Ištrauka iš antikos tyrinėtojos, Kembridžo universiteto profesorės Mary Beard knygos How Do We Look: The Body, the Divine, and the Question of Civilization („Kaip mes žiūrime: kūnas, dievybė ir civilizacijos problema“, 2018), kurioje autorė, apžvelgdama įvairias kultūras nuo Vakarų Europos iki Kinijos ir religijas nuo judaizmo iki krikščionybės, pabrėžia žiūrovo žvilgsnio į meno kūrinį reikšmę bei skatina iš naujo susimąstyti apie religiją, meną ir istoriją.

 

Istorija apie pirmąją pasaulyje nuogos moters skulptūrą…
nepatogi ir kiek nepadori

Graikų ir romėnų rašytojai laikėsi idėjos, kad geriausia meno forma – tiksli tikrovės iliuzija. Kitaip tariant, meninė viršūnė pasiekiama, kai nėra regimo skirtumo tarp sukurto atvaizdo ir jo prototipo. Šiame kontekste geriausiai žinomas pasakojimas apie du V a. pr. Kr. pabaigoje besivaržiusius tapytojus Dzeuksidą ir Parasiją. Jie surengė konkursą, norėdami išsiaiškinti, kuris iš jų turi daugiau gebėjimų. Pirmasis, Dzeuksidas, taip įtikinamai nutapė vynuogių kekę, kad atskrido paukščiai, ketindami ją sulesti. Pasiektas iliuzijos triumfas turėjo garantuoti pergalę. Vis dar apsvaigęs nuo sėkmės, Dzeuksidas skubino Parasiją traukti šalin skraistę, idant galėtų išvysti dengiamą paveikslą. Tačiau paaiškėjo, kad kūrinys, kurį nutapė Parasijas, ir buvo pati skraistė. Pasak Plinijaus, savo enciklopedijoje detaliai aprašiusio incidentą, Dzeuksidas netrukus suprato apsigavęs ir pripažino varžovo pergalę: „Aš suklaidinau paukščius, o Parasijas suklaidino mane.“

Neaišku, ar pasakojime minėti paveikslai buvo tikri ar pramanyti. Tuo tarpu įrodymų apie marmurinę statulą, kurie kreiptų į panašią, tik labiau trikdančią istoriją, turime. Tai menininko Praksitelio 330 m. pr. Kr. sukurta skulptūra, žinoma kaip „Knido Afroditė“. Vardas atkeliavo iš dabartinės Turkijos teritorijos vakarinėje pakrantėje esančio Graikijos miesto Knido, kur ir gimė statula. Senovės pasaulyje ji žymėjo proveržį mene: pirmiausia, tai buvo visu ūgiu pavaizduotos nuogos moters skulptūra (šiuo atveju, bent techniškai, tai buvo žmogiškosios formos deivė), nes daugelį amžių moterys buvo vaizduojamos apsirengusios, kaip, pavyzdžiui, Frasiklėja [Phrasikleia]. Originalus Praksitelio darbas prarastas seniai. Pasak vienos versijos, ilgainiui jis buvo perkeltas į Konstantinopolį, kur V a. po Kr. sudegė gaisro metu. Tačiau senovės pasaulyje pasirodė šimtai pagal ją sukurtų kopijų tiek visu dydžiu, tiek miniatiūriniu; atvaizdas net atgulė ant monetų paviršių – štai toks jis buvo žinomas. Daugelis šių versijų išliko.

Marmurinė skulptoriaus Menofanto Knido Afroditės statula (I a. pr. Kr., Nacionalinis Romos muziejus).

Dabar esame apsupti atvaizdų su nuogomis moterimis, tad sunku suprasti, kaip IV a. pr. Kr. žiūrovui iššaukiančiai drąsiai turėjo atrodyti viešai demonstruojamas moters kūnas (tam tikrose Graikijos vietose gyvenančios moterys, bent jau iš aukštesniųjų sluoksnių, vaikštinėjo prisidengusios). Pati frazė „pirmoji nuoga moteris“ tarsi nurodo, kad tai buvo estetinis ar stilistinis vystymasis, tikslingai judėjęs prie tokios baigties, tačiau ji neatspindi tikrosios poveikio galios. Po teisybei, nepriklausomai nuo to, kas paskatino Praksitelio eksperimentą (tai dar viena „graikų revoliucija“, kurios priežasčių iki galo nesuprantame), jis naikino nusistovėjusias prielaidas apie meną ir lytiškumą – tai primena Marcelį Duchampą ar Tracey Emin, kuomet pirmasis pisuarą pavertė meno kūriniu, o antroji savo palapinę pažymėjo užrašu „Visi, su kuriais permiegojau“ [Everyone I Have Ever Slept With]. Šitai turint omenyje, nestebina, jog Turkijos pakrantėje esanti Graikijos sala-miestas Kosas – pirmasis klientas, sulaukęs menininko pasiūlymo įsigyti naująją Afroditę – atsakė „Ne, ačiū“ ir pasirinko saugią pridengtąją versiją.

Tačiau skulptūros nuogumas buvo tik viena iš atsisakymo priežasčių. Šią Afroditę gaubė iš rankų gesto nujaučiama erotinė potekstė. Ar kuklumas skatina jomis prisidengti? Ar kreipia į tai, kas žiūrovą labiausiai jaudina? Galbūt paprasčiausiai erzina? Kad ir kaip atsakytume, aišku viena: Praksitelis šiuo kūriniu įžiebė įtampą tarp moterį įkūnijančios skulptūros ir numanomo jos žiūrovo-vyro, ir, kaip gerai žino senovės graikų meno gerbėjai, iš Europos meno istorijos ji taip ir nepasitraukė. Šitai lėmė šio aspekto inscenizavimas įsimintinoje istorijoje apie žmogų, kuris marmure iškaltą deivę palaikė gyva moterimi iš kūno ir kraujo. Šis neįprastas tekstas užrašytas apie 300 m. po Kr.

Teksto autorius į istoriją įtraukė tris vyrus – viengungį, heteroseksualą ir homoseksualą, – kurių tarpe užmezga veik neabejotinai vaizduotės padiktuotas ginčas apie tai, koks seksas yra geriausias. Diskusija juos atveda į Knidą, prie garsiausios miesto vietos – Afroditės skulptūros jos šventykloje. Heteroseksualui šnairuojant į jos veidą ir priekinę dalį, galinę atidžiau tyrinėjant jaunų vyrų mylėtojui, jiedu pastebi nedidelę žymę vidinės šlaunies viršutinėje dalyje, netoli sėdmenų.

Tuomet viengungis, tarsi koks meno žinovas, dainomis pradeda šlovinti Praksitelį už tai, kad šis defektą gebėjo paslėpti tokioje nepastebimoje marmuro vietoje. Tačiau čia įsikiša šventyklos saugotoja, tardama, kad už žymės slypi kai kas grėsmingesnio. Ji pradeda pasakoti, kaip kartą skulptūrą aistringai įsimylėjo jaunas vyriškis, kuriam pavyko su ja užsirakinti visai nakčiai. Ši maža dėmė yra vienintelis likęs jo geismų pėdsakas. Čia jai entuziastingai atitarė heteroseksualas ir homoseksualas, supratę, kad taip tik patvirtinamas kiekvieno jų teiginys (pirmajam pastebėjus, kad net iš akmens nukalta moteris gali sukelti aistrą, antrajam, kad žymės vieta rodo bandymą prie statulos prieiti iš užpakalio). Vis tik šventyklos globėja bruka kur kas tragiškesnį istorijos tęsinį – esą jaunuolis išprotėjęs ir nušokęs nuo uolos.

Pasakojime glūdi keletas nepatogių tiesų. Jis primena, koks problemiškas yra Graikijos revoliucijos poveikis, kaip jis vilioja trinti ribą tarp tikrovę imituojančio marmuro ir realaus kūno, kaip visa tai gali išvirsti į kažką pavojinga ir kvaila. Atskleidžiama, kaip vien moters skulptūra gali išvesti žmogų iš proto ir kaip pats menas gali virsti, pripažinkime, prievartos alibi. Tik primenu, kad Afroditė savo sutikimo nedavė…

Mary Beard

 

Vertė Karolina Rimkutė

Versta iš: Mary Beard, The Strange, Sordid History of the World’s First Nude Female Statue

 

Tagged with: AfroditėBeardcivilizacijagrožismeilėmenasPraksitelisskulptūra
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.