Kanadiečių socialinis mąstytojas, rašytojas ir filosofas Jeanas Vanier gimė 1928 metais. Paryžiaus Katalikų institute įgijo filosofijos daktaro laipsnį. 1964-aisiais kartu su dominikonu kunigu Thomu Philippe’u įkūrė „Arkos“ bendruomenę, vienijančią proto negalią turinčius žmones bei jų asistentus, ir pakeitusią daugybės žmonių gyvenimus. „Arkos“ tikslas – sukurti tokius namus, kuriuose protinę negalią turintys žmonės ir jų asistentai stiprintų tarpusavio ryšį, mokytųsi vieni iš kitų bei augtų drauge. Per savo ilgametę darbo su neįgaliaisiais patirtį J. Vanier suprato, jog šie kažkada atstumti ir apleisti žmonės keičia pasaulį savo nuoširdumu ir atvirumu. Jų kančia išryškina mūsų pačių skausmą, o negalia – mūsų dvasinę negalią. Socialinėje erdvėje vyraujant galios kultūrai, nutylima apie silpnumą: konkurencija, karjera, sėkmė – visa tai užgožia pačius silpniausius visuomenės narius, kurie nori būti išgirsti ir įvertinti. „Arkos“ bendruomenės patirtis rodo, jog santykiai mus keičia – kur atsiveria skausmas, ten turi būti gydoma meile ir supratimu, kur esame sužeisti giliai nustumtų nuoskaudų, ten įvyksta didžiausi pokyčiai. Būtent per tokį santykį, remiantis J. Vanier, peržengiamas didžiausios baimės slenkstis, už kurio prasideda vidinis gijimas ir atrandama nauja gyvenimo kokybė.

– Vertėja –

 

Jean Vanier

Jean Vanier

 

Jeanas niekada nesiekė būti „originalus“, tačiau per savo gyvenimą ir darbą sukūrė kažką tikrai autentiško, kas kenčiantiems vyrams, moterims ir vaikams suteikė prasmės.

Jacques Dufresne [1]

 

Kelias į laisvę

Kančia, prieš daug metų Dostojevskio atskleista kaip „absurdiška“, padarė stiprią įtaką šiuolaikinei sąmonei. „Kol dar ne vėlu, – kalba Dostojevskis personažo Ivano Karamazovo lūpomis, – aš skubu apsidrausti, todėl nuo aukščiausios harmonijos visai atsisakau. Neverta ji nė vienos ašarėlės, išlietos ką tik nukankinto kūdikio […] Neverta, nes jo ašarėlės liko neatpirktos.“[2] Šią harmoniją sugriauna skaudus faktas, jog tas įtrūkimas negali būti pašalintas iš gyvenimo.

Netvirtinu, jog Jeanas Vanier tyčia ėmėsi priešintis Dostojevskiui. Jeigu būtų taip padaręs, būtų sukurtas meilės instrumentas arba įrankis, kuris sumenkintų meilės prasmę dovanoti save už dyką. O tai iš tikrųjų yra vienas ženklų, pagal kurį ir galime jį atskirti: Jeanas Vanier niekada nebuvo įkliuvęs į instrumentinį priežastingumą. Noriu pasakyti, kad jis atrado džiaugsmą ir vidinę ramybę per ryšį su tomis kenčiančiomis moterimis bei vyrais, kurie patiria didžiausią skausmą, ir kuriuos slegia negalios dvynės – fizinė ir protinė negalia.

Jeanas Vanier rašo: „Kartą lankiausi vienoje psichiatrinėje ligoninėje, kuri priminė žmogiškojo vargo sandėlį. Šimtai apleistų vaikų su sunkiomis negaliomis gulėjo savo lovelėse. Tvyrojo kurtinanti tyla. Nė vienas neverkė. Jie tiesiog nutyla, kai supranta, kad yra niekam nereikalingi ir niekas neatsilieps į jų verksmą. Tai reikalauja daug energijos. Mes verkiame tada, kai yra vilties, kad kas nors mus išgirs.“

Liaujamės verkę ne dėl to, kad nebepatiriame skausmo, o todėl, jog kenčiame per stipriai – pats Dostojevskis, sužadinęs jausmus apie vaiko kančią, toliau neplėtojo šios minties. Bet šioje idėjoje glūdi dvi pagrindinės Jeano Vanier minties ir veiksmo temos: ryšys ir nerimas.

Ryšys – tai gyvas kontaktas su aplinka, kuri yra gyvybinga. Tai dovana, kuomet ašaros byra iš džiaugsmo, nes tave supranta: netgi pačios „Arkos“ bendruomenės gali tik padrąsinti ir puoselėti jausmą, kad priklausai tokiam dideliam, gyvam tinklui. „Kuo ilgiau keliaujame vidinio išgijimo ir vientisumo keliu, tuo labiau auga ir gilėja tarpusavio ryšio pojūtis. Tačiau šis pojūtis neapsiriboja vien tik ryšiu su kitais ir bendruomene. Tai pojūtis ryšio su visa visata, žeme, oru, vandeniu, su viskuo, kas gyva, su visa žmonija.“

Lotynų kalboje žodis angustus reiškia „siaurą“, „suvaržytą“. Nerimas yra įkalintos ir suvaržytos sielos skausmas. Jeanas Vanier rašo: „Kai atvėriau Arkos duris žmonėms iš sudaužytų šeimų ir psichiatrinių ligoninių, pradėjau suvokti daugybę jėgų atimančios kančios ir vidinio chaoso, kurį sukėlė stiprus atsiskyrimo jausmas, reikšmę. Žinoma, tą jausmą galima nuslopinti, įsitraukiant į kokią nors veiklą ar siekiant sėkmės. Kai buvau jaunas, tą ir dariau. Taip darome visi. Bendrai tariant, mes turime sukaupę tokį energijos kiekį, kuris padeda suvokti, kad esame reikšmingi ir gyvi. Bet kai nebeturime galimybių viso to siekti, kai nebegalime būti aktyvūs ir kūrybingi, iš naujo suvokiame šį viduje glūdintį skausmą. Ši kančia yra esminis žmogaus prigimties elementas; galime bandyti ją užmiršti, nuslėpti tūkstančiais įvairiausių būdų – ji vis tiek bus šalia. Šis nerimas yra neatskiriama žmogiškosios būtybės dalis, kadangi niekas, kas egzistuoja, negali iki galo patenkinti jos širdies poreikių.“

Tie, kurie patiria daugiausiai kančios ir yra labiausiai atskirti, šį nerimą supranta bei pastebi geriau; vis dėlto tam, kad užmegztume bendrystę su jais, turime būti suvokę savo pačių pažeidžiamumą ir trapumą, kuriuos paprastai slepiame savosios būties šerdyje. Užmezgę bendrystę, galime atlikti patį geriausią filosofinį veiksmą, kitaip tariant – pažinti save, tačiau toks pažinimas turi ateiti, prisimenant Gerąjį Samarietį, tik per visiškai įsisąmonintą atjautą, o ne paviršutinišką intelektualinį veiksmą.

Kalbant apie nerimą (arba „baimę“, kaip paprastai verčiama iš Kierkegaardo žodyno), taip pat ir apie kelią į laisvę, Jeanas Vanier eina ta pačia linkme kaip ir Kierkegaardas. „Kelias į laisvę“ (The Path to Freedom) – taip vadinasi viena Jeano Vanier paskaita, skaityta 1998 metais renginyje „Massey paskaitos“[3], kurį transliavo CBC ir Radio-Canada. Paskaitos vėliau buvo publikuotos knygoje pavadinimu Becoming Human („Tapti žmogumi“). Jeanas-Paulis Sartre’as vieną iš savo romanų pavadino Les chemins de la liberté („Keliai į laisvę“)[4]. Ar Jeanas Vanier, neabejotinai suvokdamas, jog panaudojo tą pačią antraštę, galėjo užsiminti, kad turime peržengti Sartre’ą, prikeldami krikščioniškąjį egzistencializmą, kurio protėvis buvo Kierkegaardas?

Tai nepaprastas Kierkegaardo ir Jeano Vanier įžvalgos apie nerimą, arba baimę, sutapimas. Tiek vienam, tiek kitam nerimas, arba baimė, yra esminė sąlyga, o laisvės tikslas pasiekiamas tik tikėjimu ir tada, kai peržengiamos nerimo, arba baimės, ribos. Kierkegaardas rašo, kad baimė yra vienintelis įmanomas atsakas į žmogui duotos laisvės faktą ir tik ši baimė gali per tikėjimą, per žmogiškąją būtybę sunaikinti visas kliūtis ir atskleisti visas apgavystes. Jeanas Vanier rašo: „Iš tiesų žmogaus širdis yra nerami širdis, amžinai trokštanti būti pripildyta. Ji negali pasitenkinti baigtinumu, tuo, kas riboja. Nuo pat sukūrimo pradžios žmonija siekė judėti pirmyn, aukštyn, gilyn, ieškodama paslėptos visatos prasmės.“ Ši prasmė save atskleidžia mums atsiribojant nuo galios ir reikšmingumo prasmės, kad iš tikrųjų pajustume ryšį su visata. Turime užmegzti dialogą su visa visata, su kitu, su savimi – Jeano Vanier požiūriu, visi šie trys elementai yra neatskiriami. Ši idėja siejasi su Martinu Buberiu, vienu iš kelių autorių, kuriais remiasi Jeanas Vanier; atrodo, juos sieja daug tampresnis ryšys nei su Kierkegaardu. Remiantis Buberiu, „pradžioje yra santykis“[5]. Jis iškelia esminę sąlygą, jog žmogiškoji būtybė yra homo dialogus – tai reiškia, kad jis arba ji negali savęs pažinti be bendrystės su visa žmonija, kūrinija ir Kūrėju. Ši „buberiškoji“ būtybė gali lygiai taip pat apibrėžti save kaip homo religiosus, kadangi žmonijos meilė veda prie Dievo meilės ir atvirkščiai. Dieviškoji Apvaizda dalyvauja kiekviename autentiškame susitikime su žmogumi ir tarp žmonių bei pasilieka su tais, kurie mezga gyvą dialogą: „Viršus ir apačia yra tarpusavyje susiję. Kas nori kalbėti su žmogumi, nekalbėdamas su Dievu, to žodis nepasidaro išbaigtas; tačiau kas nori kalbėti su Dievu, nekalbėdamas su žmogumi, to žodis pasiklysta.“[6] Suvokę Buberį, suprasime ir Jeaną Vanier.

Jeano Vanier laimės sampratoje taip pat akcentuojama kančios malonumo problema, tokiu būdu prieš ją apsiginkluojant, nes, remiantis jo paties gyvenimo patirties pavyzdžiu, turime saugotis tokių kančios spąstų. Sekdamas Aristotelio pėdomis, jis suprato, kaip neįkliūti į kitus spąstus – kūno ir dvasios dualizmą. Klausytis žmonių, liesti tikrovę – pirmiausia kūną – jam yra pagrindinis rūpestis. Aristotelis ir šv. Tomas Akvinietis dvasios ir kūno sąjungos tvirtumą įvardijo kaip žmonių pažinimo esmę. Jeanas Vanier, išreikšdamas mintį apie tai, ką jam reiškia įsikūnijimas, lieka ištikimas tokioms idėjoms kaip ši: „Mūsų prote nėra nieko, kas nebūtų atėję per jusles.“ Toliau jis įrodinėja juslių reikšmę, kalbėdamas apie kūną kaip sielos buveinę. Jis taip įtikinamai kalba, kad, klausant ar skaitant jo žodžius, galima susimąstyti apie Nietzsche’s įtaką šiuo klausimu. Ne to Nietzsche’s, kuris žemina silpnuosius ir yra bene labiausiai nutolęs nuo Jeano Vanier, bet Nietzsche’s, kuris ypač giria kūno išmintį, to Nietzsche’s, kuris sako: „O proto tavo kūne yra daugiau, nei tavo išmintis geriausia sutalpina“[7] ir rašo: „…o, kad užuojauta ji [jūsų meilė] būtų ir kenčiantiems, ir užslėptiems dievams!“[8]

„Atšiaurumas ir nejautrumas neturi nieko bendra su žmogiškumu“, – rašo Jeanas Vanier, remdamasis stoicizmo idėja. Kitokiame kontekste šis pastebėjimas gali pasirodyti banalus, bet mūsų dabartinėje aplinkoje, pažymėtoje abejingumu kito atskirčiai, ši idėja tampa itin svari: „Asmuo, kuris nepatiria jokio malonumo darydamas gerus darbus, iš tiesų nėra geras žmogus.“

Jacques Dufresne

 

Vertė Jūratė Ziedelytė

Jacques Dufresne, A Road to Freedom

 

Kelios Jeano Vanier mintys [9]

Filosofijos studentai troško mano proto, tačiau šie žmonės [su negalia] troško mano širdies. Tai buvo šauksmas užmegzti tarpusavio santykius. Taip pat tai buvo dviejų pasaulių atradimas: patogiai gyvenančių žmonių pasaulis, kurie gali rinktis, ir skurdžiųjų, kurie neturi jokio pasirinkimo. […] Jie manyje pažadino vaiką. Iki tol buvau rimtas, solidus mokytojas, pamaldus. O jie sukėlė troškimą kvailioti, nes su žmonėmis, turinčiais protinę negalią, yra žaidžiama, o ne filosofuojama.

Užtruko nemažai laiko, kad suvokčiau, jog svarbiausia – įsiklausyti į jų [neįgaliųjų] poreikius ir lūkesčius. Pamažu mokiausi klausytis ir sukurti tokią bendruomeninę struktūrą, kuri sudaro sąlygas išklausyti vienas kitą. […] Klausymasis, įvertinimas ir supratimas yra raktai, padėję įveikti barjerus. Taip pamažu formavausi ir keičiausi. Nuo dosnumo turėjau judėti link bendruomeniškumo.

Dosnumas visada eina išvien su galia, kai turi ir pinigų, ir galimybių. Mano galia visada pasireikšdavo per mokymą. Tačiau bendruomenėje galia išnyksta, kadangi tampi kažkieno draugu. Bandžiau pereiti nuo dosnumo prie asmeniško susitikimo. O tai reikalauja klausymosi ir supratimo. Tačiau šis ėjimas taip pat reikalauja būti pažeidžiamu. Privalai judėti nuo asmeniško susitikimo prie draugystės ir tuomet, per įsipareigojimą, galia žingsnis po žingsnio dingsta. Supratau, kad žmonės turi jaustis laukiami ir rasti vietą, kurioje kam nors priklausytų. Mes priklausome vienas nuo kito. Bet šis suvokimas auga pamažu.

Žmonės su negalia mus keičia. […] Mes supratome, kaip mus pakeitė silpnumas. Tačiau gyvename tokioje socialinėje aplinkoje, kuri tiki, jog mus keičia galia. Visi jaučiame silpnumo ir galios įtampą.

Mūsų kultūroje bijoma santykių. Esame pernelyg bailūs. Tačiau Jėzus moko, jog meilė vienas kitam mus sustiprina. Nėra prasmės bijoti žmonių, kurie yra kitokie. Bet vietoje to statome sienas.

Svarbiausia – rasti erdvių, kur galėtum džiūgauti ir dainuoti, būti laimingas, būti kiek galima žmogiškesnis. […] Kažkokiu būdu „Arka“ iš paprastos vietos, kurioje įgyvendinamas teisingumas žmonių su negalia atžvilgiu, išaugo iki karalystės, kurioje būtent neįgalieji pakeitė mus pačius. Vienuose mūsų namuose gyvena itin sunkią negalią turintys žmonės. Dauguma žmonių mano, jog neįmanoma užmegzti ryšio, būnant tokios būklės. Kai ateina jauni asistentai, kaip tik tas ryšys juos ir pakeičia. Jie jau geba suprasti šį konfliktą su įsigalėjusia visuomenės kultūra.

Žmonės į mūsų bendruomenę ateina ne dėl to, kad jie katalikai, o todėl, kad išgyvena skausmą. Bendruomenės pasas – kančia. […] Žmonės su negalia išryškina mūsų pačių negalias, jei leidžiamės su jais į tą trapų ryšį. Aš patyriau savo paties ribas bei baimes. Bet taip pat žinau, jog esu kelyje į gijimą. Galbūt gijimas – tai žinojimas, kur yra tavo paties skausmas.

 

  1. [1]Jacquesas Dufresne yra internetinių tinklalapių Encyclopédie de l’Agora ir Appartenance-Belonging kūrėjas bei daugybės knygų autorius, įskaitant tokius darbus kaip La démocratie athénienne, miroir de la nôtre, Thomas More, l’expérience de Dieu ir Après l’homme, le cyborg. Taip pat vadovavo Philia refleksijos grupei, kurios tikslas buvo sukurti socialinę politiką, paremtą pačių pažeidžiamiausių žmonių įtraukimu į aktyvią veiklą.
  2. [2]Fiodoras Dostojevskis, „Broliai Karamazovai“, I tomas, Vilnius: Vaga, 1986, p.260, vertė Motiejus Miškinis.
  3. [3]Massey Lectures – kasmetinis renginys, kurio metu žymūs mąstytojai įvairiuose Kanados miestuose skaito penkias paskaitas politinėmis, kultūrinėmis ar filosofinėmis temomis. Renginys, kurio tikslas yra skelbti originalių šiuolaikinių problemų tyrimų rezultatus, pradėtas rengti 1961 m., pagerbiant Kanados generalgubernatorių Vincentą Massey; organizuoja radijas CBC Radio, leidykla House of Anansi Press ir Toronto universiteto Massey koledžas. Paskaitas transliuoja CBC Radio ir jos išleidžiamos kompaktinio disko ir/arba knygos pavidalu; daugumą paskaitų galima pasiklausyti internete: http://www.cbc.ca/radio/ideas/masseys/pastlectures
  4. [4]Turimas galvoje prancūzų filosofo Jeano-Paulio Sartre’o (1905–1980) romanų ciklas Les chemins de la liberté („Keliai į laisvę“), kurį turėjo sudaryti keturi romanai, bet buvo išleisti tiktai pirmi trys: L’âge de raison (1945), Le sursis (1945) ir La mort dans l’âme (1949).
  5. [5]Martin Buber, „Dialogo principas I“, Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998, p.88 („AŠ ir TU“), vertė Tomas Sodeika.
  6. [6]Martin Buber, „Dialogo principas II“, Vilnius: Katalikų pasaulis, 2001, p.66 („Dialogas“), vertė Tomas Sodeika.
  7. [7]Friedrich Nietzsche, „Štai taip Zaratustra kalbėjo: knyga visiems ir niekam“, Vilnius: Alma littera, 2006, p.50, vertė Alfonsas Tekorius.
  8. [8]Friedrich Nietzsche, „Štai taip Zaratustra kalbėjo: knyga visiems ir niekam“, Vilnius: Alma littera, 2006, p.84, vertė Alfonsas Tekorius.
  9. [9]Vertė Jūratė Ziedelytė, iš: Humanity professor: An interview with Jean Vanier // uscatholic.org
Tagged with: BuberDufresnefilosofijaKierkegaardlaisvėnegaliaNietzschesupratimasVanier
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.