Savo rašinyje „Meno kūrinio ištaka“ Martinas Heideggeris interpretuoja van Gogho paveikslą, kad pavaizduotų meno – meno kaip tiesos atverties – prigimtį[1].

Paveikslą jis nagrinėja išskirdamas tris buvimo būdus – naudingų artefaktų, gamtinių daiktų ir meno kūrinių. Pirmiausia jisai siūlo „nesiremiant jokia filosofine teorija“[2] aprašyti „įprastą reikmenį – valstietiškų batų porą“[3], ir čia reikalingas „betarpiškas aprašymas, tad neprošal būtų turėti iliustraciją“[4], taigi jis pasirenka „žinomą van Gogho, kuris ne kartą tapė batų reikmenį, drobę“[5]. Kad suprastume „reikmens reikmenišką buvimą“, turime žinoti, „kaip batai iš tikrųjų tarnauja“. Valstietei jie tarnauja jai apie juos nemąstant ir jų netgi nepastebint. Valstietė, avėdama batus ir su jais vaikščiodama, žino tą patikimumą, kuriame susideda „reikmens reikmeniškas buvimas“. Tačiau mes,

kol bendrais bruožais įsivaizduojame batų porą ar net apžiūrinėjame tiesiog gulinčių tuščių nenaudojamų batų atvaizdą, tol niekada nepatirsime, kas iš tiesų yra reikmens reikmeniškas buvimas. Iš van Gogho drobės mes netgi negalime pasakyti, kur tie batai stovi. Aplinkui šią valstietiškų batų porą nėra nieko, kas rodytų, kam jie galėtų būti naudojami ir kokiai aplinkai jie galėtų priklausyti – aplink juos tik neapibrėžta erdvė. Nė grumstelio žemės, prilipusios nuo dirvos arba nuo lauko kelio – nieko, kas bent jau rodytų, kad jie buvo naudojami. Valstietiškų batų pora ir nieko daugiau. Ir vis dėlto.

Iš tamsaus numintų batų vidaus žvelgia darbo žingsnių nuovargis. Grubus ir tvirtas batų sunkumas pritvinkęs lėto ėjimo ištvermės, ėjimo per tolyn nusidriekiančias visiškai vienodas lauko vagas, virš kurių siaučia žvarbus vėjas. Batų oda sugėrė dirvos drėgmę ir sodrumą. Po padais spraudžiasi vakarėjančio lauko kelio vienatvė. Batuose virpa nebylus žemės šauksmas, jos tyli nokstančių grūdų dovana ir nesuvokiamas jos kuklumas nykiuose žiemos laukų pūdymuose. Per šį reikmenį į mus prabyla sutūrėta aimana, kai nežinia, ar pakaks duonos, ir bežodis džiaugsmas vėl įveikus vargus, ir virpulys prieš būsimą gimimą, ir šiurpas, atsidūrus mirties akivaizdoje. Žemei priklauso šis reikmuo ir valstietės pasaulis jį saugo. Iš šios saugios priklausomybės pats reikmuo iškyla tam, kad pats savyje rymotų. [6]

Profesorius Heideggeris žino, kad van Goghas nutapė tokius batus keletą kartų, bet jis nenurodo paveikslo, kurį turi omenyje, lyg sakydamas, jog visos skirtingos versijos gali viena kitą pakeisti ir atverti tokią pačią tiesą. Skaitytojui, norinčiam palyginti Heideggerio pasakojimą su originaliu paveikslu arba jo reprodukcija, bus gana sunku nuspręsti, kurį iš jų pasirinkti. Iš visų menininko drobių, kurios buvo eksponuojamos tuo metu, kai Heideggeris rašė savo esė, į de la Faille katalogą buvo įtraukti aštuoni van Gogho batų paveikslai[7]. Iš pastarųjų tik trijuose matome „tamsų numintų batų vidų“, apie kurį taip aiškiai kalba filosofas[8]. Paveiksluose pavaizduoti batai labiau primena paties menininko, o ne valstiečio batus. Tai galėtų būti batai, kuriuos jis avėjo Olandijoje, tačiau paveikslai nutapyti 1886–87 m., kuomet van Goghas buvo apsistojęs Paryžiuje; viename iš jų užrašyta data: „87.“[9] Prieš 1886-uosius, kai jisai tapė olandų valstiečius, yra du batų paveikslai – pora švarių medinių klumpių, patalpintų ant stalo tarp kitų objektų[10]. Vėliau Arlyje jis nutapė, kaip pats rašė 1888-ųjų rugpjūtį laiške savo broliui, „une paire de vieux souliers“[11], kurie tikrai yra jo paties[12]. Antrasis „vieux souliers de paysan“[13] natiurmortas paminėtas 1888-ųjų rugsėjį laiške tapytojui Emile’iui Bernardui, tačiau jame stokojama Heideggerio aprašymui būdingų nudėvėto paviršiaus ir tamsaus vidaus bruožų[14].

Atsakydamas į mano klausimą, profesorius Heideggeris man maloniai atrašė, kad paveikslas, kuriuo jis rėmėsi, yra tas, kurį matė parodoje Amsterdame 1930-ųjų kovą[15]. O šis neabejotinai yra de la Faille kataloge pažymėtas nr. 255; tuo pačiu metu čia buvo eksponuojamas ir paveikslas su trejomis batų poromis[16], ir gali būti, jog šiame paveiksle matomas bato padas įkvėpė filosofo apmąstymus apie padus. Žiūrint į minėtus ar kokius kitus paveikslus, vis dėlto negalima iš tikrųjų pasakyti, jog van Gogho nutapyti batai išreiškė valstietės batų buvimą ar esmę bei jos santykį su gamta ir darbu. Tie batai yra paties menininko, kuris anuomet buvo miesto ir didmiesčio žmogus.

Vincent van Gogh. Batų pora (1886)

Vincent van Gogh. Batų pora (1886)

Heideggeris rašė:

Meno kūrinys mums pasakė, kas iš tiesų yra toks reikmuo kaip batai. Didžiausia saviapgaulė būtų manyti, kad tai tik mūsų aprašymas, kaip tam tikras subjektyvus veiksmas, šitaip viską pavaizdavo ir po to įdėjo į reikmenį. Jei čia kas ir abejotina, tai tik tai, kad kūrinio artumoje patyrėme pernelyg mažai, ir kad šią patirtį pernelyg grubiai ir pernelyg tiesmukiškai išsakėme. Tačiau svarbiausia yra tai, kad, kitaip nei iš pradžių galėjo pasirodyti, kūrinys mums nebuvo vien priemonė, padedanti lengviau įsivaizduoti, kas yra reikmuo. Veikiau tik per kūrinį ir kūrinyje reikmeniškas reikmens buvimas pasireiškė būtent kaip jis pats.

Kas gi čia atsitinka? Kas dedasi kūrinyje? Van Gogho drobė yra atvertis to, kas iš tiesų yra reikmuo, – valstietiškų batų pora. [17]

Tačiau čia filosofas pats save suklaidino. Iš susitikimo su van Gogho drobe jis išsinešė jaudinančių asociacijų visumą, apimančią valstiečius ir dirvą, apie kuriuos paveiksle tiesiogiai neužsimenama. Labiau tikėtina, kad šitai pagrįsta remiantis jo paties socialiniu požiūriu, skleidžiančiu niūrų pirmapradiškumo ir žemiškumo patosą. Tiesą sakant, jis „viską prasimanė ir visa tai suprojektavo paveiksle“. Prisilietęs prie kūrinio, jisai gavo ir pernelyg mažai, ir pernelyg daug.

Klaida glūdi ne tik jo projekcijoje, kuri pakeitė atidų žvilgsnį į meno kūrinį. Net jeigu jis būtų matęs valstietės batų paveikslą, kaip jisai jį apibūdino, klaidinga manyti, jog tiesa, kurią jis atvėrė paveiksle, – batų buvimas, – yra kažkas, kas duota kartą ir visiems laikams bei nepasiekiama mūsų suvokimui apie batus anapus paveikslo. Įmantriame Heideggerio aprašyme apie van Gogho nutapytus batus aš neaptikau nieko, kas negalėtų būti įsivaizduota žvelgiant į tikrų valstietiškų batų porą. Nors menui jis suteikia galias, kurios pajėgia pavaizduotoje batų poroje atverti jų būtį – taigi „bendrąsias daiktų esmes“[18], „pasaulį ir žemę savo priešpriešos žaisme“[19], – šiuo atveju šis metafizinės meno galios konceptas lieka tik teoretine idėja. Pavyzdys, kurį jis gvildena su tokiu stipriu įsitikinimu, tos idėjos nepatvirtina.

Ar Heideggerio klaida paprasčiausia ta, kad jis pasirinko netinkamą pavyzdį? Įsivaizduokime van Gogho valstietės batų paveikslą. Ar jis neatskleistų vien tik tas savybes ir tą buvimo sferą, kurią Heideggeris aprašė su tokiu patosu?

Vis tiek Heideggeris būtų praleidęs svarbų paveikslo aspektą – menininko buvimą kūrinyje. Žvelgdamas į paveikslą, jis nepamatė asmeniškumo ir fizionomiškumo, glūdinčio batuose, nes būtent dėl to jie nuolatos pakerėdavo menininką (nekalbame apie artimą ryšį su ypatingais atspalviais, formomis ir paveikslo, kaip tapybos kūrinio, nutapytu paviršiumi). Kai van Goghas pavaizdavo medines valstietiškas klumpes, jis joms suteikė aiškų, nenudėvėtą pavidalą bei paviršių kaip ir kitiems natiurmorto objektams – dubeniui, buteliams, kopūstui ir t. t., – kuriuos išdėstė priešais klumpes ant to paties stalo. Vėlesniame valstietiškų odinių šlepečių paveiksle jisai jas atsuko nugarėlėmis į stebėtoją[20]. Savo paties batus jis padėjo ant žemės atskirai; jie parodyti taip, tarsi mus pasitiktų, o jų išvaizda tokia nusidėvėjusi ir susiraukšlėjusi, jog galime juos laikyti tikrais senėjančių batų portretais.

Manau, kad mes lengviau suprasime, ką van Goghas mąstė apie savo batus, kai perskaitysime Knuto Hamsuno parašytą pastraipą iš jo 1890-ųjų romano „Badas“, apibūdinančią jo paties batus:

Tartum niekad nebūčiau matęs savo batų, imu tyrinėti jų išvaizdą, jų mimiką, kada pajudinu koją, jų formą ir nusinešiojusį viršų ir pastebiu, kad raukšlės ir baltos siūlės suteikia jiems savotišką išraišką, fizionomiją. Kažkas iš mano paties esybės perėjo į tuos batus, nuo jų dvelkė kažkokiu artimumu, gyva mano paties dalimi… [21]

Lyginant van Gogho paveikslą su Hamsuno tekstu, mes paveikslą interpretuojame kitaip nei Heideggeris. Filosofas batų paveiksle aptinka tiesą apie pasaulį, kurią nemąstydamas išgyvena batų savininkas valstietis; Hamsunas mato tikrus batus, kuriuos patiria sąmoningas, mąstantis avėtojas, kuris šiuo atveju yra ir rašytojas. Hamsuno personažas, svarstantis, save stebintis klajūnas, yra artimesnis ne valstiečio, o van Gogho situacijai. Vis dėlto van Goghas kai kuriais bruožais panašus į valstietį; jis, menininkas, dirba, užsispyrusiai atlieka užduotį, kuri jam yra jo neišvengiamas pašaukimas, jo gyvenimas. Žinoma, van Goghas, kaip ir Hamsunas, taip pat turi išskirtinę vaizdavimo dovaną; jis sugeba su ypatinga jėga į drobę perkelti daiktų formas ir savybes; tačiau tai yra daiktai, kurie jį giliai palietė, šiuo atveju tai yra jo paties batai – daiktai, neatskiriami nuo jo kūno ir nepamirštami jo atliepiančiai savipratai. Tiesa ir tai, kad juose atsispindi jo jausmai ir asmeninės svajos. Drobėje atskyręs savo paties senus, nudėvėtus batus, jis atsuka juos į stebėtoją; iš jų jis padaro dalelę savo autoportreto, parodo tą kostiumo dalį, su kuria mindžiojame žemę ir kurios dėka nustatome judėjimo, nuovargio, slėgimo, sunkumo krūvius – tą tiesaus kūno naštą jo sąlytyje su žeme. Batai žymi mūsų neišvengiamą vietą ant žemės. „Būti kieno nors batuose“ (to be in someone’s shoes) reiškia būti kieno nors keblioje padėtyje arba gyvenimiškoje situacijoje. Atskirdamas savo nudėvėtus batus ir padarydamas juos paveikslo tema, menininkas išreiškia rūpestį dėl savo socialinės būties negandų. Batai yra ne vien tik naudojimosi įrankis, ir nors peizažų tapytojas, dirbantis lauke, turi kažką bendra su valstiečio gyvenimu laukuose, visgi van Goghui batai, kaip „gyva jo paties dalis“ (Hamsuno žodžiais), yra labai svarbi tema.

Gauguinas, kuris gyveno van Gogho buveinėje Arlyje 1888-aisiais, savo draugo batų poros paveiksle įžvelgė asmeninę istoriją. Savo atsiminimuose apie van Goghą jis pateikė giliai jaudinantį pasakojimą, susijusį su van Gogho batais.

Dirbtuvėje buvo pora didelių vinim kaustytų batų, labai nusidėvėjusių ir purvinų; iš jų jis padarė nepaprastą natiurmortą. Kažkaip pajutau, kad šis senas reliktas turi savo istoriją, ir vienądien aš išdrįsau jo paklausti, ar jis turi kokią nors priežastį pagarbiai saugoti batus, kuriuos bet kuris kitas tiesiog išmestų į šiukšlių dėžę.

„Mano tėvas“, – tarė jis, – „buvo pastorius, ir jo paragintas ėmiausi teologinių studijų, idant pasiruoščiau savo būsimam pašaukimui. Vieną gražų rytą aš, jaunasis pastorius, nieko nesakydamas savo šeimai išvykau į Belgiją skelbti evangeliją gamyklose ne taip, kaip buvau mokytas, o kaip pats ją supratau. Šitie batai, kaip matai, drąsiai iškentėjo tos kelionės vargus“.

Pamokslaudamas kalnakasiams Borinaže, Vincentas pradėjo slaugyti auką, nukentėjusią per gaisrą kasykloje. Vyras buvo taip stipriai apdegęs ir sužalotas, jog gydytojas nesuteikė jokios vilties, kad jis atsigaus. Anot jo, tiktai stebuklas galėjo jį išgelbėti. Van Goghas jį nuoširdžiai globojo keturiasdešimt dienų ir kalnakasio gyvybę išgelbėjo.

Prieš palikdamas Belgiją, aš šio žmogaus, kurio kaktą vagojo daugybė randų, akivaizdoje patyriau erškėčių karūnos regėjimą, prisikėlusio Kristaus regėjimą.

Gauguinas tęsia:

Ir Vincentas vėl paėmė savo paletę; jis dirbo tyliai. Priešais jį buvo balta drobė. Aš pradėjau jo portretą. Mintyse regėjau ir Jėzaus vaizdinį, skelbiantį gerumą bei nuolankumą. [22]

Tiksliai nežinoma, kurį iš tų paveikslų su viena batų pora Gauguinas matė Arlyje. Pasak jo, paveikslo atspalvis buvo violetinis ir kontrastavo su geltonomis dirbtuvės sienomis. Tatai nėra svarbu. Gauguino pasakojimas, parašytas po kelerių metų ir su tam tikromis literatūrinėmis afektacijomis, patvirtina esminį dalyką, jog batai van Goghui buvo atmintina jo paties gyvenimo dalis, šventas reliktas.

Meyer Schapiro

 

Vertė Tautvydas Vėželis & Linas Jankauskas

Versta iš: Meyer Schapiro The Still Life as a Personal Object: a Note on Heidegger and van Gogh

Vincento van Gogho kūrinių galerija: www.vangoghgallery.com

 

  1. [1]Originali išnaša: [1] Martin Heidegger, «Der Ursprung des Kunstwerkes», leidinyje Holzwege (Frankfurt a. M.: Klostermann, 1950), 7–68. Vėliau perleistas atskiras leidinys su plonais viršeliais ir H.-G. Gadamerio įžanga (Stuttgart: Reclam, 1962). Angliškai išvertė A. Hofstadter – The Origin of the Work of Art, vertimas patalpintas leidinyje: A. Hofstadter ir R. Kuhns Philosophies of Art and Beauty (New York: Random House, 1964), 649–701. Visos citatos paimtos iš puikaus Hofstadter vertimo ir perspausdintos gavus leidyklos Harper & Row (Niujorkas) leidimą. Būtent Kurtas Goldsteinas atkreipė mano dėmesį į Heideggerio esė, kuri pirmiausia atsirado kaip paskaitos, skaitytos 1935 ir 1936 metais. [Visos lietuviškos Heideggerio „Meno kūrinio ištakos“ citatos, esančios šiame M. Schapiro esė vertime, paimtos iš šio leidinio: Martin Heidegger, Hans-Georg Gadamer, „Meno kūrinio ištaka“, Vilnius: Aidai, 2003, vertė T. Sodeika, J. Jonutytė. – Vert. past.].
  2. [2]Martin Heidegger, Hans-Georg Gadamer. „Meno kūrinio ištaka“, Vilnius: Aidai, 2003, p.27, vertė T. Sodeika, J. Jonutytė. – Vert. past.
  3. [3]Martin Heidegger, Hans-Georg Gadamer. „Meno kūrinio ištaka“, Vilnius: Aidai, 2003, p.27, vertė T. Sodeika, J. Jonutytė. – Vert. past.
  4. [4]Martin Heidegger, Hans-Georg Gadamer. „Meno kūrinio ištaka“, Vilnius: Aidai, 2003, p.28, vertė T. Sodeika, J. Jonutytė. – Vert. past.
  5. [5]Martin Heidegger, Hans-Georg Gadamer. „Meno kūrinio ištaka“, Vilnius: Aidai, 2003, p.28, vertė T. Sodeika, J. Jonutytė. – Vert. past.
  6. [6]Originali išnaša: [2] Origins of the Work of Art, 662–63. [Atitinkama vieta lietuviškame vertime: Martin Heidegger, Hans-Georg Gadamer. „Meno kūrinio ištaka“, Vilnius: Aidai, 2003, p.28–29, vertė T. Sodeika, J. Jonutytė. – Vert. past.] / Heideggeris vėl užsimena apie van Gogho paveikslą savo pataisytame 1935-ųjų laiške, išleistame M. Heideggerio „Įvade į metafiziką“. Kalbėdamas apie Dasein (čia-būtį arba čiabūtį), jis nurodo van Gogho tapybą: „[P]ora grubių valstietiškų batų ir nieko daugiau. Šis paveikslas iš tiesų nieko nepavaizduoja. Tačiau su tuo, kas ten yra, akimirksniu atsiduri pats sau vienas, tarsi žingsniuotum vėlyvą rudens vakarą, rusenant paskutiniams bulvienojų laužams žingsniuotum namo su kauptuku ant peties per laukus. Kas čia yra tai, kas buvoja? Drobė? Teptuko potėpiai? Dažų dėmės?“ (Martin Heidegger, „Metafizikos įvadas“, leidinyje „Žmogus ir žodis“, T. 6, Nr. 4, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2004, p.57, vertė T. Sodeika; tekstas internete: http://www.biblioteka.vpu.lt/zmogusirzodis/PDF/filosofija/2004/heideggeris.pdf).
  7. [7]Originali išnaša: [3] J. B. de la Faille, Vincent van Gogh (Paris: 1939): no. 54, fig. 60; no. 63, fig. 64; no. 225, fig. 248; no. 331, fig. 249; no. 332, fig. 250; no. 333, fig. 251; no. 461, fig. 488; no. 607, fig. 597.
  8. [8]Originali išnaša: [4] J. B. de la Faille, Vincent van Gogh (Paris: 1939): nos. 255, 332, 333.
  9. [9]Originali išnaša: [5] J. B. de la Faille, Vincent van Gogh (Paris: 1939): no. 333; pasirašyta: „Vincent ’87.“
  10. [10]Originali išnaša: [6] J. B. de la Faille, Vincent van Gogh (Paris: 1939): nos. 54, 63.
  11. [11]Une paire de vieux souliers (pranc.) pora senų batų. – Vert. past.
  12. [12]Originali išnaša: [7] J. B. de la Faille, Vincent van Gogh (Paris: 1939): no. 461. / Vincent van Gogh, Verzamelde brieven van Vincent van Gogh (Amsterdam: 1952–64), III, 291, laiškas nr. 529.
  13. [13]Vieux souliers de paysan (pranc.) seni valstietiški batai. – Vert. past.
  14. [14]Originali išnaša: [8] J. B. de la Faille, Vincent van Gogh (Paris: 1939): no. 607. Van Gogh, Verzamelde brieven, IV, 227.
  15. [15]Originali išnaša: [9] Asmeninis pranešimas, 1965 m. gegužės 6 d. laiškas.
  16. [16]Originali išnaša: [10] J. B. de la Faille, Vincent van Gogh (Paris: 1939): no. 332, fig. 250.
  17. [17]Originali išnaša: [11] Origins of the Work of Art, 664. [Atitinkama vieta lietuviškame vertime: Martin Heidegger, Hans-Georg Gadamer. „Meno kūrinio ištaka“, Vilnius: Aidai, 2003, p.31–32, vertė T. Sodeika, J. Jonutytė. – Vert. past.]
  18. [18]Originali išnaša: [12] Origins of the Work of Art, 665. [Atitinkama vieta lietuviškame vertime: Martin Heidegger, Hans-Georg Gadamer. „Meno kūrinio ištaka“, Vilnius: Aidai, 2003, p.33, vertė T. Sodeika, J. Jonutytė. – Vert. past.]
  19. [19]Originali išnaša: [13] „Van Gogho drobėje vyksta tiesa. Tai nereiškia, kad čia koks nors esantis dalykas teisingai atvaizduotas, tai reiškia, kad reikmens (batų) reikmeniško buvimo atsivėrimo dėka visa buvinija – pasaulis ir žemė savo priešpriešos žaisme – patenka į nepaslėptį. […] Kuo paprasčiau ir esmingiau, pačia savo esme, iškyla mūsų akivaizdoje reikmuo-batai […], tuo betarpiškiau ir patraukliau drauge su jais ima labiau būti visa buvinija.“ (Origins of the Work of Art, 680. [Atitinkama vieta lietuviškame vertime: Martin Heidegger, Hans-Georg Gadamer. „Meno kūrinio ištaka“, Vilnius: Aidai, 2003, p.57–58, vertė T. Sodeika, J. Jonutytė. – Vert. past.])
  20. [20]Originali išnaša: [14] J. B. de la Faille, Vincent van Gogh (Paris: 1939): no. 607, fig. 597.
  21. [21]Originali išnaša: [15] Knut Hamsun, Hunger, vert. G. Egerton (New York: Alfred Knopf, Inc., 1941), 27. [Atitinkama vieta lietuviškame vertime: Knutas Hamsunas, „Badas“, Vilnius: Vaga, 1987, vert. Vytautas Petrauskas, p.307. – Vert. past.]
  22. [22]Originali išnaša: [16] de Rotonchamp, Paul Gauguin 1848–1913, 2-asis leidimas (Paris: G. eres, 1925), 33. Yra ir ankstesnė pasakojimo versija: Paul Gauguin, Natures mortes, leidinyje Essais d’art libre, 1894, 4, 273–75. Atkreipti dėmesį į tuodu tekstus man nuoširdžiai padėjo profesorius Markas Roskillas.
Tagged with: GauguinHeideggermenasSchapirotapybatiesavan Gogh
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.