Rodos, gyvename tokiais laikais, kai žmonės į nepakantą moja ranka. Donaldas Trumpas žvelgia į baltųjų viršenybės šalininkų minią ir joje mato „nepaprastai puikius žmones“. Paties Trumpo seksistinės pastabos jo rėmėjams sukelia ne daugiau nei sunkius atodūsius. Atviras kraštutinių dešiniųjų partijų rasizmas nesulaiko europiečių, nusivylusių savo valdžia, balsuoti už jas. Be abejo, čia savo vaidmenį atlieka ir neapsimestinis rasizmas bei seksizmas, tačiau taip pat regisi, jog žmonės, kurie pasibaisėtų sulaukę priekaištų išankstiniu nusistatymu, linkę nepaisyti arba atleisti kitų išankstinį nusistatymą. Inteligentija, kaip įprasta, šituo piktinasi, bet man iškart kyla klausimas, ar jau tikrai mes tokie geresni?

Tiksliau sakant, suku galvą, ar aš pats esu geresnis? Kaip filosofijos istorikas, didžiąją savo gyvenimo dalį skiriu kruopščiai ir palankiai filosofų (kurie daugiausia buvo vyrai) kūrybos egzegezei – filosofų, kurie šiandieniniams žmonėms atrodytų kaip nuožmūs nepakantuoliai. Beveik viskas, ką Aristotelis pasakė apie moteris, veda į neigiamą jų lyginimą su vyrais. Jo „prigimtinio vergo“ teorija buvo istorinė rasizmo atrama; po dviejų tūkstantmečių į tai atsišaukė Immanuelis Kantas, pasisakęs prieš skirtingų rasių santuokas ir tvirtinęs, kad „negrai nesugeba savęs valdyti ir tegali būti vergais“.

Įprastas filosofų požiūris primena Trumpo rėmėjų požiūrį į jo mizoginiją: jie tam nepritaria, bet pernelyg nesijaudina ir viską nuleidžia niekais. Toks pats argumentas galioja ir šiuo atveju: Aristotelio pastabos apie moteris ar Kanto rasinės idėjos gali būti atskirtos nuo likusio jų mokymo, pabrėžiant, kad tai tik keli nevykę sakiniai, įsimaišę į neabejotinai vertingą jų kūrybą. Mes, kaip istorikai, paprastai dedame daug pastangų, tyrinėdami ir lygindami įvairias ištraukas; tačiau šioje vietoje darome atžangą, kadangi, skaitydami kūrinį, nepatogiems sakiniams taikome savotišką interpretuojantį karantiną, tarsi tų sukrečiančių pasisakymų (maloningai trumpų) nė nebūtų.

Immanuelio Kanto portretas

Immanuelio Kanto portretas (dail. Andreas Noßmann)

Bet argi jų nepakantą taip lengva izoliuoti? Atidžiau pažvelkime į prigimtinės vergystės idėją. Aristotelis iš tiesų nevartoja „rasės“ sąvokos. Vietoje to jis grindžia idėją, jog esama žmonių, kurie iš prigimties yra vergai, kaip priežastį nurodydamas aplinkos įtaką jų kūnų dalims. Atseit, gyvenančiųjų nesubalansuotame klimate intelektas ir kiti būdo bruožai patiria neigiamą poveikį, o štai graikai, gyvenantys idealiai subalansuotoje vietoje, turi išskirtinį gebėjimą savivaldai. Taipgi dangaus kūnų judėjimą įtakoja klimatas. Šią idėjų jungtį atkartoja vėlesni autoriai, kaip antai senovės astronomu Ptolemėju besiremiantis musulmonų mąstytojas Al Kindis, dėstantis, kad žmones, gyvenančius labai karštame klimate – jis aiškiai nurodo juodaodžius garbiniuotus žmones, – valdo įniršis ir geismas; ir, priešingai, šiauriau gyvenantys žmonės yra etiškai nuosaikūs „stiprūs mąstytojai“. Tokiu būdu visi Aristotelio kosmologijos šaltiniai pasitarnavo dariniui, primenančiam šiuolaikinį rasizmą. Nejaugi tai išties neturi reikšmės tam, kaip vertiname minėtą kosmologiją ir motyvus, glūdinčius iš jos išplaukusiame išradime?

Istorikas gali paprieštarauti, kad susidomėjimas Aristoteliu, Al Kindžiu ar Kantu skiriasi nuo balsavimo už politikus: mums nereikia įtikėti autoriaus pasaulėžiūra. Esu susipažinęs su daugybe Aristotelio kosmologijos ekspertų ir nė vienas jų nemanė, jog Saulė sukasi apie Žemę, kaip buvo įsitikinęs Aristotelis. Todėl praeities nepakantą galime vertinti taip, kaip vertiname praeities mokslo paklydimus. Tai yra užuot atriboję neapykanta atsiduodančias pastabas nuo likusios teorijos, mes patys atsiribojame ir pasiūlome objektyvią šių mąstytojų idėjų analizę, vengdami tas idėjas tapatinti su mūsiškėmis. Tai dažnai susiję su tuo, kad mąstytojus veikė istorinės aplinkybės. Pavyzdžiui, galėtume pateikti pastabą (kaip istorinį pastebėjimą, o ne pagyrimą ar sugėdinimą), kad Platonas, „Valstybėje“ argumentuojantis, jog moterys gali daryti tą patį, ką ir vyrai, tik ne taip gerai, anuomet buvo neįprastai „feministiškas“, tačiau šiandien jį jau galima apšaukti seksistu.

Šitai galėtų būti išmintingas sprendimas, bet tik ne filosofams, kurie manosi esą ne „paprasti“ istorikai, o tie, kurie ieško tiesos istoriniuose kūriniuose. Šiuo atžvilgiu pats ryškiausias yra Heideggerio atvejis. Tebesitęsia ginčai, ar tik jo skleistas nacizmas netapo filosofinio įkvėpimo šaltiniu ir iš esmės neužnuodijo viso Heideggerio mąstymo. Kitų filosofų egzegetai taip pat turėtų rimtai atsižvelgti į analogiškas grėsmes, bet negali sakyti, kad tokių pastangų nėra: pavyzdžiui, esama gero tyrimo apie Kantą ir rasiškumą.

Kai kurios studijos pasitelkia praeities mąstytojų idėjas, metančias iššūkį tų pačių mąstytojų išankstiniams nusistatymams. Kantas yra akivaizdus pavyzdys. Etinis jo „kategorinio imperatyvo“ reikalavimas nedvejotinai gerbti kitų žmonių orumą buvo svarbus idėjų apie lygybę ir žmogaus teises šaltinis; Kantas taipogi kritikavo Europos imperializmą. Panašiai galima įžvelgti prieštaravimą tarp Aristotelio tvirtinimo apie žmonių, kaip rūšies, racionalumą, jo prielaidos, kad gamta įgyvendina savo užsibrėžtus tikslus, ir jo elitistinių, rasistinių bei seksistinių pareiškimų, kad didžiuma žmonių nepajėgia pasiekti aukštesnio protavimo lygio. Dabarties filosofų, „imanentiškai kritikuojančių“ praeities bendradarbius, siekis nėra atskleisti vidinius garsių filosofų prieštaravimus. Šitai veikiau yra pastebėjimas, kad istoriniuose raštuose esama bjaurių, netgi piktavališkų aspektų, tuo pačiu parodant, jog tuose raštuose galima atrasti šaltinius, leidžiančius duoti atkirtį praeities ir, kas dar svarbiau, dabarties nepakantai.

Peter Adamson

 

Vertė Linas Jankauskas

Peter Adamson, When Your Favorite Philosopher is a Bigot

 

Tagged with: AdamsonAristotelisfilosofasHeideggerKantPlatonasrasizmasribatolerancija
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.