Love God, Love Others

Love God, Love Others („Mylėk Dievą, mylėk kitus“). Nuotr. aut. Seán Moran

Mano fotografija yra tikra. Kaip ir užrašas ant berniuko nugaros ar patranka, kėpsanti priešais Pakistano fortą. Ji datuojama XVIII a. ir padabinta simboliu „G3R“: King George III („Karalius Jurgis III“). Šis valdovas buvo pamišęs ir savo elgesiu paskatino įtvirtinti antrąją Amerikos konstitucijos pataisą – teisę turėti ir nešioti ginklą, – tam atvejui, jeigu karališkoji kariuomenė vėl sumanytų atsidanginti su savo patrankomis ir muškietomis. (Žinoma, šioje vietoje šiek tiek supaprastinau.) Tame kadre mane labiausiai užkabino neatitikimas tarp taikaus religinio posakio ir karinio ginklo.

Pakistane tikrai netrūksta smurto, diena iš dienos girdime apie islamistų agresiją visame pasaulyje, o patys kovotojai pasiteisina, šaukdami apie istorinę neteisybę. Kai kurie žmonės pasaulį lengvai dalina į „kryžiuočių“ ir „džihadistų“ stovyklas; tačiau mes galime pateikti kelis pagrįstus apibendrinimus apie 2,3 milijardus krikščionių ir 1,8 milijardus musulmonų. Pernelyg drąsu spręsti apie ištisą grupę remiantis jos negausių atskalūnų veiksmais. Deja, daugelis nemusulmonų krūpteli, išgirdę žodžius Allahu Akbar! – „Dievas yra didis!“, kadangi televizijos naujienose šį šūkį paprastai palydi bombos sprogimas.

Religija dažnai būdavo paliekama anapus tam tikrų konfliktų. Bet ji taip pat gali būti naudinga priedanga, kuri, jau neturėdama jokio tikro saito su tikėjimu, padeda pateisinti tai, kas nepateisinama. Problemos Šiaurės Airijoje – laimei, šiandien jau iš esmės išspręstos – nebuvo teologinis ginčas. Religija gali būti kaip patriotizmas – paskutinė niekšo priebėga. Ne vienas žymus asmuo buvo tikintis. Tačiau virtinė genocidą vykdžiusių lyderių nematė reikalo prisidengti Dievu, kad pasiteisintų už savo nusikaltimus žmogiškumui. Sovietų Sąjungoje Stalinas, Kinijoje Mao, Kambodžoje Pol Potas visi iki vieno buvo ateistai; kaip ir save garbinantis Kim Jong Unas, tūnantis Šiaurės Korėjos tamsybėse.

Mes pagrįstai galime tvirtinti, jog religija kuria ne konfliktus, o taiką, mat kiekviena religinė doktrina moko žmones elgtis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi (pasaulietiniai humanistiniai principai taip pat įkūnija šią „auksinę taisyklę“). Kai kurie priesakai žengia dar toliau ir liepia mylėti savo priešus: „O kas atleis ir susitaikys – sulauks Alacho atlygio“ (Koranas 42,40), arba: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus.“ (Mt 5,44) Niekas neturi teisės prikišti ginklo vamzdžio ir primesti savo teologinių pažiūrų kitiems: „Religijoje nėra prispyrimo.“ (Koranas 2,256)

Kaipgi nutiko, kad agresoriai vykdė savo žiaurybes remdamiesi religiniais motyvais? Vienas standartinis atsakymas yra toks: jie nebuvo tikri aptariamų religijų nariai. Pavyzdžiui, po islamistinio smurto protrūkio nuosaikieji sako: „Joks tikras musulmonas nebūtų padaręs tokio pasibaisėtino dalyko. Islamas yra taikos religija.“ Šiaurės Airijoje abiejų nesutariančių pusių teroristai vieni kitus vadino netikrais krikščionimis. O štai kovotojai ateistai pabrėžia agresyvias eilutes iš Korano ir Biblijos. Anot jų, jie yra „tikri“ musulmonai arba krikščionys: užpuolikų teisumą grindžia jų šventosios knygos.

Šis argumentas neįtikina. Nors Korane esama tam tikrų „karingų eilučių“, o Senajame Testamente jų galima aptikti dar daugiau, abu šventraščiai sutartinai skleidžia taikos, darnos ir susitaikymo idėjas. Ar tai leidžia teisėtai teigti, kad „joks tikras X“ (ikso vietoje reikia įrašyti krikščionį, musulmoną ir t. t.) neatliktų smurtinių veiksmų? Mano nuomone, ne, kadangi tvirtinimas, jog agresoriai nėra „tikri X“, yra loginės klaidos, vadinamos „apeliavimu į tikrumą“, pavyzdys. Venno diagrama perbraižoma savavališkai: parodoma tai, kas sieja ir skiria skirtingas grupes, ir pašalinama tai, kas neatitinka argumento. Taip sukuriamas tobulai geras krikščionis arba musulmonas, niekada nepadarysiantis jokios blogybės; tačiau iš tikrųjų tokie asmenys yra retenybė. Bažnyčios ir mečetės būtų tuščios, jeigu jas lankyti galėtų tik tobulieji. Religija labiau pasitarnauja nuodėmingiesiems, o ne šventiesiems. Venno diagramą galima sumaniai išnaudoti, pašalinant viską, kas neatitinka parinkto savavališko kriterijaus. Šviesaus atminimo anglų filosofas Antony’is Flew šią klaidingą logiką vadino „Netikro škoto klaida“, nes jo iliustracija susijusi su škotiška tradicija košę pagardinti druska. Adamo ir Bobo pašnekesys apie škotų pusryčių valgymo ypatumus galėtų atrodyti šitaip:

Adamas: „Joks škotas negardina košės cukrumi.“

Bobas: „Mano dėdė Angusas gardina košę cukrumi, ir jis yra škotas.“

Adamas: „Tuomet jis nėra tikras škotas: joks tikras škotas negardina košės cukrumi.“

Adamas savo teiginį pateikia kaip neginčijamą. Pagrįstas priešingas Bobo pavyzdys apie dėdę Angusą krypsta į kitą pusę, o Adamas lieka ištikimas savo tikrumo argumentui. Tačiau tikrovėje kai kurie škotai savo košes gardina cukrumi; kai kurie musulmonai – kartu su krikščionimis, ateistais ir t. t. – vykdo žiaurybes. Tačiau košės negardinimas cukrumi nėra esminė „škotiškumo“ sąlyga, taip ir kraujo troškimas nėra „musulmoniškumo“ pagrindas.

Pakistane lankiausi keletą kartų, bet, po teisybei, niekada nesusidūriau su jokiu priešiškumu (ar košės paskatintu įniršiu Škotijoje). Patyriau vien draugiškumą ir svetingumą, nors aiškiai atrodau kaip vakarietis. Tiesa, vieną kartą buvau mažumėlę sunerimęs, kai Lahoro gatvėse sutikau vietinį ekscentrišką vyruką. Jis primygtinai siūlėsi parodyti kelią iki Džinos bibliotekos. Kol gurkšnojome arbatą ir dorojome pyragėlius kavinėje priešais biblioteką, vyrukas prasitarė, jog Pakistano slaptosios tarnybos jį bandė nusamdyti kaip Pakistano prezidento generolo Mušarafo antrininką (jis stebėtinai jį priminė). Pyragėliai baigėsi, išėjus į lauką, mus apgaubė šiltas vakaro oras ir jis užsimanė parūkyti. Kažkas išniro iš šešėlių ir pridegė jam cigaretę. Tada prezidento panašuolis manęs paklausė, ar nenorėčiau prisidėti prie jo džihado. Tai buvo kebli akimirka. Bet netrukus paaiškėjo, kad jis kalba apie asmeninę misiją įspėti žmones apie odos balinimo kremų žalą. Buvo smagu matyti, kaip užkietėjęs rūkalius rūpinasi visuomenės sveikata.

Lengviau atsikvėpiau, kai išaiškėjo, jog „džihadas“ jo lūpose reiškia „siekti pagirtino tikslo“ (didysis džihadas), o ne „šventąjį karą“ (mažasis džihadas). Deja, esama fanatikų, kurie remiasi pastaruoju apibrėžimu ar veikiau suasmeninta jo versija. Klaidingai suvokdami pasaulį, jie nori, jog kitų įsitikinimai atitiktų jų pačių įsitikinimus. Tokie džihadistai taip susirūpinę tariamai klaidingais kitų žmonių požiūriais, kad yra pasiryžę sunaikinti tuos požiūrius kartu su jų turėtojais. Todėl smurtinis ekstremizmas tam tikra prasme taip pat yra apeliavimas į tikrumą. Tik štai teologinis košės pasaldinimo atitikmuo jus gali nužudyti. XVIII a. airių filosofas Edmundas Burke’as taikliai įvertino šią revoliucingą mąstyseną: „Pernelyg stipriai neapkęsdami ydų, jie pernelyg silpnai mylėjo žmones.“ („Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją“ [Reflections on the French Revolution], 1790) Sunku išnarplioti, kiek smurtas susijęs su rūpesčiu dėl vertybių, o kiek su padidėjusiu testosterono lygiu, žema saviverte, nusivylimu ir nuodinga aplinkybių samplaika.

Kenčiantieji nuo išpuolių prieš jų vertybes atsiduria sudėtingoje padėtyje. Gavus antausį, atsukti kitą skruostą gali būti tinkamas pacifistinis atsakas, tačiau į nekaltųjų skerdynes reikia reaguoti visiškai kitaip. Filosofai gali padėti suderinti etinį atsaką ir atkreipti dėmesį į kai kurių tuščiakalbių populistų kvailystes (tokias kaip vieno smulkaus Jungtinės Karalystės politiko pareiškimas apie mirties bausmės sugrąžinimą… savižudžiams sprogdintojams).

Esama vieno etinio šaltinio, kuris pateisina religinės kilmės agresiją: „Tiems, kuriuos užpuolė, leidžiama griebtis ginklo, nes juos skriaudžia.“ Sąrašas tęsiamas: „ …tiems, kuriuos neteisėtai išvarė iš namų, vien dėl to, kad jie sakė: Dievas yra mūsų viešpats.“ Priešingu atveju „būtų sugriauti vienuolynai, bažnyčios, sinagogos ir mečetės, kur daugsyk tariamas Dievo vardas“. Galbūt kai ką nustebins, jog tai ištrauka iš Korano (22,40). Šiame tekste suteikiamas leidimas pagrįstai savigynai ne tik musulmonams, bet ir žydams bei krikščionims. Šio leidimo pratęsimas yra tarptautinio įstatymo „teisingo karo principas“, kurį išvystė (kartu su kitais autoriais) viduramžių filosofas ir teologas Tomas Akvinietis savo kūrinyje Summa Theologica (1274). Šis principas neleidžia žmonėms ginkluotis ir pradėti kovos dėl bet kokių įsivaizduojamų neteisybių, jis nustato tam tikras sąlygas, kuriomis remiantis karas galėtų būti etiškai pateisinamas. Pirmasis Akviniečio reikalavimas yra auctoritas principis: kad šalies vadovas turėtų teisėtą galią; tai negalioja, jeigu vyriausiasis kariuomenės vadas yra pamišėlis (čia, žinoma, turiu omenyje Jurgį III-iąjį). Antra, turi būti causa iusta: teisinga priežastis. Trečia, reikia intentio bellantium recta: kad kariautojai „siektų įtvirtinti gėrį ir įveiktų blogį“.

Šie principai suformavo vakarietiško mąstyto pagrindą apie karo pradėjimo etiką. Bet jie taipogi atsispindi ir džihado taisyklėse (su tam tikrais pakeitimais: pavyzdžiui, kalifui – religiniam lyderiui – priklausė teisėta galia, o „gėrio įtvirtinimas“ turėjo ryškesnį religinį atspalvį). VII a. po Kr. pirmasis kalifas Abu Bakras al Sidikas parengė dešimt taisyklių, kaip elgtis mūšio lauke. Taisyklės neleido skriausti moterų, vaikų, senolių ir vienuolių bei draudė niokoti apgyvendintas vietoves.

Sprendžiant iš Akviniečio, al Sidiko ir kitų asmenybių kriterijų, tampa aišku, kad didžioji dalis religinio smurto neturi nieko bendra nei su „teisingu karu“, nei su džihadu, nei su religija apskritai. Galbūt kariautojai susimąstytų dar kartą, jeigu prisėstų ir perskaitytų pagrindinius tekstus, nagrinėjančius tuos klausimus. Deja, tylus filosofinių ir teologinių raštų skaitymas nėra toks patrauklus kaip chaoso kėlimas.

Nors Pakistano islamo respublika išties turi nemažai bėdų, vilties suteikė pamatytas vaizdas, kaip berniukas nulipo nuo patrankos ir patraukė pasivaikščioti po savo gimtąjį Lahoro miestą, lydimas tėvo, motinos, brolio ir sesers. Visi jie vieningai vilkėjo švarkus, turinčius tą patį taikų šūkį.

Seán Moran

 

Vertė Linas Jankauskas

Versta iš: Seán Moran, Pugnacious in The Punjab

 

Tagged with: civilizacijų susidūrimasFlewkultūralogikaMoranreligija
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.