kariuomenės karininkais elgiasi vienaip, o su paprastais kareiviais – kitaip. „Kokį karalių ar šiaip pranašesnį vyrą sutikęs“, – Homerą cituoja Ksenofontas, – Odisėjas „žodžiais gražiais tuoj kreipės į jį, sulaikęs ant kelio“¹⁰. O štai „paprastą vyrą“, eilinį kareivį kaskart protino smūgiais ir įžeidinėjimais. Jis droždavo „tokiam skeptru, – sako Homeras, – ir rėkė žodžiais griausmingais“¹¹. Odisėjas taipogi nurodinėjo: „Sėdėk ir kito žodžių klausyki, kas už tave narsingesnis. O tu gi bailus ir bejėgis, tu ir išėjęs kovon, ir taryboj nieko nereiški.“¹²

Anot kaltintojo, Sokratas tuos žodžius aiškinęs taip, jog „poetui buvo priimtina, kad muša prastuolius ar neturtinguosius“¹³. Pasak Ksenofonto, Sokratas „taip nekalbėjo“, nes būtų turėjęs pripažinti, kad „jį patį reikia mušti“. Priešingai, Sokratas „be galo myli ir liaudį, ir žmogų“; turėdamas „daugybę sekėjų“, jis „nė iš vieno nė karto nėra paėmęs atlyginimo“, tačiau „visiems dosniai dalijo savo turtus“¹⁴.

Ksenofontas gliaudo Polikrato kaltinimus lyg koks patyręs advokatas. Jeigu atidžiai skaitysime „Iliadą“, pamatysime, kad Ksenofontas praleido dvi svarbias ištraukas, kurių toks demokratas kaip Polikratas niekada nebūtų pražiopsojęs. Pirmasis praleidimas liečia Odisėjo priekaištą paprastiems kareiviams. Ksenofontas cituoja antros „Iliados“ giesmės eilutes nuo 198-os ir 202-os. Sekančios keturios eilutės, jo [Odisėjo] kalbos išvada, gali būti svariai panaudotos Polikrato kaltinimuose. Čia demokratija užsipuolama tiesiai šviesiai ir pirmą kartą Vakarų literatūroje įrodinėjama dieviškoji karalių teisė. Šios keturios praleistos eilutės yra Odisėjo pamokymo kulminacija ir esmių esmė. Odisėjas byloja:

Negi achajai visi galėsime čia karaliauti.

Gero nebus, kai valdysim keli. Tad vienas valdovas,

Vienas karalius tebūna, kuriam sūnus Kroniono

Padavė skeptrą drauge su įstatymais viskam valdyti. ¹⁵

Antidemokratas negalėtų surasti geresnio teksto Homero kūryboje: „Gero nebus, kai valdysim keli.“ Žmonės klauso, karalius vadovauja. Tai atitinka Ksenofonto „Atsiminimuose apie Sokratą“ užrašytą idealiąją Sokrato formulę, kad „valdovo darbas – įsakinėti, o valdinio – paklusti“. Tad nenuostabu, jog Ksenofontas praleido tas keturias eilutes.

Sekantis toks pat svarbus praleidimas Ksenofonto versijoje yra scena, sekanti po Odisėjo kalbos apie dieviškąją karalių teisę. Sustabdžius skubėjimą prie laivų ir susirinkus į vyriją, paprastas kareivis drįsta mesti iššūkį Odisėjui ir jo ką tik išskleistai doktrinai.

„Iliadoje“ galime atrasti daugybę karių vyrijų, bet šioji yra išskirtinė. Tai pirmas ir vienintelis kartas Homero kūryboje, kai paprastas kareivis pasisako, išreiškia kariuomenės eilinio požiūrį ir iškoneveikia karalių Agamemnoną jo akivaizdoje. Tai paprasto žmogaus debiutas rašytinėje istorijoje, pirmas viešas prieš karalių nukreiptas prastuolio pasisakymas, kuris nuslopinamas jėga: į kalbą Odisėjas atsako ne argumentu, o mušimu.

Nė vienas Sokrato kaltintojas, žinojęs apie maištą antroje „Iliados“ giesmėje, kaip kad Polikratas, nebūtų praleidęs tokios kulminacinės scenos. Ji neabejotinai darė blogą įtaką nepatenkintiems jauniems aristokratams ir skatino juos mušti „prastuolius ar neturtinguosius“. Ksenofontas ją galėjo nuslėpti, kadangi ji buvo labai žalinga. Ksenofontas netgi niekur nepamini Tersito vardo. Tačiau jo tekste galime rasti nesąmoningą vardo atgarsį. Ksenofontas galėjo tiesiog paneigti, kad Sokratas kada nors yra naudojęs tas Homero ištraukas, jeigu tai buvo teisybė. Vis dėlto Sokrato vardu išsakyti žodžiai yra labiau pritarimas, o ne paneigimas.

Ksenofontas argumentuoja: „Jis [Sokratas] aiškino, kad žmones, kurie, iškilus būtinybei, žodžiu ar veiksmu negali padėti nei kariuomenei, nei valstybei, nei pačiai liaudžiai, ypač jei, be to, patys yra išsišokėliai, reikia tramdyti visokiomis priemonėmis, nors tarp jų gali pasitaikyti tikrų didžturčių.“¹⁶ Atmetus populistinę demagogiją – frazę „tarp jų gali pasitaikyti tikrų didžturčių“, – tatai yra niekas kitas kaip parafrazė to, ką pasakė Odisėjas. Juk Sokratas atkartoja, kad įžūlūs iškilėliai turi būti „tramdomi“, jei, tarkime, norėtų pasisakyti. Būtent taip Odisėjas elgiasi su Tersitu. Įdomu, kad žodis, kurį Sokratas naudoja įžūlėlio įvardijimui, atsirado ne iš įprastesnės graikiškos sąvokos hybris, o iš būdvardžio thrasos (drąsus arba akiplėšiškas), iš kurio ir kilo šio iškilėlių pirmtako vardas*¹⁷. Freudo sekėjas turbūt išvedžiotų, kad Ksenofonto slėptas vardas išsprūdo renkantis būdvardį.

Apibūdindamas Tersitą, Homeras yra itin šališkas. Homeras gali būti jautrus ir švelnus, aprašinėdamas paprastus žmones, net kiauliaganius ir vergus, – žinoma, jeigu šie prastuoliai „žino savo vietą“. O štai nesusipratėlį Tersitą aristokratų bardas taršo negailestingai. Daugiau nė vienas Homero veikėjas – netgi kanibalas kiklopas – nėra taip bjauriai pavaizduotas kaip Tersitas.

Graikai mėgo savuosius išvaizdžius herojus. Homero deformuotas Tersitas iš esmės yra luošys. Homeras jį apibūdina kaip bjauriausią iš visų vyrų, žygiavusių į Troją¹⁸. Jis yra „kleivas“ ir viena koja raišas; pečiai susirietę į krūtinę; galva smailiapakaušė ir beveik nuplikusi, plaukai tik kur ne kur styro. Trumpai tariant, tai buvo vyras, su kuriuo helenai nieku gyvu nebūtų prasidėję.

Šiuolaikinis skaitytojas gali nusistebėti, kaip Tersitas išvis praėjo verbuojančio karininko atranką. Vienas Homero komentatorius, Bizantijos imperijos mokslininkas Eustachijus, spėliojo, kad vienintelė priežastis, kodėl Tersitui leista prisijungti prie žygio, buvo baimė, kad paliktas jisai gali sukurstyti revoliuciją¹⁹! Senovės pasakėtininkas Lukianas, pašiepdamas Homero žodžius apie Tersitą, paporino, kad, maištininkams pakliuvus į Hadą, šis patraukė Homerą teisman už šmeižtą²⁰.

Graikai taipogi mėgo gražbylystę ir Homeras labai pasistengė, kad į Tersitą ne tik žiūrėti, bet ir jo klausytis būtų nemalonu. Homeras sako, kad anas buvęs neregėtas plepys, „žodžių visokių bjaurių širdy jis aibę turėjo ir, nežiūrėdamas nieko, stengės įgelti karaliams“²¹. Jis nekalbėjo grakščiai (kata kosmon) ir buvo pasirengęs pasakyti bet ką, kas prajuokintų karius. Homeras priduria, kad Tersitas ypač nemėgo Achilo ir Odisėjo bei dažnai iš jų šiurkščiai šaipėsi. Matyt, kurį laiką jis buvo agitatorius ir aktyvistas.

Kai Odisėjas galiausiai visus įtikino susirinkti į vyriją, tiktai Tersitas vienintelis nenorėjo nurimti. Nors Homeras aprašė Tersitą kaip bjauriai kalbantį vyrą, šiuo atveju jo kalba yra ne tik drąsi, bet ir glausta bei taikli.

Tersitas koneveikia monarchą jo paties akivaizdoje. „Kuo, Agamemnonai, – rėžia jis, – tu nepatenkintas, ko tau pritrūko? Vario prigrūdai tu sau palapinę. Merginų gražiausių aibė jau tavo būste. Jas tau pirmutiniam achajai vis atiduodame tuoj, kai paimam kokią tvirtovę. Maža galbūt to aukso dar tau, kur suneša Trojos žirgvaldžiai iš Iliono, kaip išpirką brangią už sūnų, kai atvarau ar aš jį surišęs, ar kitas achajas? Prireikė moters naujos, pasismaginti meile magėtų tau, nuo žmonių kur nulindus toliau? Tačiau nepritinka, – Agamemnoną veda į protą prastuolis, – būnant karalium, taip stumt į prapultį sūnus achajų“²², t. .y. tęsti karą vien dėl godulio dar prisigrobti.

Tuomet Tersitas kreipiasi į savo bedražygius kareivius, tardamas jiems: „O nelemtieji bailiai, achajės jūs, o ne achajai!“²³ Tersitas ragina juos plauti laivais namo ir palikti karalių, tegul jis „dovanom pasidžiaugia čia, Trojoj, tada pamatytų, ar mūs pagalba yra reikalinga[…]“²⁴. Regis, Tersitą įsiutino Odisėjo pastaba, kad paprasti kareiviai kovoje nieko nereiškia.

Būtent Tersitas buvo pirmasis, kuris savo kalboje Agamemnoną pavadino „žmonių ganytoju“ – šį posakį labai mėgo cituoti Sokratas „Atsiminimuose apie Sokratą“, bet Tersitas jį taria pašaipiai. Savo kalbą prieš karalių jis užbaigia su pačia didžiausia nuoskauda: šis „įžeidė“ Achilą, „už save daugsyk pranašesnį“ vyrą, pasigrobęs mėgstamą herojaus vergę. Achilas pyksta savo palapinėje, o Agamemnonas visam žygiui sukelia pavojų, atstumdamas žymiausią kariuomenės karį. „Žmonių ganytojas“ išdavė savo avį. Geidulys pergalėjo jo karališkąją pareigą.

Odisėjas atsako žiaurumu. Priešais vyriją kruvinai sumuša Tersitą, pažemina ir įspėja jį daugiau niekados nedrįsti „užgaulioti karalių“, kitaip Odisėjas jį vyrijos akyse išrengs nuogai ir išgins prie „greitųjų laivų“. Šitaip pabaigiamas maištas, kurį paskatino melagingas Agamemnono pranešimas, turėjęs tikslą išbandyti karių moralę. Taigi apsiaustis tęsiama, bet, kaip patiriame likusiose dvidešimt dviejose „Iliados“ giesmėse, vis taip pat nesėkmingai. Tai paskutinis kartas, kai girdime apie Tersitą ir pirmą prastuolio bandymą pasinaudoti žodžio laisve²⁵.

Tiesą sakant, jei dabar darsyk atsiverstume „Iliadą“, įsitikintume, kad Tersitas apie Agamemnoną nepasakė kažin ko, kas galėjo įpykinti Homerą ir aibę vėlesnių klasikos tyrinėtojų; tiesiog įdomu, kad tatai išdrįso pasakyti prastuolis.

Tai, ką šnekėjo Tersitas apie Agamemnoną antroje „Iliados“ giesmėje, iš tiesų tėra atgarsis to, ką pasakė Achilas apie Agamemnoną pirmoje giesmėje. Čia dėl mėgstamos vergės vaidijasi du „karaliai“ ir Achilas Agamemnoną pavadina „suktu gobšūnu, seniai palydėjusiu gėdą visokią“²⁶, girtuokliu „vynaplempiu“ ir bailiu žmogum „šunio akim ir elnės narsybe“²⁷. „Tau nei su vyrais kitais į kovą stoti šarvuotam, – tėškia jam Achilas, – nei kur į pasalą eiti drauge su rinktiniais achajais niekad nebuvo drąsos.“²⁸

Kaip ir Tersitas, Achilas aiškina, kad tuo metu, kai kariai sunkiai grūmėsi mūšyje, Agamemnonas savinosi grobį²⁹. Achilas netgi priduria tai, ko Tersitas nedrįso ištarti, – kad trojėnai jam jokios skriaudos nepadarė: „Jaučių jie man nepagrobė nei mano žirgų nenuvarė.“³⁰ Achilas sakosi atvykęs vien dėl Agamemnono užgaidos ir pagrasina išplauksiantis; jis iš tikrųjų didžiąją „Iliados“ dalį, iki pat aštuonioliktos giesmės, praleidžia nesikišdamas į reikalus.

Žymiausias „Iliados“ herojus turi labai išpampusią savimeilę; įžeista savigarba jam svarbiau už ištikimybę bendražygiams kariams. Tačiau Homeras neranda blogo žodžio irzliam užsispyrėliui Achilui, kai šis žliumba – kitaip jo nepavadinsi – bėga pas savo mamą, jūsų deivę Tetidę, ir prašo jos įkalbėti Dzeusą duoti atkirtį graikams: tai yra išdavystės aktas. Dvigubi Homero standartai, taikomi dviem maištininkams, einantiems prieš Agamemnoną, yra gėdingas faktas. Jis idealizuoja aristokratą ir sukarikatūrina prastuolį.

Bet Achilas nėra vienintelis aristokratas, „Iliadoje“ kritikuojantis Agamemnoną. Nors Odisėjas sumuša Tersitą už jo pasisakymą apie monarchą, keturioliktoje giesmėje jis jau pats piktinasi Agamemnonu. Čia karalius siūlo bėgti sėdant į laivus. „Žymiai geriau, – sako jis, – nuo nelaimės ištrūkt nei pulti į bėdą.“³¹ Tuomet Odisėjas, „pažiūrėjęs skersom“, taria Agamemnonui: „Vargšas žmogeli! Tau tik bailiaširdžių pulkams vadovauti, juos tau rikiuot, o ne mūsų karius.“³² Ši scena vargu ar byloja apie absoliučią karaliaus valdžią.

Kadangi Ksenofontas niekur neužsimena apie Tersitą, „Atsiminimai apie Sokratą“ mums negali atsakyti, ką gi apie jį manė Sokratas. Tačiau apie Tersitą du sykius užsimena Platono Sokratas ir abusyk paniekinamai. Dialoge „Gorgijas“, kur Sokratas pasakoja apie bausmes, laukiančias nedorėlių po mirties, jisai svarsto, kad Tersitas, kaip paprastas nusikaltėlis, nevertas amžinų kančių, skirtų aukšto rango piktadariams ir žmonėms, padariusiems dideles skriaudas³³. Dialoge „Valstybė“, kur Sokratas porina apie Ero kelionę į mirusiųjų pasaulį, Tersitas, apibūdintas kaip juokdarys, naujam gyvenimui prisikelia beždžionės kūne³⁴. Agamemnonas tame pačiame pasakojime pasirenka atgimti ereliu.

Akivaizdu, kad pagarbą Agamemnonui reiškia ne tik Ksenofonto Sokratas „Atsiminimuose apie Sokratą“. Karaliaus asmenį labai gerbia Platono Sokratas. Platono „Apologijos“ pabaigoje, kur Sokratas atsisveikina su savo teisėjais, jis aiškina, kad, jeigu esama pomirtinio gyvenimo, tai jo laukia džiaugsmingi pokalbiai su didžiais praeities žmonėmis. Tarp jų jis regi Agamemnoną. „O kiek, teisėjai, – sako jis, – bet kuris duotų už tai, kad galėtų išklausinėti vyrą, kurs atvedė prie Trojos didelę kariuomenę[…]?“³⁵ „Puotoje“ Sokratas cituoja tą patį Homero posakį, kurį vartoja „Atsiminimuose apie Sokratą“, Agamemnoną vadindamas „itin narsiu karžygiu“³⁶. „Kratile“, trumpame dialoge, nagrinėjančiame vardų etimologiją, Sokratas tvirtina, kad žmogaus vardas apsprendžia jo prigimtį – tai vingri idėja, vėliau įkvėpusi Sterne’o romaną Tristram Shandy³⁷. Agamemnono varde Sokratas atranda šaknis, rodančias, kad anas buvęs „nuostabus atsilaikymu“³⁸.

„Valstybėje“ Platono Sokratas, rodydamas savo atsidavimą karaliui, žengia dar toliau nei Ksenofonto Sokratas. Tas Homero „Iliados“ ištraukas, kuriose Agamemnonas pavaizduotas kaip nelabai doras, Sokratas siūlo cenzūruoti, kadangi jos pakerta valdžios autoritetą. Pasak Sokrato, cenzūros turi sulaukti Achilo kalba, kritikuojanti Agamemnoną³⁹. Remiantis platoniškąja utopija, literatūra turi skiepyti „savitvardą“ (sophrosyne) dviem lygiais: (1) „paklūstant valdovams“ ir (2) suvaldant savo „kūniškus potroškius“. Galbūt Achilas išties pateikė blogą pavyzdį, kritikuodamas savo karalių. Tačiau Sokratas nė žodžio neištaria apie blogą pavyzdį, kurį parodė valdovas, nesuturėjęs savo paties „kūniško potroškio“ vergei.

Sokratas ypač norėjo cenzūruoti eilutes, kuriose Achilas Agamemnoną vadina „vargšu girtuokliu“, kurio „akys šunies, o širdis tai kaip stirnos“⁴⁰, sakydamas: „Ar gerai bus, jei kas nors kalbėdamas ar eilėse bus toks įžūlus su savo valdovu?“ Anot Platono Sokrato, tokie žodžiai „nepadės skiepyti jaunuoliams nuosaikumo“⁴¹.

Antrojoje „Valstybės“ knygoje Sokratas taipogi nori uždrausti vylingą sapną, kurį Dzeusas atsiuntė Agamemnonui. Sokratas dėsto: „Taigi, daug ką girdami Homero poezijoje, mes vis dėlto nepritarsime sapnui.“⁴² Šią ištrauką jis pateikia kartu su kita ištrauka iš prarastos Aischilo pjesės, kurioje aprašytas Apolono siųstas sapnas Tetidei, kaip neleistino kalbėjimo apie dievus pavyzdžius, kurių platoniškoje valstybėje nebus galima nei scenoje statyti, nei mokinių auklėjimui naudoti.

„Valstybėje“ taip pat esama miglotos užuominos, rodančios (remiantis Jameso Adamo komentaru) nepasitenkinimą prarastomis pjesėmis, kuriose juokiamasi, kad Agamemnonas nemoka aritmetikos⁴³! Juk Agamemnonas, kaip archetipinis karalius, turi būti apsaugotas nuo bet kokios kritikos.

Įsivaizduokite, ką tokia cenzūra būtų padariusi Aischilo „Orestėjai“. Kai Agamemnonas nepasigėdija iš Trojos parsivežti savo sugulovės, pranašės Kasandros, Klitaimnestra juos abu nužudo ir džiugiai lieja smarkiausią tūžmastį, nuo kurios linksta drovios ausys:

Pražuvo tas, kurs savo žmoną niekino,

Kursai ties Troja Chriso dukrą linksmino.

O štai belaisvė guli, sugulovė jo

Ir pranašė, jo bendrė, taip ištikima!

Jūreivių suolai jai ne naujiena! ⁴⁴

[Abu] jie pagal savo nuopelnus ir pagerbti. ⁴⁵

Frazė „ne naujiena“ [equally familiar], leidžianti suprasti, kad kelionėje Kasandra gulėjo su paprastais jūreiviais, yra padorus Rabelais stiliaus žodžio isotribes vertimas. Pažodinis vertimas reiškia, kad Kasandra „trynė [suolus] išvien“ su kitais jūreiviais. Platoniškajame teatre Aischilui nieku gyvu nebūtų leista paskelbti tokios kalbos.

Taigi čia dedame pirmąjį tašką šioje Sokrato ir Atėnų fundamentalaus filosofinio skirtingumo istorijoje. Jis ir jo mokiniai žmonių bendruomenę matė kaip kaimenę, kurią karalius arba karaliai turi valdyti taip, kaip ganytojas avis. Kita vertus, atėniečiai tikėjo, kaip vėliau įamžino Aristotelis, kad žmogus yra „politinis [pilietinis] gyvūnas“, kuris, skirtingai nuo kitų gyvūnų, yra apdovanotas logosu, arba protu, todėl geba skirti gėrį nuo blogio ir valdo save polyje. Tai nebuvo trivialus skirtumas.

 

Vertė Linas Jankauskas

Versta iš: I. F. Stone The Trial of Socrates, New York: Anchor Books, 1989, p.28–38.

 

Kitos ištraukos:

Sokrato teismas. Pratarmė: kaip buvo parašyta ši knyga

Sokrato teismas. Įžanga

Sokrato teismas. I dalis, 1 skyrius Jų esminiai nesutarimai

Sokrato teismas. I dalis, 2 skyrius Sokratas ir Homeras

Papildoma medžiaga:

I. F. Stone’o pokalbis su pačiu savimi apie Sokrato bylą

 

1. Plato, Statesman, 229B.
2. [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.II.9; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.30.]
3. [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.II.12; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.31.]
4. Memorabilia, 1.2.9–12 (Loeb 4:15–17). [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.II.12; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.31.]
5. Ibid., 1.2.56 (Loeb 4:39). [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.II.56; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.42.]
6. Dorothy Wender vertimas, Elegies 847–850, leidinyje Hesiod and Teognis (London: Penguin Press, 1976), 126.
7. Hesiod, Works and Days, 1.309. [Lietuviškas vertimas: Hesiodas, „Darbai ir dienos“, 1.311 (vertė Jonas Dumčius), leidinyje „Graikų literatūros chrestomatija“, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963, p.37.]
8. [Lietuviškas vertimas: Hesiodas, „Darbai ir dienos“, 1.250–251 (vertė Jonas Dumčius), leidinyje „Graikų literatūros chrestomatija“, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963, p.35–36.]
9. Hesiod, Works and Days (Loeb Classical Library, 1956), 1.248–264 (21–23). [Lietuviškas vertimas: Hesiodas, „Darbai ir dienos“, 1.248–264 (vertė Jonas Dumčius), leidinyje „Graikų literatūros chrestomatija“, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963, p.35–36.]
10. [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.II.58; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.43.]
11. [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.II.58; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.43.]
12. Memorabilia, 1.2.58 (Loeb 4:41). [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.II.58; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.43.]
13. [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.II.58; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.43.]
14. [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.II.59–60; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.43–44.]
15. Iliad, 2.203–206. [Lietuviškas vertimas: Homeras, „Iliada; ir, Odisėja“, Kaunas: Obuolys, 2015, vertė Antanas Dambrauskas; nuoroda: „Iliada“, 2.203–206 (p.53).]
16. Memorabilia, 1.2.59 (Loeb 4:41). [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 1.II.59; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.43–44.]
17. [I. F. Stone’o pastaba puslapio pabaigoje:] *Esama alternatyvios būdvardžio thrasos formos ajolėnų dialektu, vienu pagrindinių Homero epo kalbos savitumų, – tai yra thersos, iš kurio kilo Tersito vardas.
18. Iliad, 2.216–219. [Žr.: Homeras, „Iliada; ir, Odisėja“, Kaunas: Obuolys, 2015, vertė Antanas Dambrauskas; nuoroda: „Iliada“, 2.216–219 (p.54).]
19. Skaitykite straipsnį apie Tersitą leidinyje Der Kleine Pauly (Miunchenas, 1979). Tai sutrumpinta ir modernizuota penkių tomų versija didžiulio leidinio – devyniasdešimties tomų Realencyclopädie der classischen Altertumswissenschaft [„Antikos enciklopedija“], geriau žinomo pavadinimu Pauly-Wissowa, kuris kilo iš dviejų pagrindinių leidinio redaktorių pavardžių.
20. Lucian, 8 vols. (Loeb Classical Library, 1960), True Histories 2 (1:325).
21. [Lietuviškas vertimas: Homeras, „Iliada; ir, Odisėja“, Kaunas: Obuolys, 2015, vertė Antanas Dambrauskas; nuoroda: „Iliada“, 2.213–214 (p.54).]
22. [Lietuviškas vertimas: Homeras, „Iliada; ir, Odisėja“, Kaunas: Obuolys, 2015, vertė Antanas Dambrauskas; nuoroda: „Iliada“, 2.225–234 (p.54).]
23. [Lietuviškas vertimas: Homeras, „Iliada; ir, Odisėja“, Kaunas: Obuolys, 2015, vertė Antanas Dambrauskas; nuoroda: „Iliada“, 2.235 (p.54).]
24. [Lietuviškas vertimas: Homeras, „Iliada; ir, Odisėja“, Kaunas: Obuolys, 2015, vertė Antanas Dambrauskas; nuoroda: „Iliada“, 2.237–238 (p.54).]
25. Tiesiog neįtikėtina, kad ir mūsų dienomis vis dar gajus homeriškas išankstinis klasikos tyrinėtojų nusistatymas prieš Tersitą. Štai tipiška snobiška traktuotė apie jį leidinyje Oxford Classical Dictionary [„Oksfordo klasikos žodynas“, sutr. OCD], kur jis apibūdinamas kaip „bjaurus, niekus tauškęs žmogelis, keikęs Agamemnoną tol, kol Odisėjas mušimu jį nutildė“ (an ugly, foul-tongued fellow, who rails at Agamemnon until beaten into silence by Odysseus). OCD dar priduria: „Iš jo aprašymo akivaizdu, kad jis yra žemakilmis.“ Vokiškasis OCD atitikmuo jį vertina dar griežčiau. Leidinyje Der Kleine Pauly Tersitas apibūdintas kaip Meuterer, Laesterer und Prahlhans – maištininkas, šmeižikas ir pagyrūnas. Jo išpuolis prieš Agamemnoną įvardintas žodžiu Hetzrede – tai kurstanti nesąžiningo agitatoriaus kalba. Nei vokiečių, nei britų leidiniai savo straipsniuose apie Tersitą neužsimena, kad tai buvo pirmas kartas, kai prastuolis pabandė pasinaudoti žodžio laisve Homero aprašytose vyrijose. Tačiau OCD straipsnyje apie demokratiją garbusis Victoras Ehrenbergas pastebi, kad „graikų demokratijos užuomazgą“ randame antroje „Iliados“ giesmėje. „Pradedant Tersitu, – rašo Ehrenbergas, – nuo šiol čia jau visada galima aptikti bruzdėjimų prieš kilmingųjų ir turtingųjų valdžią, kadangi žemesnio rango laisvi žmonės bandė pelnyti visateisę pilietybę.“
26. [Lietuviškas vertimas: Homeras, „Iliada; ir, Odisėja“, Kaunas: Obuolys, 2015, vertė Antanas Dambrauskas; nuoroda: „Iliada“, 1.149 (p.30).]
27. [Lietuviškas vertimas: Homeras, „Iliada; ir, Odisėja“, Kaunas: Obuolys, 2015, vertė Antanas Dambrauskas; nuoroda: „Iliada“, 1.225 (p.31).]
28. Homer, Iliad, 2 vols. (Loeb Classical Library, 1925), 1.224–227 (1:19–21). [Lietuviškas vertimas: Homeras, „Iliada; ir, Odisėja“, Kaunas: Obuolys, 2015, vertė Antanas Dambrauskas; nuoroda: „Iliada“, 1.226–228 (p.33).]
29. Ibid., 1.165–168. [Žr.: Homeras, „Iliada; ir, Odisėja“, Kaunas: Obuolys, 2015, vertė Antanas Dambrauskas; nuoroda: „Iliada“, 1.165–168 (p.30–31).]
30. [Lietuviškas vertimas: Homeras, „Iliada; ir, Odisėja“, Kaunas: Obuolys, 2015, vertė Antanas Dambrauskas; nuoroda: „Iliada“, 1.154 (p.30).]
31. [Lietuviškas vertimas: Homeras, „Iliada; ir, Odisėja“, Kaunas: Obuolys, 2015, vertė Antanas Dambrauskas; nuoroda: „Iliada“, 14.81 (p.306).]
32. Ibid., 14.80ff (Loeb 2:73). [Lietuviškas vertimas: Homeras, „Iliada; ir, Odisėja“, Kaunas: Obuolys, 2015, vertė Antanas Dambrauskas; nuoroda: „Iliada“, 14.84–85 (p.306).]
33. Gorgias, 525E.
34. Republic, 10.620C. [Platonas, „Valstybė“, 10.620C; Vilnius: Mintis, 1981, vertė Jonas Dumčius, p.369.]
35. Plato, red. Edith Hamilton & Huntington Cairns (Princeton: Princeton University Press, 1971), Apology, 41B (25). [Lietuviškas vertimas: Platonas, „Sokrato apologija“, 32, leidinyje Platonas, „Dialogai“, Vilnius: Vaga, 1963, vertė Merkelis Račkauskas, p.123.]
36. Ibid., Symposium, 174C (52). [Lietuviškas vertimas: Platonas, „Puota“, 2, leidinyje Platonas, „Dialogai“, Vilnius: Vaga, 1963, vertė Merkelis Račkauskas, p.8.]
37. Airių rašytojo ir anglikonų šventiko Laurence’o Sterne’o (1713–1768) humoristinis romanas The Life and Opinions of Tristram Shandy, Gentleman („Tristramo Šendžio gyvenimas ir mintys“, 1759–1767).
38. Ibid., Cratylus, 395A (433). [Lietuviškas vertimas: Platonas, „Kratilas“, 395A–395B, Vilnius: Aidai, 1996, vertė Mantas Adomėnas, p.83. Taip pat šiame leidinyje: Naglis Kardelis „Apie Kratilo etimologijas“, p.253–282 (apie Agamemnono vardą: p.257–258).]
39. Republic, 3.389Cff. [Platonas, „Valstybė“, 3.389E–390A; Vilnius: Mintis, 1981, vertė Jonas Dumčius, p.100.]
40. Ibid., 3.390A (cituojama „Iliada“, 1.225). [Lietuviškas vertimas: Platonas, „Valstybė“, 390A; Vilnius: Mintis, 1981, vertė Jonas Dumčius, p.100.]
41. [Lietuviškas vertimas: Platonas, „Valstybė“, 3.390A; Vilnius: Mintis, 1981, vertė Jonas Dumčius, p.100.]
42. Ibid., 2.383A. [Lietuviškas vertimas: Platonas, „Valstybė“, 2.383A; Vilnius: Mintis, 1981, vertė Jonas Dumčius, p.94.]
43. Republic, red. James Adam (Cambridge: Cambridge University Press, 1963), 7:522D. [Platonas, „Valstybė“, 7.522D; Vilnius: Mintis, 1981, vertė Jonas Dumčius, p.253.]
44. [Versta iš angliško vertimo (paryškinta): …here she lies his captive, and prophetess, and concubine, his oracular faithful bedfellow, yet equally familiar with the seamen’s benches. Eilutė pakeista, kadangi Jono Dumčiaus vertimas („Matyt, abu kartu drybsojo ir laive!“) skiriasi nuo angliško, kuris atskleidžia, kad Agamemnono meilužė Kasandra laive gulėjo ne tik su karaliumi, bet ir su paprastais jūreiviais. I. F. Stone’as būtent tai nori pabrėžti.]
45. Aeschylus, Oresteia, 1429–1443. [Lietuviškas vertimas: Eschilas, „Orestėja“, 1438–1443 (vertė Jonas Dumčius), leidinyje „Antikinės tragedijos: Eschilas, Sofoklis, Euripidas“, Vilnius: Vaga, 1988, p.96. // Kadangi pakeista priešpaskutinė eilutė, paskutinėje eilutėje tikslumo dėlei pridėtas žodis „abu“ (t. y. Agamemnonas ir Kasandra).]