Graži valtis tingiai plūduriuoja vandenyje aukštyn, žemyn, plaukia ir šen, ir ten, ir niekur: puikus būdas praleisti vasaros sekmadienio popietę. Bet ar jūs tikrai norėtumėte, kad toks būtų visas jūsų gyvenimas? Na, taip ir yra, jei gyvenate demokratijoje, sako Platonas. Koks gi yra Platono keblumas su demokratija? Iš tiesų čia esama daugiau nei vieno keblumo. Platonas rodė labai stiprų nepritarimą demokratijai, kurį vėliau aptarsiu šiame straipsnyje; bet čia esama kai ko daugiau ir visa tai veda į Sokrato bylą. Atrodo, Platonas nelabai mėgo demokratijos, kaip ir Sokratas. Atėnų demokratija savo ruožtu nemėgo Sokrato, todėl visus varginęs mąstytojas galiausiai buvo demokratiškai pasmerktas mirti.

Kodėl taip atsitiko? Atėnų demokratija – demokratiška tik iki tam tikro laipsnio, apribota iki maždaug 20 procentų gyventojų – tuo metu turėjo puikią reputaciją, paremtą entuziastingu „pirmojo piliečio“ Periklio skelbimu:

Mūsų valstybinė santvarka nėra kaimynų įstaigų pamėgdžiojimas: mes patys greičiau esame kai kuriems pavyzdys. Ši santvarka vadinasi demokratija, nes ji gina ne mažumos, o daugumos interesus. Privačių interesų atžvilgiu mūsų įstatymai visiems teikia lygias teises. Politine prasme pirmenybė teikiama kiekvienam ne todėl, kad jį remia viena ar kita partija, o priklausomai nuo jo paties privalumų. Net ir neturtingas pilietis, jei tik jis gali atlikti ką nors naudinga valstybei, jo nežymi padėtis netrukdo pasiekti garbės ir įtakos. Mes laisvai tvarkome savo visuomeninį gyvenimą, o kasdieniuose tarpusavio santykiuose nesame įtaringi, nerūstaujame, jei kuris nors iš mūsų pasielgia taip, kaip jis nori. Visuomeniniuose santykiuose mes neperžengiame įstatymų, visų pirma jų bijodami.[1]

Tai skamba ne tik išdidžiai; Atėnai tuo metu išties buvo pati liberaliausia ir atviriausia visuomenė – visuomenė, kurioje, atrodytų, tokie kaip Sokratas turėjo klestėti. Tikriausiai žinote, kad Sokratas buvo tiesmukas tiesos, bekompromisio sąžiningumo ir doro elgesio šalininkas. Kodėl tokį sąžiningą žmogų nuteisė mirti demokratinė civilizuotų piliečių dauguma?

Sokrato byla 399 m. pr. Kr., įvykusi praėjus trisdešimčiai metų po Periklio mirties, ir kiti nutikę įvykiai buvo mažiau palankūs politinei laisvei ir pakantumui. Peloponeso karas, varginanti nesantaika tarp Spartos ir Atėnų, kuri tęsėsi beveik 30 metų, baigėsi Atėnų pralaimėjimu 404 m. pr. Kr. ir prospartieškos oligarchijos – „Trijų dešimčių tironų“ – įsigalėjimu. Jų valdymas buvo pažymėtas masinėmis egzekucijomis ir politinių disidentų trėmimu. „Tris dešimtis“ nuvertė ir demokratiją atkūrė tik po metų. Po trejų metų trys žmonės – Meletas, Anitas ir Likonas, – dalyvavę demokratinio antispartietiško pasipriešinimo judėjime, pateikė kaltinimus Sokratui.

Demokratijos trapumas buvo apnuogintas. Neatsitiktinai Sokrato byla sekė po karinio pažeminimo, politinio nuosmukio ir pasipriešinimo. Sokratas buvo apkaltintas jaunimo tvirkinimu ir „naujų dievų kūrimu“, kitaip tariant, tuo, kad ragina jaunus žmones kritikuoti papročius ir valstybės institucijas bei pamina pamatines atėniečių visuomenės vertybes. Platonas Kritijuje pats pripažįsta esminę politinių ir teisinių įsipareigojimų svarbą. Ar gali kokia nors demokratija, ypatingai tokia pažeidžiama kaip tuometiniai Atėnai, pakęsti pilietinį nepaklusnumą?

Savo byloje Sokratas tvirtina, kad atėniškoje demokratijoje būtinai turi būti koks nors kritikas arba priešgina:

Taigi dabar, vyrai atėniečiai, aš ginuosi toli gražu ne dėl savęs, kaip kas nors galėtų pamanyti, o dėl jūsų, idant, nubalsavę prieš mane, kaip nors nesuklystumėte, spręsdami apie tai, kas jums duota dievo. Juk jeigu mane nužudytumėte, nelengvai surasite kitą tokį, jei galima pasakyti nemeistriškai – ir juokingiau – dievo užsodintą miestui tartum dideliam ir kilmingam žirgui, kuris dėl savo dydžio tapo panašesnis į pavainikį, ir jam reikia, kad jį žadintų koks nors aklys.[2]

Kas čia teisiamas – Sokratas ar pati Atėnų demokratija?

8-oje Valstybės knygoje Platonas aprašo, kodėl demokratija negali būti stabiliu politiniu sprendimu: nes ji siūlo laisvę, bet nepaiso valstybės valdymo meno reikalavimų. Todėl Platonas pranašauja beveik neišvengiamą demokratijos nuosmukį ir nuopuolį į tironiją, visišką laisvės praradimą. Kodėl demokratijoje nepaisoma valstybės valdymo meno? Platonas įrodinėja, jog sistema, kurioje politinė galia (cratos) glūdi liaudies (demos) rankose, iš tikrųjų negali užtikrinti, kad galimybę tvarkyti viešuosius reikalus gaus tie, kurie yra geriausiai pasiruošę valdyti. Vietoje to dominuos garsiausi balsai, bus priimami neprotingi, nepagrįsti sprendimai ir sudėtinga politikos arena, kuriai reikia atidaus tvarkymo ir valdymo, pavirs beprotišku cirku.

Albrechto Dürerio iliustracija Sebastiano Branto knygoje „Kvailių laivas“ (Das Narrenschiff, 1494)

Kad mus tuo įtikintų, Platonas savo požiūrį iliustruoja garsiąja „kvailių laivo“ analogija[3]: įsivaizduokite kelionę jūroje, kurioje visi keliaujantys jaučiasi turintys teisę stoti prie vairo. Nors kapitonas yra geras laivavedys, kitų jis nesugeba tuo įtikinti, o tie, kurie šaukia garsiausiai ir kalba įtikinamiausiai, nors apie laivavedybą nieko neišmano, pradės vairuoti. Drausmė bei tvarka metama už borto ir tai, kas lieka, yra greičiau girtų pramogautojų kruizas, nei protinga, gerai sutvarkyta kelionė iš taško A į tašką B.

Albrechto Dürerio iliustracija Sebastiano Branto knygoje „Kvailių laivas“ (Das Narrenschiff, 1494)

Jonathanas Wolffas savo Įvade į politinę filosofiją Platono argumentavimą apibūdina maždaug taip: valdymas yra įgudimas, kaip medicina arba laivavedyba. Žymiai protingiau yra palikti įgudimo atlikimą žinovams. Vis dėlto demokratijoje valdo žmonės, tačiau žmonės nėra žinovai. Taigi demokratija yra neprotinga.

Ar žmonės tikrai yra tokie nekompetentingi, kad priimtų politinius sprendimus, kaip bijojo Platonas? Atrodo, Sokrato mirtis tai patvirtina, tačiau vis dėlto nėra aišku, ką reiškia „būti geru“ politikoje. Galbūt Platono laivo analogija taip pat klaidinga: ar valstybės valdymo menas išties yra įgudimas, kaip laivavedyba, stomatologija ar dailidės amatas, kuris reikalauja srities žinovo, kad būtų atliktas?

Galbūt Rousseau teisus, sakydamas, kad demokratija yra gera idėja, bet tai tokia sunki užduotis, jog iš tikrųjų jos beveik neįmanoma įgyvendinti: „Jeigu žmonės būtų dievais, tuomet jų valdžia būtų demokratiška. Vadinasi, tobula valdžia nėra skirta žmonėms.“

Anja Steinbauer

 

Vertė Tautvydas Vėželis

Redagavo Linas Jankauskas

Anja Steinbauer The Ship of Fools, in Philosophy Now, Issue 101

 

  1. [1]Tai ištrauka iš Periklio Laidotuvių kalbos. (F. Arskis Periklis. Vilnius: Mintis, 1989, p.119. Vertė Gintaras Jatkonis.)
  2. [2]Platonas Sokrato apologija. Vilnius: Aidai, 2009, p.93 (31d-e), vertė Naglis Kardelis.
  3. [3]Ši analogija minima Platono Valstybės 6-oje knygoje (488a-e).
Tagged with: demokratijaPlatonaspolitikaSokratasSteinbauer
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.