Jungiškosios krypties psichologijos apžvalga[1].

Įžanga:

Mitologijoje nuo seniausių laikų sukauptos bene pačios archajiškiausios ir išmintingiausios žmonijos dvasios ir prigimties žinios. Nuo pat tų laikų, kai galime įžvelgti pirmuosius žmonijos rūšies atsiradimo pėdsakus, žmogus per mitą ir jo kūrimą, kaip universalią kalbą, bandė įminti gyvenimo paslaptį ir išreikšti ją savitais būdais per tam tikrą gyvenimo patirtį. Mito pasaulyje galioja savos taisyklės ir tikrovės supratimas – vietoj įprastų logiškų sąvokų ir faktų perteikiami iracionalių įvaizdžių modeliai, kurių reikšmę dalyvis-stebėtojas turi įžiūrėti ir patirti pats. Remiantis Jungu[2], pastebima, jog šių vaizdinių reikšmės simboliškai siejasi ir atsikartoja kiekvienoje religijoje, mite ir sapne.

Mito vaizdinio negalima priimti nei tiesiogiai ir konkrečiai, kaip tai supranta tam tikros religijos tikėjimo sistema, nei kaip „paprasčiausią fantaziją“, kaip nutinka mokslininkų tarpe. Mitas nagrinėjamas simbolių kalba, kurioje slypi „amžinosios tiesos“ apie žmonijos psichikos egzistavimą – tiesos apie psichikos tikrovę. Pasakojimams būdingas „vieną kartą…“ istoriškai nereiškia „vieno įvykio“, bet kalba apie įvykius, kurie nutinka amžinai, visada ir visur. Mitai ir šiomis dienomis yra gyvi. Jie atgyja kiekvieną naktį, kuomet panyrame į didžiulį mitologinių vaizdinių šaltinį, pasąmoningą psichikos sritį – sapnų ištakas. Galiausiai daugybė mūsų įprastų žaidimų turi sąsajų su mitologija, o dar daugiau – su šiuolaikiniu menu, literatūra, kinu, kurie taip pat turi ryšį su mitologinėmis temomis.

Taikant lyginamojo tyrimo metodą, galima geriausiai suprasti mitologijos simbolių kalbą. Tokiu būdu aptiksime tam tikrus pavyzdžius, kurie dažnai atsikartoja įvairiose kultūrose, nepaisant didelių atstumų ir laiko skirtumų. Jungas vadino šiuos skirtingose kultūrose glūdinčius šablonus „archetipais“, kilusiais iš žodžių junginių „pirmykštis“ ir „tipas“, kuris reiškia „tipinį“ – „būdingą“. Archetipiniai įvaizdžiai apima pačius svarbiausius žmogaus patirties ir gyvenimo dramos bruožus. Jie atskleidžia tiek stipriuosius įvaizdžius, tiek ir bendrus dinamiško elgesio modelius. Tai – instinktyvių žmogaus funkcijų repertuaras, analogiškas mūsų rūšiai instinktyvių impulsų, kurie, tarkim, skatina šiaurinius spalvinguosius trupialus susisukti nuostabius ašarų lizdus, o lašišas grįžti į upelius, iš kur jos ir kilo. Visi šie bendri įvaizdžiai kyla iš tų situacijų ir stimulų, tos pačios žmonių sąveikos tvarkos, pasikartojančios tūkstančius metų.

Archetipiniai įvaizdžiai išreiškia keletą pagrindinių gyvenimo dramos etapų, kuriuos simbolizuoja Herojaus mitas. Jie kyla iš pirminio pasąmoningo etapo, kuriame ego dar nėra susiformavęs, o vėliau tęsiasi įvairūs herojiškų kovų tarpsniai, kol galų gale pasiekiama paskutinė „vientisumo“ stadija ar integracija, kuomet gyvenimas yra visiškai išpildomas ir atkuriamas žmogaus santykis su dieviškumu. Jungas šį procesą pavadino „individuacija“ – procesu, kuriame tampama tikruoju individu, kuriuo žmogus ir yra. Jungas manė, jog šis „tikrasis aš“ yra dinamiškas veiksnys, slypintis kiekvieno individo pasąmonėje. Iš visų kitų archetipų jis išsiskiria tuo, jog yra pačioje ašyje, kur glūdi tvarka ir vientisumas. Jungas tai vadino „Savuoju Aš“.

Pradinė embriono stadija

Jau pačiuose seniausiuose kūriniuose mitas formuodavo vaizdinį, kuris atskleidžia pirminę tobulumo, vientisumo ir palaimos sklidiną būseną. Ši pirminė būsena visada būdavo vaizdžiai patalpinama į apskritimo, įdubimo, duburio ar rutulio formas. Dažnai dominuoja Motinos Žemės archetipinis simbolis – Didžioji Motina su maitinančia ir apsaugančia gimda. Taip pat galime aptikti ir daugybę kitų šį archetipą vaizduojančių simbolių. Bet kas, apimantis ir sulaikantis, kaip, pavyzdžiui, indas, kuris apsupa, saugo ir laiko ką nors mažo ir trapaus, paprastai turi „pirmykštės motinos“ bruožų. Vienas iš įprastų simbolių yra uroboras – gyvatė, ryjanti savo pačios uodegą.

Uroboro apsuptas saulės dievas Horas, turintis apie dvidešimt skirtingų hipostazių. Kūdikio pavidalu jis vaizduojamas kaip pirštą žindantis vaikas – Harpokratas. // Iš senovės Egipto papiruso Dama Heroub (?)

Šie simboliai išreiškia rojaus būseną iki to laiko, kai tapome savarankiški ir autonomiški. Troškimą patirti šią psichologinę būseną motyvuoja Edeno sodas ir Aukso amžiaus laikai, kada žmonija gyveno vienybėje su dievais, teikiančiais dievišką pilnatvę ir visumą. Biologiniame individo amžiuje šis simbolis ne tik atitinka embriono prenatalinį nėštumo laikotarpį motinos gimdoje, bet ir naujagimio visiškos nepriklausomybės nuo motinos būseną. Psichologiškai šie simboliai išreiškia etapą, kuomet ego dar tik formuojasi arba tą laikotarpį, kai ego valdo universalus instinktų modelis, padedantis žmogui suvokti pasaulį ar sąlygas, kada individas labai mažai arba visai neišreiškia savo individualios vertės.

Atsiskyrimas, kūrimas ir savimonės pradžia

Lyginamoji mitologija rodo, jog kūrybinė įtampa ir skubotumas yra įprastas reiškinys pirminėje embriono stadijoje, nors jis ir sukelia problemų – didysis uroborinis ratas skyla ir į pasaulį įsilieja šviesa. Tipinė šio impulso personifikacija yra gyvatė, kuri vilionėmis sudrumsčia pasyvų Ievos būvį Rojaus sode. Taip pat pasakose aptinkamas ir kitas tamsus personažas, gyvūnas, kuris vilioja herojų ar heroję pažeisti status quo ir padaryti kažką „blogo“, t. y. atsiskirti nuo gėrio. Tokie veiksmai pasibaigia išvarymu iš rojaus būsenos. Tuomet kyla instinktyvus noras apsaugoti vaiką, kaip ir ilgesys praeities malonumų ar to, kas kažkada buvo pasiekta; visa tai – prarastojo Rojaus ženklai, prisiminimai, tad gyvenimas verčia susitaikyti ir prisitaikyti iš naujo.

Šis procesas prasideda katastrofišku atsiskyrimu. Mite tai vaizduojama kaip pasaulio Tėvų atsiskyrimas. Tėvas Dangus ir Motina Žemė laiko vienas kitą glėbyje ir pasaulyje įsivyrauja tamsa.

Senovės Egipto papirusas Nestanebetisheru (fragmentas): vėjo dvasių padedamas dievas Šu atskiria Dangų (Nut) ir Žemę (Gebą).

Vėjo dvasių padedamas dievas Šu atskiria Dangų (Nut) ir Žemę (Gebą). // Iš senovės Egipto papiruso Nestanebetisheru

Vaikas, gimęs tarp jų, turi būti išstumtas, nepaisant tėvų verksmų ir dejonių. Ir tik tada į pasaulį įžengia šviesa. Ši šviesa simbolizuoja sąmoningumą. Tik sąmonės šviesoje žmogus gali įgyti žinojimą. Tačiau sąmonės įgijimas – tai prometėjiškas veiksmas, kuris įtraukia herojų į pasipūtėliškumo ir pelnytos bausmės pavojų. Štai Prometėjas, pavogęs iš dievų ugnį, buvo prirakintas prie uolos, kur erelis kapojo jo kepenis kiekvieną naktį. O kai Ikaras per aukštai pakilo žmogiškų rankų padirbtais sparnais, jų vaškas ištirpo ir jis krito negyvas į jūrą. Herojus nori susidurti su šiais pavojais, kadangi jo pareiga – nešti ugnį tam, jog kažką pakeistų, nepaisant to, kad jis suvokia savo vienišumą, individualumą ir mirtingumą.

Kad ir kaip būtų, jeigu jau obuolys kartą paragautas, pasaulis pasidalija į dvi priešingybes – į „gerą“ ir „blogą“, kurios įsigali pasaulyje. Didžioji Geroji Motina atskleidžia savo tamsiąją pusę – kupiną pagiežos Baisiąją Motiną. Kūrybiškasis Tėvas priešakyje išvysta Destruktyvųjį Tėvą, o broliai žudo vienas kitą meilės vardan: taip pasaulis tampa pakaitomis arba vilionių, arba persekiojimų vieta.

Herojaus mitas: gimimas, pašaukimas, kelionė

Herojaus mitas atskleidžia, jog asmenybė susiformuoja tik per kovą, kančias ir pasiaukojimą. Didvyrio pergalės ir pralaimėjimai atspindi kasdieninius kiekvieno mūsų gyvenimo iššūkius, kad ir kokie jie būtų žemiški ar didingi.

Francesco di Giorgio Martini. Kristaus gimimas (paveikslas, įterptas į rankraščio raidę, 1460)

Herojus dažniausiai gimsta kukliomis sąlygomis, pavyzdžiui, ėdžiose ar oloje, tačiau tuo pačiu toks gimimas yra ypatingas kitais atžvilgiais: paprastai kūdikį gaubia nežemiška šviesa arba jis kelia grėsmę karaliui.

Dažnai Herojus turi du tėvus – asmeninį tėvą ir „aukštesnįjį“. Taip pat vaikas gimsta iš dieviškos dvasios – iš nekaltosios mergelės įsčių. Tokiu būdu herojus įkūnija dualistinę prigimtį: jis toks pat mirtingasis kaip ir visi kiti, bet iš kitos pusės – bendruomenės atstumtasis, svetimas jų pasauliui.

Jam sunku pritapti prie tokios aplinkos, kuri nepriima jo pranašysčių, gydymo ar kūrybinės galios. Visa tai jį stumia imtis ypatingų darbų.

Didvyrio nuotykis visada prasideda nuo kokios nors misijos, žinios iš paslaptingo šaltinio: varlė princesei prabyla žmogaus balsu, Mozė išvysta degantį krūmą, tuščias ryžių dubenėlis plaukia prieš srovę (Buda) ar sapnuose regimas apreiškimas. Išrinktieji visada pašaukiami tam tikru svarbiu metu, kuomet senojo gyvenimo vertybės būna išsisėmusios ir tarsi nieko naujo nebevyksta. Kaip ir tuomet, kai Karaliaus Žvejo[3] karalystėje tvyrojo sąstingis, pasirodė Persevalis, kuris su didžiuliu užsidegimu ėmė ieškoti Šventojo Gralio. Kad ir kokia forma pasireikštų herojaus misija, jis visuomet pašaukiamas įvykdyti itin svarbią užduotį.

Herojaus mitas: kova su drakonu ir moteriškumo išpirkimas

Kovodamas su drakonu, Herojus kovoja su regresyviąja pasąmonės jėga, kuri kėsinasi į vis labiau atsakingesnį ego. Jėgos, įsikūnijusios į Kirkę, Kali, medūzą, jūros gyvates, Minotaurą ar gorgonę, simbolizuoja tamsiąją Didžiosios Motinos pusę. Didvyris gali leistis būti praryjamas pabaisos ar sąmoningai nužengti į Hado pragaro karalystę, kad įveiktų blogio jėgas. Šį pavojingą Herojaus nusileidimą į pragarmę – jūrą, olą ar požeminį pasaulį, kad įgytų naują tapatybę – žymi nakties kelionė jūra per pabaisos pilvą. Ši mirties ir prisikėlimo tema pasitaiko dažniausiai: visi iniciacijos ritualai apima šiuos pagrindinius archetipų pavyzdžius, kai turi būti sunaikinta senoji tvarka bei visi pirmykščiai vaikiški prisirišimai ir vietoje to kuriamas brandesnis ir produktyvesnis gyvenimas.

Mitologinės kovos su drakonu tikslas beveik visada būna tas pats: nekaltoji mergelė, noras ją pasisavinti ar, bendrai tariant, kovoti „už lobį, kurį sunku įgyti“. Šis pažeidžiamos, gražios ir žavingos moters, kurią saugo įkalinusi grėsminga pabaisa, įvaizdis atskleidžia žmogaus asmenybės gelmiškąją esmę ir ją supančią prieštaringą aplinką. Didvyrio užduotis yra išlaisvinti mergelę iš pabaisos nasrų ir galų gale ją vesti, kartu su ja įkurti karalystę. Ši drakono ir Herojaus kova už kalinę yra vienas iš archetipų pavyzdžių, kurie veda mus per tuos asmeninio augimo pereinamuosius laikotarpius, žyminčius dvasinį atgimimą ir sąmonės perkeitimą. Įkalintoji mergelė simbolizuoja „naują“ savybę, kurios išlaisvinimas sudaro sąlygas tolesniam tobulėjimui.

Vittore Carpaccio. Šv. Jurgis ir slibinas (1502)

Išgirdęs šauksmą, herojus pasiryžta kelionei į nežinomą, paprastai pavojingą kraštą, kupiną tiek vilčių, tiek rizikos. Kelionės tikslas visada veda žemyn: kartais, pavyzdžiui, Jonui, Enėjui, Kristui ar Psichei, tai yra nuopuolis į jūrą, į požeminį pasaulį, patį Hadą. Perėjimas į kitą pasaulį yra pragaištingas: didvyrio silpnadvasiškumą pažaboja staiga atsiradę angelai sargai ar gyvūnai pagalbininkai, kurie herojui iš naujo suteikia galių įvykdyti antžmogio užduotį, kurios nebūtų įmanoma atlikti be išorinės pagalbos. Šios pagalbinės jėgos, kurios palaiko ego sunkioje kovoje, reprezentuoja kovą už psichikos vientisumą. Jos vaizdingai liudija, kad šio Herojaus mito esminė funkcija yra kiekvienam individui perteikti tikrojo „aš“ vystymosi kelią.

Individuacijos tikslas ir jos simboliai

Psichikoje glūdinčios priešybės, kurios visiškai atsiskiria užgimus sąmonei, Herojaus dramos pabaigoje sėkmingai susitaiko. Pagrindiniai šios sintezės simboliai yra įvairios coniunctio oppositorum[4] ar mandalos[5] formos, išreiškiančios naujai atgimusį vientisumą aukštesniame arba labiau diferencijuotame lygyje. Karaliaus ir Karalienės susijungimo santuokoje, vyro ir moters susiliejimo į androgenišką formą ar geometrinių skirtybių paradoksalaus susivienijimo į „skritulį kvadrate“ vaizdiniuose, taip pat gyvenimo ir mirties slėpinio simbolyje – nemirtingo dievo, kenčiančio kūniškas žaizdas, – šių visų priešybių susijungimas simbolizuoja vidinę asmenybės integraciją.

Vajradhatu mandala (Tibetas, XI a.)

Dar kiti šio asmenybės vientisumo simboliai yra nemirtingumo eliksyras, daug kainuojantis perlas, dieviškasis kūdikis, žymintis gyvenimo laikinumą peržengiančią jėgą, kuri skatina toliau vystytis.

Didvyrio mitas pasakoja apie ego drąsą įveikti baimės, kaltės ir vidinių konfliktų naštą, pasiryžtant būti nukryžiuotam ant kryžiaus, kad būtų atstatytas vidinis vientisumas – tik tokiu būdu Dievas ir žmogus gali susitaikyti bei būti artimi. Pirminė Dievo ir žmogaus sąjunga, kaip ir Rojaus sode, nutraukiama, kuomet ego sąmoningėja. Tada ego ištremiamas į priešybių pasaulį, kuriame žmogus nuolat kariauja, kaip brolis kariauja prieš brolį, ir naikina visa aplink. Tačiau visame šiame chaose gimsta šviesos vaikas – Didvyris, kurio kova lemia amžina draugystę tarp vyro ir moters, šviesos ir tamsos, gyvenimo ir mirties, Dievo ir žmogaus. Tai yra viltis, Žiedas, Įsipareigojimas, Liepsnojantis Vaivorykštės Tiltas, kuris suvienija žmogiškumą ir dieviškumą pačiose žmogiškosios psichikos gelmėse.

Donald Kalsched & Alan Jones

 

Vertė Jūratė Ziedelytė

Versta iš: Myth and Psyche. The Evolution of Consciousness

 

  1. [1]Šią apžvalgą parašė Donaldas Kalschedas ir Alanas Jonesas, pasiremdami Niujorko Hofstra universiteto muziejuje 1986 m. lapkričio 15 – gruodžio 19 d. vykusia fotografijų paroda. Ekspoziciją pristatė Hofstra universiteto muziejus kartu su Archetipinių simbolių tyrimų archyvu (ARAS). Parodą kuravo Karin Barnaby ir Annmari Ronnberg.
  2. [2]Carl Gustav Jung (1875–1961) – šveicarų psichiatras ir psichoterapeutas, sukūręs analitinės psichologijos teoriją, atspindinčią „sudėtingą psichinio gyvenimo vaizdą, kur ypatingą vietą užima pasąmoningųjų procesų analizė, atskleidžianti asmens motyvacijos sferą, nubrėžianti asmenybės struktūros ir gelminio tapatumo kontūrus, suteikianti kryptį asmenybės raidos, patologijos bei psichoterapijos sampratai. Ši teorija priskiriama tarpdalykinei paradigmai, nes integruoja savyje ne tik psichologijos, bet ir kultūros, istorijos bei religijotyros studijas“ (lapa.lt).
  3. [3]Karalius Žvejys (pranc. Roi Pêcheur, angl. Fisher King) – prancūzų rašytojo Chrétieno de Troyes (apie 1135 – apie 1190) riterių romano „Persevalis, arba pasakojimas apie Gralį“ (Perceval ou le conte du Graal) vienas iš veikėjų. „<…> [J]is tikrai karalius, tai iš tiesų galiu jums pasakyti; bet kartą mūšy buvo sužeistas ir taip suluošintas, kad nebegali pats ant kojų pastovėti. Į juosmenį tarp klubų ietis jam pataikė. Dėl to jį ligi šiol tokie skausmai kankina, jog nebegali raitas joti. Kai užsimano kiek prasiblaškyti ar susirasti malonesnį sau užsiėmimą, liepia nunešti jį į valtį ir plaukia upėn meškerioti kabliuku. Štai kodėl Karaliumi Žveju jisai vadinamas.“ (Chrétien de Troyes, „Persevalis, arba pasakojimas apie Gralį“, Vilnius: Gimtasis žodis, 2003, p.62, iš prancūzų kalbos vertė Eglė Pilkaitė.)
  4. [4]Coniunctio oppositorum (lot.) – priešybių jungtis.
  5. [5]Mandala (skr. ratas) – simbolinis apskritimo ar daugiakampio pavidalo piešinys, įvairiose religijose simbolizuojantis visatą.
Tagged with: analitikaJungmitasmitologijapasąmonėpsichikapsichologijasąmonė
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.