Baigdamas savo istorijos V knygą, Tukididas vaizduoja šešioliktųjų karo metų (416–415 m. pr. Kr.) įvykius, smulkiai aprašydamas Mèlo salos polio (senos Spartos kolonijos Kikladų salyne) paėmimo epizodą. Karo pradžioje (431 m. pr. Kr.) dorėnų gyvenami Melas ir Tera buvo vienintelės Atėnų nepalaikiusios Egėjo jūros salos (Thuc., II, 9, 4).

Atėniečių pajėgos, vadovaujamos Nikijo, Melą užkariauti mėgino jau 426 m., tačiau pasitraukė, nusiaubusios meliečių laukus, nes salos gyventojai nepasidavė (III, 91, 3). Tikėtina, kad dar kartą imtis Melo atėniečiai nusprendė siekdami revanšo jūroje, kai jų sąjunga pralaimėjo spartiečiams su sąjungininkais Mantinėjos mūšyje Peloponeso šiaurėje. Salos kariaujančioms pusėms buvo strategiškai svarbios, nes leido pasipildyti maisto ir kitų įgulai reikalingų atsargų (to meto graikų trierose nebuvo kur daug jų susikrauti). Todėl, net ir likdamas neutralus, meliečių polis buvo palankus peloponesiečių judėjimui Egėjo jūroje, o užimdami salą atėniečiai turėjo apriboti priešininkų manevrų laisvę.

Atplaukę į salą su trisdešimčia savų ir aštuoniais sąjungininkų laivais bei gausiu karių būriu (2800 hoplitų ir 320 lankininkų)[1], atėniečiai siūlo meliečiams taikiai pasiduoti – tapti jų sąjungininkais ir mokėti duoklę, kaip tai padarė visos kitos Egėjo jūros salos[2]. Meliečiai žada laikytis neutralumo ir nenori netekti savo polio laisvės, tikėdamiesi dievų globos ir (regis, daug labiau) savo metropolijos, spartiečių polio, paramos. Atėniečiai ragina salos gyventojus būti realistais (Tukidido surašytas dialogas vadinamas seniausiu Realpolitik dokumentu): nekalbėti apie padorumą bei teisingumą, o paisyti esamo jėgų balanso: „Ir mes, ir jūs puikiai žinome, jog, kas yra teisinga, žmonės sprendžia tuomet, kai turi lygias galias, bet stipresnieji gauna tai, ką gali, o silpnieji pasiduoda“ (V, 89).

Tukidido Melo dialogas dažnai minimas kaip ryškiausias V a. sofistų idėjų taikymo atėniečių politikoje liudijimas. Keliais dešimtmečiais vėliau panašias mintis apie galią ir teisingumą dėsto Platono dialogo „Gorgijas“ personažas, ambicingas atėniečių politikas Kaliklis. Šio politiko realisto teigimu, pagal prigimtį visada yra teisinga, kad stipresnysis valdytų, o silpnesnysis paklustų: „Pati prigimtis aiškiai rodo: teisinga, kai geresnis turi daugiau už prastesnį, galingesnis – už silpnesnį! Daug kur matyti, kad taip yra – ir tarp kitų gyvūnų, ir tarp žmonių. Ištisuose poliuose ir gentyse taip ir nuspręsta, kas yra teisinga: teisinga, kad stipresnis valdo silpnesnį ir turi daugiau už jį. O kokia kita teisybe remdamasis Kserksas surengė žygį prieš Graikiją arba jo tėvas – prieš skitus?“ („Gorgijas“, 483 d–e).

Meliečių derybininkams atsisakius pritarti atėniečių siūlomoms sąlygoms, prasidėjo pusę metų trukusi polio apsiaustis (vėlesnėje graikų tradicijoje posakis „Meliečių badas“ tapo patarle). Meliečiai pasidavė tik po to, kai atėniečiai atsiuntė papildomų pajėgų, o tarp jų pačių atsirado išdavikų (Thuc., V, 116: „būta ir išdavystės“). Atėniečiai „visus pagautus suaugusius meliečius nužudė, vaikus ir moteris pavertė vergais, o krašte vėliau apsigyveno patys, atsiuntę čia penkis šimtus naujakurių“ (ibid.).

Vėliau atėniečiams ne kartą priekaištauta dėl žiauraus susidorojimo su neutralios salos gyventojais[3]. Anot Ksenofonto „Graikų istorijos“, karo pabaigoje (405 m. pr. Kr.) spartiečių apsupti atėniečiai būgštavo, kad priešininkai jiems padarys tą patį, ką patys padarė „apsiausties įveiktiems lakedaimoniečių naujakuriams meliečiams, histijiškiams, skioniečiams, toroniškiams, aiginiečiams ir daugeliui kitų graikų“ (Hell., II, 2, 3). Tukidido veikale atėniečiai panašius priekaištus dėl žiauraus elgesio su kitų polių graikais atmeta teigdami, kad, turint omenyje jų karinę galią, jie su silpnesniaisiais graikų poliais elgiasi labai nuosaikiai: „Pagyrimo verti tie, kas, pasikliaudami kitus valdyti verčiančia žmogaus prigimtimi, elgiasi teisingiau nei leidžia jų turima galia. Perėmusieji mūsų valdžią, ko gero, puikiausiai parodytų, kokie nuosaikūs mes esame“ (Thuc., I, 76, 3–4).

Istorikai nežino, kas priėmė sprendimą dėl atėniečių nugalėtų meliečių likimo: patys ekspedicijai vadovavę karo vadai ar atėniečių susirinkimas. Oratoriui Andokidui priskirtoje kalboje[4] teigiama, kad paversti meliečius vergais atėniečius raginęs Alkibiadas[5]. Šis liudijimas nėra laikomas istoriškai patikimu, tačiau Alkibiadas atėniečių susirinkime tikrai buvo pagrindinis kitais metais po Melo ekspedicijos prasidėjusio žygio į Siciliją kurstytojas. Nežinia, ar pats Tukididas norėjo sukelti tokį įspūdį, tačiau 416 m. Melo paėmimo epizodas ir 415 m. prasidėjusi atėniečiams pražūtinga Sicilijos epopėja jo veikale sudaro aiškią seką, verčiančią susimąstyti apie imperinės galios plėtros prigimtį ir pasekmes. Pasak Alfredo Zimmerno, „vis dar alkanas imperialistinis polis nukreipė savo žvilgsnį į geresnį grobį – nuo mažos salos rytuose prie didesnės salos vakaruose. Šeši mėnesiai po Melo apgulties atėniečių Didžioji Armada išplaukė į Siciliją“[6].

Vaizduojamo pokalbio metu Tukididas buvo tremtyje ir negalėjo būti vykusių derybų liudininku. Šiandienos skaitytojai Melo dialogą dažniausiai skaito kaip tekstą apie etinio meliečių idealizmo ir ciniško atėniečių pragmatizmo[7] akistatą, tačiau vargu ar taip situaciją siekė pavaizduoti pats Tukididas. Nemažiau tikėtina, kad šis kruopštus poli(ti)nės galios augimo ir reiškimosi tyrėjas norėjo parodyti, jog atėniečiai Melo gyventojams siūlė vykstančio karo aplinkybes atitinkantį protingą sprendimą. Istorikas Albertas B. Bosworthas tai pavadino „humanitariniu“ Melo dialogo aspektu[8].

Meliečių ir atėniečių pokalbis – vienintelis toks dialogas Tukidido kūrinyje. Visais kitais atvejais jo istorijos veikėjai sako ilgas monologines kalbas arba pasikeičia tokiomis kalbomis ir siekia paveikti ne vieni kitus (kaip Melo epizode), o savo klausytojus. 416 m. derybų Melo saloje aplinkybės (atėniečių pasiuntiniai kalbasi su nedideliu meliečių būriu) autoriui suteikia puikią progą „dialektiškai aptarti keletą didžiųjų istorinių temų“[9].

Kai kurie tyrėjai spėja, kad, pagal Tukidido sumanytą dešimties knygų veikalo planą, pirmąją kūrinio pentadą užbaigiantį Melo dialogą turėjo atliepti dešimtosios knygos pabaigoje pateikiamas pokalbis apie pačių peloponesiečių nugalėtų atėniečių likimą[10].

Tekstą iš senosios graikų kalbos verčiau iš: Thucydidis Historiae, iterum recognovit brevique adnotatione critica instruxit H. S. Jones, apparatum criticum correxit et auxit J. E. Powell, t. II, Oxonii, e typographeo Clarendoniano, 1942.

Tatjana Aleknienė

 

 

Tukididas

Peloponesiečių ir atėniečių karas

Melo kampanija ir atėniečių pokalbis su meliečiais

 

Graikų hoplitų susirėmimas

Graikų hoplitų susirėmimas (frizas, 390–380 m. pr. Kr., Britų muziejus)

 

V knyga

[84] Kitą vasarą Alkibiadas su dvidešimčia laivų nuplaukė į Argą ir ten paėmė tris šimtus argiečių, kurie dar kėlė įtarimų ir atrodė prijaučiantys lakedaimoniečiams. Juos atėniečiai įkurdino artimiausiose jų valdomose salose. Paskui nuplaukė į Melą turėdami trisdešimt savų, šešis chijiečių ir du lesbiečių laivus, tūkstantį du šimtus savo hoplitų, tris šimtus lankininkų ir dvidešimt raitųjų lankininkų ir dar apie tūkstantį penkis šimtus hoplitų iš sąjungininkų salų. [2] Meliečiai yra lakedaimoniečių naujakuriai. Nesutikę paklusti atėniečiams, kaip padarė kitų salų gyventojai, pirma jie nepalaikė nei vienos, nei kitos pusės ir nesiėmė jokių veiksmų, tačiau vėliau, kai atėniečiai ėmė juos spausti siaubdami jų žemes, stojo į atvirą kovą[11]. [3] Taigi, išsilaipinę jų žemėje su minėtomis pajėgomis, strategai – Likomedo sūnus Kleomedas ir Teisimacho sūnus Teisijas[12] – prieš pradėdami daryti kraštui ką nors bloga[13], nusiuntė pasiuntinius derėtis. Meliečiai nevedė jų kalbėti visai liaudžiai, bet liepė savo reikalą išdėstyti valdžios atstovams[14] ir rinktinei mažumai.

[85] Atėniečių pasiuntiniai taip kalbėjo: „Kadangi kalbame ne visai liaudžiai – matyt, bijoma, kad žmonės neliktų apgauti išklausę nenutrūkstama kalba išdėstytų iškart visų klaidinančių ir nepatikrintų mūsų teiginių (puikiai suprantame, kad būtent todėl atvedėte mus pas mažumą), – tai jūs, kurie čia sėdite, būkite dar apdairesni. Jūs taip pat nesakykite ilgų kalbų, bet vertinkite po vieną teiginį, tuoj pat įsiterpdami, jei kas pasirodys netinkamai pasakyta. Visų pirma, sakykite, ar tinka jums toks pasiūlymas.“[15]

[86] Meliečių atstovai atsakė: „Siūlymui ramiai vieniems kitus pamokyti neturime ką prikišti. Tačiau dabar ne tolimą karo galimybę svarstome, bet aiškiai čia pat jį turime[16]. Matome, kad atėjote čia kaip būsimo mūsų pokalbio teisėjai. Matome ir tokio pokalbio baigtį: jei įrodysime savo tiesą ir nepasiduosime, gausime karą, o paklausę jūsų – vergystę.“

[87] Atėniečiai: „Ką gi. Jei susitikote su mumis svarstyti savo įtarimų dėl ateities arba dar ką nors, bet ne tam, kad, reikalams susiklosčius taip, kaip jūs matote, aptartumėte savo polio išlikimo galimybę, čia pat gal ir baikime. O jei būtent tam, galime kalbėtis.“

[88] Meliečiai: „Suprantama ir atleistina, kad tokioje padėtyje, kaip mes dabar, atsidūrę žmonės dairosi įvairių kalbų ir minčių. Bet dabar susitikę išties turime svarstyti pačią išlikimo galimybę, tad, jei norite, kalbėkime taip, kaip siūlote.“

[89] Atėniečiai: „Taigi. Patys susilaikysime nuo gražių kalbų – kad įveikę persus turime teisę valdyti, ar kad dabar siekiame atsilyginti už mūsų patirtą neteisybę[17]… Nevarginsime ilgomis, bet jums pasitikėjimo nekeliančiomis kalbomis. Tikimės, kad ir jūs nemėginsite mūsų paveikti aiškindami, esą, nors ir būdami lakedaimoniečių naujakuriai, nedalyvavote jų karo žygiuose arba, kad nepadarėte mums jokios neteisybės, bet viliamės, kad, aiškiai suvokdami tiesą, kartu svarstysime tik tai, kas įmanoma. Ir mes, ir jūs puikiai žinome, jog, kas yra teisinga, žmonės sprendžia tuomet, kai turi lygias galias, bet pranašesnieji pasiima, kiek gali, o silpnieji pasiduoda.“[18]

[90] Meliečiai: „Mūsų manymu, būtų naudinga (tenka kalbėti apie naudą, kadangi jūs, vietoje teisingumo, ją padarėte svarstymo pagrindu), kad jūs paisytumėte bendrojo gėrio: kam gresia pavojus, tas visada gali tikėtis padorumo, teisingumo ir kokios nors naudos, jei pašnekovą pavyksta bent iš dalies įtikinti. Jums tai ne mažiau svarbu, nes nesėkmės atveju patys sulauktumėte didžiausio, kitiems pavyzdį rodančio keršto.“[19]

[91] Atėniečiai: „Jei mūsų valdžiai ir ateitų galas, mes to nebijome. Žiaurūs nugalėtiems būna ne tie, kas valdo kitus, kaip lakedaimoniečiai (tik ne su lakedaimoniečiais mes dabar varžomės)[20], bet prieš valdovus sukilę ir juos įveikę valdiniai. [2] Šį pavojų galite palikti mums. O kad čia esame ne vien dėl savo valdžios naudos, bet kalbėsime ir apie jūsų polio išlikimą, tai ketiname paaiškinti. Mat norime, kad mums būtų nesunku tapti jūsų valdovais, o jūs liktumėte gyvi abipusei mūsų naudai.“

[92] Meliečiai: „Kaip mūsų vergystė mums gali būti naudinga taip pat, kaip jums – jūsų valdžia?“

[93] Atėniečiai: „Todėl, kad jūs galėtumėte mums paklusti nepatirdami didžiausių baisybių, o mes laimėtume jūsų nesunaikinę.“

[94] Meliečiai: „O kad mes į nieką nesiveldami būtume jums ne priešai, o draugai, bet niekatros pusės sąjungininkai, tas jums netiktų?“

[95] Atėniečiai: „Jūsų priešiškumas mums kenkia mažiau nei jūsų draugystė – ji rodo valdiniams mūsų silpnumo ženklą, o neapykanta – galios.“

[96] Meliečiai: „O jūsų valdiniai mano, kad taip ir turėtų būti? Neskiria nieko bendra su jumis neturinčių polių nuo jūsų naujakurių (tokių yra dauguma) arba sutramdytų sukilėlių?“

[97] Atėniečiai: „Jie mano, kad pateisinimą randa tiek vieni, tiek kiti, bet išlieka tie, kurie turi galios, o mes tokių nepuolame iš baimės. Tad užkariavę jus mes ne tik išplėstume savo valdžią, bet ir sustiprintume savo saugumą. Juo labiau neturėtume jūsų palikti, kad mes turime galingą laivyną, o jūs gyvenate saloje ir esate silpnesni už kitus polius.“

Graikijos regionai ir poliai

Graikijos regionai ir poliai

[98] Meliečiai: „O šitaip, jums neatrodo saugu? Kadangi neleidote mums kalbėti apie teisingumą ir norite įtikinti nusileisti, kad jums būtų patogiau, reikia dabar ir mums pamėginti paaiškinti savo naudą ir, jei ir jums tas pat tiktų, jus paveikti. Kai kurie poliai nėra nei vienos, nei kitos pusės sąjungininkai. Ar jūs nenuteiksite jų prieš save? Juk žiūrėdami į tai, kas vyksta, jie manys, kad vieną dieną jūs ir juos pulsite. Ir ko jūs pasieksite? Tik stiprinsite turimus priešus ir priversite tokiais tapti tuos, kurie nė neketino su jumis kariauti.“

[99] Atėniečiai: „Baisesni mums atrodo ne žemyno gyventojai, kurie, pasitikėdami savo laisve, tikrai neskubės nuo mūsų gintis, o salų gyventojai – dar nevaldomi, kaip jūs, arba tokie, kuriuos jau erzina mūsų valdžios priespauda. Tokie dažniausiai, pamiršdami protą, tiek sau, tiek mums kelia akivaizdų pavojų.“

[100] Meliečiai: „Jei taip bijote, kad nepavyks išlaikyti valdžios, ir jums jau vergaujantys žmonės jos gali atsikratyti, mes, kurie dar esame laisvi, būsime menkiausi bailiai, jei visais įmanomais būdais nesistengsime išvengti vergijos.“

[101] Atėniečiai: „Nebūsite, jei teisingai mąstysite. Tai ne lygiųjų rungtynės dėl šaunumo, kurias pralaimėję užsitrauktumėte gėdą, o pasitarimas dėl išlikimo, kur svarbu nesipriešinti daug stipresniems varžovams.“

[102] Meliečiai: „Bet mes žinome, kad karuose sėkmė kartais pasiskirsto lygiau, nei leistų tikėtis kariuomenių dydžio skirtumai. Pasidavę jums jau nieko nebegalime tikėtis, o ką nors darydami dar turime viltį atsilaikyti.“

[103] Atėniečiai: „Viltis drąsina nebijoti pavojaus. Tų, kuriems ir taip nieko netrūksta, ji nežlugdo, nebent pakenkia. Bet tiems, kas į ją sudeda viską, ką turi, ji (mat turi švaistūnės prigimtį)[21] atsiskleidžia tik tuomet, kai jie pralaimi, ir nepalieka kitos progos vengti tokios pažinties… [2] Jūs esate silpni. Vieno mosto pakanka jums partiesti. Todėl nesiveržkite turėti tokios patirties ir nebūkite panašūs į daugumą žmonių – dar turėdami galimybę išlikti, tačiau spaudžiami aplinkybių, jie meta aiškią viltį ir griebiasi burtų, pranašysčių ir kitų neaiškių bei pražūtingų vilionių.“

[104] Meliečiai: „Žinokite, kad ir mums atrodo sunku kovoti prieš jūsų galią ir sėkmę, jei ji nepasidalins po lygiai. Vis dėlto mes tikime, kad nenusileisti sėkme mums padės dievai – esame dievobaimingi ir priešinamės teisybės negerbiantiems žmonėms, – o galios stoką atsvers lakedaimoniečių parama. Jie turės mums padėti, – jei ir ne dėl kokios nors kitos priežasties, bent jau dėl mūsų giminystės ir garbės jausmo. Tad mūsų drąsa nėra tokia jau neprotinga.“

[105] Atėniečiai: „Manome, kad dievų palankumo ir mums netrūksta, nes nereikalaujame ir nedarome nieko, kas prieštarautų įprastam požiūriui į dievus ir žmonių tarpusavio santykius. [2] Apie dievus spėjame, o apie žmones aiškiai žinome, kad tokia yra neįveikiama prigimtis: visur, kur jie yra stipresni, ten ir valdo. Ne mes šį įstatymą paskelbėme ir ne mes pirmi juo pasinaudojome, bet paėmėme tokį, kokį radome[22], tokį ir paliksime visiems ateities laikams. Žinome, kad ir jūs, ir kiti, būdami tokie galingi kaip mes, darytumėte tą patį. [3] Todėl turime pagrindą nebijoti, kad pritrūksime dievų palankumo. O apie jūsų patiklią nuomonę, esą garbės jausmas privers lakedaimoniečius jums padėti, galime pasakyti, kad žavimės jūsų nekaltumu, bet nepavydime jums jūsų paikybės. [4] Su savaisiais ir savo krašto įstatymais lakedaimoniečiai elgiasi išties dorybingai, tačiau jų požiūrį į kitus, praleidžiant ilgas kalbas, kurias čia būtų galima sekti, geriausiai galima nusakyti štai kaip: iš visų mums žinomų žmonių jie labiausiai pasižymi tuo, kad „gražiu“ vadina tai, kas jiems yra malonu, o „teisingu“ – kas patiems naudinga[23]. Vargu ar tokia mąstysena yra palanki beprotiškai jūsų išlikimo vilčiai.“

[106] Meliečiai: „Būtent jų nauda yra tvirčiausia mūsų pasitikėjimo atrama: jie nenorės išduoti savo naujakurių meliečių[24], kad nepasirodytų, jog draugiškai nusiteikę graikai negali jais pasitikėti, o priešai gauna naudos.“

[107] Atėniečiai: „Tad jūs nemanote, kad nauda yra ten, kur saugumas, o teisingumo ir garbingumo nepasiekiama be pavojų, kuriems lakedaimoniečiai labai nelinkę ryžtis?“

[108] Meliečiai: „Manome, kad ir pavojams dėl mūsų jie ryžtųsi tikriau nei dėl ko nors kito, nes esame arti Peloponeso reikalų[25], o dvasia jiems esame ištikimesni už kitus dėl mūsų giminystės.“

[109] Atėniečiai: „Ryžtą padėti lemia ne pagalbos prašytojų draugiškumas, bet tikrasis galios pranašumas. Lakedaimoniečiai šito paiso labiau nei kiti – puldami kaimynus jie nepasitiki savo pasirengimu ir vedasi daugybę sąjungininkų. Mažai tad tikėtina, kad jie išdrįs kelti koją į salą mūsų laivų valdomoje jūroje.“

[110] Meliečiai: „Jie ir kitus galėtų pasiųsti. Kretos jūra didelė. Valdančiajam ką nors pagauti čia yra sunkiau nei norinčiam prasprukti – likti nepastebėtam. [2] O jei tai nepavyktų, jie galės atsigręžti prieš jūsų žemes ir prieš tuos jūsų sąjungininkus, iki kurių nenužygiavo Brasidas[26]. Tuomet turėsite rūpesčių ne dėl jums nepriklausančios, bet dėl savosios žemės ir sąjungos.“

[111] Atėniečiai: „Turime tokių dalykų patirties, kaip ir jūs, kurie puikiai žinote, kad atėniečiai niekada nėra nutraukę apgulties dėl to, kad ko nors būtų išsigandę. [2] Bet mes matome, kad, pasižadėję svarstyti savo išlikimą, per visą šį ilgą pokalbį nepasakėte nieko, kas žmonėms leistų tikėtis išlikti. Stipriausia jūsų atrama – ateities viltys, o turimi ištekliai pernelyg menki, kad atsvertų prieš jus nukreiptą galią. Mąstote labai neprotingai, nebent, išlydėję mus, ketintumėte sugalvoti ką nors išmintingesnio. [3] Tik neįsikibkite į garbės jausmą – garbei iššūkį keliančių aiškių pavojų akivaizdoje jis dažniausiai pražudo žmones, kurie, nors ir mato, kur viskas juda, pasiduoda galingam vadinamosios gėdos vardo vyliui. Nugalėti žodžio, jie savo noru įkliūva į pačias tikriausias ir pražūtingiausias nelaimes, užsitraukdami už likimo skirtą nesėkmę gėdingesnę – paikumu pelnytą gėdą. [4] Gerai pasvarstę venkite tokio likimo, nemanykite, esą gėda būtų nusileisti didžiausiam Graikijos poliui, kuris siūlo tikrai nuosaikias sąlygas – tapti jo sąjungininkais ir mokėti duoklę išlaikant savo žemę. Turėdami galimybę rinktis tarp karo ir saugumo, nesispyriokite įsitvėrę blogiausio. Dažniausiai sekasi tiems, kas nepasiduoda lygiesiems, su stipresniaisiais elgiasi pagarbiai, o silpnesniesiems nebūna per smarkūs. [5] Tad žiūrėkite ir, mums pasitraukus, dar ir dar kartą pamąstykite, kad svarstote savo tėvynės likimą. Tėvynė tėra viena, ir viskas priklausys nuo vieno laimingo arba netikusio jūsų sprendimo.“

[112] Atėniečių derybininkai pasitraukė. O meliečiai, likę vieni, nusprendė panašiai, [2] kaip kalbėjo besiginčydami su atėniečiais, ir atsakė štai ką: „Atėniečiai, liekame tos pačios nuomonės, kaip ir anksčiau. Neskubėsime naikinti jau septynis šimtus metų gyvuojančio polio laisvės[27], bet mėginsime išlikti pasitikėdami iki šiol dievų jam skiriama likimo globa ir žmonių – lakedaimoniečių – pagalba. [3] Kviečiame jus leisti mums būti jūsų draugais, bet su niekuo nekariauti ir pasitraukti iš mūsų žemės sudarant tokią sutartį, kokia tiktų abiem pusėms.“

[113] Meliečiai tiek teatsakė. O atėniečiai, jau palikdami pasitarimą, pridūrė: „Toks įspūdis, bent iš šio mūsų pokalbio, kad būsite vieninteliai žmonės, kurie ateitį laiko aiškesne už regimą dabartį, o neaiškius, bet norimus dalykus regi kaip tikrovę[28] Juo daugiau visko patikėjote lakedaimoniečiams, sėkmei ir savo viltims[29], juo daugiau ir neteksite.“

[114] Atėniečių derybininkai grįžo į stovyklą, o kadangi meliečiai nerodė jokio noro paklusti, jų karo vadai tuoj pat ėmė ruoštis karui ir, paskirstę poliams darbus, apsupo meliečius pylimu[30]. [2] Paskui su didžiuma kariuomenės pasitraukė, sausumoje ir jūroje palikę savo ir sąjungininkų sargybą. Vietoje likę kariai tęsė apsuptį.

[115] Tuo pačiu metu argiečiai užpuolė Flejasiją, kur, patekę į flejasiečių ir savo tremtinių surengtą pasalą, prarado apie aštuoniasdešimt žmonių. [2] Atėniečiai Pile paėmė gausų grobį, todėl lakedaimoniečiai, nors ir nenutraukė paliaubų ir neatnaujino karo[31], paskelbė, kad jų sąjungininkai, jei nori, gali plėšti atėniečius. [3] Korintiečiai kariauti su atėniečiais pradėjo dėl tam tikrų savų nesutarimų, bet likę peloponesiečiai nieko nedarė. [4] Meliečiai, naktį surengę išpuolį, užėmė prie agoros esančią atėniečių įtvirtinimų dalį[32], nužudė žmonių, įsigabeno maisto bei kitų naudingų atsargų, kiek sugebėjo, ir pasitraukė nesiimdami jokių kitų veiksmų. [5] Atėniečiai sustiprino sargybą. Vasara ėjo į pabaigą.

Melo sala ir jos polis

Melo sala ir jos polis (x pažymėta vieta, aprašoma Thuc., V, 115, 4)

[116] Atėjus žiemai, lakedaimoniečiai ketino žygiuoti į Argėją, tačiau kertant sieną surengto aukojimo ženklai jiems buvo nepalankūs ir privertė pasitraukti. Susirūpinę dėl lakedaimoniečių ketinimų, argiečiai nusitaikė į jiems įtarimų kėlusius polio žmones: kai kuriuos suėmė, kitiems pavyko pasprukti. [2] Tuo pat metu meliečiai dar kartą kitoje vietoje pralaužė atėniečių įtvirtinimus, mat ten buvo mažai sargybos. [3] Po šio įvykio iš Atėnų atplaukė papildoma kariuomenė, vadovaujama Demėjo sūnaus Filokrato. Apsiaustis sustiprėjo, be to, būta ir išdavystės[33], tad meliečiai pasidavė, palikę atėniečiams spręsti jų likimą. [4] Visus pagautus suaugusius meliečius atėniečiai nužudė, vaikus ir moteris pavertė vergais[34], o krašte vėliau apsigyveno patys, atsiuntę čia penkis šimtus naujakurių[35].

 

Pirmoji publikacija: „Naujasis židinys-aidai“, 2018, Nr. 3.

Susiję tekstai:

Tukididas, „Peloponesiečių ir atėniečių karas: archajologija“

Tukididas, „Peloponesiečių ir atėniečių karas: Periklio kalba, pasakyta laidojant pirmąsias karo aukas“

 
 

Tatjana Aleknienė (g. 1965) – Lietuvos edukologijos universiteto Humanitarinio ugdymo fakulteto profesorė, klasikinės filologijos specialistė, platonizmo tradicijos, vėlyvosios Antikos, graikų patristikos, ankstyvosios graikų krikščionių literatūros ir Bizantijos kultūros tyrinėtoja, vertėja.

 
 

  1. [1]426 m. žygyje prieš Melo salą dalyvavo 60 laivų ir 2000 hoplitų (III, 91, 1).
  2. [2]Tukididas nepasakoja, kada ir kaip atėniečiams pakluso Tera, tačiau tikėtina, kad ir ši sala pripažino Atėnų polio valdžią.
  3. [3]Plg. Isokratas, Or. 4, 100, Or., 12, 63; 89.
  4. [4]Tyrėjai nesutaria, ar ši kalba buvo parašyta 417 m., ar (kaip literatūrinės pratybos) IV a. pradžioje.
  5. [5]Ps. And., In Alcibiadem, 22.
  6. [6]The Greek Commonwealth, Oxford University Press, 1952, p. 443.
  7. [7]Meliečiai taip pat kalba apie naudą, tačiau pabrėžia, kad taip tenka daryti dėl atėniečių: „Kadangi neleidote mums kalbėti apie teisingumą ir norite įtikinti nusilenkti, kad jums būtų patogiau, reikia dabar ir mums pamėginti paaiškinti savo naudą“ (Thuc.,V, 98); „tenka kalbėti apie naudą, kadangi jūs, vietoje teisingumo, ją padarėte svarstymo pagrindu“ (V, 90).
  8. [8]„The humanitarian aspect of the Melian Dialogue“, in: The Journal of Hellenic Studies, 1993, t. 113, p. 30–44.
  9. [9]Colin MacLeod, Collected Essays, Oxford University Press 1983, p. 67.
  10. [10]Simon Hornblower, A Commentary on Thucydides, t. 3, Books 5.25–9.109, Oxford University Press 2008, p. 225, 235 sq.
  11. [11]Veikiausiai omenyje turimas tais pačiais žodžiais III knygoje (III, 91, 3) nusakytas 426 m. ekspedicijos prieš Melą epizodas. „Atvira kova“ („karas“, ἐς πόλεμον φανερόν) tokiu atveju neturėtų reikšti konkrečių karo veiksmų, veikiau neslepiamą priešiškumą. Kita vertus, plg. V, 89: [Atėniečiai] „kad dabar siekiame atsilyginti už mūsų patirtą neteisybę“.
  12. [12]Kai kurių istorikų nuomone, Teisijo figūra Melo epizodą sieja su Alkibiadu, kuris ir buvęs tikrasis šių atėniečių veiksmų iniciatorius. Vaizduojamo pokalbio metu Alkibiadas (užuot asmeniškai dalyvavęs Melo derybose) ruošėsi vasaros varžyboms Olimpijoje; spėjama, kad jis ten pasirodė su Teisijo žirgais; žr. Michael J. Vickers, Sophocles and Alcibiades: Athenian Politics in Ancient Greek Literature, Routledge, 2008, p. 115, 123–129 ir S. Hornblower, A Commentary, p. 229.
  13. [13]„Daryti ką nors bloga“ – ἀδικεῖν τι. Žodis ἀδικεῖν („skriausti“, „elgtis neteisingai“) gali sudaryti įspūdį, kad Tukididas atėniečių veiksmus Melo saloje suvokia kaip „neteisybę“; plg. Michael Vickers, op. cit., p. 126.
  14. [14]Omenyje veikiausiai turima polio Taryba (boulē).
  15. [15]Siūlydami atsisakyti ilgų, pašnekovą apgaulingais teiginiais įtikinti galinčių kalbų ir pašnekovų teiginius vertinti po vieną, Tukidido atėniečiai kalba kaip geri atėniečio Sokrato mokiniai.
  16. [16]Tolimų ir netikrų galimybių (vilčių) ir akivaizdžios dabarties priešinimas labiau būdingas atėniečių kalbėtojų retorikai. Viltis ir tikrovė ne kartą priešpriešinamos II knygos Periklio kalboje; plg. NŽ-A, 2018, Nr. 1, p. 46, išn. 3.
  17. [17]Šie žodžiai komentuotojus verčia galvoti, kad žygiu prieš Melą atėniečiai atsakę į kokius nors jiems nedraugiškus meliečių veiksmus.
  18. [18]Atėniečiai primena maksimą, Hesiodo poemoje vaizdžiai nusakytą palyginimu apie lakštingalą ir vanagą: „Kitąsyk taip margakaklei lakštingalai vanagas tarė, / nešdamas ją debesuos nagais įsikibęs į grobį; / Jojo kumpųjų nagų suspausta lakštingala cypė / Gailiai, o vanagas taip storžievišką žodį pasakė: / „Ko čia, vargšele, šauki? Juk daug stipresnio tu valioj, / Eisi, kur man tik patiks, nors esi puiki giesmininkė. / Jei panorėsiu, surysiu tave, o gal ir paleisiu. / Kvailas, kuris už save stipresniam pasipriešinti geidžia: / Pergalės toks nepasieks, kentės tik gėdą ir skausmą“ („Darbai ir dienos“, 203–211, vertė Jonas Dumčius). Taip pat plg. V, 101 ir 105, 2.
  19. [19]Paskutiniai graikiško sakinio žodžiai sudaro hegzametrą: τοῖς ἄλλοις παράδειγμα γένοισθε.
  20. [20]Gali būti, kad šiuos žodžius Tukididas rašė jau žinodamas apie 404 m. karo pabaigos įvykius. Anot Ksenofonto „Graikų istorijos“, II, 2, 19–20, visiškai Atėnus sugriauti ragino ne spartiečiai, bet tėbiečiai, korintiečiai ir „daug kitų graikų“, tad gal ir buvę jų sąjungininkai.
  21. [21]Žodžiai apie švaistūnišką vilties prigimtį skamba kaip įspėjamoji pranašystė apie atėniečių žygio į Siciliją pasekmes. Ypač plg. VIII, 1: atėniečiai pamato, kad nebeturi laivų, pinigų ir karių karui tęsti.
  22. [22]Herodoto „Istorijoje“ panašiais žodžiais savo planus sukviestiems persų didžiūnams aiškina prieš graikus žygiuoti besirengiantis Kserksas: „Neketinu jums skelbti naujo įstatymo, o pasinaudosiu tuo, kurį perėmiau“ (VII, 8, 5); toliau karalius primena pergalingą persų nukariavimų istoriją.
  23. [23]Gražu, malonu, teisinga ir naudinga – svarbiausios etinės analizės kategorijos Platono „Gorgijuje“. Hornbloweris (A Commentary, p. 244 sq) svarsto, ar Aristotelis, „Retorikoje“ kalbėdamas apie žmones, viešai aukštinančius tai, kas teisinga ir gražu, o privačiai besirenkančius tai, kas naudinga (1399 a31 sq), galėjo omenyje turėti šį Tukidido istorijos tekstą.
  24. [24]Meliečiai čia apie save kalba trečiuoju asmeniu, tarsi lakedaimoniečių lūpomis. Pasak Hornblowerio, savo viltį sulaukti spartiečių pagalbos jie išreiškia dramatiniu „šūksniu (‘Negalime išduoti savo kolonų meliečių!’), tad dialoge akimirkai atsiranda trečiasis kalbėtojas“ (A Commentary, p. 245).
  25. [25]Melo sala buvo svarbi stotelė spartiečių laivams iš Gitėjo uosto (Peloponeso pietuose) plaukiant į Egėjo jūrą.
  26. [26]Brasidas buvo vienas geriausių peloponesiečių vadų Tukidido aprašomo karo metu. Tukididas 424/423 m. nespėjo sutrukdyti jam užimti atėniečių iki tol laikyto Amfipolio. Brasidas žuvo 422 m., atėniečių strategui Kleonui mėginant atsiimti Amfipolį.
  27. [27]Tyrėjų pastebėta, kad 700 metų – retorinis skaičius, nusakantis ilgai gyvavusio miesto amžių; žr. Simon Hornblower, op. cit., p. 250.
  28. [28]Plg. V, 87.
  29. [29]Apibendrindami meliečių poziciją, atėniečiai pirmus mini „lakedaimoniečius“ – jų manymu, tai svarbiausias meliečių tikėjimo savo ateitimi šaltinis.
  30. [30]Anot Hornblowerio (op. cit., p. 251), „atėniečių strategija ir sėkmingas meliečių pasipriešinimas (115, 4 ir 116, 2) mažesniu mastu nuspėja [pre-echo] tolimesnius Sirakūzų apgulties įvykius“. Iš vakarų meliečių polį gynė jūra, kitur – stiprūs miesto įtvirtinimai.
  31. [31]Paaiškėja, kad, kitaip nei tikėjosi meliečiai, spartiečiai nereaguoja į atėniečių agresiją prieš savo sąjungininkus.
  32. [32]Anot Hornblowerio, meliečių agora beveik neabejotinai buvo tarp dviejų polio akropolių, į šiaurę nuo teatro ir, spėjama, gimnazijo, kur nurodoma buvus garsiosios Melo Veneros („dabar, deja, esančios Paryžiaus Luvre“) radimo vietą (op. cit., p. 253).
  33. [33]„Kiekviename apsiaustame mieste būta ‘penktosios kolonos’: Potidajoje 480/479 m. („Istorija“, V, 128), Sirakūzuose (Thuc., VII, 48, 2); Enėjas Taktikas savo veikale [„Apie apsiaustį“, – T. A.] išdavystes laiko savaime suprantamu reiškiniu“ (Simon Hornblower, op. cit., p. 254).
  34. [34]Anksčiau (V, 32, 1) Tukididas beveik tais pačiais žodžiais nusakė skioniečių likimą, tačiau neminėjo jokių derybų ir niekaip nekomentavo atėniečių veiksmų. Arianas („Aleksandro žygis“, I, 9, 5) „Melo ir Skionės“ (Arianas šiuos įvykius dėlioja tokia tvarka) paėmimą vadina atėniečių gėda (aiskhynē).
  35. [35]Tai, kad meliečiai buvo spartiečių naujakuriai, paminėta pačioje epizodo pradžioje (V, 84, 2) ir yra svarbus viso pokalbio motyvas. Nesulaukęs savo metropolijos pagalbos, Melo polis virsta nauja atėniečių kolonija: „Žiauriame naujame Peloponeso karo pasaulyje naikinami seni kolonijų saitai ir kuriami nauji. […] Dialogo tema – ne vien karinio tipo imperializmo keliama baimė ar grėsmės, bet ir meliečių viltis, kad juos išgelbės kitos rūšies giminyste grindžiamas spartiečių imperializmas“ (Simon Hornblower, A Commentary, p. 256).
Tagged with: AleknienėantikadrąsaistorijakaraslaisvėTukididasvertimas
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.