Peloponesiečių ir atėniečių karas I

pagal | 2018 04 08

Kol visas graikų tarpusavyje kariauto Peloponeso karo (431–404) priežastims ir įvykiams skirtas Tukidido (apie 460 – apie 395) istorinis veikalas „Peloponesiečių ir atėniečių karas“ (horribile dictu)1 nėra išverstas į lietuvių kalbą, skaitytojų dėmesiui pasiūlysiu tris ryškesnius jo fragmentus.

Pirmoji publikacija – tai veikalo įžanga, vadinamoji archajologija – seniausios graikų istorijos raidos apžvalga (I knyga, sk. 1–23). „Archajologinė“ Tukidido apybraiža negali nestebinti tuo, kuo pats autorius tikėjosi padaryti įspūdį – tiek savo, tiek ateities kartų skaitytojams (klausytojams). Sunku patikėti, kad ją parašė V a. prieš Kr. intelektualas, o ne XX a. pradžios ar vidurio istorikas: svarstoma darbo „metodologija“, paisoma šaltinių prigimties, istorinės atminties paradoksų, kompleksiškai aptariamos geopolitinės, ekonominės ir demografinės polių augimo aplinkybės, brėžiami ganėtinai patikimos chronologijos apmatai. Panašiai apie metodines savo darbo prielaidas kūrinio įžangoje nesusimąsto ne tik joks ankstesnio istorinio veikalo kūrėjas, bet ir absoliuti dauguma už Tukididą vėlesnių Antikos istorikų2. Visai moderniai skamba ir Tukidido svarstymas, kad sąvoka „barbarai“ atsirasti tegalėjo po to, kai patys graikai save ėmė vadinti bendru „graikų“ („helėnų“) vardu.

Tukidido dėstoma archajologija nėra tikslas savaime. Ja siekiama parodyti, kad (1) karas, kurį autorius stebėjo ir aprašė, tikrai buvo didžiausias ir svarbiausias graikų kada nors patirtas įvykis, o (2) jo siūloma analizė remiasi tik gerai atrinktais, patikrintais ir apmąstytais šaltiniais. Svarbiausią graikų istorijos įvykį kokybiškai ištirti ir aprašyti užsimojusio autoriaus varžovais istorinio ar kvazi-istorinio rašymo lauke galėjo būti tik mitinės praeities dainius Homeras ir vos keliais dešimtmečiais už Tukididą vyresnis pirmosios graikų „Istorijos“ autorius Herodotas (apie 480 – apie 425). Tukididas pasirūpina, kad skaitytojams taptų akivaizdu, jog abiejų kūriniai gerokai nusileidžia jo paties rašiniui – tiek dėl menkesnės jų aprašomų įvykių svarbos, tiek dėl medžiagos nepatikimumo. Homerui jis nuolaidesnis: suprantama, kad, būdamas poetas, jis viską siekęs pavaizduoti gražiau ir didingiau (IX, 3); ir vis dėlto jo pateikiama informacija dažnai turi neįkainojamos vertės (III, 3; IX, 4; X, 3 sqq). Herodoto vardo Tukididas nė karto nemini, tačiau abiejų istorikų kūrinius skaitęs žmogus negali neatpažinti Herodoto rašymo manierai (pasakojamos visos girdėtos ir klausytojams patikti galinčios istorijos) skirtų priekaištų3.

Tukididas neabejoja, kad jo kruopštaus tyrimo vaisius ne šiaip trumpam užims ir pamalonins skaitytojus (klausytojus), bet turės amžinos (istorinės) vertės4 – surinkta medžiaga mąsliam žmogui visais laikais padės suprasti panašiai (žmogaus prigimtis nesikeičianti) vykusius ir vyksiančius įvykius (XX, 4). Savo tyrimo vertę pats Tukididas sieja ne tik su pasakojimo patikimumu, bet ir su gebėjimu už regimybės (žodžių, kalbų, dingsčių) įžvelgti (kartais sunkiai atpažįstamą) realybę (priežastį, motyvą). Tokį autoriaus gebėjimą rodo ir istorinės metodinės įžangos pabaigoje pateikiamas paaiškinimas apie tikrąją karo priežastį: „Visų pirma parašiau apie priežastis ir nesutarimus, dėl kurių jie [atėniečiai ir lakedaimoniečiai] tas paliaubas nutraukė, kad niekam ateityje netektų aiškintis, iš kur graikų krašte kilo toks didelis karas. Tikroji, tačiau kalbose mažiausiai įžvelgiama priežastis, manau, buvo ta, kad, tapdami galingi ir keldami lakedaimoniečiams baimę, atėniečiai privertė juos imtis karo. O atvirai vienų ir kitų vardijamos priežastys, dėl kurių nutraukę paliaubas jie pradėjo karą, yra štai kokios“ (I, 23, 5–6).

Tikroji didžiojo karo priežastis, Tukidido teigimu, buvusi ta, kad atėniečių galia privertė lakedaimoniečius imtis ginklų. „Galia“ – vienas iš pagrindinių ne vien istorinės įžangos, bet ir viso Tukidido kūrinio motyvų. Įžanginis pasakojimas apie galios augimą graikų pasaulyje ir jos susitelkimą Atėnų polyje prisideda prie ambicingo teiginio apie išskirtinį aprašomo karo mastą pagrindimo. Homero apdainuoto Trojos karo metu graikai tebebuvę labai silpni, tad ir pats žygis – ganėtinai menkas (X, 5 – XI, 3), o Herodoto aprašytą kovą prieš persus (480) nulėmę du sutelktų graikų pajėgų laimėti mūšiai (XXIII, 1–3). Galima suprasti, kad ilgo ir brutalaus graikų tarpusavio karo patirtis išties kėlė rimtą iššūkį jo analizę pateikti užsimojusiam autoriui. Kita vertus, reikli turėjo būti ir Tukidido auditorija. Nesenus įvykius dar gerai menantiems, be to, sofistų ir Sokrato analizės ir argumentavimo mokyklą išėjusiems amžininkams atėniečiams, regis, tikrai nebebūtų pakakę herodotiško „Rašau, ką girdėjau“. Galima įsivaizduoti, kad kartą jau „susimovęs“ (leidęs spartiečių vadui Brasidui paimti Amfipolį ir atsidūręs du dešimtmečius trukusioje tremtyje) Tukididas nenorėjo dar kartą jų nuvilti ir patirti dar vieną rimtą gyvenimo nesėkmę.

Tekstą iš senosios graikų kalbos verčiau iš Thucydidis Historiae, recognovit brevique adnotatione critica instruxit H. S. Jones, apparatum criticum correxit et auxit J. E. Powell, t. I, Oxonii, e typographeo Clarendoniano 1942.

Tatjana Aleknienė

 

 

Tukididas

Peloponesiečių ir atėniečių karas

Archajologija

 

Hoplitų kova. Senovinės graikų vazos fragmentas (560-550 m. pr. Kr., Luvro muziejus)

 

[I] Tukididas Atėnietis aprašė peloponesiečių ir atėniečių kariautą karą5. Pradėjo karui vos užsimezgus, numanydamas, kad jis bus didelis ir už visus ankstesnius įžymesnis, – taip galėjęs spręsti iš to, kad abi pusės į jį žengė kuo puikiausiai pasirengę, – ir matydamas, jog visi kiti graikai dedasi prie vienos katros pusės, vieni iškart, kiti apie tai mąsto. [2] Mat tai buvo išties didžiausias sujudimas tarp graikų ir kai kurių barbarų, būtų galima pasakyti – ir didžiojoje žmonijos dalyje. [3] Tai, kas buvo prieš tai, ir dar senesnius dalykus išsiaiškinti neįmanoma dėl laiko tolumos, tačiau iš liudijimų, kuriuos nuodugniausiai esu tyręs, galiu patikimai spręsti, kad tuomet nebūta didingų įvykių – nei karo, nei kokių nors kitų.

[II] Mat yra aišku, kad tai, kas dabar vadinama „Graikija“6, senais laikais nebuvo apgyvendinta nuolatinių gyventojų – ankstesniais laikais būta kraustymosi, ir, nuolat spaudžiami kitų, gausesnių, visi lengvai palikdavo savo žemes. [2] Neturėdami prekybos ir negalėdami nei žemėje, nei jūroje saugiai vieni su kitais susisiekti, savo žemes naudodami tik tiek, kad išgyventų ir neturėdami pinigų pertekliaus, neaugindami vaismedžių – mat niekas nežinodavo, kada iš svetur atvyks koks užpuolikas ir (sienų juk nebuvo) viską atims, – ir tikėdami, kad kasdienai reikiamo maisto visur galėsiantys prasimanyti, jie be vargo palikdavo savo žemes. Todėl ir neišsiskyrė nei savo polių didybe, nei kokiais kitais ištekliais. [3] Nuolatinius gyventojų pasikeitimus daugiausia patirdavo pačios geriausios žemės – tai, kas dabar vadinama Tesalija, Bojotija, didžioji dalis Peloponeso, išskyrus Arkadiją, ir apskritai visos derlingiausios Graikijos žemės. [4] Mat dėl puikios žemės čia atsirasdavo galingesnių už kitus, o jie sukeldavo į pražūtį vedančių neramumų. Be to, ir kiti į jas labiau kėsindavosi. [5] O štai Atikoje, kur dėl prastos žemės nuo seniausių laikų nebūta neramumų, visuomet gyveno tie patys žmonės. [6] Tai neblogai pagrindžia mano teiginį, kad kitur tokio augimo nebuvo dėl kraustymosi. Mat kai karas ar vidiniai neramumai išvarydavo žmones iš kitų Graikijos kraštų, patys galingiausi kaip į patikimiausią vietą traukdavosi pas atėniečius, o tapę piliečiais nuo pat senųjų laikų dar labiau pagausindavo polio gyventojų skaičių. Tad vėliau, kai Atikos visiems nebepakako, jie turėjo siųsti naujakurius į Joniją.

[III] Dar vienas dalykas tikrai neblogai parodo senovės žmonių silpnumą: akivaizdu, kad iki Trojos karo Heladė nieko kartu nėra nuveikusi. [2] Man regis, kad ir tokio bendro vardo ji dar neturėjo – iki Deukaliono sūnaus Helėno tikrai nebūta tokio pavadinimo, o plito įvairių tautų [ethnē], ypač pelasgų vardas. Bet kai Helėnas bei jo vaikai įsitvirtino Ftiotidėje, ir kiti poliai ėmė kviestis juos pagalbon, tuomet dėl tokio bendravimo paskirose vietose jau imta daugiau vartoti helėnų [„graikų“] vardą, nors dar ilgai ne visur jis buvo įprastas. [3] Geriausias to įrodymas yra Homeras: gyvendamas gerokai vėliau po Trojos įvykių, jis niekur taip nevadina nei visų kartu, nei kurių nors kitų, išskyrus iš Ftiotidės atėjusius Achilo bendražygius, kurie ir buvo pirmieji „helėnai“ [„graikai“], bet savo poemose vartoja „danajų“, „argiečių“ ir „achajų“ vardus. „Barbarų“ jis irgi neminėjo, todėl, kad ir graikai, man regis, dar nebuvo išskirti vienu tokiu vardu. [4] Taigi visi šiuo vardu pavadinti graikai (pirma vieni su kitais susikalbantys poliai, o vėliau ir visi kartu) iki Trojos įvykių nieko nebuvo nuveikę drauge, nes buvo silpni ir vieni su kitais nesusisiekdavo. [5] O ir šiam žygiui jie suėjo tuomet, kai jau ėmė daugiau plaukioti jūra.

[IV] Anksčiau už visus kitus, apie kuriuos žinome iš pasakojimų, laivyną pasistatė Minas. Jis įsiviešpatavo didžiojoje dabartinės Graikų jūros dalyje ir, išvaręs kãrus bei valdyti paskyręs savo sūnus, užvaldė Kikladžių salas ir daugumoje jų įkūrė pirmuosius miestus. Suprantama, kad jis, kiek įmanydamas, siekė panaikinti jūroje plėšikavimą, idant pajamos gausiau jam tekėtų. [V] Mat senovės graikai ir žemyne palei jūrą bei salose gyvenantys barbarai, kai pradėjo daugiau vieni su kitais laivais susisiekti, ėmėsi plėšikavimo. Vadovaujami tikrai ne menkos galios vyrų, siekiančių pasipelnyti ir sušelpti silpnuosius, jie užpuldavo ir plėšdavo neįtvirtintus, iš paskirų gyvenviečių sudarytus polius, iš to gaudami didžiąją pragyvenimo dalį. Ši veikla dar nebuvo gėdinga, net suteikdavo šiokios tokios šlovės. [2] Tai matyti iš kai kurių žemyno gyventojų, kurie ir dabar gerbia gebėjimą gerai tai daryti, o senovės poetai visur vienodai klausia atplaukiančių, ar jie nėra plėšikai7. Nei tie, kurių klausiama, išsižada šios veiklos, nei tie, kuriems rūpi sužinoti, ją peikia. [3] Vieni kitus plėšdavo ir žemyne. Ligi šiol daugelyje Graikijos vietų verčiamasi šiuo senoviniu būdu – lokrų odzolų, aitolų, akarnanų kraštuose bei toje žemyno dalyje. Ir paprotys nešiotis ginklus tarp šių žemyno gyventojų liko nuo senų plėšikavimo laikų.

[VI] Visa Graikija nešiojo ginklus, nes būstai nebuvo aptverti, keliauti vieniems pas kitus nebuvo saugu, tad gyventi apsiginklavus buvo taip pat įprasta, kaip ir šiandien tarp barbarų. [2] Tie Graikijos kraštai, kur ligi šiol taip gyvenama, rodo, kad kadaise panašūs papročiai galiojo visiems. [3] Atėniečiai pirmieji padėjo į šalį ginklus ir palinko prie laisvesnio prabangos gyvenimo. Prie prabangos pratę pasiturintys jų senoliai tik neseniai liovėsi dėvėję lininius chitonus ir galvos plaukus pynę į kuodą susmeigdami auksinėmis „cikadomis“. Dėl giminystės su jais ir jonėnų senoliai ilgai taip rengėsi. [4] O rengtis santūriai, kaip dabar įprasta, pirmi pradėjo lakedaimoniečiai. Ir kituose dalykuose didesnius turtus turintys žmonės savo gyvensena čia labiausiai susilygino su dauguma. [5] Ir apsinuogino jie pirmi, ir ėmė mankštintis viešumoje nusirengę ir išsitepę aliejumi. O senovėje net Olimpinėse varžybose atletai varžėsi susijuosę juostą apie gėdą; nedaug metų praėjo nuo tol, kai jie liovėsi taip darę. Tarp barbarų esama tokių, daugiausia azijiečių, kurie iki šiol, rengdami kumštynių ir imtynių varžybas, jose rungiasi apsijuosę. [6] Būtų galima nurodyti dar daugybę kitų dalykų, kuriais senovės graikų gyvensena panašėjo į dabartinius barbarus.

[VII] Poliai, apgyvendinti naujesniais laikais, kai jau daugiau plaukiota jūra, turėjo didesnių turto atsargų ir, apjuosti sienų, kūrėsi ant pat jūros pakrančių, užimdami ir iškyšulius – dėl prekybos ir siekdami būti galingesni nei kaimynai. O senieji poliai dėl paplitusio plėšikavimo buvo įkurti toliau nuo jūros – tiek salose, tiek žemyne (mat visi plėšė vieni kitus, bet labiausiai kliūdavo tiems, kurie, nebūdami jūrininkai, gyveno arti jūros), – jie iki šiol lieka įsikūrę gilumoje. [VIII] Nemažai plėšikavo salų gyventojai, karai ir finikiečiai – mat daugumoje salų būtent jie ir gyveno. Štai įrodymas: kai atėniečiai, šiuo karo metu apvalydami Delą naikino visus saloje esančius kapus, pasirodė, kad daugiau nei pusė mirusiųjų ten yra karai – juos buvo galima atpažinti tiek iš sudėtų ginklų, tiek iš karams iki šiol būdingos laidosenos. [2] O kai atsirado Mino laivynas, imta daugiau susisiekti laivais (mat plėšikus iš salų jis išvaikė tuo pat metu, kai daugelį jų apgyvendino), [3] ir pajūryje gyvenantys žmonės, ėmę daugiau kaupti turtų, pradėjo gyventi sėsliau, o kai kurie, pasijutę turtingesni, net apsitverdavo sienomis. Mat, ieškodami naudos, silpnesnieji sutiko vergauti stipresniesiems, o turtų apsčiai turintys galingieji priklausomais versdavo mažesniuosius polius. [4] Kai vėliau jie žygiavo prieš Troją, toks gyvenimo būdas tarp jų jau buvo dar labiau paplitęs.

[IX] Man atrodo, kad ir Agamemnonas kariuomenę sutelkė veikiau todėl, kad savo galia pranoko kitus ano meto žmones, nei dėl to, jog vedė Tindarėjo priesaika susaistytus Helėnės jaunikius. [2] Išties aiškiausią protėvių padavimą menantys peloponesiečiai pasakoja, kad iš Azijos su gausybe turtų pas stokojančius žmones atkeliavęs Pelopas pirmas įgijo tokią galią, kad, nors ir atėjūnas, galėjo suteikti kraštui savo vardą, o jo įpėdiniams vėliau atiteko dar daugiau. Mat Euristėjas žuvo Atikoje nuo Heraklio palikuonių, o Atrėjas buvo jo motinos brolis, ir dėl šios giminystės, išvykdamas žygin, Euristėjas paliko Mikėnus ir savo valdžią Atrėjui (šis tuo metu tėvo buvo ištremtas dėl Chrisipo mirties). O kadangi Euristėjas nebegrįžo, ir mikėniečiai taip norėjo (mat bijojo Heraklidų, o jis rodėsi galingas, be to, pasistengė įtikti daugumai), Atrėjas gavo būti Mikėnų ir kitų Euristėjo valdytų kraštų karaliumi. Šitaip Pelopo palikuonys tapo stipresni už Persėjo palikuonis. [3] Visa tai atiteko Agamemnonui. Man regis, dėl to, ir kadangi turėjo galingesnį laivyną nei kiti, jis ir galėjo surengti tą žygį, kurio dalyvius subūrė veikiau baimė nei palankumas. [4] Išties akivaizdu, kad jis atplaukė turėdamas didžiausią laivų skaičių ir dar jų parūpino arkadams. Tai parodo Homeras, jei sutinkame kliautis jo liudijimais. Kalbėdamas apie skeptro perdavimą, jis sako: „Daugel kad salų ir visą Argą valdytų“8 – mat, gyvendamas žemyne, jis nebūtų valdęs kitų, ne kaimynystėje esančių (o tokių nebūtų „daugel“) salų, jei nebūtų turėjęs pakankamo laivyno. [5] O pagal šį žygį galima spręsti apie tai, kas vyko anksčiau.

[X] Kad Mikėnai buvo maži, ir jei kokia kita ano meto gyvenvietė [polisma] šiandien atrodo nereikšminga, tas negalėtų būti pakankamas pagrindas abejoti, kad žygis buvęs tokio masto, kokį jį vaizduoja poetai ir mena padavimas. [2] Išties, jei lakedaimoniečių polis būtų nuniokotas ir liktų vien šventovės bei pastatų pamatai, manau, kad, prabėgus daugeliui metų, ateities kartoms kiltų rimtų abejonių dėl jų turėtos galios, – ar ji tokia, koks yra jų garsas? O juk jie užima du Peloponeso penktadalius ir vadovauja jam visam, kaip ir daugeliui sąjungininkų kituose kraštuose. Ir vis dėlto, kadangi jų polis nėra sutelktas, jame nėra prabangių pastatų ir šventovių, bet, senoviniu Graikijos papročiu, yra apgyvendintas kaimeliais, jų galia pasirodytų gerokai menkesnė nei išties turima. O jei tas pat nutiktų atėniečiams, jų galia, sprendžiant pagal regimą vaizdą, atrodytų dvigubai didesnė už esamą. [3] Taigi nėra reikalo abejoti ir polių vaizdo paisyti labiau nei jų galios, bet aną žygį dera laikyti didžiausiu iš ligi tol vykusių, tačiau nusileidžiančiu dabartiniams, jei ir čia galima pasitikėti Homero poemomis. Būdamas poetas, jis veikiausiai tą žygį pagražino ir padarė didingesnį, bet jis vis vien atrodo menkesnis.

[4] Išties, jis sako, kad iš tūkstančio dviejų šimtų laivų bojotų laivai turėjo po šimtą dvidešimt vyrų9, o Filokteto – po penkiasdešimt10, šitaip, manding, nurodydamas pačius didžiausius ir mažiausius, nes kitų įgulų dydžio laivų sąraše jis nepaminėjo. O kad visi jie buvo ir irklininkai, ir kovotojai, jis nurodė kalbėdamas apie Filokteto laivus – visi irkluotojai čia pavadinti lankininkais11. Kita vertus, vargu ar kartu galėjo plaukti daug kitų keleivių, išskyrus karalius ir svarbiausius vadus, juo labiau kad jie turėjo persikelti per jūrą su visais karo reikmenimis, o laivai nebuvo dengti, bet įrengti senoviniu būdu, veikiau kaip jūros plėšikų. [5] Taigi, imant vidurkį tarp didžiausių ir mažiausių laivų, akivaizdu, kad atvykusiųjų nebuvo gausu, turint omenyje, kad juos bendrai siuntė visa Graikija. [XI] To priežastis veikiau buvo turtų stygius, o ne žmonių trūkumas. Mat dėl maisto stokos jie atsivedė mažesnę kariuomenę, tokią, kokia, kaip jie tikėjosi, karo metu galėtų prasimaitinti vietoje. O kai atvykę laimėjo mūšį (tai akivaizdu, antraip nebūtų apsitvėrę savo stovyklos), tai ir tuomet, kaip matyti, jie nepasinaudojo visomis savo pajėgomis, bet dėl maisto stokos ėmėsi dirbti Chersoneso žemes ir plėšikauti. Toks jų išsisklaidymas ir padėjo trojėnams dešimt metų atsilaikyti prieš atvykusiųjų jėgą, nes jų pajėgos visuomet atremdavo pasiliekančią kariuomenės dalį. [2] O jei jie būtų atvykę apsčiai turėdami maisto atsargų ir visi kartu, ne plėšikaudami ir ne dirbdami žemę, nuolat būtų atsidėję karui, tuomet, laimėję mūšį, lengvai būtų paėmę miestą. Juk net ir nebūdami susitelkę, jie laikėsi vienos, vietoje esančios kariuomenės dalies dėka, bet, įsitvirtinę apgulčiai, jie būtų paėmę Troją per trumpesnį laiką ir mažiau vargę. [3] Bet dėl turto stokos ir ankstesni jų žygiai buvo silpni, ir šis, kad ir garsiausias iš visų anksčiau buvusių, kaip parodo įvykiai, buvo menkesnis nei jo šlovė ir šiandien poetų dėka paplitęs padavimas.

[XII] Net ir po Trojos įvykių Graikija vis dar kraustėsi ir kūrėsi, tad negalėjo ramiai augti. [2] Ilgai užtrukęs graikų sugrįžimas iš Iliono atnešė daug permainų, daugelyje polių kilo neramumų, o išstumtieji patys kūrė naujus polius. [3] Antai dabartiniai bojotai, šešiasdešimtaisiais metais po Iliono paėmimo tesalų išstumti iš Arnės, apsigyveno dabartinėje Bojotijoje, anksčiau vadintoje Kadmėjide (viena jų dalis šioje žemėje gyveno ir anksčiau, jie ir siuntė karius į Ilioną), o dorėnai aštuoniasdešimtaisiais metais kartu su Heraklio palikuonimis užėmė Peloponesą. [4] Prireikė daug laiko, kol Graikija galiausiai tvirtai nurimo ir nebesikraustydama išsiuntė naujakurius: Joniją ir daugumą salų apgyvendino atėniečiai, o didžiąją Italijos ir Sicilijos dalį bei kai kuriuos likusios Graikijos kraštus – peloponesiečiai. Visa tai buvo įkurta po Trojos įvykių.

[XIII] Graikijai darantis vis galingesnei ir ėmus dar labiau nei anksčiau siekti įgyti turtų, daugumoje polių, didėjant pajamoms, iškilo tironijos (vietoje anksčiau buvusios paveldimos karaliaus valdžios, turėjusios tam tikras apibrėžtas teises), Graikija ėmė statytis laivynus ir labiau laikytis jūros. [2] Sakoma, kad korintiečiai pirmi laivybos reikalus pradėjo tvarkyti labai panašiai į tai, kaip daroma šiandien. Pirmosios Graikijos trijeros taip pat buvo pastatytos Korinte. [3] Kaip žinia, ir samiečiams keturis laivus pastatė korintiškis laivų statytojas Ameinoklis (nuo tada, kai Ameinoklis atvyko pas samiečius, iki šio karo pabaigos12 bus kokie trys šimtai metų). [4] Ir seniausias mums žinomas jūros mūšis buvo tarp korintiečių ir kerkyriečių (nuo jo iki to paties laiko taip pat būtų kokie du šimtai šešiasdešimt metų). [5] Mat, gyvendami sąsmaukoje įkurtame polyje, korintiečiai visais laikais turėjo prekyvietę (juk senovėje Peloponese ir kitur gyvenantys graikai vieni su kitais daugiau susisiekdavo žeme, keliaudami per jų polį, nei jūra) ir buvo galingi savo turtais. Tai aiškiai parodo senovės poetai – šį kraštą jie vadino „išteklingu“13. Kai graikai ėmė daugiau plaukioti jūra, korintiečiai įsigijo laivų ir užsimojo panaikinti plėšikavimą, o, laikydami abiem keliais prieinamą prekyvietę, turėjo pajamomis galingą miestą. [6] Jonėnai taip pat pasistatė laivyną (daug vėliau, kai valdė pirmasis persų karalius Kiras14 ir jo sūnus Kambisas15) ir, kariaudami su Kiru, kuriam laikui įgijo valdžią savo jūroje. Ir Polikratas, Kambiso laikais buvęs Samo tironu, laivyno galia palenkė kai kurias salas, o, užėmęs Renėją, pašventė ją Apolonui Deliečiui. Pergalių jūroje, susidūrę su kartaginiečiais, laimėjo ir Masalijos įkūrėjai fokajiškiai.

[XIV] Tai buvo galingiausi iš laivynų. Tačiau akivaizdu, kad ir jie, nors ir atsiradę daugelį kartų vėliau už Trojos karą, trijerų turėjo mažai ir, kaip ir anais laikais, tebebuvo sudaryti iš penkiasdešimtirklių ir ilgųjų laivų. [2] Tik kurį laiką prieš medų karus ir Darėjo (jis persų karaliumi tapo po Kambiso) mirtį trijerų gausiai atsirado pas Sicilijos tironus ir kerkyriečius – tai ir yra paskutiniai žymesni prieš Kserkso žygį Graikijoje buvę laivynai. [3] Aiginiečiai, atėniečiai ir kiti, jei ir turėjo laivų, tai mažai ir daugiausia penkiasdešimtirklių. Ir tai atsitiko vėlai, tik po to, kai Temistoklis įtikino su aiginiečiais kariavusius atėniečius (be to, laukta Barbaro) pasistatyti laivų, su kuriais jie ir dalyvavo jūros mūšyje16. Bet ir šie dar neturėjo visą laivą dengiančio denio.

[XV] Tokie tad buvo graikų laivynai, seniausieji ir vėliau atsiradę. Vis dėlto tie, kurie jų pasirūpino, įgijo tikrai nemenką jėgą gaudami pajamų ir galėdami valdyti kitus graikus: laivais užpuolę salas, jas užkariaudavo, ypač tie, kurie patys neturėjo pakankamai žemės. [2] O sausumoje nebuvo jokio karo, kuris būtų galėjęs suteikti ryškesnės galios. Jei ir kildavo kokių karų, visi jie būdavo nukreipti prieš kaimynus, o į žygius svetur, toli nuo savo žemių kitų užkariauti graikai nesileisdavo. Mat jie nepriklausė nuo didžiųjų polių ir nebuvo apie juos susibūrę, nerengė ir bendrų lygių dalyvių žygių, bet daugiau atskirai, pavieniui kariaudavo su kaimynais. [3] Labiausiai visi graikai, remdami vienus arba kitus, pasiskirstė per kadaise seniai vykusį chalkidiečių ir eretrijiečių karą17.

[XVI] Įvairiuose kraštuose iškildavo įvairių kliūčių augti. Jonėnus, kurie buvo labai pažengę, užpuolė Kiras ir persų karalystė, nugalėjusi Kroisą ir visas žemes šiapus Halio upės iki jūros. Kiras pavergė žemyne esančius polius18, o vėliau Darėjas, remiamas finikiečių laivyno galios, užkariavo ir salas. [XVII] Tironai, kiek jų buvo graikų poliuose, žiūrėdami vien savo reikalų, savęs, ir kad augtų jų namai, kiek įmanydami siekė polių saugumo, bet jokių paminėti vertų darbų nenuveikė, nebent žygiavo prieš savo kaimynus. Sicilijos tironai tokiu būdu pasiekė didžiausios galios. Šitaip Graikija ilgai visaip buvo varžoma, tad bendrai nenuveikė nieko ryškaus, o paskiriems jos poliams stigo drąsos.

[XVIII] Atėnų ir kitų Graikijos kraštų, daugelyje iš kurių jų atsirado dar anksčiau, tironų dauguma (išskyrus Siciliją, tai buvo paskutiniai tironai) buvo nuversti lakedaimoniečių19. Mat Lakedaimonas, nuo tada, kai jame įsikūrė dabartiniai jo gyventojai dorėnai, kiek mums yra žinoma, ilgiau nei kiti kraštai buvo krečiamas neramumų, tačiau, taip pat dar senų senovėje sulaukė geros tvarkos ir niekuomet nepatyrė tironijos – iki šio karo pabaigos20 jau bus kokie keturi šimtai su trupučiu metų, kai lakedaimoniečiai išlaiko tą pačią santvarką, todėl turėjo galios sutvarkyti ir kitų valstybių reikalus. O neilgai trukus po to, kai tironai Graikijoje buvo nuversti, įvyko ir Maratono lygumoje susikovusių medų ir atėniečių mūšis21. [2] Dešimtaisiais metais po šio mūšio Barbaras vėl su didžiule kariuomene atžygiavo pavergti Graikijos22. Kilus didžiuliam pavojui, savo galia išsiskiriantys lakedaimoniečiai tapo jungtinės graikų kariuomenės vadais, o atėniečiai, artėjant medams, sumanę palikti miestą ir išsikraustę į laivus, tapo jūrų tauta. Kartu išstūmę Barbarą23, graikai – tie, kurie sukilo prieš Karalių, ir pasibaigusio karo sąjungininkai – netrukus pasidalijo tarp atėniečių ir lakedaimoniečių. Mat tai buvo akivaizdžiai didžiausios galybės – vieni buvo stiprūs sausumoje, kiti – jūroje.

[3] Kurį laiką būta santarvės. Paskui susivaidiję lakedaimoniečiai ir atėniečiai pasitelkė sąjungininkus ir pradėjo kariauti. Likę graikai, jei susipykdavo, prisijungdavo prie vienos arba kitos pusės. Tad nuo medų karų iki, vėlgi, šio karo24, tai sudarydami paliaubas, tai kariaudami arba tarpusavyje, arba su atskilusiais savo sąjungininkais, jie gerai pasirengė karui ir, besipratindami tikrų pavojų akivaizdoje, įgijo daug patirties.

[XIX] Lakedaimoniečiai savo sąjungininkams vadovavo neuždėdami mokesčių, tik žiūrėdavo, kad tie laikytųsi jiems palankios oligarchinės santvarkos. O atėniečiai, laikui bėgant, paėmė kitų polių laivus, palikę tik chijiečių ir lesbiečių, ir visiems paskyrė mokėti piniginius mokesčius. Tad šio karo pradžioje jie vieni buvo pasirengę stipriau, nei visa dar nesuirusi sąjunga jos klestėjimo laikais.

[XX] Štai ką atradau apie senovės laikus. Sunkiai, nes ne kiekvienu liudijimu gali tikėti. Mat žmonės pasakojimus apie praeitį, nors tai ir būtų vykę jų krašte, vieni iš kitų perima netikrindami. [2] Antai dauguma atėniečių mano, kad kai Harmodijas ir Aristogeitonas nužudė Hiparchą25, jis buvo tironas, ir nežino, kad tuo metu valdė Hipijas, vyriausias Peisistrato sūnus, o Hiparchas ir Tesalas buvo jo broliai. Tądien, prieš pat įvykį, įtardami, kad vienas iš jų bendrininkų yra kažką atskleidęs Hipijui, jie nutarė šio nežudyti (mat jis jau turėjęs apie tai žinoti), bet, norėdami vis dėlto ką nors nuveikti, kol dar nesuėmė, ir kadangi jau užsitraukė sau tokį pavojų, nužudė Hiparchą, su kuriuo susidūrė prie vadinamojo Leokorėjo, kur tas rikiavo Panatėnajų eiseną. [3] Yra daug kitų dalykų, net ir dabartinių, o ne laikui bėgant pamirštų, dėl kurių ir kiti graikai turi klaidingą nuomonę. Antai, kad kiekvienam lakedaimoniečių karaliui priklausą ne po vieną, bet po du balsus, ir kad jie turį Pitanės dalinį, kurio niekad nėra buvę. Šitaip dauguma žmonių nesivargina aiškintis tiesos ir mieliau pasiima gatavus dalykus. [XXI] Vis dėlto nesuklystų tas, kas, remdamasis minėtais liudijimais, manytų, jog tai, ką išdėsčiau, apytikriai taip ir buvo, užuot labiau tikėjęs, esą būta taip, kaip savo giesmėse pavaizdavo dalykus išaukštinti ir pagražinti siekę poetai arba kaip papasakojo veikiau patrauklumo nei tiesos klausytojams ieškoję rašytojai [logographoi]. Nebeįmanoma to patikrinti, ir daug kas ilgainiui virto neįtikimais mitais, bet teisinga būtų manyti, kad, remiantis ryškiausiais liudijimais, pavyko rasti patenkinamų žinių – turint omenyje, kokio senumo tai dalykai.

[2] O šis karas, nors žmonės paprastai didžiausiu laiko tą karą, kuriame dalyvauja, o jį pabaigę ima labiau žavėtis senovėje vykusiais, – vis dėlto tam, kas žiūrės pačių įvykių, šis karas akivaizdžiai parodys, kad yra už juos didesnis.

[XXII] Visas kalbas, pasakytas karo išvakarėse arba jo metu, sunku buvo įsiminti – ką tiksliai kiekvienas sakė: tiek man tas, kurias pats esu girdėjęs, tiek kitiems, kurie iš įvairių vietų man apie jas yra pranešę. Tad kaip, mano manymu, veikiausiai turėjo būti pasakyta apie esamą padėtį, taip čia ir bus pasakyta, kuo arčiausiai laikantis bendros išties pasakytų žodžių minties. [2] O apie karo metu padarytus veiksmus nemaniau galįs rašyti tai, ką sužinojau iš pirmo pasitaikiusio liudininko arba taip, kaip man pačiam atrodė, bet rašiau vien apie tuos, kuriuose pats esu dalyvavęs arba apie kuriuos, iš kitų sužinojęs, tiksliai viską ištyriau. [3] Išsiaiškinti nebuvo lengva, nes įvykių dalyviai apie tuos pačius dalykus kalbėdavo ne vienodai, bet priklausomai nuo palankumo vienai arba kitai pusei ir nuo savo atminties. [4] Klausytojams tai, kad čia nėra mitų, gali pasirodyti veikiau nepatrauklu, tačiau pakaks, jei norintieji aiškiai perprasti dalykus, įvykusius ar kada nors ateityje vyksiančius (mat tokie ir panašūs dalykai atitinka žmogaus prigimtį), manys, kad tai yra naudinga. Juk tai amžiams skirtas turtas, o ne čia pat prieš klausytojus pasirodyti sudėtas daiktas.

[XXIII] Didžiausias iš ankstesniųjų įvykių buvo medų karas, tačiau ir jo baigtį netruko nulemti du jūroje ir du sausumoje įvykę mūšiai26. Bet šis karas labai užsitęsė, ir jo metu Graikijai teko patirti tokių dalykų, kokių niekada nebuvo įvykę per tokį patį laiko tarpą. [2] Niekuomet nebuvo paimta ir nusiaubta tiek polių – tai darė arba barbarai, arba patys tarpusavyje kariavę poliai; buvo ir tokių polių, kurie, užimti, gavo naujus gyventojus. Nebūta tiek tremčių ir žudynių – tiek paties karo metu, tiek dėl vidaus neramumų. [3] Ir tai, apie ką anksčiau buvo galima išgirsti, tačiau įvykiai retai kada tepatvirtindavo, nebeatrodė neįtikima: žemės drebėjimai ne tik apėmė didžiąją žemės dalį, bet ir buvo patys stipriausi, saulės užtemimai vyko dažniau, nei atmenama apie kokius nors ankstesnius laikus, kai kuriuos kraštus ištiko didžiulė sausra, o su ja ir badas bei tikrai nemažai žalos, o kartais ir pražūtį atnešusi maro liga. Ir visa tai kartu užgriuvo Graikiją šio karo metu.

[4] Pradėjo jį atėniečiai ir peloponesiečiai, nutraukę trisdešimtmetes paliaubas, kurias buvo sudarę po Eubojos paėmimo. [5] Visų pirma parašiau apie priežastis ir nesutarimus, dėl kurių jie tas paliaubas nutraukė, kad niekam ateityje netektų aiškintis, iš kur graikų krašte kilo toks didelis karas. [6] Tikroji, tačiau kalbose mažiausiai įžvelgiama priežastis, manau, buvo ta, kad, tapdami galingi ir keldami lakedaimoniečiams baimę, atėniečiai privertė juos imtis karo. O atvirai vienų ir kitų vardijamos priežastys, dėl kurių nutraukę paliaubas jie pradėjo karą, yra štai tokios27.

Pirmoji publikacija: „Naujasis Židinys-Aidai“, 2017, Nr.7.

 

Tatjana Aleknienė (g. 1965) – Lietuvos edukologijos universiteto Humanitarinio ugdymo fakulteto profesorė, klasikinės filologijos specialistė, platonizmo tradicijos, vėlyvosios Antikos, graikų patristikos, ankstyvosios graikų krikščionių literatūros ir Bizantijos kultūros tyrinėtoja, vertėja.

 

  1. Tukididas planavo aprašyti visą karą, tačiau spėjo parašyti tik apie 431–411 m. įvykius.
  2. Reta išimtis – Ariano (apie 90 – po 145) „Anabazės (Aleksandro Didžiojo žygių istorijos)“ pradžia.
  3. Polemiką su Herodotu galima išgirsti jau pirmuosiuose Tukidido teiginiuose (I, 1): „Atėnietis Tukididas“ „aprašė“ (ξυνέγραψε) peloponesiečių ir atėniečių karą, nuo pat pradžios „numanydamas, kad jis bus didelis ir už visus ankstesnius įžymesnis“ (ἀξιολογώτατον, „labiau vertas kalbų“); vadinasi, ir už „Turijiečio Herodoto“ „paskelbtoje istorijoje (‚tyrime‘)“ aprašytus persų ir graikų karus. Taip pat plg. XXI, 1; XXII, 4.
  4. Regis, jis jau pasirengęs kartu su Horacijumi tarti: Exegi monumentum
  5. Atėnietis Tukididas pirmus pamini peloponesiečius. Komentuotojai čia įžvelgia galimą autoriaus nešališkumo deklaraciją. Vėliau Tukididas paaiškina, kad po Amfipolio kampanijos nesėkmės jis buvo dvidešimčiai metų ištremtas iš savo polio ir galėjo „ramiai įdėmiau viską stebėti dėl tremties ne mažiau dėmesio skirdamas peloponesiečiams“ (V, 26, 5).
  6. Graikai save vadino ir šiandien vėl vadina „helėnais“, o savo kraštą – „Helade“. Kai kurie Antikos autorių vertėjai išsaugo šį „helėnišką“ vardą. Šiame vertime graikus ir Graikiją vadinu taip, kaip šiandien Lietuvoje yra įprasta, išskyrus III, 1–2, kur Tukididas aptaria „Heladės“ ir „Helėno“ vardo ryšį.
  7. Plg. „Odisėja“, III, 71 sqq = IX, 272 = „Himnas Apolonui“, 452 sqq: „Kas, svetimšaliai, jūs esate, šlapiuoju keliu atkeliavę? / Ar su kokiais reikalais, ar bastotės jūrom be tikslo / Tarsi plėšikai, kurie klajodami stato pavojun / Savo gyvybę, nelaimes svetur gyvenantiems neša“ (vertė Audronė Kairienė).
  8. „Iliada“, II, 108.
  9. „Iliada“, II, 509 sq.
  10. „Iliada“, III, 719.
  11. „Iliada“, II, 720.
  12. 404 m. pr. Kr.
  13. Plg. „Iliada“, 570; Pindaras, „Olimpinės giesmės“, XIII, 4.
  14. Apie 559–529 m. pr. Kr.
  15. 529–522 m. pr. Kr.
  16. Turimas omenyje 380 m. pr. Kr. mūšis prie Salamino salos.
  17. Pirmoje VII a. pr. Kr. pusėje.
  18. Kalbama apie 540 m. pr. Kr. įvykius.
  19. Iš Atėnų tironas Hipijas lakedaimoniečių buvo išvytas 510 m. pr. Kr.
  20. 404 m. pr. Kr.
  21. 490 m. pr. Kr.
  22. Šiam žygiui vadovavo pats karalius Kserksas.
  23. 479 m. pr. Kr.
  24. Vadinamasis Peloponeso karas prasidėjo 431 m. pr. Kr.
  25. 514 m. pr. Kr.
  26. Lemiamais 480–479 m. karo „jūros mūšiais“ galėjo būti pavadinti mūšiai (1) prie Salamino (480 m.) ir (2) prie Artemisijo (anksčiau tais pačiais 480 m.) arba prie Mikalės kyšulio (479 m.). „Sausumos mūšiai“ – Termopilų (480 m.) ir Platajų (479 m.). Kūrinio įžangoje Tukididas tvirtai įrodinėja, kad Peloponeso karas mastu pralenkęs graikų karus su persais, tačiau vėliau (IV, 36, 3), kalbėdamas apie atėniečių Sfakterijos salelėje apsuptų lakedaimoniečių padėtį, ją lygina su Termopilų patirtimi, kaip „mažą [įvykį] su didžiu“ (IV, 36, 3).
  27. Tukididas ima dėstyti (1) dėl (kadaise Korinto naujakurių apgyvendintos) Kerkyros salos ir Korinto (Spartos sąjungininko Peloponese) Ilirijos pakrantėje įkurtos bendros kolonijos Epidamno, (2) Korinto kolonijos Chalkidėje Potidajos ir (3) Atėnų Megarų poliui paskelbtų griežtų prekybinių sankcijų kilusių konfliktų aplinkybes.

2 komentarai

  1. Atgalinis pranešimas: Peloponesiečių ir atėniečių karas II | Aplinkkeliai.lt

  2. Atgalinis pranešimas: Peloponesiečių ir atėniečių karas III | Aplinkkeliai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *