Luitzen Egbertus Jan Brouwer (1881–1966) – olandų matematikas ir filosofas, vienos iš pagrindinių matematikos filosofijos krypčių – matematinio intuicionizmo – pradininkas. Perimdamas Kanto ir Schopenhauerio matematikos filosofiją, olandų mąstytojas manė, jog matematika yra nuo intuicijos ir subjekto valios neatsiejamas žmogaus proto kūrinys, paremtas apriorine laiko intuicija. Intuicionizme suspenduojamas negalimo trečiojo dėsnis: matematinis teiginys tampa teisingas arba klaidingas tada ir tik tada, kai jo teisingumo vertė yra patiriama.

Nors svarbesniu buvo laikomas Brouwerio indėlis į topologiją (kartais jis netgi laikomas jos pradininku), pats mokslininkas sutikdavo skaityti paskaitas tik apie savąjį intuicionizmą ir nepasitikėjo savo įdirbiu topologijoje, kadangi pastarasis su pirmuoju nederėjo.

L. E. J. Brouweris, dėstantis paskaitą apie matematinį intuicionizmą.

Intuicionizmas vystėsi oponuojant kitai tuo metu dominuojančiai vienai iš pagrindinių matematikos filosofijos krypčių – formalizmui, kuris pirmiausia siejamas su Davido Hilberto vardu. Kaip tik Hilbertas, besižavėdamas Brouwerio talentu, padėjo jam gauti pastovią vietą Amsterdamo universitete (1912), bet vėliau (1928) tarp jų kilo viešas ir netgi žeminantis konfliktas dėl Matematikos analų, tuo metu pirmaujančio mokslinio matematinių tyrimų žurnalo, redakcinės politikos. Galiausiai Brouweris buvo pašalintas iš žurnalo redakcinės kolegijos, o tai, anot biografų, neigiamai atsiliepė ir jo mentalinei būsenai. Vėliau Brouweris įkūrė kitą matematikos mokslinį žurnalą, dalyvavo Blarikumo miesto politikoje, aktyviai padėjo olandų pasipriešinimo judėjimui ir žydų studentams Antrojo pasaulinio karo metais, nors vėliau ragino studentus pasirašyti lojalumo Vokietijai deklaraciją, idant jie galėtų baigti mokslus ir toliau dalyvauti olandų pasipriešinime. Nyderlandams išsilaisvinus, Brouweris dėl šio veiksmo keliems mėnesiams neteko savo akademinio posto, pasijuto labai įžeistas ir ketino emigruoti. Nors daugumos matematikų jam nepavyko atversti į intuicionizmą, jo talentas buvo pripažintas ne vienu garbingu titulu. Baigęs karjerą Nyderlanduose, jis dar dėstė Pietų Afrikos Respublikoje, Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Brouweris, kurio indėlis tapo vaisingas ir bene giliausių XX a. protų – Heideggerio ir Wittgensteino – mintyje, apmąstė ne vien matematikos pagrindus, bet, kaip ir minėtos asmenybės, bendrai mokslo, gyvenimo, transcendencijos, amžinybės, (žmogaus) prigimties, mūsų laikmečio fizionomijos problemas. Kanto daikto-savyje transcendentalizmui ir Schopenhauerio voliuntarizmui artimas ne tik Brouwerio matematinis intuicionizmas, bet ir jo filosofija, 1905 metais išdėstyta trumpame veikale Gyvenimas, menas ir mistika (Leven, Kunst, en Mystiek), kurį sudaro devyni skyriai: I. Liūdnas pasaulis, II. Gręžimasis į save, III. Intelekto sukeltas žmogaus nuopuolis, IV. Atpirkimas, V. Kalba, VI. Imanentinė tiesa, VII. Transcendentinė tiesa, VIII. Išlaisvintasis gyvenimas, IX. Ekonomika.

Pažintį su Brouweriu siūlome pratęsti skaitant ištrauką iš jo veikalo Gyvenimas, menas ir mistika.

 

Luitzen Egbertus Jan Brouwer

Gyvenimas, menas ir mistika

 

VI.

Imanentinė tiesa

 

Patybės apraiškos šio gyvenimo apribojimuose ir formose yra tiesos įsiveržimai. Tiesa visur ir visada kybo ore, ir kur tik ji beprasiveržtų, tiesa tiems, kurie supranta, visada ta pati.

Kai ji iš tiesų prasiveržia, tiesa rodo į gyvenimą, kuriame vėl surandama niekada neapleista patybė; kuomet žmogus tikrai nuolankiai, visiškai suvokdamas šio liūdno pasaulio neišvengiamą karmą ir savo individualią vietą jame, susitaiko su savo žemiškosiomis grandinėmis.

O vis dėlto tiesa pati negali padėti vėl atrasti patybę; tai gali padaryti tik tai, kas peržengia šio pasaulio formas ir ką mistikai vadina „Dievo malone“. Tiesa, šiame pasaulyje bylojanti apie to pasaulio karmos neišvengiamybę, atskleidžianti dėl žmogaus troškimo nerimstančio judesio amžiną teisingumą, bylojanti akivaizdų prieštaringų ir nesuderinamų interesų susidūrimą bei vedanti žmogų šalin nuo regimybių, t. y. nuo jo įkalinto troškimo kūrinių, – tokia tiesa yra imanentinė tiesa.

Tiesa, šiame pasaulyje vedanti žmogų į asmeninį gyvenimą, laisvą nuo baimės ir troškimo grandinių, gyvenimą, kuriame išmintis bei palaima ir tylus savimąstos džiugesys yra nuolankumo, skurdo ir tylaus atsidavimo žemiškosioms pareigoms (jo paties neišvengiamai karmai) vaisius, – tokia tiesa yra transcendentinė tiesa.

Imanentinė tiesa apšviečia, transcendentinė tiesa žmogų daro dievotą. Imanentinė tiesa mato pasaulio „idėją“. Vadinamosios realybės požiūriu ji gali pasirodyti esanti melas ar bent jau perdėjimas dėl tų klaidingų formų, kuriomis ji turi apsirengti, ypatingai literatūroje ir „vizualiuosiuose“ menuose. Ji konfliktuoja su esamomis nuomonėmis, kurios visos išauga iš pasaulio suvokimo, paremto išorine regimybe, t. y. žmogaus troškimo patrauklumu. Ir vis dėlto ji toleruojama tik tada, jei ją galima priversti prisiderinti prie apvaržyto gyvenimo, nesuardant jo struktūros. Ji randama muzikoje, nes čia kreipiamasi į pojūčius, vis dar nepaliestus intelekto; mažesniu mastu, kaip parodė Heinze, – vizualiuosiuose menuose, ir visų mažiausiai literatūroje, nes ji tiesiogiai kreipiasi į intelektą, patį gyvenimą. Jai skirta prievolė apsimesti to melo – žmonių kultūros – klusniu tarnu, teikti malonumą kaip tam tikrai pakeliančiai dvasią, kilninančiai, ugdančiai patirčiai, bet rimtai nežiūrint į jos pretenziją pakeisti pasaulio suvokimą. Regis, mirę autoriai ne taip tiesiogiai kreipiasi į gyvą skaitytojo valią, kaip šiuometiniai rašytojai. Šie literatūros asmenybėmis tampa tiktai įsidarbindami sąžinę balzamuojančio menamo ugdymo ar skatulio pramonėje; jų darbo medžiaga gali būti net ir tiesa, bet tik dominuojančios kultūros sistemos madingu rūbu aprėdyta tiesa. Tačiau vėliau, pasikeitus kultūros sistemai, jų apdaras nebėra madingas ir jie neišlieka net ir kaip mirę autoriai. Šiuometiniam autoriui niekada neatleidžiama už nuogos tiesos sakymą; mirusiųjų darbas pridengiamas nerealumo vualiu, rodančiu susitaikymą, jų nuogos tiesos nuleidžiamos negirdomis kaip kaži kokia miglota šventa doktrina.

Noriau, nei su tiesa prozoje, susitaikoma su tiesa eilėse, nes poezija – tai kurtizanės apdarai, besišaukiantys į nuo laiko neatsiejamo intelekto žemiausią pagavą, jo ritmo pojūtį; kai ji, nugalėta „tra-ta-tam, tra-ta-tam“ („nie-ka-lai, nie-ka-lai“) mušimo, dalija savo turtą, lieka įspūdis, jog neverta tikėti nė vienu jos žodžiu. Kai girdi tokį eilėraštį kaip

La vie est vaine,

Un peu d’amour, un peu de haine,

Et puis bonjour, [1]

pajauti užgaidą ar nuotaiką (regis, tarpstančią mūsų kultūroje, kaip ir tokioje daugybėje kitų), bet ne giliai išgyventą tiesą, metančią iššūkį tai kultūrai. Ir vėlgi, sakyti tiesą rimtame pokalbyje pavojingiau, nei knygoje ar scenoje, ką puikiai supranta visi, kuriems brangi jų gyvastis. O tiesos, skelbiamos iš sakyklos, žmonės klauso santūriai, nes ji skamba visai netikrai: dvasininkas skelbia, jog rūpintis rytojumi nuodėminga, tačiau pats įsigyja savo namo draudimo nuo gaisro ar apiplėšimo polisą. Turbūt niekur negalima išgirsti pasakant daugiau tiesos, kaip mūsų bažnyčiose, bet niekur ji nėra labiau suvedama į kažką, ko reikia vien klausytis, bet ne tai daryti.

Menas, būdamas tikrąja tiesa, visur nuvilia sveiką protą, priežastingumą ir mokslą; jis nužudo optimizmą, kuriuo paremtas šio žemiško reginio kvailumas; kiekvieno gyvenime jis pamato keršijantį likimą, iliuzijai, vilčiai ir tikėjimui šio pasaulio stabilumu virstant vargu, paniekinančiu priežastingumo iliuziją; jis pripažįsta šio pasaulio daugybiškumą, kiekvienai daliai priskiriantį atskirą ir narve užrakintą valią, niekad nerimstančią ir visad gniuždomą kitų dalių, nuo kurių ji atskirta, priešingos valios. Tuo metu, kai tikima tik intelekto pažinimo ir praktinės kasdienybės gamtiniais dėsniais, imanentinė tiesa toliau netrikdomai kalba magijos, nuojautos, nužudymo mintimi, prisikėlimo, meilės gydančios galios, šmėklų ir dangiškų pasiuntinių kalba; ji rodo žmones mirštant ne dėl kraujo užkrėtimo, tuberkuliozės ar podagros, bet tiesiog todėl, kad atėjo jų metas, o mirti sutraiškytam krintančio medžio jai neatrodo mažiau prakilnu, nei mirti nuo kirčio.

Todėl natūralistinei meno sampratai tikra tiesa nerūpi. Anot Zola, menas yra gamtos, kokią ją mato individualus temperamentas, aprašymas; bet temperamentas – tai tik vaizduotės sužadinimas tam tikram vulgariam siautuliui, vertam ne daugiau kaip sekmadienio vakaro melodramos žiūrovų sentimentai. Tada iš gamtos belieka tik šio pasaulio išorinio kevalo (daugiausiai – jo žmonių visuomenės) skeveldra, regima kaip savaimiškas (aseic) priežastingumo veikiamas fizikinis reiškinys. Vienintele alternatyva lieka daugiau ar mažiau reglamentuotas istorinis materializmas, mokslo kvailybė, bet ne tiesa.

Molière’o satyriškas žmogaus troškimų, silpnybių, bukagalviškumo ir bejėgiškumo pavaizdavimas tėra negatyvioji tiesos pusė; jis sutrikdo įprastą visuomenės suvokimą, savo bendrabūvio draugus regintį optimistiškai, supratingai ir galbūt baimingai. Bet jo vieton pozityviai pastatomas vien tik beprasmis, menkas ir neprotingas regimybių žaismas, „komedija“ blogiausia įmanoma prasme, ne geresnė nei astronomų nuomonės apie didžiuosius kosminius įvykius.

Nuoga imanentinė tiesa neturi jokio ryšio su dabarties situacija, dominuojančia kultūros sistema. Menas, būdamas tiesa, yra visų laikų.

Svarbią perskyrą galima padaryti pagal tai, kokiu mastu atveriama laiko ir erdvės iliuzijos savinaika. Pirmoji[2] aiškiai pasirodo muzikoje, bet taipogi (nors ir su mažesne jėga, bet pilniau) ir literatūroje, ypač tada, kai į laiką žvelgiama sustingusio dabar požiūriu, kaip kad dramoje. Epai yra pasakojimai, skaitytojui jie palieka laiko suskilimo įsisąmoninimą, todėl sustoja ir pasilieka prie išorybių. Komedija, netgi tada, kai sustingdo dabartį, neišžengia anapus laiko, bet ir toliau gyvena lygiagrečiai su laiku; ji pasilieka blėstančioje laiko tėkmėje; jos paneigimai neįtikina; jie susitelkia ties išorybėmis ir sukelia vien tik smagius jausmus. O tragedija įeina į statišką dabartį ir pasitraukia iš gyvenimo; ji pripažįsta, kad gyvenimas – tai nepaliaujamas kūrimas iš iliuzijos ir irimas, iliuzija bei žiaurus atžavėjimas likimo, temdančiais sparnais užklojančio žemę, gniuždančio kiekvieną žmogaus pakilimą virš jo nekintamos karmos ir sviedžiančio jį atgal į purvą. Žiaurus likimo pažeminimas priimamas kaip pateisinamas ir neišvengiamas, lygiai kaip ir žmogaus pastanga pakilti. Pasaulis, su kuriuo varžomasi ir kuriam nusileidžiama, būtų betikslis; karma nori pakilti virš savęs ir visada bus į save jėga sugrąžinta.

Sofoklio ir Shakespeare’o tragedijose protagonistai Oidipas, karalius Lyras, Julijus Cezaris savo likimo takais žengia klaidžiodami tamsoje, bet jau nuo pradžių galima nujausti jų baigtį. Hamlete iliuzija ir jos žlugimas sujungti taip glaudžiai, kad jie visad pasirodo sykiu. Pjesės eigoje herojus numiršta daugybe mirčių; kaskart vos jam pasiekus tvirtą atramą, ji iš jo išplėšiama, vėl ir vėl jis jėga sugrąžinamas į savosios karmos tėkmę. Pagaliau ateina mirtis; jos tragiškas teisingumas ir gyvenimo paneigimas – tai būtina kiekvienos geros tragedijos dalis. Pjesei baigiantis Hamletas privalo mirti, ir kiekviena iliuzija sudaužyta: laimė, pasitikėjimas bei meilė, tad kodėl gi ir ne visų iliuzijų bendroji suma, pats gyvenimas? Todėl ir Karaliuje Lyre Kordelija, niekuomet nieko blogo nepadariusi, privalo sumokėti gyvybe, kaip ir jos piktosios seserys. Už visa, kas šiame gyvenime pozityvu, už kiekvieną veiksmą, kiekvieną asmeninę gerą ar blogą savybę bus nubausta žiauria mirtimi – žiauria, nes ji išgyvenama kaip sielvartas, būtų jos bijoma iš anksto ar ne, būtų ji skausmingai kenčiama paskutinę valandą ar ne. Šiame liūdname pasaulyje kiekvienas atlieka tam tikrus veiksmus ir turi tam tikrų savybių, todėl gyvena savo prigimtąja nuodėme bei skausmingo atpirkimo lūkesčiu.

Vizualieji menai stokoja tekančio laiko elemento ir todėl laiko iliuzijos savinaikos atskleisti negali, bet tikrai giliau – ir labiau tiesiogiai, nei drama – atskleidžia erdvės iliuzijos savinaiką, daugybiškumo, jau dabar priimančio savo bausmę, iliuziją, sutrikusį ir bejėgį žvelgties į šį daugybiškumą skausmą, kylantį siekiant pabėgti į niekados nepatenkinamą troškimą savintis, t. y. prijungti jį prie individualios beviltiškai apleistos ir bejėgės patybės. Nuklystant vis toliau ir toliau, dėmesys susitelkia į išorinį pasaulį ir tuo prisideda prie karmos naštos: jis virsta aistra galiai, pinigams, šlovei ir… iliuzijai, kuri yra moteris. Pastaroji tikrai yra karmos apsloginimas, nes pilnoje vyro karmoje nėra vietos moteriai: ji – Sirena, viliojanti jį nuo jo tako.

Tarp vyro kaltės naštos ir jam užkarto darbo bei triūso naštos esama pusiausvyros. Panaši pusiausvyra juntama tarp moters įnorystės, jos įgimto gabumo apsloginti karmą ir ir šio pasaulio gundančiai siūlomo moteriškumo masto. Pasaulyje, klusniai sutinkančiame su duotąja karma, moterų nebūtų. Bet vėlgi, toks pasaulis neturėtų tikslo, šio pasaulio įnorystė neatsiejamai sumegzta su jo besitęsiančiu egzistavimu bei su jo pakanta moteriškumui, ir nuostabu, kad empiriškai aptinkama šiuodu taip pat esant neatsiejamus. Tai labai stiprus skirtingų, visad prieštaringų ir nesutaikomų šio daugybiško pasaulio interesų pavyzdys: vyras moters privalo lenktis bei ją ignoruoti, idant nepadaugintų savosios karmos naštos ir išvengtų didžiausio savo nuopuolio (paklausykite Shakespeare‘o Antonijaus, užburto Kleopatros, beviltiškai sušunkančio „Turiu nuo karalienės šios žavingos atitrūkti“); o moteris be vyro egzistuoti negali, visa jos karma – tai tiktai jos lytis, ir tiek, kad tarp moters ir liūtės skirtumas mažesnis nei tarp dviejų dvynių.

Saulius Šiukšta. Vyras, moteris ir medis (1999)

Moteris privalo gyventi pasaulyje, kuriame viską jaučia, bet niekuo negali būti. Ji savo kūnu patiria žmonijos, rasės, šeimos jausmus, bet jiems atsiduoti negali. Jai telieka viena: tas, kuris yra jos idealas, kurį tegali sekti akimis, sau nieko iš jo neprašydama, nė jokio meilės atpildo, netgi būti jo pastebėtai. Jos dalia – įrankio, pasiųsto dangaus atlaisvinti jo karmos pančius ir padėti jam šalintis ardančios pagundos. Tačiau tai bedarydama, ji nepastebi, kad josios įžengimas į jo gyvenimą pavirsta didžiausia jo pagunda, kai jisai įninka jausti jai viską dovanojančią meilę. Savo sąmoningumu, savo dėmesiu jinai jam padeda laikytis vien tik savyje, bet giliau, iš savo lyties tamsiųjų sietuvų jinai jį nuvilios  į pragaištį nuvesiančiais takais.

Ji – nuolanki ir nuolankiai geidaus priimti iš jo rankų visą žemą veiklą, visą veiklą, išskyrus tą nesuterštą naudojimąsi kūno, kuriuo jis žengia šia žeme, gabumais. Ji nesibodėdama aukos savo gyvenimą, idant apsaugotų jo pusiausvyrą.

Jos žvilgsnis bus giedras ir ramus; gyvenimą ji leis darydama bet ką dėl savo mylimojo – užsispyrusiai, atkakliai ir kantriai; jos kūnas – be raukšlių ir jaudulio žymių, netrokštantis gundyti bei nesuvokiantis savo gundančios galios, o vis dėlto taip neatremiamai viliojantis savo kamuojančiu romumu, kad negali atsispirti joks vyras.

Milo Venera simbolizuoja karmą šios moters – tylios, negeidulingos moters, tokios nenutuokiančios, tačiau taip velniškai gundančios. Kita vertus, tyra moters meilė, meilė be vilionės gali būti nuostabi, tokia giedra nerūpestinga meilė, kokią sutikti galima tarp brolio ir sesers.

Tuo tarpu moteris nusidės bei apslogins savo karmą, kaip kad išties nusidės ir vyras; ji tai padarys dėl moteriškos aistros savo mylimajam, o taip pat – užsiimdama vyriška veikla. Pirmojo atvejo pavyzdys – Gretchen monologas Fauste:

Vien nerimas juodas,

Slogus kaip naktis,

Ir niekur paguodos

Nemato širdis.

.

Be jo mano sielai

Tamsu kaip kapuos,

Ir viskas nemiela,

Ir nieks nepaguos.

.

Dvejonės krūtinėj

Sukyla giliai,

Ir rodos, kad skyla

Širdis šipuliais.

.

Vien nerimas juodas,

Slogus kaip naktis,

Ir niekur paguodos

Nemato širdis.

.

Prie lango per dieną

Vis laukiu brangaus,

O gatvėj jo vieno

Išėjus žvalgaus.

.

Ilgiuosi jo žingsnių,

Jo stoto kilnaus,

Jo veriančio žvilgsnio

Ir šypsnio švelnaus.

.

Kaip glausčiausi godžiai

Prie mielo delnų,

Apsvaigus nuo žodžių,

Karštų bučinių!

.

Vien nerimas juodas,

Slogus kaip naktis,

Ir niekur paguodos

Nemato širdis.

.

Kaip veržias krūtinė

Į glėbį brangaus!

Geidžiu apkabinus

Jį švelniai priglaust,

.

Bučiuoti ir džiaugtis,

Kiek trokšta širdis,

Nors prakeiksmas lauktų

Ir lauktų mirtis! [3]

Moters aistra visiškai skiriasi nuo vyro aistros: ji laisva nuo erdvės iliuzijos ir todėl nesiekia pasitenkinti nuosavybės valdymu. Tai jos viduje glūdinti akla fantazija, už kurią dažnai baudžiama tuo, jog šioji galiausiai virsta panieka vyrui, kurio kadais troško, bet neturint galios sulaikyti jos troškimus jam.

Vyriško darbo nuodėmę – gyvenant jos kūne išreikštomis idėjomis ir ignoruojant jos nepritariantį moteriškumą – dabar sankcionavo perversiškos moderniųjų kritikų doktrinos. Šiais laikais net galima nebaudžiamai veblenti tokį devizą kaip „Vyras ir moteris yra lygūs“. Ir nutiks viskas, ko tik panorės žmogaus kvailybė; galimas daiktas, kad ateityje moterys, galbūt netgi tiktai moterys, užsiims visa vyro prerogatyva laikoma veikla.

Tačiau žmogaus kvailybė neįstengs pakeisti bendrosios šio pasaulio karmos; šioji visuomet bus ta pati: veikla, kuri, padermės ir kultūros dominuojančia pažiūra, bus laikoma kilnia, liks vyro prerogatyva, o žemos, pilkos užduotys bus atliekamos, kiek tik įmanoma, moterų. Palaipsnis moterų kokios nors veiklos pasisavinimas neišvengiamai ves prie tos veiklos išsigimimo. Kintant laikams, žmonių pažiūros į tai, kas yra „kilni“ veikla, keičiasi: riterių laikais tai buvo kautynės ir medžioklė, vėliau ja tapo politika, moderniaisiais laikais – mokslas, ypač toks mokslas, kokį praktikuoja universitetuose. Tokia kilni veikla visada buvo paskirta vyrams, moterys buvo neįsileidžiamos. Du neseni šio pokyčio ar vadinamojo vystymosi pavyzdžiai yra šie: universitetų sumenkinimas iki vietų, kur už atliktą darbą apmokami darbuotojai apmokomi nemalonaus, baisiai reikalingo, bet žeminančio socialinio darbo, ir moterų priėmimas į šias įstaigas. Iki šiol valstybė, viešasis gyvenimas, buvo laikomi garbinga įstaiga, netgi kažkuo metafizišku. Veikla viešajame sektoriuje buvo vertinama aukštai, tai buvo kilnus darbas, priešinamas namų ruošai, būtinai, bet bjauriai ir menkai. Per paskutinį šimtmetį socialistiniai judėjimai nušlavė tą kilnų ir garbingą statusą; sykiu moterys ėmė užimti padėtis viešajame gyvenime, pirmiausia vien tik antraeiliuose administraciniuose vaidmenyse. Didelių įmonių valdymas vis dar pasikliauja vyro aistra ir vyro kvailybe; bet kai socialistinio irimo proceso pabaigoje valstybė taps vien tik gerai suteptu robotu, tuomet, galimas daiktas, visas jo administravimas bus paliktas moterims. Tai, kad pinigus pragyvenimui paprastai uždirba vyras, yra lygiai taip mažai svarbu, kaip ir patys pinigai. Taip būna dabar, kai pinigų pelnymas ir užsiėmimas kilnia veikla eina ranka rankon. Senosios germanų gentys žemės įdirbimą laikė nekilnia, menka veikla ir todėl ja užsiėmė tiktai moterys. Kai socializmas visą gamybinę veiklą pavers nuobodžia, ja užsiims tik moterys.

Tuo tarpu vyrai pagal kiekvieno sugebėjimus ir polinkius užpildys savo laiką sportuodami, kultivuodami gimnastiką, kaudamiesi, studijuodami filosofiją, sodininkaudami, darbuodamiesi medžio raižytojais, keliaudami, dresuodami gyvūnus ir veikdami bet ką, kas tuo metu laikoma kilnu, netgi pralošdami tai, ką uždirbo jų žmonos; nes net ir tai daug kilniau, nei statyti tiltus ar kasti šachtas.

Šitaip nusidėdama vyrišku darbu, moteris ima beviltiškai grumtis su likimu, jai skyrusiu vien tik prastas, žemas užduotis. Ši nuodėmė pati save nubaudžia tuo nepatogiu jausmu, kad savo viduje ji [moteris] niekada nepatiria jėgų suteikiančio veržlumo užsiimti šia vyriška veikla ir niekada nesupranta veiklos, kuria užsiima, kad ir kaip gerai ją atliktų. Nesvarbu, kokiu vyrišku darbu užsiimtų, – įgyvendintų ir išreikštų paprastą vyrišką idėją ar jos žaismingesnius nuklydimus, – jos nuodėmė išlieka ta pati: amazonės, moterys rašytojos ir dailininkės niekuo ne geresnės nei moterys gyvulių skerdėjos. Moteris filantropė tokia pat karikatūriška kaip ir žiauri ar ambicinga moteris.

Jeigu moteris gebės susilaikyti nuo geidulio ir veiklumo, ji, nepažindama ar nesurasdama savo idealo, vis vien, idant atpirktų ankstesnę kaltę, patirs bei jaus jos prigimtį sukausčiusias grandines. Grabinėdama tamsoje ir tarsi vaikas, iš pradžių ji persiims ją žavinčiais smulkiais vyro talentais bei fantazijomis, negebėdama nuveikti nieko daugiau kaip tik dalintis antraeiliais vyro sentimentais ir su jais sutikti. Tik mažuma ryšis pamatyti visą atskirą vyrą, įskaitant jo likimą, ir tik tai gali būti vadinama „meile“. Tuomet ji galės suprasti jo likimą ir jo gyvenimą netgi geriau, nei jis pats supranta, o jo paklydimuose privalės kentėti skausmą, jog negali jo gerbti taip didžiai, kaip pačiai norėtųsi. Jeigu jis nupultų nuo savosios karmos visam laikui ir ne link jos (nuopuolis link jos būtų vienintelis, kurio ji nepastebėtų), tuomet jo nuopuolis nuo savęs taip pat būtų ir nuopuolis nuo jos. Tokioje situacijoje ji privalo atsisakyti visko, kas jos gyvenime turėjo kokią nors prasmę, ir taip darydama ji veikia pagal savo pareigą. Desperatiškai jo įsitverti reikštų vyrui būdingą atkaklumą. Tikra meilė neatlaiko paniekos. Ji kantriai kęs savo vienatvę, kol vienądien jai bus atverta nauja ir aukštesnė vyriška sfera, mažiau slogi vyro karma. Bus meilužių, vienas po kito, ir kaskart ji paleis savo mylimą, kai jis visam laikui nupuls nuo savosios karmos arba kai bus jai atverta kita – aukštesnės sferos – meilė. Tik begyvenant savąjį gyvenimą, jai paaiškės jos idealas: aukščiausias vyro principas, pranokstantis baimę ir troškimą, negalintis nupulti nuo karmos, nes jis – aukščiau karmos, nesirūpinantis galia, talentu, gera išvaizda ar charakteriu, bet esantis vien tik nuolanki drąsa ir aiški vizija. Pažinti šį idealą ir vis dėlto šiame pasaulyje negalėti jo surasti – tai ją labiausiai kamuoja visą gyvenimą.

Bet dauguma moterų gyvena ne pagal šį pavyzdį, nes moteris taip pat nuklysta nuo savo karmos. Pirmiausia tai jos moteriška aistra (verčianti ją prisitraukti savo mylimąjį), jaučiama kaip tuštuma, kurią jisai užpildys. Tuomet tai yra vyriškas veiklumas, kuris prislegia josios kūną, sukuria idealą, esantį ne aukščiausiu vyro principu, bet vienu ar kitu talentu, paprastai – talentu, sutinkančiu su jos pačios prigimtimi; tuo ji skiriasi nuo vyro, norinčio pasisavinti tai, ką dėl neišmanymo jaučia esant skirtinga, anapus jo, ir kurį labai lengva pavilioti ir patraukti jo paties prigimties priešybe, ir tai yra dar vienas šio pasaulio interesų prieštaros pavyzdys. Gretchen Fauste išreiškia savo pasigėrėjimą tokiu vyriško veiklumo talentu:

Koks jis protingas, Dieve mano,

Jis viską, viską žino ir išmano!

Aš greta jo jaučiuos kvaila vištelė,

Kuri tik linkčiot ir pritarti gali,

Juk nieko nežinau, nesuprantu, nemoku

Ir ką jis manyje pamatė tokio? [4]

Bet moteris nuklysta vis toliau ir toliau; ją, pagautą ambicijos, baimės ir pavydo, patraukia šalin nuo josios idealo ir prie kitų vyrų. Jeigu jinai prisiims vyriškąsias savimonės ir ambicijos charakteristikas, ji taps vyrų gundytoja ir išmainys savo moteriškąjį idealą į tai, kas yra vyro sandaroje žemiausia.

Tokia yra ta neišvengiama, liūdna meilės šiame pasaulyje būklė; týrosios meilės formos atgis tik tada, kai pasaulis ir ji pati [moteris] bus sunaikinti.

Bet mene tiesa niekuomet neišdildomai rodo, kad vyras turėtų lenktis ir saugotis moters, o moteris – gyventi vyre, laikyti save niekuo, bejėge ir beverte, ir turėtų viską paaukoti savo mylimajam. Tikra moteris – blanki, švelni, neišraiškinga, jos akys vangios ir svajingos; ji neturi fizinės jėgos ir vis dėlto jos niekas nebaugina. Tačiau bet kuris į moterį atsigręžiantis vyras praranda savo gyvenimą. Tai sena istorija, trumpai papasakota Marie Madeleine vizijoje:

Sapnavau ir mačiau medį,

Jauną ir pilną pavasario jėgos;

Ir mačiau šiame sapne tropinę gėlę,

Besivijančią apie jo žievę ir geriančią jo syvus.

Ji buvo labai balta, ir ji niekada nenusilpdavo,

Mat imdavo šviesą kitam nuo veido.

Ji gėrė jo kraują ir iščiulpė jo jėgą.

Medis nudžiuvo. – Tai tebuvo sapnas.

Tik tada meilę vaizduojantis meno kūrinys pripažįstamas didžiu ir teisingu, jeigu moteris, ir vien ji, yra ryškiausia figūra, o vyras paprastai apibūdinamas kaip vargingas bukaprotis, visiškai netekęs pusiausvyros. Hamlete, tikriausioje iš dramų, herojus taip pat simbolizuoja šį vyro karmos aspektą; nepaisant visos jo Kordelijai jaučiamos meilės, gundančios vilionės, kurioje jaučiasi pagautas, jo sąžinė jam užgina paleisti vadžias! Bet jos atveju visas dėmesys sutelktas į jo Likimą, jo liūdesį ir sumišimą, jo gyvenimui nustatytą lemtingą kryptį.

Vyro meilė vaizduojama kaip žaisminga ir kaip liūdna, akla aistra, o moters meilė pakylėjama iki tauriausio likimo aukštumų. Ši žmonių meilės idėja yra Shakespeare’o Antonijaus ir Kleopatros tema. Ji dalyvauja gyvenime aukščiausiu, kokiu tik sugeba, pavidalu, ir taip, kad randa jį išreikštą savo mylimajame; bet jis – dėl tos pačios priežasties – nuviliojamas šalin nuo savo teisingo tako ir jos labui išeikvoja visa, kas jame kilnu. Jo gyvenimas sužlugdomas, o jam mirus ji taip pat išsiskiria su gyvenimu, kuris dabar yra praradęs bet kokią prasmę. Našlių deginimas kadaise buvo šventas ritualas, bet barbariškos Vakarų vyriausybės jį uždraudė kaip barbarišką.

Adelbertas von Chamisso pateikė gryną moters meilės vaizdavimą. Jo Trijų seserų dainoje dvi seserys pasakoja apie kančią, kurią atnešė jų meilės; bet didžiausias yra trečiosios sesers skausmas, atsidūstančios: „…tik keletas žodžių: Manęs niekad nemylėjo“ Ji turėjo sakyti: „Niekad nemylėjau.“ Tik dėl meilės ji tampa moterimi, bet tai darydama ji praranda savo tapatumą, kaip kad pripažįsta, sakydama

Apstulbinta ir sužavėta savo Draugo,

Sau esu prarasta.

Pažiūrėkite, koks mažas jos troškimas prisitraukti prie savęs ir pririšti savo gyvenimą prie jo:

Keliauk ir eik šalin,

Tematysiu tavo šešėlį,

Stebėsiu tavo atvaizdą visai kukliai

Ir būsiu laiminga, tačiau ir liūdna.

Taip pat:

Neklausyk mano tylios maldos,

Paskirtos vien tavo laimei.

Tai instinktyvus lenkimasis jo akivaizdoje iš jos sklindančios vilionės, nes tauri meilė eina ranka rankon su giliu gėdos jausmu; ir nesvarbu, pasiduoda jis josios kerams ar ne, jį blaško jau vien jos pažinojimas. Jos laimei svarbu ne tai, ką ji daro ar kas jai nutinka, svarbus tik jo gyvenimas ir kas jam nutinka. Idealios moters sveikatą veikia ne tai, ką valgo ji, bet tik tai, ką valgo jos mylimasis. Fiziškai ji taip pat, tikrąja šių žodžių prasme, yra gyva dėl meilės. Jos kiekvieną ligą išgydo vienas jo rankos prisilietimas, jo kvėpavimas, bet ji jam neturi panašios galios.

Gyvendama vien tik meile, ji nuosavo gyvenimo netrokšta ir nesijaučia galinti tokį gyventi. Ji nepažįsta žmogiškųjų, t. y. vyriškųjų, troškimų; įprastai santūrumas ir saikingumas – moteriškos savybės. O dėl pasaulietinių siekių ir politinių įsitikinimų, tai ji paprastai ir naiviai seks savo mylimojo pėdsakais, neklausdama priims jo nuomones ir gins jas nuo kitų taip, tarsi jos būtų objektyvios ir neginčijamos aksiomos. Polemizuojant su moterimis, aiškiai matomas kalbos, kaip sutarimo pasiekimo priemonės, absurdiškumas ir liūdnai pagarsėjęs moterų logikos reiškinys. Goethe kalba apie

tas moteris, kurios, valandų valandas prasamprotavusios,

vis grįžta prie savo pirmojo sakinio.

Imanentinė tiesa prasiveržia netgi moksle. Mokslas visa, ką tik suvokia, patalpina anapus savęs, suvokimo, nepriklausomo nuo patybės, pasaulyje; prarandamas saitas su patybe, jo vieninteliu šaltiniu ir vedliu. Tada jis sukonstruoja visiškai gyvenimui svetimą matematinį-loginį substratą, iliuziją, kuri veikia gyvenime kaip kalbas sumaišantis Babelio bokštas.

Bet savimąstoje aplinkinį pasaulį vyras mato kaip jo paties kaltę nešančią savo karmą, o jo veikmių ir sampratų sukeltą šio pasaulio sąmyšį – kaip nutrūktsprandišką ir sau savo paties užkartą tos karmos apsloginimą. Jis pasitrauks nuo viso šito ir nebendrininkaus su šiuo arogantišku spraudimusi į gamtą, su šiuo savavališku reiškinių išreikalavimu, kuris, regis, fiziniams mokslams labiausiai knieti. Dėl tam tikros poliarizacijos visa, kas suvokiama kaip nepriklausoma nuo jo paties veiksmo, bus juntama ir matoma kaip jo paties likimo atvaizdas; tikroji patybė tai priims ir susigyvens su tuo kaip su kažkuo, kas laisva, bet ir akivaizdžiai būtina. Gyvendamas tame, ką šitaip mato esant vienu iš šios poliarizacijos polių, jis saito su kitu, nuolatiniu ramybės ir išminties šaltiniu, nepraras. Mėlyną, tvirtą dangų jis jaus kaip savos kuklumo ir mąslumo nuotaikos tikrąjį priešingą polių, tvirtą žvaigždžių taką – kaip savo paties laisvės priešingą polių, augalų spalvas ir šakas – kaip dar kitų spalvų ir savo paties kraujo priešingus polius.

Kultūros moksle šios įžvalgos prasiveržia kaip imanentinė tiesa. Kadaise šio neraminančio prasiveržimo atvejai buvo alchemija ir astrologija; modernioji chemija ir astronomija tėra kultūros vergai, kaip ir bet kuri kita gamtos mokslo šaka. Bet kuriuo iš šių atvejų, tiesos prasiveržimas visada perkelia svorio centrą atgal nuo stebimojo į stebintįjį: Kopernikas nuleido dangaus kūnų sukimąsi į žemę, galbūt vienądien jis bus patalpintas pačiame žmogaus kūne. Kantas daiktų savybių tyrimą pakeitė žmogaus proto tyrimu, žmogui įsisąmoninant kategorijas. Pozityvios, kiekybinės savybės vėl ir vėl pakeičiamos polinėmis; pavyzdžiui, naujose elektros ir šviesos teorijose: Newtono spalvos teorija šviesos spindulius analizavo jų terpėje, bet jautresni tiesai Goethe ir Schopenhaueris spalvą laikė žmogaus akies atliekamu poliniu skaidymu.

Žinoma, niekas iš viso to nėra labai svarbu, pasaulis lieka toks pat bukaprotiškas kaip ir anksčiau; tai yra ne tai, ką apibūdinome kaip atsigręžimą-į-patybę, atsigręžimą link laisvos tiesos, o tiesos pasirodymas kvailybės pavidalais.

Šiame pasaulyje aštriausiai juntamas imanentinės tiesos prasiveržimas – tai negandos pasirodymas ir žmogiškojo laimės vaikymosi vargas. Nesėkmingumas – tai kloties ir laimės paneigimas, pasirodantis laimės visais jos pavidalais žlugimu. Kortų nameliai, kuriuose žmonės taip bailiai užsirakina, visi vieną dieną sugrius. Atėjus mirčiai, visi jie nubus tai baisingai tiesai, kad jų gyvenimai buvo tušti, kad, nepaisant viso jų sunkaus darbo ir įkyraus spraudimosi, likimas pasaulį visuomet išlaikys toje tėkmėje, kurią jam buvo nubrėžęs nuo pradžių.

 

Vertė B. M.

Versta iš: Luitzen Egbertus Jan Brouwer Life, Art, and Mysticism (Chapter VI: Immanent Truth)

in Notre Dame Journal of Formal Logic, Volume 37, Number 3, Summer 1996, pp. 404–413.

 

  1. [1]Pranc. Gyvenimas tuščias: truputį meilės, truputį neapykantos, ir tada – labas.
  2. [2]T. y. laiko iliuzijos savinaika – vert. past.
  3. [3]Vertė Antanas A. Jonynas (žr. Johann Wolfgang Goethe Faustas (I d.), Vilnius: Tyto alba, 1999, p. CCXVIII-CCXIX).
  4. [4]Vertė Antanas A. Jonynas (žr. Johann Wolfgang Goethe Faustas (I d.). Vilnius: Tyto alba, 1999, p. CCVII-CCVIII).
Tagged with: BrouwerFaustasGoethemenastiesa
 

3 Responses to Gyvenimas, menas ir mistika: imanentinė tiesa

  1. Onutė parašė:

    Neblogas subjektinės filosofijos gabaliukas.

  2. Mikė Melagėlis parašė:

    Labai gilus kūrinys, skaičiau jį olandų kalba.

  3. Mikė Pukuotukas parašė:

    Žinoma, olandai turi fantastiškai išpuoselėtą kultūrą. Aplinkkelių internetinės svetainės kūrėjai labai norėtų giliau su ja susipažinti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.