Ginant Heideggerį

pagal | 2017 05 31

 

Schwarzen Hefte

Vokiečių filosofas Martinas Heideggeris mirė daugiau nei prieš keturiasdešimt metų, tačiau žiniasklaida niekada nesiliovė domėtis jo veikla: ne dėl jo idėjų, o dėl jo sąsajų su nacizmu. Pačią naujausią diskusiją (ją puikiai apžvelgė Jonathanas Derbyshire’as1) sukėlė triukšminga reklama, pristačiusi leidinį Schwarzen Hefte („Juodieji sąsiuviniai”), tūkstančio puslapių apimties į juodus viršelius įrištų užrašų knygelių, kuriose filosofas beveik visą savo gyvenimą pasižymėdavo pastabas, transkripciją. Remiantis leidinio pristatymu, šios užrašų knygelės rodo, kad Heideggeris buvo antisemitas iki kaulų smegenų ir joks save gerbiantis mąstytojas neturėtų jo prisileisti nė per patrankos šūvį. Negaliu pasakyti, kad tam pritariu.

1. Visų pirma, visiems puikiausiai žinoma, kad Heideggeris buvo ne tik ilgametis nacių partijos narys, bet ir antisemitas. Tačiau jis priklausė ne smurtiniam, o kultūriniam antisemito tipui (kaip D. H. Lawrence’as, T. S. Eliotas, Ezra Poundas), kuris dažnai aptinkamas XX a. 3-iajame ir 4-ajame dešimtmečiuose ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje bei Amerikoje. Manau, kad tam tikru mastu jis buvo mergišius ir mačistinė šovinistinė kiaulė. Bet ar šie faktai yra priežastis vengti jo kūrinių ir ar galime jį skaityti, nesukeldami pavojaus savo politiniam tyrumui?

Mano manymu, sakantieji, kad jis buvo antisemitas ir todėl jo filosofija neturėtų būti skaitoma, rodo didelę nepagarbą visai rašytinei ir skaitomai filosofijos tradicijai. Filosofija – tai ne priimtinų nuomonių antologija su iliustracijomis, primenančiomis proginius sveikinimo atvirukus. Filosofija yra mokymasis atrasti problemas savo paties mąstyme – ten, kur net neįtari jų esant. Savo skaitytojams ji siūlo intelektualinį muštrą, kuomet kiekvienas sakinys yra iššūkis, reikalaujantis atidumo. Didieji filosofai taip pat gali klysti: mūsų neturėtų trikdyti faktas, kad jie pripažinti didžiais, priešingai, turėtume drąsiai išsiaiškinti, kurioje vietoje jie gali būti neteisūs.

2. Mano nuomone, Heideggerio knyga „Būtis ir laikas“, pirmą kartą pasirodžiusi 1927-aisiais, nusipelno atidaus, atviro, argumentuoto nepaliaujamo skaitymo. Ji liudija filosofijai privalomą nepaprastą bekompromisį intelektualinį skrupulingumą ir dėl to prilygsta puikiausiems kūriniams, pavyzdžiui, Spinozos, Kanto ir Wittgensteino. Galėčiau pridurti, kad už visas naujas mintis, gimusias filosofuojant, daugiausia esu skolingas tam laikui, kurį praleidau intelektualioje Heideggerio draugijoje.

Nelengva pateikti glaustą „Būties ir laiko“ santrauką, bet vis dėlto pasistengsiu ją perteikti keliais sakiniais:

(a) Knygoje tiriama tai, kas persmelkia kiekvieno žmogaus gyvenimą ir įgalina gyventi iš ankstesnių kartų perimtų tradicijų (ypač kalbos, poezijos ir mąstymo tradicijų) šviesoje.

(b) Teigiama, kad tradicija – ne tai, ką pasyviai paveldime, o tai, ką turime aktyviai įsisavinti ir interpretuoti.

(c) Tvirtinama, kad didžiausia grėsmė mūsų gerovei yra nemąstymas, ypač nemąstymas, susijęs su „modernybe“ ir „metafizika“.

(d) Vienas šio nemąstymo bruožas yra tas, kad jis neleidžia teisingai suprasti mūsų pačių istoriškumo ir dorai įvertinti, kaip mūsų gyvenimą formuoja įsisavinamos tradicijos.

3. Dabar apie erzelį, kilusį dėl Schwarzen Hefte. Mano manymu, tai tėra įstabus leidėjo reklaminis triukas, brukantis mintį, kad štai pagaliau turime galimybę apčiuopti tamsiąją antisemitizmo širdį, plakančią kiekviename Heideggerio parašytame sakinyje. Šis dalykas neabejotinai džiugina žmones, kurie bando pasiteisinti dėl savo nerimto požiūrio į Heideggerį, tačiau, perskaitęs kelis paviešintus puslapius, datuotus 1938–1939 m., galiu pasakyti, kad jeigu jau Heideggeris teisiamas dėl žiauraus antisemitizmo, tuomet naujai išleistos užrašų knygelės labiau pasitarnauja gynybai, o ne kaltinimui.

Nuostabiausia tai, kad minėtose knygelėse Heideggeris Faschismus ir Bolschewismus aiškiai traktuoja kaip dvi tos pačios monetos puses: tiek vienas, tiek kitas yra despotiškas dehumanizuojantis Vakarų modernybės judėjimas. Arba, kaip dėstoma kituose jo XX a. 4-ojo deš. rašiniuose, tai yra katastrofiški modernybės padariniai, įgavę Machenschaft (manipuliacinės galios, manipuliacinio dominavimo) formą, – Machenschaft yra Heideggerio sąvoka, apibūdinanti savitą galios formą (plg. Michel Foucault), kuriai dominuoti padeda ne išorinė prievarta, o sumanus bejėgiškumo infiltravimas ir inkorporavimas.

Heideggeris taip pat pateikia tam tikras prielaidas apie judaizmo vietą kitų tradicijų tarpe. Šios prielaidos veikia terpėje, neturinčioje nieko bendra su kiekybinėmis ir genealoginėmis pažiūromis, inicijavusiomis rasistinius nacių įstatymus, kurie, Heideggerio požiūriu, gali būti laikomi vien tik nualintos Machenschaft kultūros išraiška. Remiantis vienu jo argumentu, judaizmas, nepaisant tūkstantmetės tradicijos, dalyvauja korozinėje kalkuliacinėje modernybės kultūroje lygiai taip pat kaip bolševizmas ir fašizmas. Bet pagrindinė jo mintis ta, kad judaizmas struktūriškai skiriasi nuo nacionalizmo tipo, iškilusio XIX amžiuje: jį galima pavadinti kenčiančios tėvynės nacionalizmu – toks nacionalizmas buvo rusiškas ir vokiškas arba, tarkime, airiškas ir škotiškas, angliškas ir prancūziškas. Šitai man atrodo kaip pagrįsta konceptuali analizė, kuri iš tikrųjų nėra antisemitiška.

Heideggerio nekentėjai turės nusivilti, jeigu tikisi, jog Schwarzen Hefte parodys seną žmogų in flagranti2, besimėgaujantį bukomis nacistinėmis tiradomis. Užrašų knygelės mums primena, kad jis buvo antisemitas, bet jos taip pat primena jį buvus priešišką viskam, įskaitant fašizmą ir bet kokį kitą modernybės aspektą. Galiausiai jos mums primena, kad jis galbūt ir buvo atgrasus, tačiau niekada nenustojo mąstyti – nerimastingai, žlugdančiai, drąsiai. Kaip ir geriausi Heideggerio rašiniai (o tai, tiesą sakant, geriausi rašiniai filosofijoje apskritai), jos kupinos aštrių pastabų: šias pastabas turėtume vertinti ne kaip pažiūras, kurioms galėtume pritarti, o kaip paskatas susimąstyti ir protauti atidžiau.

Jonathan Rée3

 

Vertė Tautvydas Vėželis

Versta iš: Jonathan Rée, In defence of Heidegger

 

  1. Žr.: Jonathan Derbyshire, Heidegger in France: Nazism and philosophy („Heideggeris Prancūzijoje: nacizmas ir filosofija“); Jonathan Derbyshire, Heidegger and Nazism redux: error and apology („Heideggerio ir nacizmo atgrįžimas: klaida ir apologija“).
  2. In flagranti (lot.) – darant nusikaltimą, nusikaltimo vietoje (sugautas).
  3. Jonathanas Rée (g. 1948) yra nepriklausomas britų istorikas ir filosofas. Studijavo Sasekso universitete, vėliau Oksforde, profesoriavo Midlsekso universitete, bet galų gale atsisakė dėstytojo karjeros, kad „turėtų daugiau laiko mąstyti“. Rašo leidiniams New Humanist, Evening Standard, Allgemeine Zeitung, Lingua Franca, London Review of Books, Prospect, The Independent, Literary Supplement ir Rising East. Dažnai dalyvauja įvairiose radijo programose. Didžiosios Britanijos televizijoje Channel 4 pristatė septynių dalių TV laidų ciklą Talking Liberties, kuriame kalbėjosi su tokiais mąstytojais kaip Jacquesas Derrida, Paulis Ricœuras, Edwardas Saidas, Terry Eagletonas, Julia Kristeva. Rée yra vienas iš britų grupės ir žurnalo Radical Philosophy steigėjų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *