Jūsų apmąstymams pristatomą tekstą „Fenomenologija ir reikmeniškumo teorija“ parašė aktualios šiandienos minties autorius Grahamas Harmanas. Jis priklauso šiuolaikinių autorių, reflektuojančių naujai reaktualizuotą metafiziką, sąjūdžiui, vadinamam „spekuliatyviojo realizmo“ vardu. Harmanas yra vienas aktualiausių ir produktyviausių spekuliatyviųjų realistų. Jo akademinę biografiją sudaro knygos, straipsniai, tyrimai, skirti interpretuoti įvairiausių autorių – nuo Martino Heideggerio iki Quentino Meillassoux – tekstus. Pats Harmanas yra prisipažinęs, kad atitinkamu laikotarpiu jam svarbią įtaką padarė keli filosofai: pirmiausia M. Heideggeris, tuomet Bruno Latouras, Alphonso Lingis ir susitikimas su dabartiniais „bendrininkais“.

Dar keletą eilučių norėtųsi parašyti apie paties Harmano filosofinę poziciją. (Beje, pristatomas tekstas gali būti priskirtas ankstyvesniam autoriaus kūrybos periodui, dar iki ženklios įtakos, patirtos po Latouro minties apmąstymo ir iki susikuriant „spekuliatyviojo realizmo“ sąjūdžiui; tačiau ir šiame tekste galima identifikuoti pastangą reaktualizuoti metafizinio mąstymo arche.) Harmanas laikosi pozicijos, kad dabartinė filosofija, spręsdama savo problemas, turėtų laikytis paprasto sprendimo – atsigręžti į objektus. Būtina nustoti kalbėti apie ryšius tarp daiktų, laikant tai pagrindine filosofinės minties prieiga, nes tokia pozicija užkerta kelią kalbėjimui apie objektus kaip tokius. Ryšio tarp žmogaus ir pasaulio iškėlimas kaip pagrindinės dvipolinės skirties, klasikinės subjekto ir objekto perskyros laikymasis arba atmetimas rodo, kad susitelkta į vieną apmąstymo prieigą; būtina percentruoti mąstymą, kad kitos skirtys – pavyzdžiui, tarp objekto ir objekto – taptų pagrindinėmis, ir taip minčiai atverti skirčių daugio horizontą. Problema slypi ne minėtose perskyrose, savaime, bet tame, kad būtent šios perskyros filosofijoje buvo laikomos esminėmis, tačiau, anot Harmano, iš tiesų gali būti (o gal ir yra) trilijonai perskyrų, begalinis skaičius perskyrų, kurios ne mažiau svarbios. Jei trumpai akcentuotume Heideggerio filosofijos interpretaciją, kurios vertimas jums pristatomas, pažymėtina, kad Harmanas Heideggerį laikė daugio mąstytoju, taip pat teigė, kad visos Heideggerio filosofijos interpretacijos buvo klaidingos, bent jau paviršutiniškos. Harmanas siūlo neortodoksinę, bet savaip radikalią Heideggerio minties interpretaciją, kuria jis siekia parodyti XX amžiaus „tamsiosios minties karaliaus“ filosofiją kaip objektų filosofiją.

Esminis dualizmas Heideggerio filosofijoje nėra tarp subjekto ir objekto, net ne tarp Dasein ir Sein, o tarp objektų ir jų santykių, Harmano sąvokomis sakant, tarp Tool ir Broken tool.[1]

Virginijus  Gustas

 

Graham Harman

Fenomenologija ir reikmeniškumo teorija

Šis tekstukas buvo pateiktas 1997 metų vasarį Fenomenologijos ir egzistencinės filosofijos draugijai (SPEP)[2]. Jis buvo atmestas. Nuo 1991–1992 metų interpretuodamas Heideggerio filosofiją, aš pagrindinį dėmesį skyriau įrankiškumo analizei ir rašydamas šį tekstą dar nesilaikiau filosofinės „realistinės“ mąstysenos, kurios laikausi nuo 1997 metų gruodžio. Šioje esė taip pat nėra mano vėlesnių apmąstymų apie das Geviert, arba „ketvirtainio“, reikšmę Heideggerio mąstysenoje; ši mąstymo kryptis man svarbiausia tapo nuo 1994 metų, – ne anksčiau nei buvo pilnai publikuota Einblickin das was ist[3]. Kelios esminės frazės iš šio straipsnio surado savo vietą mano pirmojoje knygoje Tool-Being (2002)[4].

Kelios Heideggerio veikalo Būtis ir laikas ištraukos mus pasiekia kaip gerai žinoma reikmeniškumo analizė. Neįmanoma rasti šio aspekto santraukos, kurioje nebūtų įprastų nuorodų į aiškų įrankio apibrėžimą ir jo funcionalumo sutrikimą. Reikmeniškumo tema iki šiol nėra priimama kaip savaime vertinga problema. Vienu požiūriu, įrankio konceptas laikomas vėlesnio, plačiai išplitusio technikos esmės apmąstymo pirmtaku. Kiti kalba apie Heideggerio „pragmatinį“ periodą; iš šio aspekto kyla diskusija, ar šis, t. y. toks pragmatizmas, pasirodo vėlesnių filosofų darbuose. Dar viena stovykla, kuri telkia daugelį kompetentingų komentatorių, įrankiškumo analizę laiko pačia plačiausia istorine funkcija, kuri sluoksniuojasi senosios poiesis/praxis skirties sąskaita. Tačiau šių visų trijų atvejų pozicija neva remiasi kažkuo kitu, o ne ta nežymia bei komplikuota Heideggerio studijų tema. Šis straipsnis ginčija tokią kryptį. Pirmiausia parodysime, kad Heideggerio įrankių konceptas galioja ne tik savaime suprantamiems žmogaus rankų darbo įrankių pavyzdžiams, bet ir kiekvienam galimam esiniui. Antra, mes primygtinai teigiame, kad visos žaviausios Heideggerio temos tiesiog yra reikmens analizės vediniai. Ir pagaliau pateiksime nedrąsų konkrečios reikmeniškumo teorijos vystymosi pasiūlymą.

Reikmeniškumo analizė yra pakankamai įprasta, todėl bet kokia parafrazė greitai tampa nuobodi. Mūsų pirminis susitikimas su esiniu, anot Heideggerio, nėra anapus objektiškos būties (present-at-hand) suvokimo. Kuomet įrankis yra įrankiškiausias, jis tampa tvirtu pagrindu, tarsi slaptas mechanizmas. Reikmeniškumas yra nematomas. Be to, įrankiai neatsiranda atskirai. Jų reikšmė apspręsta jų galutinio vaidmens nuorodų kontekste, o tai išskiria jų padėtį šioje realybėje. Tas pats plaktukas gali būti tinkamas minkštam medžiui, nenaudingas metaliniam paviršiui ir mirtinas siaubas daugeliui vabzdžių. Tokiu atveju įrankis yra tik tai, kas pagarbiai gyvena sistemoje; nėra tokio daikto kaip „šis“ reikmeniškumas. Reikmeniškumas yra totalus, arba kontekstinis. Visa tai mums pasako, kad reikmeniškumas, jeigu jis naudojamas dabar, yra ne daugiau kaip tik objektiška būtis. Dalis fizinio įrankio yra matoma, bet jo veikimas pasitraukęs į totalumą, kuris iš principo negali tapti regimas. Įrankis – tai realybės vyksmas arba toks efektas, kuris atitraukia buvimą anapus bet kokio paviršiaus. Tačiau ši realybė nėra tik negatyvi, kaip save slepiančiame mąstyme, kuriam negatyvumas yra pati svarbiausia ypatybė. Įrankis yra jėga, kuri egzistuoja net neegzistuodama, tai realybė, kuri atsiranda pasaulyje ir viską tvarko. Žinoma, griežtai tariant, čia kalbame ne apie įrankius, o apie atskiro vieneto pasaulį veikime. Šiuo požiūriu mes esame ne tokioje pozicijoje, kai rūpinamės atskira įrangos dalimi kaip tokia, o iliuzijoje, kaip ontiniame menkume, su atida įrangos realybės pagrindimui.

Tegul šios pastabos mums bus pakankamas priminimas apie pagrindines Heideggerio atliktos inovatyvios reikmeniškumo analizės ypatybes. Iš kitos pusės, nepulsime tvirtinti, kad ši analizė apima daugiau nei atitinkamą kiekį objektų, paprastai klasifikuojamų įrankiais. Tai nereiškia, kad Heideggeris kalbėjo apie šaukštus ir šakutes, jis kalbėjo, kaip vėliau paaiškėjo, apie kitą galimybę. Iš tikrųjų, kiekvienas įmanomas esinys yra reikmeniškumo vienetas. Ne-būtis (Nobeing) gali būti suvesta į jos objektišką buvimą. Pati nenaudingiausia akmeninė skeveldra neištrūksta iš įrankių sistemos; mažiausia smėlio smiltis svyruoja tarp egzistencijos ir jos svorio išsisklaidymo. Nėra priežasties, kodėl šie esiniai yra nereikšmingi, t. y. priežastis ne tame, jog daugeliui žmonių „lėkštumas“ yra menkos reikšmės dalykas. Po skirtingais paviršiais kiekvienas esinys užima aiškiai apibrėžtą poziciją reikšmingumo sistemoje, kuri formuoja pasaulį. Trumpai tariant, įrankių analizė tik atsitiktinai domisi žmonių naudojimusi įrankiais. Jos tikrasis, savas dalykas yra pačių esinių padėtis pačioje realybėje. Tiltas nėra tiltu dėl to, kad Dasein atitinkamai jį naudoja; atvirkščiai. Įrankis nėra „naudojamas“, jis „yra“.

Šioje analizėje mes jau tikrai esame pametę svarbiausią Dasein reikšmę. Būtina pažymėti, kad Dasein yra raktas, – juk kiekvienas žino, kad Būtis ir laikas yra transcendentalinio požiūrio kompromisas, kuomet žmogiška būtis imama kaip galutinis atramos matas. Tačiau retai pastebima Heideggerio termino „Dasein“ vartojimo dviprasmybė. Tiesa, kad žmogiška būtis nėra tokios pačios rūšies esinys kaip akmuo. Žmogiški buviniai dalinai peržengia juos supančius esinius; kol uoliena yra tik blaškomų jėgų tvirtas telkinys, tol ji yra tik masė. Tariant aiškesniais terminais, Dasein geba „suprasti būtį“. Dabar, vengiant sudėtingos problemos, kurią kelia gyvūniškumas, Dasein būtent šiuo būdu pasirodo kaip unikalus esinys. Bet yra ir kitas Dasein bruožas, kuris buvo apmąstytas anksčiau: faktas, kad Dasein esmė slypi jos pačios egzistencijoje. Taigi Dasein, reikšdama ne daugiau nei „protingas gyvūnas“ ar „kūno ir dvasios sintezė“, gali būti suprasta tik intensyviame egzistencijos veikime. Sprendimas apibrėžti Dasein per keletą reprezentacijų ar eidos‘ų, arba per kokias nors išorines savybes, nesugeba įvykdyti gyvastingumo užduoties. Šis Dasein nesuredukuojamumas į reprezentacijas yra bendras ir plaktukams, ir netgi smėliui bei uolienoms. Mes jau pamatėme, kad nė vienas iš šių esinių negali būti suprastas kaip paprasčiausias vorhanden. Parankiškumas (readiness-to-hand) reiškia ne „naudojamas žmonių“, o greičiau – „absoliutus efekto performatyvumas“. Taigi Dasein, iš kitos pusės, yra visiškas įrankio atitikmuo, tačiau atitikimas nėra siejamas tik su konkrečia išraiška. Šis žmogiškojo Dasein charakteringumas yra pasiekiamas kitur. Taip pat faktas, kad nėra esinio, kuris negalėtų būti suredukuotas į objektišką buvimą, reiškia, kad žymioji Heideggerio skirtis tarp kategorijų ir egzistencialų yra klaidinanti. Iš tikrųjų didysis reikmeniškumo analizės nuopelnas tame, kad buvo susprogdintos bet kokios galimos objektiškos būties kategorijų sąvokos. Kalbant griežtai, kategorijos yra iliuzija.

Akimirkai grįžkime nuo Dasein klausimo prie įrankių temos apskritai. Trumpai tariant, visa tai, ką įrankyje pavadiname nematomu ir totaliu, yra bruožas, kuris atsiranda dėl heidegeriško reikmeniškumo. Šios ypatybės apibrėžia esinius kaip tokius, jų pirminį buvimo būdą, o ne tik būdą, kuriuo žmonės juos sutinka. Jei esiniai yra nematomi ir totalūs griežta prasme, akivaizdu, kad negalime susitikti individualių būčių apskritai. Visi daiktai išblunka globaliame momentiniame veiksme, sistemoje be organų. Tačiau patirtis rodo, kad įvyksta mūsų susitikimas su atskirais esiniais; gyvenimas yra įnikęs niekyje, bet kaip yra su šiais – saulė, melionai, lėlės – esiniais? Koks Heideggerio sprendimas slypi šiame dvilypume? Svarbiausia šios diskusijos vieta – jo formuluotė „sulūžęs įrankis“ (broken tool). Tarnaujantis įrenginys nekrenta į akis; ir priešingai, nefunkcionuojantis instrumentas šiurkščiai išstato save žvilgsniui. Šioje naujoje „sulūžimo“ situacijoje įgyjame žvilgsnį, kuris anksčiau nebuvo suteiktas. Reikmeniškumas nebėra tylinčiu darbininku; jis iškyla kaip matoma galia. Tai įrankis, kuris nelauktai tampa įrankiu „kaip“ tokiu. Regimas pasaulis yra „kaip“ pasaulis, kurio apčiuopiamas ir kintamas paviršius išvedamas iš šio pirmapradiškesnio būties matmens.

Sulūžusio įrankio sritis yra „kaip“ sritis. Bet, lygiai taip, kaip sąvoka „reikmeniškumas“, negali būti apribotas įrankio terminu išsakyta prasme, taip pat sulūžęs įrankis geriausiai suvokiamas anapus griežtų šios sąvokos ribų. Netgi paviršutiniška analizė parodys, kad Heideggeris faktiškai viską apibrėžia šiuo sulūžusio įrankio konceptu. Pavyzdžiui, jei erdvė yra apibrėžiama esanti niekas kita kaip tik nuo anoniminių esinių nuorodų laisvas kontekstas, ir tokiu būdu įgyjama konkreti unikali sava vieta, mes nesuprasime skirtybių tarp tokių nevienalyčių sričių kaip erdvinės vietos ir pagal paskirtį nebetarnaujantys plaktukai. Tas pats pasakytina ir apie teorijos nagrinėjimą. Teorija yra artikuliuojama kaip iš anksto patiriamo darbo pasaulio vedinys, tokiu atveju visa – teorija, erdvė ir sulūžęs įrankis – susijungia į neatskiriamą brolybę. Čia lengvai galima pridėti papildomus ir susiejamus konceptus. Tačiau jei šių trijų temų pakanka teigimui, kad inversinis santykis tarp reikmeniškumo ir „kaip“ yra dominuojanti tema Heideggerio darbuose, galima pagrįstai teigti, kad pelnytai išgirto 1929/1930 metų paskaitų kurso[5] skaitymas ir supratimas, kaip svaraus Heideggerio indėlio į gyvenimo filosofiją, – klaidingas požiūris. Nešališkas šio teksto skaitymas atskleistų, kad 1929/1930 paskaitų kursas apskritai nėra apie gyvenimą, o tik analizė apie „kaip“. Atsisakydamas visų tradiciškai pripažįstamų charakteristikų (judėjimo, mitybos, dauginimosi), Heideggeris susikoncentruoja tik ties supratimo gebėjimu. Šį gebėjimą, pasitelkęs „kaip“ prieinamumo pobūdį, jis padaro tuo, kas žmogaus rūšį skiria nuo visų kitų likusių gyvūnų (beje, visiškai neįtikinamai). Ši pastaba grąžina prie pirmosios ir būdingiausios Dasein reikšmės: Dasein, kaip būtis, yra tai, kas supranta savo būtį. Dabar būtina pabrėžti, kad sulūžusio plaktuko suvokimas yra supratimas plaktuko „kaip“ plaktuko; Dasein, suprantanti būtį, yra suprantanti būtį „kaip“ būtį. Bet keli atskiri atvejai mums leidžia pamatyti, kad bet kuris „kaip“ gali kilti tik anapus reikmeniškumo apriorinio konteksto. Taigi galbūt pagrindinė Dasein ir jo supratimo problema yra visiška priklausomybė nuo neabejotino sprendimo, kuris atliktas sukūrus ryšį tarp įrankio ir sulūžusio įrankio, arba įrankio ir erdvės. Trumpai tariant, Dasein nėra išskirtinis esinys visomis reikšmėmis. Išskirtinės Dasein ypatybės gali būti suprastos tik paprasto reikmeniškumo analizės būdu.

Pakartokime: svarbiausias Heideggerio indėlis į filosofiją slypi jo negailestingoje objektiškos būties kritikoje. Ši kritika pakankamai gerai išreikšta reikmeniškumo analizės formoje. Įvadas į Dasein sąvokos aptarimą sudaro įspūdį, kad tai yra bandymas perrėžti bet kokį žmogaus esmės supratimą, determinuotą objektiškos būties; Heideggeris mums kategoriškai teigia, kad toks ir yra įvado į šią sąvoką tikslas. Be to, būties klausimas tampa suprantamas tik kaip iššūkis bet kokiam objektiško buvimo objektiškumui. Gali būti įdomu ir tai, kad kova su Vorhandenheit išlieka, ir net visuotinai naudojami Heideggerio terminai (laikas, Ereignis) neperkelia į kitą trajektoriją. Didžiausios pagarbos suteikimas atitolintam „būties“ (ir jos įpėdinių) statusui apskritai yra įtemptas pastangų eikvojimas prasiskverbti už visiems prieinamo horizonto, siekiant gilesnės, netematizuotos vietos, suponuojant, kad galiausiai joje savaime ir slypi būtis. Iš tikrųjų Heideggerio būtis nėra tik visiškas slėpimasis, tai yra visiška tikrovė, apibrėžta kaip veikla. Taigi mes argumentavome, kad, nepaisant visų sutinkamų regimybių, į būties prasmės klausimą Būtyje ir laike atsakoma labai greitai: būties prasmė yra įrankis. Tokia formuluotė skamba abejotinai ar net juokingai, jei tvirtai laikomės žodžių „įrankis“ ir „būtis“ reikšmės, kuri suteikiama tekste. Tačiau nešališkas teksto skaitymas atskleidžia, kad abu konceptai tarnauja tik tam, kad būtų įveikta amžinoji objektiškos būties santvarka. Vos būtis persikeičia į daugialypę būtį, vienijanti reikmeniškumo viešpatija pradeda svyruoti atskirose įrankių dalyse. Patinka mums ar ne, bet abi sąvokos nurodo tą pačią tikrovę. Būtis – įrankiška būtis.

Tai akivaizdžiai sudėtingiausias dalykas, kurį daugeliui skaitytojų teko priimti, tačiau laiko trūkumas reikalauja, kad judėtume toliau be detalesnės argumentacijos. Tarp kitko, galime pateikti papildomą anekdotinį įrodymą tezei, kad Heideggeris dirbo nevengdamas nuolatinių išpuolių prieš viską, kas yra vorhanden. Norime atkreipti dėmesį, kad nuosekliausia per visą jo karjerą retorinė Heideggerio apeliacija remiasi ne ilgainiui apleista Sein, ne jo darbuose išnykstančiu ir vėl atsirandančiu Ereignis, o pasaulio dvasia bloβ, reiškiančia „tik“ arba „tiktai“. Prašome, galite pasirinkti beveik bet kurio Heideggerio karjeros laikotarpio tekstą ir atrasite, kad jis tęsia kovą su nuolatiniais jo paties priešų stabais: besitęsianti grėsmė atkristi į objektinės būties apspręstą konceptų supratimą. Būtis ir laikas perspėja mus, kad daiktų sistema nėra tik realia[6] suma, kuri tarnauja tam, kad užpildytų kambarį (rašant juokinga argumentuoti, kad tai yra daugiau nei tik realia suma). Vėliau, paskaitose apie Hölderlino Der Ister, atkakliai tvirtinama, kad įžymiosios Antigonės priedainio eilutės polla ta deina[7] nenurodo objektiškos būties esinių sankaupos. Dar įdomiau, kad 1921 metų paskaitose Religinio gyvenimo fenomenologija tvirtinama, jog „Antikristo pasirodymas nėra tik trumpalaikis nutikimas“[8]. Šie pavyzdžiai dar nepakankamai įrodo, kad Heideggerio egzistencija yra „tik mąstymas“, jie paprasčiausiai rodo, kad jis yra apsiribojęs puikiu pokštu.

Ši pastaba yra tai, ties kuo sustojome apmąstyti žavią Husserlio kritiką Laiko sąvokos istorijos prolegomenuose[9], pateiktą 1925 metais. Įdomumas slypi ne tame, kad Husserlį nurungė jo studentas. Ši kritika daro mažesnę įtaką Husserlio supratimui, nei paliečia paties Heideggerio tekstų skaitymą, jeigu reikmeniškumas nesusiejamas su stulbinančiu būties klausimo sukonkretinimu, pateiktu 1925 metais. Heideggeris su produktyvia fenomenologinio metodo interpretacija šliejasi prie Husserlio, kaip pirmtako, bet kartu vysto įnirtingas atakas prieš vorhanden (istoriškai lemtingas tvirtinimas, ypač aiškus Husserlio fenomenologijos ir Hegelio Logikos mokslo lyginimo perspektyvoje). Aprioriškai interpretuodamas būtį greičiau kaip pavadinimą nei kaip struktūrą, susiejančią su virš visko esančiu intuityviu subjektu, Heideggeris jau perskaito Husserlio „fenomeną“ pirmiau kaip įvykį, nei kaip suvokimą, kaip tikrą būtį, esančią tarp paslėpties ir jos neaiškių atspindžių, einančių vienas po kito. Vis dėlto fenomeną jis laiko priklausomu nuo reprezentacijos viršenybės. „Fenomeno būtis niekada neiškyla kaip klausimas.“ Tai gali reikšti, kad Husserlio fenomenas, nepaisant nieko, vis dar yra objektiška būtis.

Viso to alternatyva: būtis yra realybė, tikri esiniai (vėlesnis terminas, pasiskolintas iš Whiteheado). Reiškiniai, daiktai savaime, yra būties vyksmas. Nėra vien tik daiktų būties paslėpties, yra tikras ryšys tarp būties ir matomo daikto paviršiaus. Šis miglotas ryšys turėtų būti apmąstytas daug detaliau. Mes trumpai apžvelgėme, kaip Heideggeris linksta mąstyti savo į apyvartą paleistą opoziciją tarp įrankio ir sulūžusio įrankio. Realybė, kuri materializuojasi jų nesantaikos dėka, sudaro visą aureolių, aurų ir atsirandančių podirvinių srovių tvarką. Tačiau mes negalime pradėti klasifikuoti šių skirtingų realybių ar net pasiūlyti apytikrę skirtį tarp sulūžusio įrankio, teorijos ir erdvės tol, kol mes nedarysime nieko tam, kad nenusileistume Heideggerio genetiniams ieškojimams nuo išraiškos iki gelmės.

Siekis surasti „galimybės galimybę“ yra toli pažengęs klaidingu keliu, nes kaip prielaidą priėmė tai, kad atžangus judėjimas nuo Ereignis gali būti beviltiškai sugedęs dėl bet kokių filosofinių kontaktų su konkrečiais esiniais. Tai, kas dabar reikalinga, gali būti pavadinta gaivia konkrečia paslaptingų daiktų kontūrų analize: iš naujo užsiimti daiktais savaime. Be to, šis siūlymas nėra hipotetinis. Savo dispozicijoje jau turime pirmąsias pastangas šia kryptimi tokiose Heideggerio esė kaip Das Ding, Bauen Wohnen Denken ar kitų raštų apie kalbą ištraukose; visos jos liudija jo pašėlusį bandymą susigrąžinti daiktų apmąstymą: ąsočio, dubens, batų… Saujelė svarbių, bet suvaldomų paradoksų ir atradimų kyla tuomet, kai mes tokiu būdu apklausiame ryšį tarp būties ir jos buvimo. Tačiau mes turėjome laiko tik paruošti apmatus tolimesniam reikmeniškumo, pačia plačiausia šios sąvokos prasme, analizei.

 

Vertė Virginijus Gustas

Redagavo Linas Jankauskas

Versta iš: Graham Harman, Phenomenology and the Theory of Equipment, in: Towards Speculative Realism, Essays and Lectures. // Zero books, UK, 2010, p. 5–13.

 

  1. [1]Išsamią informaciją apie Grahamą Harmaną ir jo akademinę veiklą galite rasti čia: http://www.aucegypt.edu/fac/grahamharman; jo asmeninis puslapis: Object-Oriented Philosophy. – V. G.
  2. [2]SPEP – Society for Phenomenology and Existential Philosophy. – V. G.
  3. [3]Martin Heidegger, „Eiblickin das was ist“, in: Bremer und Freiburge Vorträge. (Frankfurt: Vittorio Klostermann, 1994).
  4. [4]Graham Harman, Tool-Being: Heidegger and the Metaphysics of Objects. (Chicago: Open Court, 2002).
  5. [5]Martin Heidegger, The Fundamental Concepts of Metaphysics: Worl, Finitude, Solitude. Transl. W. McNeiland N. Walker. (Bloomington, IN: Indiana Univ. Press, 2001.)
  6. [6]Realia (lot. k.) – medžiaginiai daiktai. – V. G.
  7. [7]Polla ta deina (Πολλά τα δεινά, graik. k.) – Daug nuostabių daiktų. Šiais žodžiais prasideda Sofoklio Antigonės 332-a eilutė. – V. G.
  8. [8]Martin Heidegger, Phänomenologie des religiösen Lebens, p. 113. (Frankfurt, Vittorio Klostermann, 1995).
  9. [9]Prolegomena zur Geschichte Zeitbegriffs. – V. G.
Tagged with: fenomenologijaHarmanHeideggerįrankisteorija
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.