Antikiniame pasaulyje filosofijos kalba – o tuo pačiu mokslo ir medicinos – pirmiausia buvo graikų kalba. „Filosofija netgi po romėnų įvykdyto Viduržemio jūros regiono nukariavimo ir pagonybės baigties buvo stipriai siejama su helenistine kultūra“, – rašo internetinės svetainės History of Philosophy without any gaps („Filosofijos istorija be jokių spragų“) įkūrėjas filosofijos profesorius Peteris Adamsonas[1]. „Pagrindiniai romėnų pasaulio mąstytojai, tokie kaip Ciceronas ar Seneka, buvo pasinėrę į graikų literatūrą“. O Rytų imperijoje „graikiškai kalbantys bizantiečiai galėjo ir toliau skaityti Platoną bei Aristotelį originalo kalba“.

Graikų mąstytojai taip pat padarė didelę įtaką Egipte. Statant Aleksandrijos biblioteką, „mokslininkai perrašinėjo ir kaupė knygas, kurios buvo pasiskolintos, nupirktos ir netgi pavogtos iš kitų Viduržemio jūros regiono vietų“, – rašo Aileen Das, Mičigano universiteto Viduržemio jūros regiono studijų profesorė[2]. „Bibliotekininkai rinko tekstus, pasirašytus Platono, Aristotelio ir Hipokrato vardais, bei leido juos kaip rinkinius. Manyta, kad žemiau pateikta Aristotelio Atėnų konstitucijos transkripcijos dalis buvo prarasta prieš šimtus metų, tačiau šis graikiškai parašytas ritinys galiausiai buvo atrastas Egipte XIX a.

Atėnų konstitucija

Atėnų konstitucija

Šis tekstas, rašo British Libarary, „nepaprastai įtakojo mūsų suvokimą, kaip antikos laikais vystėsi Atėnų demokratija ir funkcionavo Atėnų miestas-valstybė“.

Aleksandrija „nukonkuravo Atėnus ir Romą kaip vieta Viduržemio jūros regione, kur studijuojama filosofija ir medicina“, todėl jauni vyrai, kaip antai VI a. šventikas Sergijus iš Rešainos, vyriausiasis gydytojas Šiaurės Sirijoje, atkeliaudavo čia mokytis tradicijos. Sergijus į sirų kalbą „išvertė apie trisdešimt Galeno [graikų gydytojo]“ ir kitų žinomų bei nežinomų filosofų bei senovės mokslininkų kūrinių. Vėliau, kai sirai ir arabai pradėjo valdyti anksčiau graikiškai kalbėjusias sritis, graikų tekstai islamo mąstytojams tapo intensyvaus dėmesio objektais, ir kalifai negailėjo išlaidų, kad šie būtų išversti ir paskleisti, todėl, siekiant tikslo, neretai buvo bedradarbiaujama su krikščionių ir žydų mokslininkais.

Graikų filosofijos ir medicinos perdavimas buvo tarptautinis reiškinys, kuris įtraukė dviem kalbom kalbančius žmones iš pagonių, krikščionių, musulmonų ir žydų bendruomenių. Šis judėjimas peržengė ne tik religines ir lingvistines, bet taip pat geografines sienas, nes apjungė toli vienas nuo kito esančius miestus, pradedant Bagdadu Rytuose, baigiant Toledu Vakaruose.

Adamsonas rašo, kad X a. Bagdade „arabiškai skaitantys žmonės turėjo beveik tokią pat prieigą prie Aristotelio, kokią šiandien turi skaitantieji angliškai“, ir taip buvo dėl „gerai finansuotos vertėjų veiklos, kuri skleidėsi abasidų kalifato laikmečiu, pradedant VIII a. antrąja puse“. Harvardo universiteto leidinyje The Classical Tradition parašyta, kad įdirbis, atliktas per abasidų laikotarpį – maždaug nuo 750-ųjų iki 950-ųjų, – „sukūrė labai ištobulintą mokslo kalbą ir didžiulį duomenų kiekį“. Šie duomenys „maitino mokslinius tyrimus ateinančiais amžiais ne tik islamo pasaulyje, bet ir toli už jo, pasklisdami graikiškame ir lotyniškame krikščionybės areale, o per jį – ir žydų bendruomenėse“.

Vadinamasis „Bizantiškasis humanizmas“ iš tiesų „padėjo klasikinei tradicijai iš esmės išlikti tokiai, kokia ji turėjo būti“. Kai Europoje antikiniai tekstai ir tradicijos išnyko prasidėjus „tamsiųjų amžių“ laikotarpiui, arabiškai ir siriškai kalbantys mokslininkai bei vertėjai juos įtraukė į islamo filosofinę tradiciją, kuri vadinama falsafa. Motyvas, skatinantys studijuoti graikų mąstymą, buvo kompleksinis. Viena vertus, rašo Adamsonas, šis žingsnis buvo politinis, kadangi su persais ir graikiškai kalbančiais Bizantijos krikščionimis varžęsi „kalifai norėjo įtvirtinti savo pačių kultūrinę hegemoniją“, neigdami „iracionalius krikščioniškos teologijos aiškinimus, anot kurių jie buvo tamsuoliai“. Kita vertus, „musulmonų intelektualai graikų tekstuose taip pat surasdavo šaltinius, padedančius apginti ir geriau suprasti jų pačių religiją“.

Manoma, kad gerai žinoma to laikotarpio asmenybė al Kindis buvo pirmasis filosofas, rašęs arabiškai. Jis peržiūrėjo tūkstančius krikščionių mokslininkų, kurie skaitė tiek graikiškai, tiek arabiškai, tekstų vertimų ir tuo pačiu galėjo prirašyti savo minčių į, tarkime, Plotino ir kitų graikų mąstytojų kūrinius. Kaip ir Tomas Akvinietis po kelių šimtmečių, al Kindis siekė „įtvirtinti Aristotelio ir Plotino tapatumo dėsnį“ kaip teìstinį Dievą. Tokiu būdu islamiškieji graikų tekstų vertimai paruošė kelią interpretacijoms „traktuoti šį dėsnį kaip Kūrėją“ – tai pagrindinė idėja scholastinėje viduramžių filosofijoje ir bendrai katalikiškame mąstyme.

Al Kindžio ir jo bendradarbių vertimai sugrupuoti į tai, ką mokslininkai vadina „al Kindžio ciklu“, kuriame išsaugoti ir detaliai parengti Aristotelio bei neoplatonikų tekstai. Al Kindžio „pirmasis vertimų rinkinys“, – pažymi Stanford Encyclopedia of Philosophy, – „leido musulmonams susipažinti su Platono Demiurgu ir nemirtinga siela, su Aristotelio moksliniais visų reiškinių žemėje ir danguje tyrinėjimais“ bei pažinti daugelį kitų senovės graikų metafizinių doktrinų. Vėlesni vertimai į sirų arba arabų kalbas, atlikti gydytojo ir mokslininko Hunaino ibn Išako bei jo sūnaus, „atvėrė kitus Platono, Aristotelio ir Teofrasto kūrinius, kai kuriuos filosofinius Galeno tekstus“ bei kitų graikų mąstytojų ir mokslininkų raštus.

Ši vertimo, filosofinių debatų ir mokslinių atradimų tradicija islamo bendruomenėse tęsėsi X ir XI amžiuose, kai Averojus, „islamo mokslininkas, suteikęs mums šiuolaikinę filosofiją“, parašė savo komentarus apie Aristotelio darbus. „Keletui amžių“, – rašo Robertas Pasnau iš Kolorado universiteto, – „daugybė nuostabių filosofų ir mokslininkų pavertė Bagdadą viduramžių pasaulio intelektualiniu centru“[3], išsaugodami senovės graikų žinias ir išmintį, kurios priešingu atveju būtų išnykusios. Studijuojant mūsų istoriją, kartais atrodo, kad antikinės filosofijos šviesa Vakarų Europoje užgeso, tačiau tereikia pažvelgti į Šiaurės Afriką bei Artimuosius Rytus ir pamatysime, jog tradicija su savo humanistiniais idėjų mainais amžinai klesti pasaulyje, kurį tampriai sieja prekyba ir valdymas.

 

Vertė T. Vėželis

Versta iš: Josh Jones, How Arabic Translators Helped Preserve Greek Philosophy … and the Classical Tradition

 

  1. [1]Žr.: Peter Adamson, Arabic translators did far more than just preserve Greek philosophy („Arabų vertėjų indėlis – žymiai didesnis, nei tik graikų filosofijos išsaugojimas“): https://aeon.co/ideas/arabic-translators-did-far-more-than-just-preserve-greek-philosophy
  2. [2]Žr.: Aileen Das, The Transmission of Greek Philosophy and Medicine („Graikų filosofijos ir medicinos perdavimas“): https://www.bl.uk/greek-manuscripts/articles/the-transmission-of-greek-philosophy-and-medicine
  3. [3]Žr.: Robert Pasnau, The Islamic Scholar Who Gave Us Modern Philosophy („Islamo mokslininkas, suteikęs mums šiuolaikinę filosofiją“): https://www.neh.gov/humanities/2011/novemberdecember/feature/the-islamic-scholar-who-gave-us-modern-philosophy
Tagged with: al KindisantikaAristotelisfilosofijamokslasvertimas
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.