Tukidido kritiškumas ir objektyvumas, kuriuo didžiavosi jis pats ir kurį daug gyrė Naujųjų laikų istorikai, turi savo Achilo kulną. Tai jo istorijos veikėjų kalbos: kaip ir kituose Antikos bei Viduramžių istorikų kūriniuose ir kitaip nei moderniųjų istorikų darbuose, Tukidido istorijos veikėjai sako (dažnai ilgas) retorines kalbas. Tukidido pirmtakai Herodotas ir Hekatajas, poetų pavyzdžiu mielai kalbomis pagyvindavę ir paįvairindavę savo pasakojimą, dėl to, regis, nė kiek nesuko sau galvos. Kalbas savo istorijų veikėjams rašė ir absoliuti dauguma vėlesnių Antikos istorikų. Tukididas aiškiai suvokia šią Antikos istorinių kūrinių silpnybę. Jis supranta, kad, perteikdamas veikėjų kalbas, negali išlaikyti deklaruojamo tikslumo standartų: „Visas kalbas, pasakytas karo išvakarėse arba jo metu, sunku buvo įsiminti – ką tiksliai kiekvienas sakė: tiek man tas, kurias pats esu girdėjęs, tiek kitiems, kurie iš įvairių vietų man apie jas yra pranešę. Tad kaip, mano manymu, veikiausiai turėjo būti pasakyta apie esamą padėtį, taip čia ir bus pasakyta, kuo arčiausiai laikantis bendros išties pasakytų žodžių minties“ (I, 22, 1). Taigi istorikas Tukididas, jo paties pripažinimu, geriausiu atveju pateikia savo, įvykius įdėmiai (tai iš labai arti, tai iš toliau) sekusio amžininko siūlomas istorinių kalbų rekonstrukcijas. Tukidido veikale tiesiogiai pasakomos arba perpasakojamos beveik pusantro šimto kalbų (šimtas keturiasdešimt viena). Tikėtina, kad svarbesnės ir geriau žinomos kalbos (prie tokių priskirtina ir čia publikuojama Periklio prakalba) perteiktos gana artimai istoriniam originalui, o mažiau žinomas kalbas autorius surašė taip, kaip, jo supratimu, tam tikromis aplinkybėmis turėjo būti kalbėta. Periklio laidotuvių kalboje tyrėjai ieško galbūt autentiškų istorinio Periklio žodžių, jo ir jo politinės bei intelektualinės aplinkos mąstysenai ir kalbėsenai būdingų vaizdinių.

Periklis garsėjo kaip puikus kalbėtojas – kitaip jis ir nebūtų galėjęs tapti Atėnų demo lyderiu. Pateikdamas pirmą iš trijų Periklio kalbų savo veikale, Tukididas jį pavadina „pirmuoju to meto Atėnų žmogumi, galingiausiu kalbėtoju ir veikėju“ (λέγειν τε καὶ πράσσειν δυνατώτατος) (I, 139, 4). Šią pirmą kalbą (I, 140–144) Periklis sako bręstančio karo išvakarėse (432/431 m. prieš Kr.): stiprėjančio konflikto su sparta akivaizdoje jis pasisako už karo veiksmus. antroji, ilgiausia ir neabejotinai garsiausia Periklio kalba (II, 35–46) Tukidido istorijoje pasakyta per pirmąsias karo aukų laidotuves (431/430 m. prieš Kr.). Trečią ir paskutinį kartą Tukidido Periklis kalba po antrojo peloponesiečių įsiveržimo (430 m. prieš Kr.; II, 60–64), „kai atėniečiai, kurių žemė buvo antrą kartą nusiaubta, o liga ir karas vis labiau slėgė, pakeitę savo nuomonę, pradėjo kaltinti Periklį už tai, kad įtikino juos kariauti užtraukdamas nelaimių, ir linko susitaikyti su lakedaimoniečiais“ (II, 59, 1–2). „Matydamas, kad atėniečiai širsta dėl to, kaip pasisuko reikalai, ir elgiasi taip, kaip jis ir buvo numatęs, Periklis sušaukė susirinkimą (jis tebebuvo strategas) norėdamas juos padrąsinti, numalšinti pyktį ir suteikti daugiau ramaus pasitikėjimo“ (II, 59, 3). Pasak Tukidido, Periklio autoritetas (axiōma), reikalų išmanymas ir tai, kad jis buvo visiškai nepaperkamas (adōrotatos), jam leido drąsiai valdyti atėniečių daugumą: „Veikiau jis vedė daugumą, nei jos buvo vedamas“ (II, 65, 8). dar daugiau: „Tai buvo vadinama [logōi] ‚demokratija‘, o iš tiesų [ergōi] buvo vieno žmogaus valdymas“ (II, 65, 9).

Kalbėdamas per pirmųjų karo su peloponesiečiais aukų laidojimo apeigas, Periklis apdainuoja savo polio galią ir unikalumą. Šiam V a. labiausiai klestinčiam graikų poliui iškilo pirmas rimtas pavojus, ir jo lyderis bei pagrindinis didybės strategas siekia klausytojams pateikti įkvepiantį ir drąsinantį Atėnų paveikslą – anų Atėnų, kuriuos jie, regis, dar galėtų apginti. Periklio giesmė poliui, į kurią (plg. II, 41, 4; 42, 2) sudėti patraukliausi V a. atėniečių gyvensenos ir mąstysenos bruožai, pateikia, ko gero, garsiausią ir įsimintiniausią „Periklio Atėnų“ portretą: šio stipraus ir savimi pasitikinčio polio demokratiškai (daugumos labui) tvarkomas gyvenimas yra atviras, laisvas, kupinas grožio, meno ir švenčių; jo piliečiai geba stebėtinai lanksčiai prisitaikyti prie įvairių gyvenimo aplinkybių ir sutikti didžiausius iššūkius, nors per daug nevargina nei kiekvienas savęs, nei savo bendrapiliečių; kitaip nei kitur, žodžiai ir kalbos čia nėra kliūtis ryžtingam veiksmui, o darbai nenusileidžia toli sklindančiai atėniečių šlovei.

Tukidido Periklio „Laidotuvių kalba“ nusakytas demokratinės visuomenės idealas turėjo daug garsių gerbėjų. Ją ne kartą citavo ir JAV situacijai taikė šios valstybės prezidentai. Keli pagrindiniai jos teiginiai ataidi vienoje iš garsiausių JAV istorijoje kalbų – Abrahamo Lincolno kalboje, pasakytoje 1863 m., keli mėnesiai po Getisbergo mūšio (kuriame šiauriečiai laimėjo prieš konfederatus), atidarant karių kapines. Periklio žodžius apie demokratinių Atėnų tvarką mėgo cituoti George’as Bushas. Karlas Popperis neabejojo, kad Tukididas perteikia autentišką Periklio kalbą ir laikė ją ryškiausiu laisvos visuomenės gynėjo manifestu. Pirmoji jo veikalo „Atviroji visuomenė ir jos priešai“ dalis („Platono kerai“) prasideda dviem epigrafais: poziciją „už atvirą visuomenę“ iliustruoja atėniečio Periklio žodžiai, atvirosios visuomenės priešo – kito atėniečio, Platono. Laisvuosius Atėnus, kurių vardu kalbėjo Periklis, Popperis vadina pamokymu ne tik Graikijai, bet visai – praeities tūkstantmečių ir visų būsimųjų amžių – žmonijai (plg. Tukididas II, 41, 1). Jeigu europiečiai būtų balsavę už Valéry Giscardo d’Estaing’o parengtą Europos Sąjungos konstitucijos projektą, patys pirmieji šio teksto žodžiai būtų buvę Tukidido Periklio: „Mūsų santvarka vadinasi ‚demokratija‘, kadangi viskas tvarkoma ne mažumos, bet daugumos labui“ (II, 37, 1).

Sukrečiantį kontrastą šventinei, nors ir gedulinga proga pasakytai Periklio kalbai ir iškilmingų laidojimo apeigų paveikslui sudaro tolesnis Tukidido istorijos tekstas, kur aprašomas antraisiais karo metais atėniečius ištikęs maras (II, 47–54). Tukididas ne tik kruopščiai nupasakoja mirtinos ligos, nusinešusios ir Periklio gyvybę (pats istorikas irgi sirgo, bet išgyveno; II, 48, 3), simptomus bei eigą, bet ir negailestingai nusako atėniečius ištikusią moralinės suirutės būseną: „Šventyklos, kur buvo įsikūrę atvykėliai [iš miesto apylinkių], buvo pilnos ten pat mirštančių žmonių lavonų – nelaimė spaudė taip baisiai, kad žmonės, nežinodami, kas su jais bus, nebegerbė jokių dieviškų ar žmogiškų dalykų. Visi ankstesni laidojimo papročiai pakriko, kiekvienas laidojo, kaip sugebėdavo. daugelis, jau palaidoję nemažai saviškių ir nebeturėdami pakankamų išteklių, prarado gėdą: vieni uždėdavo savo mirusįjį ant kitų žmonių jau sukrauto laužo ir pirmi padegdavo, kiti atsineštą kūną įmesdavo į jau degantį laužą ir pasitraukdavo“ (II, 52, 3–4). Pasak Tukidido, laidojimo papročių nepaisymas tebuvo viena iš moralei pragaištingų maro pasekmių: „Jokia dievų ar žmonių baimė jų nebevaržė. Matydami, kad visi žūsta, žmonės manė, kad nėra jokio skirtumo, gerbti dievus ar negerbti, o žmonių teismo skiriamos bausmės niekas nesitikėjo sulaukti; daug sunkesnis atrodė virš galvos jau kybantis nuosprendis – kol jis neištiko, regis, vertėjo dar kiek pasimėgauti gyvenimu“ (II, 53, 4).

Praeitame šimtmetyje Periklio „Laidotuvių kalbą“ į lietuvių kalbą vertė Leonas Valkūnas. Jo vertimas paskelbtas dviejose „Graikų literatūros chrestomatijos“ leidimuose: (1) sudarė Jonas Dumčius ir Leonas Valkūnas (Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963, p. 356–365), (2) sudarė ir komentarus parašė dalia Dilytė, parengė Irena Štikonaitė (Vilnius: Mintis, 2008, p. 543–554). Naudodama šį vertimą Antikos istorijos kurso seminaruose, negalėjau atsikratyti minties, kad vertėtų pamėginti garsiąją Periklio kalbą perteikti tiksliau ir įtaigiau. Taip atsirado šis, antrasis Periklio kalbos vertimas į lietuvių kalbą. Tekstą iš senosios graikų kalbos verčiau iš: Thucydidis, Historiae, recognovit brevique adnotatione critica instruxit H. s. jones, apparatum criticum correxit et auxit j. E. Powell, t. i, Oxonii, e typographeo Clarendoniano, 1942.

Tatjana Aleknienė

 

 

Tukididas

Peloponesiečių ir atėniečių karas

Periklio kalba, pasakyta laidojant pirmąsias karo aukas

 

Periklis, Ksantipo sūnus, atėnietis (marmurinis biustas Pijaus ir Klemenso muziejuje Vatikane).

 

[II knyga] [34] Tą pačią žiemą atėniečiai, laikydamiesi tėvų papročio, pirmiems žuvusiems šiame kare polio lėšomis surengė laidotuves. [2] Laidotuvės vyksta štai kaip. Pastatoma palapinė, kurioje prieš dvi dienas sudedami kritusiųjų kaulai, [3] ir kiekvienas norintis gali atnašauti saviškiui. Išnešimo dieną vežimai veža kipariso karstus, po vieną kiekvienai filei; į vieną karstą sudėti tos pačios filės narių kaulai. Vežamas ir vienas paruoštas tuščias gultas, skirtas dingusiems, kurių palaikai nebuvo rasti renkant kūnus. [4] Dalyvauti išnešant kūnus gali visi norintys, tiek miesto žmonės, tiek svetimšaliai, taip pat prie kapo raudoti ateinančios giminės moterys. [5] Laidojama polio kape, gražiausioje priemiesčio vietoje[1]. Čia laidojami visi žuvusieji karuose, išskyrus Maratono karius, kuriuos dėl jų ypatingo šaunumo atėniečiai nusprendė palaidoti pačiame mūšio lauke[2].

[6] Kai karstai jau užkasti žemėje, vienas polio išrinktas pripažintos išminties ir ypač gerbiamas žmogus pasako deramą giriamąją kalbą. Tuomet visi išsiskirsto. [7] Taip laidojama. Tokios tvarkos atėniečiai laikėsi visada, kai tik vykdavo laidotuvės. [8] O šį pirmąjį kartą kalbėti buvo išrinktas Ksantipo sūnus Periklis. Atėjus metui, jis užlipo ant priešais kapą esančios pakylos, pastatytos, kad kalbėtoją girdėtų kuo daugiau žmonių, ir taip kalbėjo:

[35] „Dauguma čia anksčiau kalbėjusių gyrė žmogų, kuris prie šios laidojimo tvarkos pridėjo dar ir tokias kalbas. Esą gražu, laidojant kritusius karuose, sakyti viešą kalbą. O man atrodė, kad darbais šaunumą parodžiusiems vyrams ir pagarbą parodyti pakaktų darbais, tokiais, kaip šios polio surengtos laidotuvės[3], kurias dabar regite, užuot daugelio žmonių šaunumą nesaugiai patikint vieno vyro geraĩ ar blogai pasakytai kalbai. [2] Tikrai sunku rasti tinkamą matą kalbant apie tokius dalykus, kur vargiai galima remtis bendru tiesos supratimu. Su reikalu susipažinęs ir palankus klausytojas gali pamanyti, kad kai kas nusakyta menkiau nei jam yra žinoma ir norėtųsi išgirsti, o nieko nežinantis – kad perdėta, nes pavydės išgirdęs apie ką nors, kas lenkia jo paties prigimtį. Mat kitiems skirtas pagyras žmonės pakenčia tol, kol ir patys manosi galintys nuveikti tai, apie ką girdi, o tuo, kas pranoksta jų jėgas, pavydžiai netiki. [3] Bet kadangi seniai buvo nuspręsta, kad gražu taip daryti, turėsiu ir aš, sekdamas papročiu, pamėginti kuo labiau atliepti kiekvieno iš jūsų norą ir mintį.

[36] Pradėsiu nuo protėvių. Išties teisinga, be to, ir dera šia proga pagerbti jų atminimą. Iš kartos į kartą perduodami kraštą, kuriame visada gyveno, savo šaunumu jie iki šiol išlaikė jį laisvą. [2] Jie tikrai yra verti pagyrų. Bet dar labiau – mūsų tėvai, kurie, padidinę gautą palikimą, dabartinei mūsų kartai tikrai ne be vargo perdavė mūsų turimą didelę valdžią. [3] Tačiau daug kur ją išauginome mes patys – mes, kurie dabar tebegyvename pačios savo brandos amžių. Mes aprūpinome polį viskuo, ko pakanka tiek karui, tiek taikai. [4] Apie karo žygius, kuriais viskas buvo įgyta, arba apie tai, kaip ryžtingai mes ar mūsų tėvai atrėmėme priešų, barbarų arba graikų, antpuolius, nekalbėsiu, nenorėdamas ilgų kalbų sekti viską ir taip žinantiems žmonėms. Bet, prieš imdamas girti žuvusiuosius, pasakysiu, ką ugdydami mes šito pasiekėme, iš kokios polio tvarkos ir kokio būdo radosi mūsų didybė. Manau, kad šia proga tikrai dera apie tai kalbėti, o visiems susirinkusiems, tiek miesto žmonėms, tiek svetimšaliams, pravartu tai išgirsti.

[37] Mūsų polio santvarka nesivaiko kaimynų įstatymų. Mes patys veikiau kai kam esame pavyzdys, nei kitus mėgdžiojame. Kadangi viskas tvarkoma ne mažumos, bet daugumos labui, ji vadinasi „demokratija“. Pagal įstatymus, sprendžiant asmeninius ginčus [valdžios] visiems priklauso po lygiai, bet bendruosiuose reikaluose iškylama ne pagal eilę [„rotacijos“ būdu], bet veikiau dėl [asmens] šaunumo ir, kur nors pasižymėjus, įgyto pripažinimo[4]. Tačiau ir neturtas bei pripažinimo stoka nėra kliūtis žmogui, galinčiam veikti polio labui [einant paeiliui visiems piliečiams tenkančias pareigas]. [2] Mes laisvai tvarkome bendrus polio reikalus ir vieni į kitus kasdieniuose mūsų santykiuose žvelgiame be įtarumo: nei pykstame, jei kaimynas ką nors padaro savo malonumui, nei nutaisome neprasčiau už bausmę slegiantį veidą. [3] Taip nevaržomai vieni su kitais bendraudami viešuosiuose polio reikaluose nenusižengiame įstatymams – labiausiai iš baimės, klausydami pareigūnų ir įstatymų, ypač tų, kurie paskelbti skriaudžiamųjų naudai, ir tų, kurie, kad ir nerašyti, visų pripažinimu, pažeidėjams užtraukia gėdą.

[38] Mes suteikiame dvasiai daugybę progų pailsėti nuo vargų: visus metus rengiame žaidynes ir aukojimus[5], o daili namų aplinka kasdien džiugina ir vaiko liūdesį. Dėl mūsų polio didybės čia suteka visos žemės gėrybės, tad ragauti svetimas mums nė kiek nemažiau įprasta nei mėgautis savosiomis.

[39] Karo reikalais mes taip pat rūpinamės kitaip nei priešai. Skirtumas štai koks. Mūsų polis yra atviras. Nebūna, kad išvarytume svetimšalius trukdydami ką nors sužinoti ar pamatyti, kad slėptume kokį nors dalyką, kurį išvydęs priešas galėtų turėti naudos. Labiau pasikliauname ne gudrumu ir slaptumu, bet mūsų veiksmais rodoma dvasios stiprybe. Ir auklėjama pas mus skirtingai: kiti nuo jaunumės drąsą ugdosi varginančiomis pratybomis, o mes gyvename be įtampos ir vis dėlto esame nemažiau pasirengę atremti pavojus. [2] Štai įrodymas: lakedaimoniečiai į mūsų žemę nežygiuoja vieni, bet atsiveda visus sąjungininkus, o mes, nuvykę pas kaimynus, svetimoje žemėje dažniausiai be vargo įveikiame savo namus ginančius priešus. [3] Joks priešas dar nėra susidūręs su sutelktomis mūsų pajėgomis, nes mes vienu metu ir rūpinamės laivynu, ir siunčiame savo karius į įvairius sausumos žygius. Bet kai kur nors priešai susikauna su mūsų kariuomenės dalimi, tuomet, įveikę kai kuriuos iš mūsų, skelbiasi sumušę visus, o pralaimėję – esą nusileidę visai kariuomenei. [4] Pasirinkę ne vargti pratybose, bet į pavojus žiūrėti ramiai ir daugiau kliautis būdo drąsa nei įstatymų nurodymais, turime tą pranašumą, kad nesivarginame iš anksto, sunkumams dar neprasidėjus, bet, su jais susidūrę, pasirodome ne mažiau drąsūs nei nuolat save sekinantys žmonės[6]. Dėl to verta žavėtis mūsų poliu. Verta ir dėl kitų dalykų.

[40] Mes puoselėjame grožį be išlaidumo ir išmintį – be išglebimo[7]. Turtas mums veikiau parama dirbti, o ne proga pasigirti. Niekam ne gėda pripažinti savo neturtą. Daug gėdingiau nesistengti dirbant iš jo ištrūkti. [2] Tie patys žmonės tvarko tiek savo, tiek polio reikalus, o kiti, turintys savo veiklos, nestokoja ir polio reikalų išmanymo. Mat mes vieninteliai visai prie jų neprisiliečiantį žmogų laikome ne „neveikliu“, bet nenaudingu. Patys sprendžiame arba deramai apmąstome reikalus[8], nes manome, kad darbams kenkia ne kalbos, bet veikiau tai, jog, prieš jų imantis, žodžiais neišsiaiškinta, ką reikia daryti. [3] Skiriamės mes ir tuo, kad tie patys žmonės, kurie imasi svarstyti reikalus, juose yra labai drąsūs. Kitiems nežinojimas kelia drąsą, o svarstymas – dvejones, bet stiprios dvasios žmonėmis dera pripažinti tuos, kurie kuo aiškiausiai žinodami, kas yra baisu ir kas malonu, vis dėlto nevengia pavojų.

Ir į geradarystes mes žiūrime kitaip nei dauguma žmonių. Mat draugus įgyjame ne gaudami ką nors gera, bet darydami. Geradarys yra tvirtesnis draugas, nes, siekdamas išsaugoti geradarystę gavusio žmogaus dėkingumą, rodo jam palankumą; o gera patyręs žmogus yra vangesnis, žinodamas, kad gera turės daryti ne dovanodamas, bet grąžindamas skolą. [5] Be to, mes vieninteliai paslaugą darome ne skaičiuodami naudą, bet drąsiai pasitikėdami savo laisve.

[41] Pasakysiu bendrai: visas mūsų polis yra pamokymas[9] Graikijai, kiekvienas mūsų žmogus, mano akimis, gali – gražiai ir nepaprastai lanksčiai – tikti įvairiausiai veiklai. [2] Kad visa tai nėra proginės pagyros, bet tikra tiesa, rodo pati polio galybė[10], kurią leido pasiekti toks mūsų būdas. [3] Šis polis vienintelis susidūrusiems pasirodo pranokstąs apie jį sklindantį garsą ir vienintelis užpuolėjams nesuteikia dingsties apmaudauti dėl tokių varžovų sukeltų nelaimių, o valdiniams – priežasties skųstis nevertais valdovais. [4] Mūsų pateiktais didingais galybės ženklais ir liudijimais žavėsis ne vien dabarties, bet ir ateities žmonės. Todėl mums visai nereikia nei Homero pagyrų, nei jokio kito liaupsintojo, kurio eilės sukeltų trumpą malonumą, bet sukurtas vaizdas neatsilaikytų prieš dalykų tiesą, – visą jūrą ir žemę privertėme duoti kelią mūsų narsai, visur palikome amžinus vargų ir sėkmių paminklus!

[5] Štai už kokį polį, nenorėdami jo netekti, kilniai kovėsi ir žuvo šie vyrai, ir kiekvienas, likęs gyvas, turėtų būti pasirengęs dėl jo kentėti.

[42] Todėl taip ilgai kalbėjau apie mūsų polį – norėjau parodyti, kad mums ši kova reiškia daugiau nei nieko panašaus neturintiems mūsų varžovams, ir aiškiais ženklais nušviesti mano dabar sakomą šlovinimo kalbą. [2] Svarbiausia jau pasakyta, nes mano apdainuotą polį[11] šitaip išpuošė šių ir tokių kaip jie vyrų iškilumas – nedaug tėra graikų, kurių darbai taip akivaizdžiai prilygtų turimai šlovei. O šių žmonių iškilumą, man regis, pirmà paliudija ir galutinai patvirtina tokia jų gyvenimo baigtis. [3] Juk kovoje su priešais už tėvynę parodytą šaunumą dera laikyti svarbesniu už visus žmogaus trūkumus: šaunumu ištrynę menkumą, jie atnešė daugiau bendros naudos nei galėjo pakenkti kokios nors kiekvieno iš jų savybės. [4] Nė vieno iš jų neprivertė ištižti mintis apie dar neragautus turto malonumus, neatbaidė nuo pavojaus viltis dar spėti ištrūkti iš dabartinio neturto. Atkirtį priešams laikydami labiau geidžiamu dalyku, o kartu ir gražiausiu išbandymu, jie pasirinko drąsiai juos atremti, o anų dalykų – netekti. Neaiškią žygio sėkmę patikėję vilčiai, darbais nusprendę kentėti dėl regimos esamybės. Atkirtį ir kančią iškeldami aukščiau už pasidavimą ir išlikimą, jie išvengė pasmerkimo kalbų, ištvermingai atlaikė žygį ir aną trumpiausiąją likimo akimirką gyvenimą paliko ne baimės, bet veikiau šlovės viršūnėje.

[43] Šie vyrai pasirodė verti mūsų polio, o likusiems reikia melsti didesnio saugumo, tačiau būti nemažiau pasiryžusiems kautis su priešais, ir ne vien klausytis kalbų apie naudą, kurią jums, viską neprasčiau žinantiems, galėtų apsakyti koks nors kalbėtojas, samprotaujantis apie gynimosi privalumus, bet veikiau kasdien stebėti tikrą polio galią ir jį pamilti[12]. Kai jis jums pasirodys didingas, pagalvokite, kad tai įgyta drąsių, savo pareigą žinančių ir darbais ją gerbiančių vyrų. Jei kažkur ir teko patirti nesėkmę, jie nemanė, kad polis turėtų netekti jų šaunumo, ir skyrė jam patį gražiausią indėlį. [2] Kartu sudėję savo gyvybes, jie kiekvienas sau laimėjo nesenstantį gyrių ir iškiliausią kapą – ne tą, kur dabar guli, bet tą, kur amžinai išlieka žodžiu ir darbu minima jų šlovė. [3] Šlovingų vyrų kapas – visa žemė. Juos mini ne vien savosios šalies paminklų užrašai – ir svetur kiekviename gyvuoja nerašytas veikiau jų dvasios, nei žygio atminimas.

[4] Dabar jūs imkite juos pavyzdžiu ir, laime laikydami laisvę, o laisvę – dvasios stiprybe, be baimės žvelkite į karo pavojus. [5] Juk negailėti savo gyvybės gali ne vien nieko gera nesitikintys nelaimėliai, bet dar labiau tie, kurių gyvenime dar daug kas gali pasikeisti ir nuo kurių klaidos labai daug kas priklauso. [6] Mat išdidžios dvasios žmogui didesnį skausmą kelia kartu su ištižimu ištinkantis menkumas nei stiprybės ir bendros vilties akimirką nejučia ateinanti mirtis.

[44] Todėl ir nenoriu gailėti čia stovinčių jų tėvų, veikiau padrąsinti. Juk jie žino, koks permainingas likimas lydėjo jų gyvenimo kelią. O sėkmė atitenka tiems, kam pavyko, kaip jiems, sulaukti tokios garbingiausios baigties, patirti tokį skausmą, kokį jūs dabar patiriate, ir tiems, kurių gyvenimo pabaiga prilygo turėtai laimei. [2] Žinau, sunku jus įtikinti. Kitų žmonių džiaugsmas ne kartą jums primins kadaise ir jus džiuginusią laimę. Išties, skaudu žmogui yra ne tada, kai negauna paragauti kokios nors gėrybės, bet tuomet, kai netenka to, prie ko yra pratęs. [3] Stiprybės gali suteikti ir viltis susilaukti kitų vaikų, – jei dar esate vaikams pradėti tinkamo amžiaus. Asmeniškai kai kam būsimi palikuonys padės užmiršti tuos, kurių netekote, o poliui bus dvigubos naudos: jis netuštės ir liks saugus. Juk negalima tikėtis, kad teisingai ir nešališkai reikalus svarstys vienodo pavojaus savo vaikams neužsitraukiantys piliečiai. [4] O visi, kurie jau esate peržengę tokį amžių, dideliu turtu laikykite visus tuos laimingai nugyventus metus, galvokite, kad nedaug gyvenimo belieka ir skaidrinkite jį šių vyrų šlove. Juk garbės troškimas – vienintelis dalykas, kuris nesensta; atėjus bejėgystės amžiui, didesnį malonumą teikia ne pelnomi turtai, kaip kai kas mano, bet laimėta garbė.

[45] Žvelgdamas į jus, čia stovintys kritusiųjų vaikai ir broliai, regiu, kad jums teks smarkiai rungtis. Paprastai visi giria tą, kuris jau paliko gyvenimą. Todėl kad ir koks iškilus būtų jūsų šaunumas, vargu, ar jus laikys ne tik kad panašiais į šiuos vyrus, bet bent jau – nedaug jiems nusileidžiančiais. Mat gyvas varžovas kursto pavydą, o pasitraukęs kelia pagarbų palankumą.

[2] Galbūt turėčiau ką nors pasakyti ir apie nuo šiol našlausiančių moterų priedermę. Nusakysiu ją trumpu paraginimu: jums didelė šlovė bus nepasirodyti menkesnėmis už savo moterišką prigimtį ir pasirūpinti, kad tarp vyrų apie jus būtų kuo mažiau gyrimo ar peikimo kalbų[13].

[46] Ką tinkama šiai progai pagal paprotį turėjau pasakyti, jau pasakyta. Ir darbais laidojami vyrai jau yra pagerbti. Bet tai dar ne viskas: jų vaikus nuo šiol iki suaugs bendromis lėšomis išlaikys polis, vertingu vainiku už šlovingas kovas apdovanodamas tiek šiuos vyrus, tiek jų palikuonis. Kur už šaunumą atlyginama didžiausiais apdovanojimais, ten ir piliečiai būna patys šauniausi.

[2] O dabar visi, apraudoję saviškius, galite eiti.“

[47] Tokios tad laidotuvės buvo tą žiemą. Jai praėjus, baigėsi pirmieji šio karo metai.

 

Pirmoji publikacija: „Naujasis židinys-aidai“, 2018, Nr. 1, p. 42–46.

Susiję tekstai: Tukididas, „Peloponesiečių ir atėniečių karas: archajologija“

 
 

Tatjana Aleknienė (g. 1965) – Lietuvos edukologijos universiteto Humanitarinio ugdymo fakulteto profesorė, klasikinės filologijos specialistė, platonizmo tradicijos, vėlyvosios Antikos, graikų patristikos, ankstyvosios graikų krikščionių literatūros ir Bizantijos kultūros tyrinėtoja, vertėja.

 
 

  1. [1]Turimas omenyje Kerameikas – senovės Atėnų priemiestis į šiaurės vakarus nuo Akropolio. Kapines kirto du keliai: vienas, apeiginių eisenų „Šventasis kelias“, vedė į Eleusiną, kitas – į herojaus Akademo šventovę ir IV a. pradžioje Platono įkursimą Akademiją.
  2. [2]Mūšio vietoje arba netoli jos buvo palaidoti ne tik 490 m. Maratono mūšyje kritę kariai, bet ir 480 m. Salamino bei Platajų mūšiuose žuvę atėniečiai.
  3. [3]Čia „kalba“ (logos) ir „darbas“ (ergon) Periklio kalboje sugretinami pirmą kartą. Tyrėjai suskaičiavo, kad „kalbos“ („žodžių“, „vilčių“) ir „darbo“ („veiksmo“, „tikrovės“) priešprieša šiame tekste įvairiais pavidalais iškyla trisdešimt du kartus.
  4. [4]„Pripažinimas“ – axiōsis. Regis, Periklis nori apginti demokratinę Atėnų santvarką nuo kaltinimų lygiava, neleidžiančia pasireikšti gabiausiems piliečiams. Tikėtina, kad visų pirma omenyje turimos karo vado (stratego) pareigos: jų pilietis negalėjo gauti burtais, bet turėjo būti išrinktas.
  5. [5]Tai vienintelė užuomina apie religiją šioje Periklio kalboje. Vadinamasis „Senasis oligarchas“ (žr. „Apie atėniečių santvarką“, vertė Mantas Adomėnas, in: „Naujasis Židinys-Aidai“, 2015, nr. 4, p. 11–16) mini demokratinei atėniečių santvarkai keliamą priekaištą, esą kartais žmogus čia visus metus negali „sutvarkyti reikalų nei su taryba, nei su liaudimi“. Pasak autoriaus, tai nenuostabu: joks kitas graikų polis neturi tiek švenčių, o jų metu dar sunkiau sekasi tvarkyti polio reikalus („Apie atėniečių santvarką“ III, 1–2).
  6. [6]Nesunku suprasti, kad atėniečių laikysena čia priešpriešinama sukarintai spartiečių visuomenės tvarkai. Tyrėjus glumina šis į Periklio lūpas įdėtas atėniečių kariuomenės neprofesionalumo liaupsinimas: „Žinia, kad, lyginant su Sparta, atėniečių karinis pasirengimas yra nerimtas ir neprofesionalus – nėra labai padrąsinantis dalykas. […] Aišku, nei Tukididas, nei Periklis, kuriam I, 142 priskirti žodžiai, kad laivų kautynėms būtinas ilgas pasirengimas, negalėjo taip kvailai manyti, esą pranašumas sausumoje pasiekiamas be pastangų“ (Simon Hornblower, A Commentary on Thucydides, Vol. I, Books I–III, Oxford University Press, 1997, p.303). Periklio teiginys keistas atrodo dar ir todėl, kad prasilenkia su žiniomis apie V a. efebų (jaunų karių) rengimo praktiką (žr. ibid., p. 304). Hornblowerio nuomone (loc. cit.), Tukididas ir jo Periklio kalbos interpretacija galbūt atspindi nerūpestingas oligarchinio raitelių luomo nuotaikas.
  7. [7]Garsus ir sunkiai išverčiamas kultūrinio „Periklio amžiaus“ Atėnų gyvenimo apibūdinimas. Jame nesunku įžvelgti apologiją: atėniečiai yra grožio ir išminties gerbėjai, tačiau nėra nei švaistūnai, nei ištižėliai. Panašiai ginama ir atėniečių „filologija“ (meilė kalboms ir svarstymams): jie daug kalba, bet tai jiems netrukdo ryžtingai veikti (II, 40, 2–3).
  8. [8]Οἱ αὐτοὶ ἤτοι κρίνομέν γε ἢ ἐνθυμούμεθα ὀρθῶς τὰ πράγματα. Periklio žodžiuose galima išgirsti tokią mintį: mes patys, jei ir nesame dalykų sumanytojai (ἐνθυμούμεθα ὀρθῶς τὰ πράγματα), bent jau galime priimti sprendimą (κρίνομέν γε).
  9. [9]Paideusis.
  10. [10]Dynamis – tai ta didžioji galia, kurios pasiekęs atėniečių polis spartiečiams atrodė toks grėsmingas, kad privertė juos imtis karo (I, 23, 6).
  11. [11]Τὴν πόλιν ὕμνησα. Periklis savo kalbą prilygina „giesmei“ („himnui“).
  12. [12]Pažodžiui: „Tapti jo erastais / meilužiais.“ Tikėtina, kad toks erotinės meilės savo poliui (arba demui) įvaizdis priklausė istorinio Periklio ir jo politinės aplinkos žodynui. Platono „Gorgijuje“ Sokratas apie savo pašnekovą politiką Kaliklį sako, kad tas (erotiškai) įsimylėjęs demą (atėniečių liaudį, 481 d), o „Alkibiade I“ nuogąstauja, kad Alkibiadas nesugestų tapęs demerastu („įsimylėdamas demą“, 132 a).
  13. [13] Moterys klasikinėje graikų tradicijoje paprastai siejamos su nereikalingu triukšmu. Periklis galėjo turėti omenyje konkrečias laidojimo ir gedulo aplinkybes – moterys neturėtų pernelyg triukšmingai raudoti (plg. Platonas, „Faidonas“ 117 d–e). Kita vertus, akivaizdu, kad čia bendriau kalbama apie moterų elgesį polio visuomenėje: ne tik peikimas (psogos), bet ir šlovės garsas (kleos), kurio siekia šaunūs vyrai, joms nepritinkąs.
Tagged with: AleknienėantikadrąsaistorijakalbakaraslaisvėPeriklisTukididasvertimas
 

One Response to Peloponesiečių ir atėniečių karas II

  1. […] Tukididas, „Peloponesiečių ir atėniečių karas: Periklio kalba, pasakyta laidojant pirmąsias … […]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.